Savo ruožtu teisės firmos „Sorainen“ partneris Kazimieras Karpickis sako, kad esant didesniam ekonominiam neapibrėžtumui auganti įsiskolinimų ir bankrotų rizika iš įmonių vadovų reikalauja dar didesnio atsargumo bei atsakingo sprendimų priėmimo. Kitu atveju įmonės problemos ir skolos gali kristi ant vadovų pečių.

Pasaulinė ekonomika – ant recesijos slenksčio

Izgorodino teigimu, tiek Europa, tiek JAV ir Kinija susiduria su ekonominiais sunkumais, kurie dar labiau išryškės kitų metų pradžioje. Tiesa, Lietuvoje, ekonomisto vertinimu, situacija nėra labai bloga, nors nuosmukio išvengti greičiausiai nepavyks.

„Nors jau dabar yra fiksuojamas pasaulio ekonomikos sulėtėjimas, tikrieji iššūkiai išryškės pirmąjį 2023 metų pusmetį. JAV centriniam bakui agresyviai keliant palūkanas, šioje šalyje jau stebimas NT rinkos susitraukimas. Išankstiniai rodikliai rodo, kad krizė JAV prasidės pirmąjį 2023 metų ketvirtį. Savo ruožtu euro zonos ekonomikos aktyvumas šiuo metu yra tokiame lygyje kaip Covid-19 pandemijos pradžioje ir toliau mažės. Maža to, 2023 metų pavasarį Europos laukia dar vienas iššūkis: tikėtina, kad tuomet Kinija atšauks griežtą Covid karantino režimą, kas lems dar vieną žaliavų bei energetikos išteklių kainų šuolį ir Europai atneš dar vieną infliacijos bangą. Galiausiai, Europos centriniam bankui didint palūkanų normas, euro zonos įmonės ir vartotojai susiduria su augančia paskolų aptarnavimo kaštų našta“, – pranešime cituojamas A. Izgorodinas.

Lietuvos ekonomika iššūkiams pasiruošusi neblogai

Šiame kontekste Lietuvos ekonomika, anot A. Izgorodino, atrodo pakankamai gerai subalansuota – ji nėra išskirtinai priklausoma nuo energijai imlių sektorių, užsienio prekybos balanso rodikliai yra geri, o eksportas itin mažai priklausomas nuo Rusijos ir kitų NVS šalių. Visgi, ekonomisto teigimu, galima konstatuoti, kad kai kurie sektoriai – visų pirma, mažmeninė prekyba – mūsų šalyje jau išgyvena nuosmukį. Jį ir bendrą ekonomikos lėtėjimą daugiausiai lemia prastėjantys vartotojų lūkesčiai, kurie šiuo metu yra panašiame lygyje kaip pandemijos pradžioje.

„Vertinant naujausias tendencijas JAV ir euro zonoje, galima prognozuoti, kad pirmąjį 2023 metų pusmetį Lietuvos ekonomika trauksis, o nuosmukis gali siekti kelis procentus. Visgi Lietuvos BVP išliks didesnis nei prieš Covid pandemiją, t.y. 2019 metais, o laipsniško atsigavimo galima tikėtis jau 2023 metų pabaigoje. Kartu reikia nepamiršti, kad šiuo metu esama kaip niekad daug neapibrėžtumo ir rizikos veiksnių, nuo kurių gali priklausyti tolimesnės tendencijos. Tačiau priežasčių panikuoti tikrai nėra“, – sako A. Izgorodinas.

Nepamatavus rizikų gresia problemos

Karpickio teigimu, artinantis ekonominei krizei įmonių vadovai turėtų dar geriau pasverti kiekvieną savo veiksmą. Kitaip gali pasikartoti atvejai, kurių netrūko 2007–2008 metų krizės metu. Teisininkas pažymi, kad, nors juridinių ir jiems vadovaujančių asmenų įsipareigojimai ir valdomas turtas yra atskirti, kai kuriais atvejais nepadengtus trečiųjų šalių įsipareigojimus gali tekti prisiimti būtent vadovams.

„Taip paprastai nutinka, kai įmonė susiduria su finansiniais sunkumais, yra pradedamos bankroto procedūros, o bankroto administratoriams kyla įtarimų, kad dėl tam tikrų nepadengtų įsipareigojimų įmonei yra atsakingas vadovas ar vadovai. Tai nebūtinai turi būti piktybiniai atvejai – kaip rodo teismų praktika, gali būti pripažįstama, kad neatsakingais, gerai nepasvertais, rizikingais sprendimais finansinių nuostolių įmonei vadovai pridarė paprasčiausiai tęsdamas ilgametę įmonėje nusistovėjusią praktiką“, – sako K. Karpickis.

Klientų skolos – vadovo galvos skausmas

Kaip pavyzdį teisininkas pateikia realų atvejį, kai metalo laužą į trečiąsias šalis eksportavusi Lietuvos įmonė ilgą laiką taikė avansinio atsiskaitymo modelį. Įmonės klientai už sutartą metalo kiekį pusę sumos sumokėdavo avansu, o likusią dalį pervesdavo, kai juos pasiekdavo krovinys. Daugelį mėnesių įmonei tai nekėlė jokių problemų – iki tol, kol 2008-ųjų ekonominės krizės įkarštyje vienas toks metalo krovinys buvo išsiųstas kompanijai, kuri staiga buvo išregistruota: žinoma, neatlikusi sutartos antrosios mokėjimo dalies. Įsiskolinimas siekė daugiau kaip 430 tūkst. eurų.

„Galiausiai, metalu prekiaujančią įmonę per krizę taip pat prislėgė sunkumai ir ji pradėjo bankroto procedūras. Bankroto administratoriai aptikę minėtą įsiskolinimą padavė įmonės vadovą į teismą, apeliuodami į tai, kad jis beveik pusės milijono eurų vertės krovinio išsiuntimą palaimino nepasirūpinęs jokiais saugikliais, kurie užtikrintų pinigų gavimą. Skirtingų instancijų teismai nustatė ir patvirtino vadovo kaltę, todėl jam teko atsakomybė padengti įmonės skolą“, – pasakoja K. Karpickis.

Vadovo pareiga – priimti atsakingus sprendimus

Karpickis pažymi, kad tokių būta ne vieno, o ieškinį vadovui dėl neatsakingų veiksmų gali pateikti ne tik bankroto administratoriai, bet ir įmonės akcininkai, kreditoriai, nauji vadovai. Kiekvienas vadovas turi pareigą rūpintis įmonės turtu, jo nešvaistyti, užtikrinti, kad bendrovė trečiosioms šalims nesuteiktų rizikingų kreditų, visuomet pasidomėti skolininkų mokumu. Kitaip tariant, vadovai įmonės materialinių interesų apsauga turėtų rūpintis taip, tarsi būtų rizikuojama asmeniniu turtu.

„Dideli kreditai visuomet turėtų būti laiduojami įkeičiamu turtu ar kitomis priemonėmis, kurios apsaugotų įmonę nuo nuostolių skolininko nemokumo atveju. Pasirūpinti tokiais saugikliais ir įmonės interesų užtikrinimu yra vadovo atsakomybė – kitu atveju bendrovės skola gali tapti vadovo asmeniniu įsipareigojimu. Su tuo susijusios rizikos ypatingai išauga kriziniu laikotarpiu, kai padaugėja įmonių bankrotų. Tad dabartinėje ekonominėje situacijoje vadovams patarčiau būti dar atsargesniems ir atidesniems, remtis ekonominėmis prognozėmis ir rizikų valdymo priemonėmis, o priimant kiekvieną reikšmingesnį finansinį sprendimą įsivaizduoti save kreditoriaus pozicijoje ir užduoti sau klausimą – ar taip pat elgčiausi, jei tai būtų mano asmeninis turtas“, – pranešime cituojamas K. Karpickis.