Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorės Ramunės Šidlauskaitės teigimu, visuomeninių pastatų pritaikymas negalią turintiems žmonėms Lietuvoje dažnai apsiriboja formaliu reglamentų įvykdymu.

„Nepaisant tam tikrų pastangų, daugelis visuomeninių pastatų, tokių kaip bibliotekos, poliklinikos, „Sodros" ar Valstybinės mokesčių inspekcijos biurai, vis dar nėra tinkamai pritaikyti judėjimo negalią turintiems žmonėms. Dažnai įrengtos nuovažos yra per stačios, liftai – per siauri, o ženklinimas nepateikia aiškios informacijos. Tokie neatitikimai apsunkina negalią turinčių žmonių judėjimą ir riboja jų galimybes pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime", – teigia pranešime cituojama ekspertė.

Ramunė Šidlauskaitė.

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos

nuotr.

Pasak jos, šiuo metu Lietuvoje tik 37 proc. visuomeninių pastatų yra visiškai pritaikyti žmonėms su negalia, gydymo įstaigų prieinamumas dar žemesnis – vos 30 proc. jų atitinka reikalavimus. Švietimo sektorius taip pat susiduria su iššūkiais: tik kas ketvirta švietimo įstaiga yra pritaikyta judėjimo negalią turintiems žmonėms. „Šie skaičiai rodo, kad prieinamumo klausimas tebėra aktuali problema, kurią reikia spręsti."

Vien tik nuovažų – nepakanka: būtini kompleksiniai sprendimai

R. Šidlauskaitė sako, kad žmonių su judėjimo negalia integracija tiesiogiai priklauso nuo tinkamai įgyvendintų techninių sprendimų, kurie užtikrina, kad visuomeniniai pastatai būtų prieinami ir patogūs visiems.

„Svarbiausi elementai yra nuovažos, kurių nuolydis turi atitikti nustatytus standartus, kad būtų užtikrintas saugus ir patogus judėjimas. Taip pat labai svarbūs erdvūs ir automatiškai valdomi liftai, pritaikyti vienam asmeniui su vežimėliu ir jį lydinčiajam. Ne mažiau reikšmingos yra automatinės durys, leidžiančios patekti į pastatą be papildomos pagalbos. Žinoma, būtinas patogumo elementas – tualetų pritaikymas, reikalaujantis pakankamos erdvės judėjimui ir specialių laikiklių, užtikrinančių saugumą", – pažymi Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė.

Pasak jos, dar vienas svarbus aspektas – aiškūs ženklai ir tinkamai pateikta informacija, kuri padeda žmonėms su negalia orientuotis pastate, didina jų savarankiškumą ir mažina stresą. Šių sprendimų įgyvendinimas yra neatsiejama dalis kuriant įtraukią ir prieinamą aplinką visiems.

Į pagalbą – šiuolaikinės technologijos

Pašnekovei antrina ir statinių informacinio modeliavimo ekspertė, pranešime cituojama „BIMhub" vadovė Virginija Rimšelienė, sakydama, jog į visuomeninių pastatų projektavimo ar renovacijos procesus reikėtų kur kas dažniau įtraukti žmonių su negalia bendruomenes. Tai pastatų projektuotojams, statybų ir kitiems ekspertams padėtų aiškiau suprasti, kuo gyvena neįgalieji ir ką reikėtų keisti.

Nuovaža. Pexels nuotr.

Pasak jos, žmonių su negalia poreikių atspindėjimas visuomeniniuose pastatuose vis dar išlieka aktualiu klausimu: dauguma pastatų pritaikymo sprendimų orientuojasi į judėjimo negalią turinčius žmones. Tačiau kitoms grupėms, pavyzdžiui, regos negalią turintiesiems, dėmesio skiriama mažiau.

„Nors projektų rengimo procese egzistuoja daugybė patikrų – nuo higienos normų iki žmonių su negalia poreikių – tam tikri aspektai ir toliau lieka nepakankamai apibrėžti. Pavyzdžiui, bendrosios taisyklės nurodo rampos nuolydį ar tualetų matmenis, tačiau specifiniai sprendimai, tokie kaip lentelės regos negalią turintiesiems, neretai ignoruojami arba neakcentuojami", – pastebi specialistė.

V. Rimšelienė pabrėžia, kad šiuolaikinės technologijos, tokios kaip statinių informacinis modeliavimas, gali padėti įvertinti, ar projektai atitinka Statybos techniniame reglamente aprašytus reikalavimus.

Virginija Rimšelienė.

„BIMhub" nuotr.

 

„Naudojant BIM galima iš anksto patikrinti nuovažos nuolydžius, tualetų dydžius ir parkavimo vietas. Tačiau net ir pažangiausios technologijos veikia tik pagal užduotus parametrus. Jei neįtraukiami specifiniai reikalavimai, rezultatas lieka nepakankamas", – teigia statinių informacinio modeliavimo ekspertė.

Svarbu pritaikyti ir dabartinius pastatus

Pasak V. Rimšelienės, statant naujus pastatus, į jų statybos procesą yra įtraukiami visi reikalavimai, susiję su objektų pritaikymu neįgaliesiems. Tačiau renovuojant senus pastatus, jų pritaikymas turintiems negalią tampa dar sudėtingesnis.

„Dažnai apsiribojama nuovažos, leidžiančios patekti į pastatą, įrengimu, nes tai – bene paprasčiausia padaryti. Tačiau viduje problemos lieka neišspręstos, pavyzdžiui, liftų įrengimas tampa iššūkiu dėl techninių apribojimų, o keltuvai ant laiptų dažnai yra neįmanomi dėl erdvės trūkumo. Praktinis sprendimas galėtų būti esminių paslaugų perkėlimas į pirmąjį aukštą, kad jos būtų prieinamos visiems. Tačiau tai – tik laikinas sprendimas, nepašalinantis esminių infrastruktūros problemų", – sako specialistė.

Anot jos, pastatų projektuotojams ir užsakovams reikėtų daugiau dėmesio skirti realiems gyvenimiškiems išbandymams. Tai padaryti galima atliekant paprastą testą: pasivažinėti paspirtuku ar vežimėliu projektuojamose erdvėse ir pažiūrėti, ar nėra neįveikiamų slenksčių ir kitų kliūčių.

„Tokios priemonės leistų realiai įvertinti, kiek statomas objektas yra tinkamas visiems, ne tik turintiems negalią. Vis dėlto, reikalingi kompleksiniai sprendimai – nuo įstatyminės bazės pakeitimų iki elementaraus tarpusavio supratimo, kad tiek visuomeninės, tiek ir kitos paskirties infrastruktūra būtų ne kliūtis, bet patogi priemonė kasdieniam gyvenimui", – pabrėžia „BIMhub" vadovė V. Rimšelienė.