Vienas iš kriterijų srities svarbai vertinti – jos vieta ir reikšmė švietimo sistemoje. Vertinant Lietuvos pagrindinio ir vidurinio gamtamokslinio bei socialinio ugdymo programas tenka pastebėti, kad preambulėse maloniai perskaitysime deklaruojamas nuostatas apie aplinkosaugos ir darnaus vystymosi idėjų reikšmę išsaugant gamtą bei užtikrinant visuomenės gyvenimo kokybę.

Tačiau pažvelgus giliau į ugdymo sritis, žinių ir gebėjimų aprašus, akivaizdu, kad šioms temoms tenka kuklus vaidmuo, neretai apsiribojant viena tema visoje dalyko struktūroje. Rasime, kad svarbu suvokti mokomųjų dalykų, asmenybės, pilietiškumo, teisingumo ir kitas sampratas, tačiau darnaus vystymosi sampratos šiame sąraše nėra.

Ir jose tikrai neverta ieškoti ir Jungtinių Tautų (JT) darnaus vystymosi tikslų, kuriuos strateginiais laiko dauguma pažangių valstybių. Žiedinės ekonomikos koncepcija nėra prasiskverbusi į moksleivių ugdymo programas. Bioįvairovės svarbai taip pat tenka kuklus vaidmuo. Tad nereikia stebėtis, kad dažnam valdininkui giria pirmiausiai yra medžioklės plotas, paskiau – rąstai, dar paskiau – grybai, uogos, o galiausiai, jei išvis yra – buveinė.

Dar vienas kriterijus – sektoriui skiriamos valstybės lėšos. Naujausiais „Eurostat“ duomenimis, aplinkosaugai skiriamų lėšų vidurkis, vertinant pagal JT metodiką, ES šalyse yra apie 0,8 proc. nuo BVP, Lietuvoje gi skiriama nepilnai 0,4 proc. Palyginimui galima pridurti, kad Latvija skiria beveik 0,6 proc., o Estija – 0,75 proc. nuo BVP. Skaičiai kalba už save.

Šiemet gegužę buvo paskelbta Valstybės audito, vertinusio aplinkos apsaugos ir taršos prevencijos veiklos efektyvumą ir rezultatyvumą, ataskaita, kurioje konstatuota: „Aplinkos apsaugos ir taršos prevencijos sistema neužtikrina, kad būtų išvengta reikšmingo neigiamo poveikio aplinkai, nes aplinkos apsaugos teisėkūros, leidimų išdavimo, užterštų teritorijų tvarkymo ir valstybinės aplinkos apsaugos kontrolės procesuose yra spragų.”

Šie faktai ir pastarųjų metų aplinkosauginiai incidentai neliudija deramo prioriteto aplinkosaugai. Tačiau yra ir labai pozityvių permainų ženklų. 2018 m. rudenį „Baltijos tyrimų“ atlikta gyventojų apklausa parodė, kad aplinkosaugą svarbia laiko 89 proc. Lietuvos gyventojų. Dar svarbiau, jog 63 proc. respondentų pripažįsta, kad jie gali atlikti svarbų vaidmenį saugant aplinką. 

Būtent visuomenės sąmoningumas ir reiklumas daugelyje valstybių lėmė esminius pokyčius. Džiugina augantis mūsų nepakantumas verslo savivalei, kaip štai AB „Grigeo Klaipėda“ piktavališkam Kuršių marių teršimui, aktyvėjantis diskursas aplinkosaugos temomis socialinėje medijoje, jaunimo jungimasis į tarptautinį judėjimą „Fridays for Future“ ir kitos iniciatyvos.

Gaila, kad kovo 20-ąją nevyriausybininkų organizuota akcija „Maršas už Gamtą“ neįvyko dėl pandemijos. Akivaizdu, kad aplinkosauginio užtaiso visuomenėje yra, tik ji turi imtis lyderystės ir priversti valdžios institucijas veikti taip, jog Europos Komisijai paskelbus Žaliąjį kursą kaip ateities raidos strategiją, Lietuva atsistotų į modernių, atsakingų už globalių problemų sprendimą ir savo krašto gamtą mylinčių valstybių gretas.