Kinijos Hunano provincijoje Džandziandzės nacionaliniame parke neseniai lankytojams atidarytas stiklinis tiltas spėjo pelnyti ir naujųjų laikų inžinerijos stebuklo, ir kraują stingdančios atrakcijos titulus. Šiam statiniui parinkta iš tiesų įspūdinga vieta: Džandziandzės parką 2009 m. išgarsino Jameso Camerono filmas „Įsikūnijimas“ (angl. „Avatar“), kuris uždirbęs 2,5 mlrd. JAV dolerių tapo pelningiausiu visų laikų filmu. Būtent šio parko džiunglės ir į debesis panyrantys statūs kalnų obeliskai įkvėpė kino genijų J. Cameroną čia filmuoti mistinės planetos kraštovaizdį.

Po iškilmingo atidarymo – staigus uždarymas

Dvi uolas maždaug 300 metrų aukštyje jungiantis kabantis tiltas yra 393 metrų ilgio, jo plotis siekia apie 6 metrus. Tilto konstrukciją sudaro 99 itin storo stiklo plokštės. Projekto vyriausiasis inžinierius Ma Liangas yra sakęs, kad tilto kūrėjai stengėsi jį suprojektuoti taip, kad visos konstrukcijos harmoningai susilietų su aplinka. Ambicingo projekto įgyvendinimui buvo įkurta bendrovė „Zhangjiajie Grand Canyon Co. Ltd“, kuri skelbė, kad tilto statyboms prireiks apie 3,9 mln. dolerių, tačiau galutinė projekto sąmata kruopščiai saugoma paslaptyje.

Nors planuota, kad pirmieji lankytojai tiltu žengs jau 2016 m. gegužę, statybos darbai užsitęsė dar porą mėnesių. Rugpjūtį viso pasaulio žiniasklaidą apskriejo įspūdingi kadrai su pirmųjų lankytojų, kuriems nusišypsojo laimė žengti stikliniu tiltu, nuotraukomis. Projekto sumanytojai surengė ne vieną įspūdingą testą: atlikta daugiau nei 100 tilto stiklo dangos saugumo bandymų, buvo tiriama, kokį poveikį tilto atsparumui daro temperatūros pokyčiai ir siūbavimas nuo vėjo, galiausiai stiklo tilto tvirtumas išbandytas leidus juo pervažiuoti masyviu visureigiu. Stiklo plokščių atsparumą tikrino ir kūjais apsiginklavusių savanorių komanda.

Ši euforija truko neilgai, mat jau po mėnesio ilgiausias pasaulyje stiklo tiltas buvo skubiai uždarytas. Džandziandzės parko vadovybė nenurodė uždarymo priežasties, bet patikino, kad buvo būtina atlikti skubius rekonstrukcijos darbus. Išplatintuose pranešimuose pabrėžiama, kad tilto konstrukcijoms nieko nenutiko ir visos 99 stiklinės plokštės yra sveikos.

Patekti ant tilto – nelengva

Šalin kelionių skrajučių romantiką, sveiki atvykę į kinišką realybę: jau pati kelionė prie įspūdingojo tilto yra nepamirštamas nuotykis. Atvykti į Džandziandzę gana paprasta – čia iš Kinijos sostinės Pekino ar kitų didžiųjų miestų nesudėtinga atkeliauti traukiniu ar lėktuvu, tačiau vėliau patartina apsišarvuoti budistine ramybe.

Pirmas iššūkis keliautojų laukia centrinėje miesto autobusų stotyje, kur reikia susirasti parko kryptimi važiuojantį autobusą. Nereikėtų naiviai galvoti, kad kas nors paaiškins anglų ar kita užsienio kalba: užrašai ir patarimai – tik kiniškai. Patartina turėti vietovės, kur norite vykti, nuotraukų – tada vietiniai parodys autobusą. Mažu mikroautobusu, kurio keleiviai turi daugiau bagažo nei sveria patys, tenka kratytis kelias valandas iki Wulingyuaninyuan gyvenvietės. Kelionė kainuoja apie 25 juanius (3,1 euro). Turistus maršrutiniai autobusai paprastai išleidžia tiesiog pakelėje ir pamoja jiems ranka į aikštelę, kur stovi parko link vežantys autobusai. Būtina paminėti, kad verslu Kinijoje užsiima visi ir kiekvienas tai daro taip, kaip jam šauna į galvą, tad į vieną pusę temps autobuso vairuotojas, į kitą – surūdijusio mopedo ar rikšos savininkas. Abu kiniškai bandys įtikinti, kad jų pasiūlymas geriausias.

Pusvalandžio kelionės serpantinais kaina priklauso nuo pasirinktos transporto rūšies, bet žinant vietinių vairavimo ypatumus ir taisyklę „nėra jokių eismo taisyklių“ adrenalinas garantuotas jau pakeliui. Apie tai, kad kelionės tikslas pasiektas, praneša prieš akis atsivėrusi milžiniška stovėjimo aikštelė, kurioje taupiai sustatyti keli šimtai autobusų.

Stiklinis tiltas šiuo metu savo populiarumu nenusileidžia legendinei Didžiajai kinų sienai ir kinų turistai laiko šventa pareiga atvykti ant jo patrepsėti: per dieną tiltą aplanko apie 8 tūkst. smalsuolių. Ant bilietų rašoma: „Tu nesi tikras didvyris, kol neįkopei į Didžiąją kinų sieną“, o stiklo tilto projekto autoriai be jokios ironijos galėtų bilietą papuošti šūkiu: „Tu nesi tikras kinas, jei neįsiamžinai asmenukėje ant ilgiausio pasaulyje stiklinio tilto“. Kai jau atrodytų, kad iki išsvajotosios nuotraukos unikaliame pasaulio kampelyje liko tik keli žingsniai, likimas primena, kad „čia Kinija ir niekas čia nevyksta pagal likusiam pasauliui įprastas taisykles“.

Ypatingas saugumas ir milžiniškos eilės

Kinijoje gyvena apie 1,2 mlrd. gyventojų, tad nesunku įsivaizduoti, jog dažnai įvairiose vietose nutįsta eilės. Kinai turi savą „eilių kultūrą“, kurią užsieniečiai priversti perprasti labai greitai, jei nori šioje šalyje ką nors nuveikti: eilėse stovima nepaliekant jokio tarpo ir asmeninės erdvės. Tad pirmas dalykas, atėjus prie bilietų kasų, – geras pusvalandis laukimo. Ir laukia ne keliasdešimt, o keli šimtai norinčių pamatyti stiklinį stebuklą.

Kai pagaliau ateina eilė pirkti ypatingąjį bilietą, tenka dar kartą nustebti: norint patekti ant tilto, būtina pateikti pasą. Jis, kaip ir kituose turistiniuose objektuose, nuskenuojamas. Su bilietu, kuris kainuoja 140 juanių (apie 17,5 eurų), tenka skubėti ieškoti daiktų saugyklos, mat ant stebuklingojo tilto galima turėti tik dokumentus, piniginę ir mobilųjį telefoną. Taip, teisingai supratote – jokių fotoaparatų ar filmavimo kamerų.

Galiausiai tenka stoti į dar vieną kelių šimtų žmonių eilę, kuri nusidriekia prie specialių, ant batų avimų, apsaugų išdavimo. Neslidžias apsaugas būtina dėvėti, kad stiklinis paviršius nebūtų subraižytas, o lankytojas slystelėjęs nesusižeistų. Gavus tokių „batų“ porą tenka toliau kantriai laukti eilėje. Ant tilto vienu metu gali būti 600-800 žmonių, tad ir eilė juda pagal išeinančiųjų iš teritorijos skaičių. Iš patalpos, kur lankytojai dar kartą patikrinami, patenkama į didelį amfiteatrą: iš jo atsiveria kvapią gniaužiantis vaizdas į stiklinį tiltą.

Koks jausmas žengti stiklu, kai pažvelgus žemyn – po kojomis matyti 300 metrų gylio kanjonas? Tai su niekuo nepalyginama nuostaba, kuri apima pajutus, kad žmogus, kuriam nebuvo lemta skraidyti, vis dar randa naujų būdų įveikti gravitacijos jėgą!

Pasivaikščiojimas debesyse – nepamirštama atrakcija, dėl kurios verta nukeliauti į kitą pasaulio kraštą. Žvelgiant po kojomis, į prarają, plytinčią po skaidriu stiklu, kyla klausimas: „Kuo kinai pasaulį nustebins kitą kartą?“

Autorės nuotraukos