„Karas yra košmaras ir žmonėms, ir gamtai. Beje, karo poveikis aplinkai prasideda dar jam neprasidėjus. Vien ginkluotės gamybai suvartojama labai daug gamtinių išteklių ir energijos“, – tikina Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto (CTF) Aplinkosaugos technologijos katedros vedėja, Aplinkosaugos inžinerijos magistrantūros studijų programos vadovė docentė Violeta Kaunelienė.

Cheminės medžiagos pasklinda aplinkoje

Mokslininkė pastebi, kad karinės technikos judėjimas lemia ypač didelį kuro suvartojimą, o tai didina teršalų, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją.

Konfliktų metu nuolat vyksta sprogimai. Tai, KTU CTF docentės teigimu, – didžiulis taršos šaltinis. Sprogstamosios medžiagos – tai organiniai azoto junginiai, žymimi trumpiniais TNT, RDX ir HMX.

unsplash.com nuotr.

„Sprogdikliuose naudojami švino junginiai. Be to, sprogmenyse yra ir kitų sunkiųjų metalų. Taigi vykstant bombardavimams didžiuliai kiekiai cheminių medžiagų pasklinda aplinkoje“, – sako V. Kaunelienė.

Pasak jos, toksiškiausi organiniai azoto junginiai – TNT ir RDX – pasižymi genotoksinėmis savybėmis, ypač vandens organizmams. Genetikoje genotoksiškumas apibūdina cheminių veiksnių savybes, kurios pažeidžia genetinę informaciją ląstelėje ir sukelia mutacijas. TNT, RDX ir HMX neigiamai veikia ir augalų fiziologiją.

„TNT laikoma potencialiai vėžį sukeliančia medžiaga. Sprogstamosios medžiagos ilgiau laikosi dirvožemyje, saulės šviesoje jos skyla, tad nėra labai patvarios. Tiesa, skilimo produktai yra pakankamai toksiški“, – teigia KTU CTF docentė.

Mokslininkė pažymi, kad sunkieji metalai lieka dirvožemyje, vandens telkiniuose. Todėl paveiktos teritorijos turi būti išvalomos, ypač jei jos – žemės ūkio paskirties. Žmonių gyvenimui tokios teritorijos tampa nesaugios.

Gaisro žala – milžiniška

Karo metu labai daug gaisrų. Jie ne tik sunaikina žmonių namus, pastatus, laukinę gamtą, gyvūnų buveines, bet ir užteršia orą žmonių sveikatai kenksmingais teršalais. Gaisras į atmosferą išskiria anglies dioksidą – pagrindines šiltnamio efektą sukeliančias dujas.

Anot V. Kaunelienės, gaisras yra nekontroliuojamas degimo procesas ir apskritai laikomas vienu didžiausių taršos šaltinių. Mokslininkės teigimu, ypač daug teršalų išsiskiria tuomet, kai dega naftos saugyklos. Be to, išgyvenimo tikslais deginamos atliekos, padangos.
„Gaisro metu išsiskiria ypač pavojingi patvarūs organiniai teršalai – dioksinai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, polichlorinti bifenilai. Šios medžiagos taip pat pasižymi vėžį, mutacijas sukeliančiomis savybėmis“, – sako docentė.

A. Kaunelienė tikina, kad bombarduojamų vietovių gyventojai kvėpuoja gaisro, sprogmenų, karinės technikos judėjimo sukeltu kietųjų dalelių ir kitų teršalų kokteiliu.

Kyla grėsmė biologinei įvairovei

„Karo poveikis nepaprastai žalingas ekosistemoms. Be to, kad tiesiogiai naikinama flora ir fauna, sunaikinamos buveinės, pažeidžiamas dirvožemis bei paliekama didelė cheminė tarša“, – sako V. Kaunelienė.

Nors niekada nebuvo tiksliai apskaičiuota, kiek laukinės gamtos prarandama dėl karo – kiek žūsta gyvūnų, sudeginama augalų, kokia dalis biologinės įvairovės sunaikinama – kai kurie apytiksliai vertinimai pribloškia. Žurnalo „Nature“ paskelbto tyrimo duomenimis, karinių konfliktų teritorijose gyvenančių didelių gyvūnų skaičius gali sumažėti iki 90 proc., o net vieneri karo metai sukelia ilgalaikius nuostolius laukinei gamtai.

KTU CTF docentė pastebi, kad dar XX a. pradžioje buvo įprastas nereikalingos amunicijos skandinimas jūrose ir vandenynuose.

„Vandenyse suskaičiuojama beveik 150 nuskandintos karo amunicijos telkinių – jų ypač gausu aplink Europą, Šiaurės Ameriką, Artimuosius ir Tolimuosius Rytus. Tai ilgalaikis taršos šaltinis vandens ekosistemoms“, – tikina mokslininkė.

Nuo 1972 m. skandinti karo amuniciją draudžia Oslo ir Londono konvencijos, tačiau dalis karinės technikos karo metu nuskęsta ją pažeidus. Štai, kad ir šiomis dienomis Juodojoje jūroje nuskendęs karinis laivas „Moskva“.

Poveikio aplinkai mastas kvalifikuojamas kaip ekocidas

Dar vienas svarbus dalykas, į kurį KTU CTF docentė atkreipia dėmesį, yra tai, kad karo metu yra sprogdinamos gamyklos, įskaitant chemijos pramonės, iš kurių pasklinda dideli teršalų kiekiai. Be to, tokie pramoniniai objektai lieka be priežiūros.

„Pavyzdžiui, Ukrainos rytuose esantis Donbaso regionas – viena labiausiai industrializuotų teritorijų pasaulyje. Anglies kasybos ir sunkiosios pramonės istorija čia siekia du šimtus metų.

2014 m. prasidėjęs karas Donbase jau sukėlė didelio mąsto požeminio vandens užteršimą iš užtvindytų kasyklų. Šiuo metu nekontroliuojamų pramonės objektų, iš kurių bet kuriuo metu gali pasklisti tarša, Ukrainoje vis daugėja“, – sako V. Kaunelienė.

Okupantai stengiasi sunaikinti kuo daugiau infrastruktūros. Žinoma, kad tarp sunaikintų objektų yra ir nuotekų valymo įrenginiai. Taigi, nevalytos nuotekos teka į upes, kitus vandens telkinius. Su lietaus nuotekomis į juos patenka teršalai iš kitų aplinkos terpių, ir taip tarša pernešama toli nuo karo zonos.

Ukrainoje fiksuojama šimtai nusikaltimų aplinkai, kurie gali būti kvalifikuojami kaip ekocidas. Ekocidas – tai didelio masto žala aplinkai bei ekosistemoms.

„Ukrainos generalinė prokuratūra pradėjo baudžiamąją bylą dėl ekocido, Rusijai užgrobus Černobylio ir Zaporožės atomines elektrines. Tikėtina, kad sąrašas pildysis bandymu susprogdinti Kyivo hidroelektrinės pylimą, naftos saugyklų, kitų pramonės objektų naikinimu. Ukraina, kaip, beje, ir Rusija, yra tarp nedaugelio valstybių, kurių teisinėse sistemose ekocidas yra apibrėžtas“, – pastebi KTU CTF docentė V. Kaunelienė.