Neseniai lankėtės Stokholme – Švedija visuomet buvo draugiška šalis žmonėms, turintiems įvairių poreikių. Jiems universalus dizainas – nebėra tik žodžių junginys.

Švedija iš tiesų galvoja kur kas plačiau, negu mums įprasta. Jeigu Lietuvoje vis dar kalbama apie aplinkos pritaikymą neįgaliesiems, tai Švedija kuria aplinką, kuri būtų tinkama ir prieinama visiems, kitaip tariant, pagal universalaus dizaino principus. Tai pasakytina ne tik apie informacijos prieinamumą viešose vietose, bet ir apie viešąjį transportą.

Pasidalinkite pastebėtais universalaus dizaino pavyzdžiais.

Kad ir toks paprastas dalykas, kaip nuolydžiai arba vadinamieji pandusai. Pavyzdžiui, Stokholme panduso nuolydis neturi būti didesnis negu 6 proc., kai Lietuvoje jis yra nustatytas – 8,3 proc. Arba parduotuvės: daugelyje Stokholmo parduotuvių prekės yra sudėliotos tokiame aukštyje, kad jas nesunkiai pasiektų vežimėlyje sėdintis žmogus arba vaikas. Pas mus gi yra tekę matyti, kaip žemesnio ūgio žmonės sutrikę stoviniuoja prie vitrinų, nes negali pasiekti prekės, esančios ant viršutinės lentynos.

Tie, kurie Vilniuje naudojasi viešuoju transportu, turbūt nesyk atsidūrė situacijoje, kai autobuso ar troleibuso durys atsiveria tiesiai priešais stulpą, kurie stotelėse palikti palei pat šaligatvio kraštą. Arba net ir žemagrindžiai nauji autobusai sustoja atokiau nuo šaligatvio krašto – kam tada modernus autobusas, jeigu tėvai su vaikų vežimėliais arba žmonės su pirkinių krepšiais ant ratukų negali paprastai, nenaudodami didelių fizinių pastangų išlipti iš tokio autobuso? 

Vilniuje jau atsirado keli „kalbantys“ šviesoforai, tačiau daugelis įrenginių, esančių viešosiose vietose, prieinami ne visiems. Gi Stokholme, kaip pastebėjau, viešosiose erdvėse naudojami didesnio šrifto užrašai, įgarsinti mechanizmai.

Švedijoje vyrauja nuostata, kad mieste joks žmogus, nesvarbu, kas ir koks jis – neįgalus ar sveikas, jaunas ar senas, užsienietis ar vietos gyventojas, tėvai su vaikų vežimėliu, žmogus su dviračiu ar riedučiais, pagaliau – tempiantis sunkų nešulį, – turi jaustis patogiai. Švedijoje, kaip pastebėjau, nesudaroma situacija, kurioje žmogus pasijustų ko nors nesugebantis, nesuvokiantis, pasijustų diskriminuojamas. Miestas, jo aplinka turi būti patogūs visiems. 

Pas mus investuojami nemaži pinigai modernizavimui – daugiabučių namų, o pastaruoju metu – ir kvartalams. Tačiau nepanašu, kad būtų paisoma universalaus dizaino principų. Ką pastebite užsienyje?

Stokholme, kaip jau ir minėjau, vystoma urbanistinė strategija – visiems. Taigi ir gyvenamieji namai tampa integruota miesto visiems dalimi. Kuriami namai „be kliūčių“.

Kiek mačiau renovacijos projektų, daugiabučių kiemuose kuriama tokia aplinka, kad kiekvienas galėtų laisvai apeiti namą, be kliūčių nuvažiuoti ar nueiti į aikštę, prekybos centrą, patogiai prieiti ir pasinaudoti viešuoju transportu. Žmogus Švedijoje yra visavertis pilietis. 

Tiesa, reikia pažymėti, kad Švedija turi teisinį mechanizmą, kuris sudaro galimybių laisviau ir paprasčiau įgyvendinti pokyčius, modernizuojant daugiabučius. Jie turi galimybių išpirkti modernizuojamus būstus arba namai jau priklauso miestui. Jie naudoja viešųjų ir privačių lėšų konsolidavimą, naudoja įvairių fondų lėšas. To rezultatas – Švedijoje net 60 proc. renovuotų butų yra patogūs gyventi negalių turintiems ar vyresnio amžiaus žmonėms.

Galima daryti išvadą, kad Lietuvoje plataus masto masinė gyvenamųjų namų renovacija pagal tipizuotus modelius gali turėti itin negatyvių socialinių, ekonominių ir kultūrinių (architektūrinių) padarinių, nes nebus tinkami gyventi visiems. Manau, kad atskirus renovuojamus namus reikia susieti su miestų, rajonų ir kvartalų atnaujinimo vizijomis, kur pagrindinė iniciatyva tektų savivaldybėms. 

Sovietmečiu statytus daugiabučių rajonus jau paliko dabartinė kurianti karta – 30–40 metų žmonės. Jie nelinkę gyventi namuose su pereinamais kiemais, neturėdami kur statyti automobilių, neturėdami saugių vaikų žaidimo aikštelių.

Manau, kad Vilniuje didžiąją dalį socialinių bei erdvinių miesto problemų galima išspręsti tiesiog racionaliai taikant užstatymą, užpildant nenaudojamus plotus konkrečiai vietai parinktomis funkcijomis. Miestą reikia kurti, modernizuoti, galvojant apie miesto gyventoją, jo poreikius. Tai yra paprasta formulė sukurti patogų visiems miestą, kuriame kiekvienas iš mūsų jaustųsi oriai ir patogiai. 

Donato Počešiūno nuotr.