Aplinkos ministerija iki metų pabaigos planuoja parengti ilgalaikės būsto prieinamumo strategijos projektą. Jame numatoma spręsti mažas ir vidutines pajamas gaunančių žmonių, socialiai pažeidžiamų namų ūkių bei gyventojų, turinčių pasenusį ir energiškai neefektyvų būstą, problemas.

Skirtingoms vietovėms – skirtingi sprendimai

Aplinkos ministrė Ieva Andriulaitytė pabrėžia, kad vieno modelio visai Lietuvai nepakaks. Atliktas būsto prieinamumo vertinimas parodė, kad didmiesčiuose pagrindinė problema yra būsto kainos, o mažesnėse savivaldybėse gali trūkti pačių būstų arba jų kokybė neatitikti gyventojų poreikių.

Aplinkos ministrė

Ieva Andriulaitytė.

Aplinkos ministerijos nuotr.

 

Todėl vienur reikėtų spręsti infrastruktūros problemas, trukdančias naujai statybai, kitur – ieškoti būdų, kaip paskatinti vystytojus statyti ten, kur paklausa mažesnė. Vien finansinė parama gyventojui būstų skaičiaus rinkoje nepadidina.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) prezidentas Mindaugas Statulevičius tarp pagrindinių plėtros kliūčių taip pat įvardija sklypų prieinamumą, ilgai trunkančias teritorijų planavimo ir leidimų gavimo procedūras, papildomus reikalavimus bei išaugusius statybos ir infrastruktūros kaštus.

Jo teigimu, didesnę pasiūlą galėtų užtikrinti ir aktyvesnis valstybės bei savivaldybių valdomos žemės panaudojimas. Dalis sklypų į rinką nepatenka, todėl jų pasiūla galėtų būti didesnė, jei būtų spartinami su valstybine žeme susiję procesai. Didesnė pasiūla savo ruožtu didintų konkurenciją tarp projektų ir galėtų mažinti spaudimą kainai.

M.Statulevičius taip pat atkreipia dėmesį į būsto finansavimo problemą. Augant turto kainoms ir paskolų palūkanoms, gyventojams sudėtingiau sukaupti pradinį įnašą ir gauti paskolą. Jo nuomone, vien pradinio įnašo mažinimas nebūtinai duoda laukiamą rezultatą, jeigu tuo pat metu būsto kainos kyla.

Regionuose neužtenka vien pastatyti

Mažesniuose miestuose naujų būstų trūkumą lemia ne vien statybų galimybės. Plėtotojams čia sudėtingiau užtikrinti pakankamą paklausą, o statybos ir infrastruktūros kaštai dažnai nesiskiria nuo didmiesčių, nors projektai būna gerokai mažesni.

Lietuvos nekilnojamojo turto

plėtros asociacijos (LNTPA)

prezidentas Mindaugas Statulevičius.

LNTPA nuotr. 

 

M.Statulevičiaus vertinimu, tokiuose regionuose paklausą galėtų padėti formuoti ne tik gyventojai, bet ir viešasis sektorius. Savivaldybės galėtų dalį naujų būstų įsigyti arba išsinuomoti ilgesniam laikui, taip sumažindamos plėtotojų riziką. Prie tokių projektų galėtų prisidėti ir regionuose veikiančios gamybos įmonės, kurioms svarbu pritraukti darbuotojų ir pasiūlyti jiems gyvenamąją vietą.

Tai leistų naujus būstus kurti ne tik ten, kur jau dabar yra didelė paklausa, bet ir regionuose, kuriuose būsto pasiūla ribota, tačiau atsiranda naujų darbo vietų.

Prieinamas būstas – ne tik nuosavybė

Būsto prieinamumas neapsiriboja galimybe įsigyti nuosavą būstą. Svarbi jo dalis yra ir galimybė stabiliai nuomotis.

Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nuoma vis dar dažnai vertinama kaip nesaugi gyvenimo forma. Jei žmogus nėra tikras, kiek laiko galės likti nuomojamame būste, jis natūraliai siekia kuo greičiau įsigyti nuosavą būstą, net jei toks sprendimas finansiškai sudėtingas.

Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA)

prezidentas Dalius Gedvilas.

LSA nuotr. 

 

Jo vertinimu, aiškesnės ir daugiau stabilumo suteikiančios nuomos taisyklės galėtų padaryti ilgalaikę nuomą realia alternatyva būsto nuosavybei. Kaip pavyzdį D. Gedvilas mini Prancūziją, kur tam tikrais atvejais parduodamo nuomojamo būsto nuomininkui suteikiama galimybė jį įsigyti, o nutraukiant nuomos santykius suteikiama daugiau laiko pasirūpinti kita gyvenamąja vieta.

M.Statulevičius taip pat pabrėžia, kad Lietuvoje ilgalaikės nuomos rinka dar tik formuojasi. Ją palaipsniui papildo profesionalūs nuomotojai ir instituciniai investuotojai, plėtojantys ilgalaikės nuomos, studentų apgyvendinimo ir kitus projektus. Tokia nuoma gali būti skaidresnė, paremta aiškiomis sutartimis ir suteikti daugiau saugumo tiek nuomininkui, tiek savininkui.

Pasak LNTPA prezidento, šio segmento plėtrai galėtų padėti valstybės paskatos, ypač projektams, kurių ekonominis atsiperkamumas yra ribinis. Jis taip pat atkreipia dėmesį į būtinybę mažinti šešėlinę nuomos rinką – legali veikla užtikrina nuomininkų teises, o valstybė gauna mokesčių pajamas.

Investicijai perkami būstai – dar viena rinkos pusė

D.Gedvilas siūlo vertinti ir tai, kiek būsto rinkoje nuperka investuotojai. Kai įmonės ar kiti investuotojai perka didelius kiekius gyvenamųjų būstų ne savo reikmėms, o kaip investiciją, dalis pasiūlos tampa investiciniu turtu. Tai gali didinti konkurenciją dėl būsto tarp investuotojų ir gyventojų bei prisidėti prie kainų augimo.

Tačiau investicijos į būstą nėra vien neigiamas reiškinys. Jei investuotojai kuria profesionalios ilgalaikės nuomos projektus, jie didina nuomojamo būsto pasiūlą. Todėl svarbu atskirti būstų supirkimą investicijai nuo investicijų, kurios sukuria papildomą nuomos pasiūlą.

Svarbu ir tai, koks yra jau turimas būstas

Būsto prieinamumas susijęs ne tik su jo įsigijimo kaina. Daliai gyventojų problema yra jau turimo būsto būklė – seni daugiabučiai reikalauja daugiau energijos, jų išlaikymas gali būti brangesnis, o gyvenimo sąlygos nebeatitinka šiuolaikinių poreikių.

Todėl ministerija renovaciją taip pat vertina kaip būsto prieinamumo dalį. Spalį planuojama skelbti naują daugiabučių renovacijos kvietimą, kuriame numatomas mišrus finansavimo modelis, o 2027 metų pirmąjį ketvirtį – kvietimas dalinei renovacijai.

Vieno sprendimo nebus

Būsto prieinamumo problemą lemia skirtingos priežastys – nuo būstų trūkumo ir aukštų kainų iki sudėtingų plėtros procedūrų, finansavimo, nesaugios nuomos ir prastos jau turimo būsto būklės. Todėl ir sprendimų reikia kelių: didinti pasiūlą, efektyviau panaudoti turimus sklypus, gerinti sąlygas naujai statybai regionuose, stiprinti savivaldybių būsto fondą, kurti stabilesnes nuomos sąlygas ir atnaujinti senus daugiabučius.

Kaip pabrėžia ministrė I.Andriulaitytė, Lietuvos savivaldybių situacija skiriasi, todėl vieno modelio taikymas nebūtų tikslingas. Strategijoje ketinama numatyti kelis sprendimų modelius, kuriuos būtų galima pritaikyti pagal konkrečios vietovės poreikius.

Taigi būsto prieinamumo strategijos sėkmę lems ne viena priemonė, o gebėjimas skirtingoms savivaldybėms pritaikyti skirtingus sprendimus. Kaip teigia ministrė, vienur svarbiausia didinti pasiūlą, kitur – spręsti būsto kokybės ar infrastruktūros problemas. Esminis tikslas – kad žmogus turėtų realią galimybę gyventi tinkamame būste, nesvarbu, ar jį perka, nuomojasi, ar renkasi savivaldybės siūlomą būstą.