„Lietuvos dirvožemio danga labai įvairi. Dėl žmonių veiklos ir klimatinių veiksnių įtakos vyksta įvairūs dirvodaros procesai, kurie ne visada palankūs ir lengvai prognozuojami, juos sunku valdyti“, – sako prof. G. Staugaitis.

Klimato kaita, vis didesnis chemizavimas, aktyvus galingos technikos ir neracionalus agrarinių priemonių komplekso naudojimas, siaura auginamų augalų specializacija alina dirvožemį, lemia jo degradaciją. Tai reiškia, kad jame mažėja organinių medžiagų, prastėja jų kokybė, didėja tarša sunkiaisiais metalais ir kitais teršalais, išbalansuojamas cheminių elementų tarpusavio santykis.

Kaip rodo Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre atlikti tyrimai, organinių medžiagų dirvožemyje labiausiai mažėja, kai žemė intensyviai dirbama, naudojama daug mineralinių trąšų, sėjomainoje vyrauja migliniai javai ir trūksta organinių trąšų. Auginant ilgamečių žolių, jų daugiakomponenčių mišinių, pupinių augalų, reguliariai naudojant sideratus (žaliąsias trąšas), įsėjant tarpinių pasėlių ir įterpiant daugiau augalinių liekanų, dirvožemyje daugėja organinių medžiagų ir gerėja jų kokybė.

Baltijos pakrantės smėlžemių lygumoje, Baltijos aukštumos ir Rytų Lietuvos vietovėse sparti vėjo erozija. Ją lemia vėjo greitis, auginami pasėliai, dirvožemio dalelių dydis ir atstumas iki artimiausio miško ar medžių.

Intensyviai veikiančiuose žemės ūkiuose tręšiama gausiau. Fosforas, kalis ir daugelis kitų elementų didina dirvožemio derlingumą, bet augalų nesunaudotas nitratų formos azotas paprastai greitai išplaunamas ir teršia gruntinius bei aplinkinius vandenis, Baltijos jūrą. Šis procesas dar labiau paspartėja, jei fosforu tręšiama nepakankamai arba augalams ima trūkti sieros. Siekiant ne tik užtikrinti didesnį derlių ar geresnės kokybės produkciją, bet ir mažiau teršti aplinką, dirvožemį būtina tręšti subalansuotai.