Nors dirbtinės eglutės gaminamos iš plastiko, į plastiko konteinerius jų mesti nereikėtų – geltonieji rūšiavimo konteineriai skirti tik plastiko, kombinuotų ar metalinių pakuočių atliekoms. Anot Kauno technologijos universiteto Aplinkos inžinerijos instituto (KTU APINI) docentės, dr. Dainos Kliaugaitės, plastikinės eglutės dažniausia gaminamos iš polivinilchlorido (PVC), kuris klasifikuojamas kaip 3-ios rūšies plastikas ir turi žemą perdirbamumo rodiklį.

„Šio plastiko perdirbimas yra sudėtingas, nes tiek perdirbimo, tiek deginimo metu išsiskiria toksiški garai. Jei dirbtinė eglutė pagaminta iš kitų plastikų ir ją sudaro, pavyzdžiui, 100 proc. polietileno (PE) ar polipropileno (PP), tokią eglutę perdirbti yra lengviau. Tačiau dažnai dirbtinių eglučių gamybai pasitelkiamos kelios plastikų rūšys ar net metalo elementai, kurie apsunkina perdirbimo efektyvumą“, – sako KTU mokslininkė.

Deja, didžioji dalis Lietuvos prekybos centruose parduodamų dirbtinių eglučių yra pagamintos iš minėto PVC plastiko arba PVC ir PP plastikų junginio, o šventinio medžio kotą imituoja metaliniai elementai. VšĮ „Kauno regiono atliekų tvarkymo centro“ direktorius, KTU APINI Darnaus valdymo ir gamybos magistro studijų programos alumnas Laurynas Virbickas tikina, jog perdirbimui palankiausios – iš PE bei PP pagamintos dirbtinės eglutės.

„Polietilenas (PE), kuris priklausomai nuo rūšies yra žymimas skaičiais 2 ir 4, ar polipropilenas (PP), numeriu 5 žymimas plastikas, yra labiausia tinkami perdirbimui. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, ar Kalėdinę eglutę sudaro viena, ar keletas plastiko rūšių, mat iš kombinuotų plastikų pagamintus produktus perdirbti yra sunkiau. Tinkamiausia dirbtines eglutes palikti stambiagabaričių atliekų aikštelėse“, – teigia L. Virbickas.

Ne vietoje palikta natūrali eglutė – atremta į bendrojo naudojimosi konteinerius, palikta daugiabučių kiemuose ar šalikelėje – laikytina atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimu, kuris gali užtraukti administracinę atsakomybę. Nepaisantiems savivaldybių nustatytos tvarkos gali grėsti bauda nuo 30 iki 140 eurų, o pakartotinis nusižengimas gali reikšti, jog piniginė ištuštės net 600 eurų.

Todėl natūralias eglutes svarbu atiduoti į surinkimo punktus arba palikti žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės. Pasak L. Virbicko, natūralių eglučių surinkimo punktai, kurie atsiranda didžiuosiuose miestuose po švenčių, užtikrina tinkamą jų utilizavimo būdą.

„Iš surinkimo punktų eglutės transportuojamos į žaliųjų atliekų aikšteles, panaudojamos kompostui, mulčiui arba biokurui. Be to nesukeliama ir vizualinė tarša“, – teigia jis.

Šie punktai kasmet steigiami bene kiekviename didmiesčio rajone, todėl daugeliui gyventojų tokios aikštelės yra ranka pasiekiamos. Vien Kauno mieste šiemet atsirado net 67 šventinių medžių surinkimo punktai, o sostinėje – per 100. Specialistai ragina nepamiršti, jog surinkimo punktuose laukiamos kirstos, į vazoną pasodintos eglutės ar jų šakos, tačiau pačio vazono ar eglutės stovo į punktą atiduoti nereikia – jį galima panaudoti dar kartą.

„Labai svarbu, kad į punktus būtų priduodamos visiškai nupuoštos eglutės, be žaisliukų, nesuvyniotos į įvairius plastikus ar kilimus“, – įspėja L. Virbickas.

Į eglučių atidavimo punktus žaliaskares pristatyti negalintys gyventojai eglutes gali pasisodinti kieme ar panaudoti savo reikmėms – malkomis, mulčiui. Pastarasis variantas, anot KTU APINI atstovės, yra ypač tvarus.

„Amerikiečių tyrimai rodo, kad jei natūrali, iš ūkių pirkta eglutė po Kalėdų yra susmulkinama ir naudojama kaip mulčias, kuris apsaugo dirvą nuo erozijos, o vėliau virsta trąša, tai jos išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis (CO₂ ekv.) siekia 0 kg. Jei panaudota eglutė deginama, naudojama biokurui, tuomet skaičiuojama, kad jos anglies pėdsakas siekia 3,5–4 kg CO₂ ekv., o jei patenka į sąvartyną – 16 kg CO₂ ekv.“, – teigia D. Kliaugaitė.