Liftas žmogaus judėjimą turi daryti paprastesnį. Tą suprato lifto prototipą sukūrę dar senovės Romos, Egipto gyventojai. Antroje 20 a. pusėje imta kalbėti apie universalų dizainą arba prieinamumą visiems, tad liftas įgijo dar didesnę reikšmę.

Rodos, viskas paprasta – jeigu namas yra bent 2 aukštų, o tuo labiau 3 ar 4, – liftas turi būti. Ir kalbama ne apie senos statybos pastatus. Tačiau gyvenamųjų namų statybos techniniame reglamente (STR) nurodyta, kad privalomai liftai turi būti įrengti tik naujai statomuose aukštesniuose kaip 4 aukštų namuose. Numatytos išimtys namuose, kurie skirti pagyvenusiems žmonėms – čia liftas turi būti įrengtas jau 3 aukštų name, ir namuose, kurie skirti šeimoms su neįgaliaisiais – liftas privalo būti jau 2 aukštų name. Kaip paaiškino Aplinkos ministerijos (AM) Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės specialistai, liftų gali nebūti 5 aukštų namuose, t.y. 4 aukštų namuose su mansarda, jeigu viršutiniame aukšte numatyta įrengti 2 aukštų butus. Tačiau ir šiuo atveju išimtys numatytos namams, kurie skirti pagyvenusiems bei šeimoms su neįgaliaisiais.

Potencialiai pavojingo įrenginio,

pasak Jono GUZAVIČIAUS,

negalėtų nei montuoti, nei prižiūrėti asmenys, kurie neturi specialaus pasirengimo: darbai, reikalaujantys optimalaus susitelkimo ir atsakomybės montuojant, susiję su žmonių saugumu ir gyvybe. Todėl jie turėtų būti patikėti įmonėms, turinčioms atitinkamų kompetencijų, nuolat kvalifikaciją tobulinančių specialistų ir prisiimančioms atsakomybę už šiuos potencialiai pavojingus įrenginius.

 

 

Jeigu gyvenamuosiuose namuose nereglamentuotas liftų skaičius, tai naujuose visuomeniniuose statiniuose, kaip nurodyta STR, turi būti įrengiamas 1 arba 2 liftai, priklausomai nuo aukščio ir lankytojų skaičiaus. Įrengiant patalpas esamų statinių pastogėse, liftų gali nebūti. Bent vienas liftas visuomeniniuose pastatuose turi būti pritaikytas žmonėms su negalia.

„Kitais, nei šiame atsakyme nurodytais atvejais, manytina, kad galima rinktis – įrengti liftą ar ne“, – teigia Aplinkos ministerijos specialistai.

Logika paprasta: jeigu koks nors reikalavimas nėra privalomas, tai kam investuoti pinigus. Todėl į ketvirtą ar penktą aukštą senyviems, traumuotiems, nėščioms ir kitiems laikinų apribojimų (su nešuliais, vaikų vežimėliais ar pan.) patiriantiems gyventojams tenka kopti laiptais.

Nišos sudaro sąlygas ignoruoti visuomenės poreikius

Prie minėtų žmonių judumą ribojančių veiksnių pridėjus sparčiai senstančią visuomenę, tampa aišku, kad ne nišas kuriantys STR, o universalaus dizaino arba prieinamumo visiems principai turėtų būti prioritetas arba privalomoji STR dalis.

„Prieš daugelį metų stebėjome tendenciją – liftai buvo projektuojami kone visur, – sako Jonas Guzavičius, UAB „Kauno liftai“ generalinis direktorius ir Lietuvos liftų įmonių asociacijos viceprezidentas. – Situacija pasikeitė, kai įrengus liftą, kaip potencialiai pavojingą įrenginį, pastatas pradėtas laikyti ypatingos svarbos objektu. Ten, kur galima, projektuojami ne liftai, o keleiviniai keltuvai vien todėl, kad nereikėtų projekto ekspertizės.“

Teisės aktai, kaip aiškina AM Statybos ir teritorijų planavimo politikos grupės specialistai, nedraudžia įrengti keltuvų bet kuriame statinyje (gyvenamajame pastate, verslo centre ir pan.), tačiau ten, kur privaloma, keltuvas lifto pakeisti negali. Keleiviniai keltuvai dažniausiai įrengiami statinius pritaikant žmonėms su negalia. Beje, Lietuvoje kasmet apie 3 mln. eurų skiriama tam, kad būstai būtų pritaikyti neįgaliesiems.

Liftas nuo keltuvo skiriasi judėjimo greičiu ir kabinos tipu. Liftas turi uždarą kabiną, kabinos ir sustojimo aikštelės duris, jo greitis yra didesnis kaip 0,15 m/s, jis gali kelti aukštai. O keltuvo kabina ar platforma gali būti atvira, keltuvas gali neturėti kabinos durų, jo greitis – ne didesnis kaip 0,15 m/s. Keleivinis keltuvas, kaip pastebi J. Guzavičius, yra ir apie dukart pigesnis už liftą, tačiau tinka tik tuo atveju, jei naudojimo intensyvumas nėra didelis.

Nesąžiningai konkuruojant gamintojams, žalą patiria vartotojai

„Kauno liftų“ įmonė veikia jau daugiau negu 40 metų. Esame ne tik viena didžiausių liftų įmonių Lietuvoje: aptarnaujame daugiau nei 3 tūkst. įrenginių, kurių didelę dalį patys ir sumontavome. Tad aiškiai matome liftų tendencijas ir situaciją dėl jų projektavimo ir įrengimo“, – sako J. Guzavičius, kuris taip pat yra ir šios įmonės vadovas.

Pirmiausia, jo žodžiais, nekvalifikuotai rengiami viešieji pirkimai. Svarbiausia tampa ne liftų techninės savybės, o mažiausia kaina, kuri užprogramuoja, kad bus sumontuotas pigus, todėl ir prastos kokybės įrenginys. Viešųjų pirkimų dokumentuose nuolat kartojamos klaidos, priimami nekvalifikuoti sprendimai, nes daugeliu atvejų šiose komisijose dirba vadybininkai arba teisininkai, o į specialistų pastabas neatsižvelgiama. Visiškai kitokia situacija, kaip pastebi J. Guzavičius, privačiame sektoriuje – projektuotojai suinteresuotai domisi, todėl bendromis pastangomis randami geriausi sprendimai. Kita problema – projektuojant pastatą, neretai suprojektuojama tokių parametrų šachta, kokia tinka tik vieno konkretaus gamintojo liftams. J. Guzavičius tai įvardija kaip didelę žalą vartotojams: atsiradus poreikiui keisti liftą ar prireikus įrengti didesnį, to neįmanoma padaryti dėl statinyje pasirinkto šachtos dydžio.

„Visi nori statyti kuo pigiau. Generaliniai rangovai prašo kuo pigesnio, kuo mažesnio lifto – jiems tiktų ir toks, kuris keltų tik po vieną žmogų, nes kuo didesnė lifto šachta, tuo daugiau parduodamo naudingojo ploto statytojas praranda, – kalba J. Guzavičius. – Laikas keisti situaciją ir atsigręžti į žmogų.“

Kiek įrengti liftų ar keltuvų gyvenamuosiuose namuose, nenustatyta: sprendžia užsakovas, kuriam turi paklusti ir jo samdomas architektas. Todėl ir naujos statybos devynaukščiame name įrengiamas vos vienas nedidelis liftas, į kurį ne kiekviena šeima telpa keltis kartu. Kraustymasis, ligonio gabenimas neštuvais, žmogui su neįgaliojo vežimėliu naudotis liftu tampa dideliu iššūkiu.

Liftas – potencialiai pavojingas įrenginys

Liftai yra laikomi potencialiai pavojingais įrenginiais, tad turi ir kitą svarbią pusę, susijusią su jų montavimu ir priežiūra. 2019 m. buvo užregistruota apie 10,1 tūkst. liftų. Jeigu skaičiuotume, kad per dieną kiekvienas jų vidutiniškai pakelia ir nuleidžia bent po 100 žmonių, tai jų montavimas, sauga ir kokybė tampa gyvybiškai svarbiais faktoriais.

Pagal Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinio darbų saugos biuro atliktą tyrimą, liftų montavimas ir aptarnavimas pripažintas pačiu pavojingiausiu ir sudėtingiausiu darbu. Jis aplenkia net dangoraižių konstrukcijų montavimą bei aptarnavimą, o trečioje vietoje yra aukštos įtampos elektros linijų montavimas ir aptarnavimas kalnuose. Todėl liftų montuotojams keliami aukšti reikalavimai, o jų darbas yra gerai apmokamas. Pagal teisės aktus Lietuvoje liftas taip pat laikomas potencialiai pavojingu įrenginiu. J. Guzavičius pastebi, kad tai yra ne vien klausimas apie profesionalumą, bet ir nerimas dėl situacijos apskritai – juk lifto montavimas yra pavojingas darbas, kurio menkiausia klaida gali kelti pavojų darbuotojams ir naudotojams.

Potencialiai pavojingo įrenginio, pasak J. Guzavičiaus, negalėtų nei montuoti, nei prižiūrėti asmenys, kurie neturi specialaus pasirengimo. Jo nuomone, šie darbai, reikalaujantys optimalaus susitelkimo ir atsakomybės montuojant, susiję su liftais besinaudosiančių asmenų saugumu ir net gyvybe. Todėl jie turėtų būti patikėti įmonėms, kurios turi atitinkamų kompetencijų, nuolat kvalifikaciją tobulinančių specialistų ir prisiima atsakomybę už šiuos potencialiai pavojingus įrenginius.

Taigi liftai yra sritis, kurioje susipina verslo ir vartotojų interesai bei techninis ir teisinis reglamentavimas. Ir visa tai gali stotis į vietas tik tuomet, kaip pastebi J. Guzavičius, kai dėmesio centre bus žmogus ir jo siekis judėti saugiai ir lengvai.

UAB „Kauno liftai“ nuotr.