„Neužtenka tik surinkti ir apdoroti išrūšiuotas atliekas – reikia sukurti ir infrastruktūrą joms perdirbti. Dabar daugelis atliekų visai neperdirbamos“, – sako Algirdas Reipas, Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos prezidentas, Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro (ARATC) direktorius.

ARATC pernai pastatė statybinių atliekų surinkimo aikštelę, kurios pagrindai įrengti naudojant inertines – betono, plytų, keramikos ir pan. atliekas. Tai pirmoji tokia aikštelė Lietuvoje. Jos statyba parodė, kodėl Lietuvoje stringa atliekų infrastruktūra. Nusprendus naudoti statybines atliekas aikštelės pagrindams įrengti, prireikė ekspertizės išvadų; pasirodo, ne tik tokiems statiniams, bet net ir keliams perdirbtas medžiagas naudoti draudžiama. A.Reipas turėjo pasirašyti dokumentus, kad imasi atsakomybės už statybinių atliekų naudojimą, kad nekels pretenzijų. Taigi statybinių atliekų – net susmulkintų, išsijotų, frakcionuotų – statybos darbams naudoti negalima, o atliekas perdirbti ir kitaip naudoti valstybė spaudžia.

Nuotraukoje –

Statybų, remonto ir izoliacinės medžiagos sudaro apie 50 proc. ARATC surenkamų atliekų kiekio. Šiomis atliekomis turėtų rūpintis patys statybininkai – jas sutvarkyti, priduoti ir apmokėti jų tvarkymą. Bet atliekos dažniausiai paliekamos užsakovui, kuris statybų ir remonto atliekas priduoda kartu su komunalinėmis.

„Meistrai, kurie keičia langus, nenori sudaryti sutarčių dėl atliekų šalinimo, dažnai palieka senus langus žmogui – daryk, ką nori. Neretai tokios įmonės veidmainiškai deklaruoja esančios „žalios“. Ne lipdukas rodo, kad įmonė „žalia“, – sako A.Reipas.

Statybų ir remonto atliekų tvarkymas neturėtų būti apmokamas komunalinių atliekų tvarkymo lėšomis. Bet saugodami aplinką nuo teršimo RATC’ai vis dar priima tokias žmonių atvežtas atliekas.

ARATC dalį izoliacinių medžiagų, kaip polistireninis putplastis, surenka, presuoja, perdirba, bet niekas nenori apmokėti jų tvarkymo sąnaudų, nenori pirkti pagaminto produkto. Niekas neima ir akmens bei stiklo vatos, asbesto, bituminės dangos atliekų.

Didieji baldų gamintojai Lietuvoje neima impregnuotos, dažytos, lakuotos medienos, nors atliekose kitokios rasti sudėtinga. Tai rodo, kad įmonės tik deklaruoja naudojančios perdirbtas atliekas. Šios atliekos iš ARATC keliauja į Lenkiją, kur naudojamos konstrukcijoms, medienos plokštėms gaminti.

„Jeigu nėra panaudojimo sričių, užsakovų, neverta net pradėti perdirbti. Kai perdirbtos atliekos nedalyvauja tolesniame vartojime, nedalyvauja net žaliuosiuose pirkimuose, jos nenaudojamos statybose, keliuose, konstrukcijose – visas procesas sustoja. Veidmainiška tokią situaciją vadinti perdirbimu. Lietuva panaudoja tik 4–6 proc. perdirbtų atliekų“, – tvirtina A.Reipas.

Atliekų kompostavimo aikštelė

Apie žiediškumą, į kurį orientuoja Europos Komisijos direktyvos, Lietuvoje kol kas tik kalbama, realiai jis nekuriamas. Todėl, pašnekovo pastebėjimu, Lietuva dar ilgai daug atliekų tiesiog degins.

Atliekų tvarkymas importuojančioms įmonėms ir organizacijoms turi tapti prievole, kurios Lietuva nesiryžta įvesti. Ypač tai svarbu importuojant statybines medžiagas, slaugos, vaikų priežiūros priemones, baldus, tekstilę – tai, kas sudaro didžiausius atliekų srautus, kuriems sutvarkyti reikia labai daug lėšų.

„Gyventojai turėtų išrūšiuoti atliekas, o valstybė – išplėsti gamybininkų ir tiekėjų atsakomybę. Dabar gi privatizuota gamyba kuria privačią naudą, o gamybos atliekos po vartojimo tampa visuomenės problema. Pagal žiedinės ekonomikos principus visa ši grandinė nuo sukūrimo iki surinkimo ir perdirbimo turi būti privati. Kol nebus valstybės sprendimų, verslas nesiims atsakomybės“, – įsitikinęs A.Reipas.

Jis pastebi, kad bendruomenės suvokia savo santykį su atliekomis ir žiedine ekonomika, tačiau sąmoningas žmogus beveik neturi pasirinkimo – jis yra priverstas pirkti neperdirbamus produktus, nes gamybininkams nėra reikalavimo tiekti į rinką tik perdirbamus gaminius. Laikas parodys, ar bandymas bet kokia kaina išsaugoti pasaulį, pasitelkus žiedinę ekonomiką, yra geriausias sprendimas, ar žiediškumas turi rimtą pagrindą – gal kai kuriuos gaminius verta deginti, nes tai kainuotų pigiau, negu juos perdirbti?

„Žmogus pašauktas gyventi ir rūpintis – savimi, esančiu šalia, aplinka. Tvarkingai gyvendamas, jis yra laimingesnis. Tai teikia vilties, kad gamta mūsų nenubaus kataklizmais“, – optimistiškai kalba Alytaus RATC direktorius A.Reipas.

ARATC nuotr.