AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas paaiškina, kada ši taisyklė aktuali nekilnojamojo turto savininkams, administratoriams ir kitoms įmonėms bei kodėl ne kiekvienas pastate įvykęs incidentas reiškia pareigą atlyginti nuostolius.

Atsakomybė gali kilti ir be kaltės

Įprastai civilinei atsakomybei taikyti būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos bei kaltė. Tačiau Civilinis kodeksas numato išimtis, kai pareiga atlyginti žalą gali atsirasti ir nenustačius kaltės. Tokia atsakomybė vadinama griežtąja civiline atsakomybe.

Ji gali būti taikoma įstatyme numatytais atvejais, pavyzdžiui, dėl statinių trūkumų ar didesnio pavojaus šaltinių, tokių kaip transporto priemonės ir pavojingi įrenginiai, padarytos žalos.

„Verslui svarbu suprasti, kad civilinė atsakomybė ne visada siejama su padaryta klaida ar konkrečiu pažeidimu. Tam tikrais atvejais pati vykdoma veikla, valdomas turtas ar naudojami įrenginiai lemia didesnę teisinę riziką“, – aiškina AVOCAD teisininkas Rokas Puodžiūnas.

Vis dėlto griežtoji atsakomybė nereiškia, kad privaloma atlyginti kiekvieną žalą. Būtina nustatyti įstatyme numatytas atsakomybės sąlygas.

Kada už žalą atsako pastato savininkas ar valdytojas?

Pastatų ir kitų statinių savininkams bei valdytojams ši rizika ypač aktuali. Ji apima ne tik daugiabučių administratorius, bet ir biurų, prekybos centrų, sandėlių bei gamybinių patalpų savininkus ir valdytojus.

Dėl statinių, įrenginių ar kitų konstrukcijų sugriuvimo arba trūkumų atsiradusią žalą įstatyme nustatytais atvejais turi atlyginti už juos atsakingas savininkas ar valdytojas. Tokia žala gali būti susijusi su nesandariu stogu, nukritusiomis konstrukcijomis, nesaugiais laiptais ar kitais statinio defektais.

Tačiau vien fakto, kad žmogus susižalojo pastate arba prie jo buvo apgadintas automobilis, nepakanka atsakomybei taikyti.

„Griežtajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti, kad žala atsirado būtent dėl statinio sugriuvimo ar jo trūkumo. Tai yra esminė riba, kurią savo praktikoje nuosekliai akcentuoja ir teismai“, – pažymi R. Puodžiūnas.

Taigi svarbu įrodyti ne tik patirtą žalą ir jos dydį, bet ir konkretų statinio trūkumą bei priežastinį ryšį tarp jo ir atsiradusių nuostolių.

Nuo stogo nukritęs sniegas: ar administratorius turės mokėti?

Žiemą nuo stogo nukritęs sniegas ar ledas gali apgadinti šalia stovintį automobilį. Tačiau atsakomybė tokiu atveju neatsiranda automatiškai.

Teismų praktikoje vertinama, ar žalą lėmė statinio trūkumas, ar sniegas ir ledas susidarė dėl įprastų atmosferos sąlygų. Vienoje iš bylų konstatuota, kad nuo stogo nukritęs sniego ar ledo gabalas savaime dar neįrodo statinio konstrukcijos trūkumo. Jei nėra duomenų, kad žalą sukėlė stogo ar kitų konstrukcijų defektai, šios aplinkybės nepakanka griežtajai civilinei atsakomybei taikyti.

Kitoje byloje teismas vertino ir nukentėjusiojo elgesį. Nustatyta, kad kritulių įvykio laikotarpiu iš esmės nebuvo, o automobilis buvo pastatytas ant šaligatvio, kur statyti transporto priemones nebuvo leidžiama. Teismas atsižvelgė į tai, kad tinkamai pastačius automobilį žalos būtų buvę išvengta.

„Teismas analizuoja ne tik žalos atsiradimo vietą, bet ir jos priežastis, oro sąlygas, pastato būklę, valdytojo veiksmus bei paties nukentėjusiojo elgesį. Griežtoji atsakomybė nėra automatinis žalos atlyginimo mechanizmas“, – sako R. Puodžiūnas.

Trūko vamzdis ar jungtis: kas atsakingas už žalą?

Vandentiekio, šildymo ir kitų inžinerinių sistemų gedimai taip pat gali sukelti didelių nuostolių – sugadinti patalpas, įrangą ar prekes, sutrikdyti įmonės veiklą.

Sprendžiant, kam tenka atsakomybė, būtina nustatyti konkrečią gedimo vietą ir tai, kas privalėjo prižiūrėti sugedusį įrenginį.

Vienoje teismo nagrinėtoje byloje žala atsirado trūkus vonios šildytuvo jungčiai. Nors gedimas buvo susijęs su pastato inžinerine sistema, teismas nustatė, kad jungtis buvo gyventojo bute, o už atitinkamo įrenginio būklę atsakė buto savininkas.

Šis pavyzdys rodo, kad vien sąsajos su pastato inžinerine sistema nepakanka atsakomybei perkelti pastato savininkui ar administratoriui. Komerciniuose objektuose situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad pastato priežiūros ir valdymo funkcijos gali būti paskirstytos savininkui, administratoriui, nuomininkams ir techninės priežiūros paslaugų teikėjams.

Todėl, pasak R. Puodžiūno, svarbu aiškiai apibrėžti kiekvieno subjekto pareigas, atsakomybės ribas ir faktinį turto valdymą.

Kaip verslui sumažinti teisinių ginčų riziką?

Net ir atsakingai veikiančioms įmonėms svarbu iš anksto įvertinti galimas civilinės atsakomybės rizikas. Pastatų savininkams ir valdytojams rekomenduojama užtikrinti tinkamą techninę priežiūrą, dokumentuoti patikrinimus, defektų šalinimą ir atliktus darbus, taip pat aiškiai paskirstyti priežiūros pareigas tarp skirtingų subjektų.

Ne mažiau svarbu peržiūrėti civilinės atsakomybės draudimo sutartis ir įvertinti, kokiais atvejais bei kokia apimtimi jos padengia galimus nuostolius.

„Prevencinis teisinis įsivertinimas, aiškiai paskirstytos turto priežiūros pareigos ir tinkamas incidentų dokumentavimas gali padėti išvengti ilgų ginčų arba gerokai sustiprinti įmonės poziciją jiems kilus“, – teigia R. Puodžiūnas.

Taigi griežtoji civilinė atsakomybė nereiškia, kad pastato savininkas ar valdytojas privalo atlyginti kiekvieną su jo valdomu objektu susijusią žalą. Lemiamą reikšmę turi konkrečios įvykio aplinkybės, žalos priežastis ir įstatyme nustatytų atsakomybės sąlygų buvimas.