Naujasis pastatas sumaniai įpintas į universiteto studentų miestelio architektūrinę visumą ir išlaikęs legendinės kavinės „Kolegos" formas. Toje pačioje vietoj gimęs, tačiau visgi kitoks – transformuotas ir atgaivintas taip, kad atlieptų šiandienos ekologinius ir socialinius universiteto bendruomenės poreikius.

Šis projektas – vienas iš sėkmingos urbanistinės architektūros pavyzdžių, nors aplinkui tenka matyti toli gražu ne vieną architektūrinio chaoso pavyzdį. O juk, kaip pati G. Janulytė-Bernotienė pasakoja, pirmasis bet kurio architekto klausimas sau turėtų būti „ar nepakenksiu".

Pranešime spaudai dalinamasi pokalbiu  su architekte, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureate ir Kauno technologijos universiteto (KTU) docente praktike Gražina Janulyte-Bernotiene: apie architektūrinį vyksmą Kaune ir Lietuvoje, apie urbanistinio planavimo sėkmes ir klystkelius ir apie šiandien taip dažnai girdimą konceptą „tvaru".

M-Lab interjeras. 

KTU nuotr.

Šiandien tvarumo konceptą girdime kaip niekad dažnai: tvarūs miestai, tvarūs pastatai, tvarus gyvenimas – rodos, visur tikimės tvarumo. O juk ir „M-Lab" pastate pritaikytas ne vienas tvarios architektūros sprendimas. Visgi, ką simbolizuoja tvarumo sąvoka architektūroje? Juk tai turbūt neapsiriboja vien tik ekologija?

Žodis tvarumas turi plačias ir sunkiai apibrėžiamas prasmes. Iš tikrųjų, tvarumas tai ne tik mums įprasta ekologija, medžiagos, naudojamos pastato statybai, jo energetinis efektyvumas, žaliosios energijos pritraukimas. Tvarumas apima ir socialinį-psichologinį aspektą, kurį, manau, mes neretai pamirštame. Mes dažnai neįvertiname, kad pastatas nėra pats sau tikslas, kaip ir nėra tikslas jį pigiai eksploatuoti. Tikslas, kad jis tarnautų pagal savo paskirtį, kad jis būtų priimtas naudotojo ir kad galėtų kisti laike pagal tai, kaip keisis naudotojų poreikiai.

Turbūt čia ir slypi architektūrinio tvarumo esmė: šiandien, manau, tvarumas nuo kintamumo neatsiejamas ir sudaro savotišką „In ir Jang" simbiozę. Šiandien mes, architektai, suprantame, kad neprojektuojame pastato stovėti amžinai ir kad kiekvienas pastatas patiria tiek išorinius, tiek vidinius pokyčius dėl to, kad ir žmonės, jų gyvenimas, jų poreikiai kinta.

Apdovanojimas.

KTU nuotr.

Kaip tuomet architektui atliepti besikeičiančius žmonių, bendruomenių poreikius? Ir kur visgi yra riba tarp architekto vizijos ir to, ką nori matyti bendruomenė? Juk, kaip bebūtų, pastatas visų pirma yra architekto kūrinys.

Geriausias atsakymas – architektūriniai konkursai. Negalima tikėtis, kad vienintelis pasiūlymas bus geriausias įmanomas variantas, kai nežinai, kokie gali būti kiti. Architektų rūmai savu laiku labai kovojo už tai, kad svarbiose miesto vietose planuojami projektai būtų renkami konkursų būdu.

Ir iš tikro, dabar vyksta labai daug architektūrinių konkursų tiek gyvenamųjų kvartalų užstatymui, tiek visuomeniniams projektams. Ir tai yra geras politinis žingsnis, nes bendruomenė projektus gali pamatyti dar užuomazgos stadijoje – tuomet atsiranda ir konsensusas tarp statytojo, bendruomenės ir architekto.

Architektas, aišku, linkęs palaikyti savo kūrinį, nenori nutolti nuo pradinės idėjos. Yra netgi toks posakis tarp kolegų, jog kuo architektas daugiau pataiso savo projektą, tuo tas kūrinys prastėja, nes netenka visumos, kuriai jis buvo užprogramuotas. Bet aišku, manau, visuomet reikia įsiklausyti į bendruomenės pastabas, idant projektas geriau įsilietų į jos gyvenimą.

Ar visgi šiuo metu pakanka bendruomenių įsitraukimo į viešų architektūrinių projektų planavimą?

Teisinis pagrindas bendruomenėms dalyvauti objektų planavimo ir projektavimo procesuose yra ir manau, kad jį reikėtų tik dar labiau skatinti, kuo anksčiau informuoti bendruomenes apie planuojamus projektus. Žinoma, informavimas vyksta ir dabar, bet kartais pagalvoju – koks žmogus visą laiką seks, kas ir kur ketinama daryti.

Ką jau kalbėti apie didžiulius projektus, į kuriuos įsigilinti eilinis žmogus nei gali, nei fiziškai turi tam laiko. Manau yra būtinas kažkoks mechanizmas, kuris leistų tai informacijai prieinamai, vizualiai pasiekti bendruomenes. Galų gale, kad mes ir patys įprastume eiti į susirinkimus, projektų pristatymus. Gal tuomet ir mažiau visuomenės nepasitenkinimo įgyvendinus projektus būtų – juk tokie atvejai, deja, kol kas yra patys dažniausi.

Laisvės alėja. KTU nuotr.

Tačiau, kita vertus, bendruomenės, matyt, visgi neturi pakankamai juridinių svertų, kad galėtų sudaryti aiškų precedentą pokyčiams. Čia atsigręžiu į tokias situacijas, kurias matome, pavyzdžiui, priemiestinėse Ringaudų teritorijose.

Matome, kaip vyksta greita būsto plėtra be jokios infrastruktūros plėtros, kaip žmonės keliasi į tas vietas ir tuomet susiduria su didžiuliais eismo kamščiais, vaikų darželių, ligoninių, visos infrastruktūros trūkumu. Ir tai jau problema – socialinė problema. Aš jau nekalbu apie estetiką – čia jau turbūt architekto ir statytojo reikalas. Bet kartais pagalvoju, kaip atsiranda tokių nesėkmingų pavyzdžių.

Ir manau, kad šiuo atveju priežastis yra pigios statybos, kurios, deja, turi savo užsakovą. Mažai žemės, greitai pastatoma, greitai parduodama, jokių architektūrinių reikalavimų, visi vienodi. Turbūt reikia ir tokių. Bet prisiminkime, kaip britai vystė savo socialinį būstą – jie pirmiausiai sukūrė urbanistinę koncepciją, kaip tą socialinį būstą pastatyti, kad jis nedarkytų miesto, kad būtų vietos ir žaliesiems parkams. Tokio požiūrio, sakyčiau, Lietuvos globalioje urbanistinės architektūros politikoje labai trūksta.

M-Lab pastatas.

KTU nuotr.

O kaip Kaunui, Jūsų akimis, sekasi tvarkytis?

Kaunas, manau, ūkiškai ir gerai tvarkosi. Tikrai, per pastaruosius metus ir daug viešųjų erdvių, ir pastatų fasadų atsinaujino. Gal senamiesčiui sutrukdė Vilniaus gatvės remontas, tačiau, jei jau vyksta remontas, galime tikėtis, kad ateityje ir pačios gatvės socialinio gyvenimo lygis pakils.

Norėčiau pasidžiaugti ir pokyčiais, vykstančiais KTU studentų miestelio teritorijoje. Tiek miestas, tiek universitetas rekonstruoja viešąsias erdves – renovuojama Studentų gatvės, lydinčių erdvių struktūra ir ji tampa patogi tiek miesto gyventojams, tiek universiteto bendruomenės atstovams. Tai naujos, žalios, šviesios viešosios erdvės sukūrimas.

Aišku, sunkiau yra tada, kai mieste problemos sprendžiamos ne kompleksiškai, o realizuojant tik vieną tikslą. Čia tik galiu pasidžiaugti, kad Ąžuolyne neatsirado automobilių stovėjimo aikštelė ir kad Kauno architektams pavyko apginti Ąžuolyno vientisumą. Dabar mes matome, kaip puikiai žmonės pasiskirsto didžiųjų renginių metu: kas iš toliau ateina, kas viešuoju transportu atvažiuoja. Pasukus galvą, pasirodo, problemas galima išspręsti taip, kad nepakenktume. Ir taip su viskuo – turbūt pirmas klausimas, kurį sau reikėtų užduoti, ir yra „ar nepakenksi".

Ąžuolynas. KTU nuotr.

Pavyzdžiui, prieš daugiau nei šimtą metų Laisvės alėjoje buvo pasodintos liepos. O dabar, kaip mes elgiamės su jomis Alėjos rekonstravimo metu ir kokias to pasekmes matome? Blogai yra su tomis liepomis ir, atvirai pasakius, nežinia, kaip už dvejų metų Laisvės alėja atrodys. O juk jeigu jos rekonstrukcijos klausimus būtume pradėję spręsti nuo to, kas svarbu Laisvės alėjoje ir kokiu būdu augančias liepas išsaugoti, gal viskas būtų vystęsi kitaip, galbūt būtų sudėti kiti prioritetai.

Iš kitos pusės matome Ąžuolyną. Mums, lietuviams, juk ąžuolai yra kaip simbolis. Kauno Ąžuolynas yra visais įstatymais saugomas, tačiau tie medžiai jau perseno ir nyksta. Net specialistams teikiant pirmąją ir paskutinę pagalbą, vis tiek turbūt galima suskaičiuoti, kiek dešimtmečių tie medžiai gyvuos. O po to prasidės jų masinė griūtis. Ir ką tokiu atveju daryti? Kaip tokį svarbų gamtovaizdžio elementą išsaugoti? Kaip žiūrėti į priekį? Daug priklauso nuo urbanistinės politikos – ar pradėsime stumti Ąžuolyną naujomis statybomis, ar kursime tvarią gamtosauginę koncepciją.

Medinių namų situacija, pavyzdžiui, Vilijampolėje ar Panemunėje, rodos irgi panaši?

Deja taip. Nors iš tiesų miestiečiui savotiškai šios miesto dalys yra netgi įdomios. Kaskart pravažiuodama pro jas galvoju, kad dabar tas medinis užstatymas, kažkur gal susmegęs į žemę, kažkur šiek tiek patvarkytas, mums, gyvenantiems XXI a., yra kaip vaizdinga dekoracija, kaip egzotika, kurios tuoj pat neliks. O juk galėtų ir ta egzotika lygiagrečiai su miestu gyvuoti. Bėda turbūt ta, jog šioms miesto dalims sutvarkyti neskiriama pakankamai lėšų, o patys gyventojai to negali padaryti. Iš patirties žinau – jeigu nebūtų savivaldybė skyrusi pinigų remontuoti istorinius gyvenamuosius namus miesto centre, gyventojai patys to irgi nebūtų darę. Tačiau atsiradus savivaldybės paramai ir gyventojams atsirado motyvacijos dėti savo pinigus į pastatų atgaivinimą.

Automobiliai Kaune.

KTU nuotr.

Kaip visgi tuomet linkėtumėte miestui vystytis? Į kokius užsienio miestus ar šalis, galbūt, būtų verta lygiuotis?

Kaip pavyzdys Kaunui, galbūt net ir Lietuvai, iškyla Skandinavijos šalys. Jos nepuola į kraštutinumus, į pinigų galios demonstravimą vystant tik tam tikrą, koncentruotą, miesto vietą. Pas juos visas miestas subalansuotas – kaip tolygiai plintantis organizmas. Pas mus, manau, to vėlgi trūksta. Ir čia labiau kalbu apie senus ir naujus kvartalus ir kokie procesai juose vyksta.

Pavyzdžiui Savanorių prospektas Kaune. Architektas N. Valatkevičius tikrai ne kartą bandė parengti detalųjį šios miesto dalies vystymo, kaip miesto urbanistinės ašies, planą, tačiau vis tiek tai prospekto neišgelbėjo. Ir mes dabar matome, kaip jame atsirado nepataisomų urbanistinių klaidų, kaip paskiri nauji namai suformavo neaiškų urbanistinį vietovės principą. O dabar nėra nei vietos, nei instrumentų prospekto erdvei sutvarkyti.

Žaliakalnis irgi – puikus pavyzdys, kaip saugomoje teritorijoje atsiranda visai naujos architektūrinės kalbos pastatai. Galbūt tie namai, patys savaime, nėra blogi – netgi geri –tačiau diskusija turėtų įvykti, ar turėtume tokius namus statyti saugotinoje vietoje. Ar architektūrinė kalba ten turėtų būti reglamentuota, ar laisva? Aš to nežinau, bet manau vieša diskusija būtų labai naudinga tiek gyventojams, tiek miesto valdytojams, tiek užsakovams. Palinkėčiau daugiau viešai kalbėti apie tai, kaip mums atrodo, kas mums skauda ir kokiu keliu galėtume kartu žengti toliau.

Taip pat skatinčiau šalia bendrų miestovaizdžio diskusijų ir paveldo objektų pačioms bendruomenėms atsigręžti į savo kiemus. Per pastaruosius metus pastatų fasadai ryškiai pagražėjo, tačiau įėjus į kiemus matome, jog tik vienas kitas yra atradęs savo individualų veidą. O juk kiekvienas kiemas galėtų būti įdomus ir pasakotinas.

Dabar kiemai virtę ištisomis stovėjimo aikštelėmis. Ir tai jau, sakyčiau, yra mūsų vidinė problema – nes juk patogu, automobilis greta. Bet tokiu būdu socialinis gyvenimas mieste užleidžia vietą automobiliams. Taip, kauniečiai išeina į Laisvės alėją – mums pasisekė, kad turime tokią gatvę, užprogramuotą būti kavinių gatve – tačiau juk ir kiemai galėtų virsti miestiečių gyvenimo epicentru ir suteikti individo veiklos laisvės kiemo bendruomenei. Ir juose irgi galima būtų leisti vakarus su kaimynais, neapsiribojant mažu draugų ratu sėdint kur nors Laisvės alėjoje.

Tai, žinoma, jau yra „šalia" architektūros – labiau bendruomeniniai reikalai. Bet yra daug tokių artimų smulkmenų, su kuriomis susiduriame kasdien, tačiau jų nevertiname. O jeigu vertintume, galbūt ir jose įvyktų teigiamų pokyčių.