Kiek prabangaus, išskirtinio NT turime Lietuvoje dabar?

Per mūsų įmonės 12 metų darbo istoriją, turime didžiulį trūkumą išskirtinio NT. Iki pandemijos jau lyg ir stebėjome gerą tendenciją, žmonės ėmė suprasti, kaip reikėtų statyti, remontuoti būstą, tačiau atėjo pandemija, po jos prasidėjo karas, turėjome daug iššūkių, ypač Vilniuje. Šiuo metu keičiasi žemėtvarkos sprendimai, ir tai stabdo naują statybą – pokyčiai paliečia visus segmentus, tarp jų ir prabangaus NT sektorių.

Sugrįžkime į pandemijos laikotarpį. Ar tuo metu fiksavote antro būsto bumą – sodybų, butų prie jūros poreikį?

Koronaviruso pandemijos metu, kai judėti tarp savivaldybių galėjo tik tie, kuriems priklausė būstas kitoje savivaldybėje, bumas buvo didžiulis. Problema, kad vystytojai dažnai yra kaip buhalteriai, jie žiūri, kas buvo praeityje, nors iš tiesų vystytojas turėtų būti lyg finansininkas, žiūrintis į ateitį. Visi vadovaujasi 2-3 metų istorijomis, lūkesčiais ir pagal tai stato, projektuoja. Bumas buvo, jis praėjo, kito tokio lauksime Lietuvoje po 10 metų ar daugiau.

Kokios NT kainos vyrauja Lietuvos pajūryje?

Prieš kelerius metus pajūryje kainos buvo labai geros, visi pirko ir tai padarė už teisingą kainą (tiek Palangoje, tiek Nidoje). Didžioji dalis žmonių patį geriausią (ne vidutinį) turtą pirko mokėdami iki 10 tūkst. eurų už kvadratinį metrą. Šiandien jau galima rasti pasiūlymų ir už 15-17 tūkst. eurų. Nemanau, kad Lietuvos pajūryje turėtų būti sandoriai tokiomis kainomis. Įsigijus brangiau nei 10 tūkst. eurų už kvadratinį metrą, ir dar jei turtas tik su daline apdaila, tad į kvadratinį metrą tektų investuoti 2-4 tūkst., tai klausimas, kiek žmogus pasiryžęs nurašyti pinigų, jeigu nuspręs parduoti po 5-10 metų. Nes už 20 tūkst. eurų už kvadratinį metrą Palangoje turto neparduos. Gal po 50 metų taip ir bus, bet tikrai ne artimiausiame dešimtmetyje. Dabar nebėra nei didžiulės paklausos, nei didžiulio trūkumo.

O kuriuos kraštus renkasi lietuviai norėdami investuoti užsienyje? Kaip žinoti, kad investicija gera?

Manau, mažiausiai 70-80 proc. lietuvių, kurie nori investuoti užsienyje arba ieško antro būsto ne Lietuvoje, renkasi Ispaniją. Populiariausi regionai – aplink Marbelją arba Valenciją.

Visgi ieškantys sėkmingos investicijos šiuo metu turėtų rinktis ne Ispaniją ir ne Dubajų, nes čia kainos per pastaruosius metus yra stipriai sukilusios. Pirkti reikia tada, kai visi parduoda, o ne tuomet, kai perka. Sėkmingiausieji yra tie, kurie Ispanijoje įsigijo būstą prieš pandemiją arba po 2008 m. krizės.

Jeigu šiandien kalbame apie NT Ispanijoje kaip investiciją, kurios neplanuoji naudoti pats, tai nemanau, kad tai geriausias pasirinkimas. Saugių būdų pasidėti pinigus ir tai daryti likvidžiau, yra daugiau. Ispanijoje sandoriai yra pakankamai brangūs, kainuoja apie 10 proc. būsto vertės. Galvojant parduoti NT po trumpo laiko, pavyzdžiui, po metų, reikia atsakyti sau į klausimą, ar tas turtas pabrangs per tuos metus?

Įsivaizduokime žmogų, kuris turi laisvų finansų ir nori investuoti į būstą. Nuo ko jam pradėti ir į ką atsižvelgti renkantis šalį?

Pirmiausia apgalvoti, kas pačiam žmogui aktualu. Vienam svarbu skristi į kalnus ir ieškoti kalnų namelio ar gerų apartamentų ten, kitam – prie jūros ar golfo aikštynų. Jeigu žmogus renkasi iš viso pasaulio, reikia pagalvoti, kur jo širdis, kiek jis galės tai naudoti. Antra – kalbos klausimas. Vieni labai mėgsta Italiją, kiti – Prancūziją, Ispaniją ar kitas šalis.

Gera investicija – ten, kur nėra didžiulės pirkimų bangos, kuri dabar yra Ispanijoje, Tenerifėje. Įsigyjant būstą svarbu atsižvelgti į kokybę, kainą, įvertinti pastarųjų 5-10 metų kainos pokyčius, jeigu ji pakilusi kelis kartus, vargu, ar ji kils dar tiek artimiausiais metais. Svarbu įvertinti, kodėl ji kilo, ar dėl to, kad ten suvažiavo daug iš mums nedraugiškos šalies gyventojų? Kas bus, kai jie pradės pardavinėti didžiulį kiekį NT?

Dabartinę situaciją dažnai lyginu su pandemija. „Sotheby's International Realty" atliko pasaulinį tyrimą ir nustatė, kad daugiau nei 50 proc. žmonių, kurie įsigijo būstą per pandemiją, yra nepatenkinti savo pirkiniais, nes tai buvo emociniai pirkimai. Jie bėgo nuo kažko – mažo ploto turto ar iš miesto. Svarbu žiūrėti, kur formuojasi tokie emocinių pirkimų burbulai, ir jų vengti. Nemaža dalis žmonių, kurie nusipirko būstą Lietuvos pajūryje per pandemiją, galimai artimiausiu metu jį paleis į antrinę rinką, tas pat nutiks ir Ispanijoje ar kitur, kai žmonės supras, kiek kainuoja administruoti antrą NT.

Egzotinės šalys yra didžiulės, turi labai dideles pakrantes ir galimybes, svarbu žiūrėti į bendruomenę, kaimynystę, ten žmonės gali padaryti labai gerų investicijų. Investuodamas besivystančiose NT rinkose dažniausiai išloši.

Užsieniečiai NT Lietuvoje įsigyja tada, kai tai mišrios poros arba su mūsų šalimi sieja verslo santykiai. Neteko Lietuvoje matyti nė vieno atsitiktinio pirkėjo, kuris investuotų tik norėdamas turėti NT čia kaip investiciją, o ne gyventi.

Kada Lietuva pasieks užsienio standartus, kai turėsime pastatų su durininkais, konsjeržais?

Mes savo prabangaus NT istoriją iš naujo kuriame dar tik 30 metų, pirmi nepriklausomybės metai buvo pakankamai sudėtingi, tai atsispindi visose srityse. NT yra lėtesnė sritis – reikia gauti leidimą, pastatyti – todėl viskas vystosi dar lėčiau. Jeigu kalbėtume apie kitas šalis, miestus (Paryžių, Barseloną ar kitus didmiesčius), jų vystymasis tęsiasi šimtmečiais, jie neturėjo sovietmečio intarpo, kuris ne tik sustabdė vystymąsi, bet ir labai daug gerų pastatų sugadino. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste, Senamiestyje iš labai gerų pastatų buvo padaryti komunaliniai būstai, iš bažnyčių – sandėliai ar gamybinės patalpos. Dabar turime vytis ir tai yra ta priežastis, kodėl neturime tos infrastruktūros ir požiūrio į NT objektų vystymą.