R. J. Kažio tyrimo rezultatai panaudoti kuriant ultragarsines matavimo, vizualizavimo ir diagnostikos sistemas, veikiančias gamybinėmis ir ekstremaliomis sąlygomis, ultragarsinius šiluminės energijos apskaitos, taip pat tikslius ultragarsinės medicinos biometrijos ir diagnostikos prietaisus.

Beje, neseniai įteikta premija – ne vienintelė 250 mokslinių straipsnių, 3 monografijų, 2 vadovėlių autoriaus biografijoje. 2000 ir 2016 metais jis buvo apdovanotas Nacionalinėmis Lietuvos mokslo premijomis, 2005 m. jam įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius, 2006 m. mokslininkas apdovanotas Belgijos Karaliaus karūnos Karininko ordinu.

„Nustebimas, malonus nustebimas, – paklaustas apie Kauno mokslo premijos apdovanojimą kalbėjo prof. R.J. Kažys. – Smagu, kad vertinama ne už metus, ne už savaitę, bet praktiškai už visą profesinę veiklą Kaune. Kiek žinau, Kaunas yra vienintelis miestas, kuris turi tokio tipo premijas. Tai graži Kauno valdžios idėja palaikyti, įvertinti mokslininkus.

Jūsų darbų sritys – ultragarsiniai matavimai ir neardomieji bandymai, ultragarsinės techninės ir medicinos diagnostikos metodai ir sistemos, skaitmeninis ultragarsinių signalų ir laukų apdorojimas bei kompiuterinis modeliavimas. Kaip Jūs atsiradote šioje mokslo srityje? – paklausėme prof. R.J. Kažio.

– Mano istorija šiais laikais jau nelabai tikėtina. Jaunystėje studijavau elektroniką. Ir tada, ir dabar tai buvo viena sunkiausių specialybių, nes reikalauja gilaus matematinio pasirengimo. Pakliūti buvo sunku, bet man jau nuo tada buvo įdomus mokslas ir moksliniai tyrimai. 

Jau septintame dešimtmetyje Kaune veikė viena iš nedaugelio Ultragarso laboratorijų, kurią žinojo ir Maskvoje, ir net kai kur Vakaruose. Vieno pažįstamo pasiprašiau ten dirbti, dar būdamas trečiame kurse. Įsidarbinti pavyko. Kiti ateidavo, padirbdavo ir išeidavo, o aš užsikabinau ir likau. Man tiesiog buvo įdomu. Aišku, tai sritis, kuri reikalauja pasišventimo. Laikui bėgant ta sritis keitėsi, atsirado naujos technologijos, priemonės, kompiuteriai, tyrimai darėsi vis sudėtingesni ir platesni. Tai, ką aš dariau, nebuvo labai planuotas, gal labiau atsitiktinis procesas. Kryptinga veikla prasidėjo nuo disertacijos.

Elektronika tuomet buvo plati disciplina, baigusieji įgydavo stiprų teorinį pasirengimą, kurį pritaikyti gebėdavo labai plačiai. Nes darbas ultragarsinių matavimų ir diagnostikos srityse reikalavo ne tik elektronikos bet ir daugelio kitų sričių tokių kaip fizikos, akustikos, mechanikos, medžiagotyros, skaitmeninių modeliavimo žinių. Be to ką nuveikėme anksčiau, nebūtume pasiekę tai, ką turime dabar. 

Kaip vertinate pasiektus mokslo rezultatus? Juk nemažą dalį savo laiko skyrėte prof. K. Baršausko ultragarso moksliniam centrui, kuriam vadovavote 1996-2016 metais.

– Mūsų Ultragarso institutas niekada nebuvo kažkur mokslo paraštėse. Mes niekada nebuvome tie, į kuriuos žvelgiama su užuojauta. Mes visada eksportavome žinias į užsienį. Mes visada turėjome aukštą tarptautinį lygį jau nuo pat Nepriklausomybės atgavimo, apie kurį šiais laikais itin daug šnekama. Per tą laiką įvykdėme 24 „Framework“ programos mokslinius projektus, kuriems finansavimas skirtas laimėjus didelę konkurencinę kovą. Moksle neužtenka paprašyti, o tada kažkas duos. Paprastai būna daug konkurentų. Projektus vertina ekspertai iš užsienio.

Svarbiausias rezultatas – man tada pavyko sukurti ultragarso mokslo mokyklą. Per tą laiką apginta 20 disertacijų, penki tapo profesoriais, dauguma – įvairių padalinių vadovais.

Jūs esate vienas ilgiausiai Kauno technologijos universitete dirbančių darbuotojų apskritai. Kaip vertinate universiteto kaitą?

– Keitėsi aplinka, žmonės. Pats sunkiausias laikotarpis buvo iki Nepriklausomybės atgavimo. Tada atklysdavo mintis: „Negi visą gyvenimą tu taip ir gyvensi?“. Tokia savotiška neviltis. Aplinkui dėjosi visiškas absurdas tikrąja to žodžio prasme. Nuo 1990 iki 1995 metų laikotarpis buvo nelengvas – užsakymų vykdyti mokslinių tyrimų darbus Sovietų Sąjungos kosmoso programoje mes jau nebegaudavome, nutrūko buvę ryšiai, žmonės pradėjo išsibėgioti. Bet nuo 1996 metų stabilizavomės, o nuo 1998 m. pradėjome šauti kaip raketa į viršų. Kai įsiliejome į Europos mokslo erdvę, tokių bėdų jau nebuvo.

Kokiai mokslo veiklai šiuo metu skiriate pagrindinį dėmesį? Ar jūsų akiratyje yra įdomių projektų?

– Institute šiuo metu vykdomi „4 HORIZON 2020“ programos finansuojami projektai. Pavyzdžiui, labai įdomus projektas pavadintas FLAME, kuris yra susijęs su ekologija. Pasaulyje vis dar yra daugybė elektrinių, kurios kūrenamos anglimi. Pavyzdžiui, Lenkijoje arba Indijoje. Sudeginus tokias anglis lieka didžiuliai kiekiai pelenų, kurie itin teršia aplinką. Išrūšiavus pelenų daleles į smulkias, vidutines, stambias ir jas įdėjus į kitas konstrukcines medžiagas, pavyzdžiui, į betoną, jų atsparumas išauga nepaprastai ženkliai. Pavyzdžiui, autostrados dengimui naudojama tokia medžiaga tarnautų ne 20 metų, o net iki 500! Tokios medžiagos panaudojimas aktualus ir dangoraižių statybai, ir tiltams. Tad dabar mūsų pagrindinis uždavinys ir tikslas – kaip tas pelenų atliekas išrūšiuoti pagal dydį. 

Šiame projekte ieškome sprendimų dviem kryptimis. Viena vertus, siekiame išspręsti uždavinį, kad rūšiavimas vyktų teisingai ir tiksliai. Tam mes atliekame matavimus ultragarsu. Kita vertus, egzistuoja problema, kai rūšiavimo mašinos dirbant užsikemša dulkėmis. Taigi kartu kuriame technologiją, kuri tuos įrenginius ir nuvalytų. Beje, šito dalyko nesitikėjome, ta problema išryškėjo tik proceso metu, tačiau panaudojus didelio galingumo ultragarsą pasirodė, kad efektas gali būti ir efektyvus, ir ekonomiškas. Tai ir nelaukta problema, ir nelauktai atsiradęs sprendimas.

Kaip vertinate mokslo situaciją Lietuvoje šiandien?

– Pasakysiu ne spaudai: norint moksle ką nors pasiekti, turi būti tam tikra prasme nenormalus, turi eiti ne visiems įprastu keliu. Moksle tiesiog turi būti tarptautinis lygis. O tam reikalingi dideli projektai ir ne bet kokie o tarptautiniai. Geriausia moksle, kai yra tiesioginiai kontaktai, ypač kontaktai su pramone. 

Deja, Lietuvoje moksle situacija tikrai nėra gera. Atrodo, kad mokslas nustumiamas kažkur į paskutinę vietą. Bet jeigu elgiesi ne pagal įprastinį algoritmą ir nelauki to vargano finansavimo, gali būti ir geriau.

Svarbus ir kitų pasitikėjimas, ir veiklos nuoseklumas. Geros reputacijos susikūrimas, vardo užsitarnavimas – ilgas kelias. Tai greitai neatsiranda, kartais reikia dešimtmečių. Pavyzdžiui, neskubėkime atmesti senesnių kartų įdirbio. Pavyzdžiui, į Lietuvą atvažiuodavo kosmoso specialistai, gaudavome užsakymų, taigi žmonių kvalifikacija atėjo ir iš tų laikų.

Ką palinkėtumėte jauniesiems mokslininkams, kurie tik žengia mokslo keliu? To Jūsų įvardinto „nenormalumo“?

– Skirtingos kartos mąsto visiškai skirtingai. Faktas. X, Y kartos jau galvoja visai kitaip. Bet yra bendras vardiklis. Dabar visi nori visko labai greitai. Tai suprantamas noras. Deja, labai greitai gauti visko gyvenime nepavyksta. Tai pasiekiama tik darbu ir dar sunkiu darbu. Keliamas klausimas: kas mokslininkui svarbiau – talentas ar darbas? Šiuo atveju talentas būtinas, tačiau jis sudaro 10, 20 procentų sėkmės, likusi dalis – darbas. Dirbti reikia kryptingai ir sunkiai. Yra posakis: „Ką darai, daryk gerai“. Tai aš sakyčiau jaunam į mokslą pasukusiam žmogui: „Ką darai, daryk geriau už kitus“.

O kiek mūsų jaunoji mokslo karta turi potencialo? Ar ji perspektyvi?

– Prisiminkime tikimybių teoriją, o iš ten – Gauso skirstinį. Yra pagrindinė statistinė masė, bet yra ir talentai arba perlai. Tokių yra 1-5 procentai. Ko gero, jų kiekis išlieka stabilus. Dažnai daug kas priklauso nuo sugebėjimo tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje. Jeigu žmogus papuola į tokias aplinkybes ir save suranda, tada ir būna gerai.

Ką patartumėte Lietuvos mokslu suinteresuotiems žmonėms?

– Patarimus dalinti lengva, bet tegu mūsų politikai pasižiūri į tokias valstybes kaip Singapūras. Prieš 30 ir daugiau metų ji buvo viena vargingiausių Azijos valstybių, o dabar kaip? Ten kryptinga politika investuojant į mokslo sektorių davė didžiausią impulsą visai ekonomikai. Tas yra teisingų investicijų į mokslą rezultatas. Mokslas ten išplėtotas taip, kad pati pramonė prašo mokslininkų padaryti. Lietuvoje to dar, deja, nėra.