Konstitucinis Teismas priėmė Panevėžio apygardos teismo prašymą ištirti, ar naujos redakcijos Viešųjų pirkimų įstatymas, leidžiantis savivaldybėms sudaryti vidaus sandorius su savivaldybės įmonėmis dėl viešųjų paslaugų teikimo, neprieštarauja Konstitucijai.

Pasak advokatų kontoros „SPC legal“ partnerės Daivos Lileikienės, toks posūkis, kuomet žemesnės instancijos teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir šis priima prašymą svarstymui, nėra dažnas reiškinys. Praėjusiais metais Konstitucinį teismą iš viso pasiekė tik apie 15 žemesnės instancijos teismų prašymų. Tai, jog šį prašymą Teismas priėmė svarstyti parodo, jog keliamas klausimas galimai yra antikonstitucinė problema.

Konstitucinio teismo išaiškinimo šiuo klausimu tikimasi sulaukti per 4 mėnesius.

Buvusios valdžios naujametinė dovana savivaldybėms

Viešųjų pirkimų įstatymas pakeistas 2019 m. pabaigoje. Tuomet, 2019 m. gruodžio 20 d., praktiškai Šv. Kalėdų išvakarėse, įstatymu Nr. XIII-2765 dėl Viešųjų pirkimų įstatymo (VPĮ) pakeitimo paskutiniąją tų metų dieną savivaldybėms plačiau atvertos vidaus sandorių durys. Nuo tada savivaldybės neskelbdamos viešojo pirkimo galėjo sudaryti vidaus sandorius vandens ar šilumos tiekimo, nuotekų ir atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros srityse. Taip pat dėl maitinimo paslaugų ugdymo, globos arba sveikatos priežiūros įstaigoms.

Įstatymo projektą parengė dešimt buvusios valdančiosios daugumos atstovų, o šios galimybės prašė pati Lietuvos savivaldybių asociacija.

Įstatymo pakeitimui tuo metu prieštaravo eilė institucijų, įskaitant Konkurencijos tarybą, Viešųjų pirkimų tarnybą, Specialiųjų tyrimų tarnybą, Kainų komisija ir kt. Tuo metu ne tik nesiklausyta šių įstatymo sargų, bet ir veikta paskubomis. Įstatymas įsigaliojo be ilgesnio 6 mėn. atidėjimo laikotarpio.

Vertėtų prisiminti, kad 2017 metų kovą pastebėjus sisteminę problemą savivaldybių vidaus sandorius buvo bandoma uždrausti. Deja tuo metu vidaus sandoriai liepos mėn. įstatymo pakeitimu buvo uždrausti tik valstybės valdomoms įmonėms. Tuo tarpu savivaldybėms ir jų valdomoms įmonėms ši privilegija liko, nepaisant to, jog Prezidentė vetavo tokį įstatymo projektą.

Įstatymo pakeitimas paliko daug erdvės piktnaudžiavimui

„Klausimų kelia ne tai, kad įstatymo pakeitimu savivaldybėms buvo suteikta galimybė tam tikrų paslaugų teikimą perduoti jų pačių valdomoms įmonėms, tačiau tai, jog ši galimybė įteisinta nenumatant jokių kriterijų, kada būtent toks tam tikrų viešųjų paslaugų užtikrinimas būtų galimas. Kitaip tariant, anksčiau tai buvo įmanoma tik tais atvejais, kai savivaldybė rinkoje negali įsigyti tokių viešųjų paslaugų arba netenkina kainos, kokybės ar kiti parametrai. Visgi 2019 m. gruodžio 31 d. įsigaliojęs įstatymo pakeitimas įtvirtino išimtį, leidžiančią savivaldybėms „pavesti“ konkrečių paslaugų teikimą savivaldybės įmonėms, tam netaikant VPĮ reikalavimų ir nesilaikant sąžiningos konkurencijos taisyklių. Tokiu būdu atverta erdvė piktnaudžiavimui, lėšų neracionaliam naudojimui, veiklos neefektyvumui, paslaugų kainos augimui, bei iš esmės kai kuriuose sektoriuose sukurtos sąlygos rinkos monopolizavimui“, – sako „SPC legal“ advokatų kontoros partnerė, advokatė Daiva Lileikienė.

Vos po mėnesio – 50 mln. EUR vertės sandoris Panevėžio miesto savivaldybėje

Nepraėjus nei porai mėnesių nuo minėto įstatymo pakeitimo įsigaliojimo, 2020 m. vasario mėn. viduryje Panevėžio miesto savivaldybė sudarė apytiksliai 50 mln. EUR vertės vidaus sandorį su jai priklausančia įmone AB Panevėžio specialus autotransportas dėl atliekų tvarkymo. Sutartis sudaryta 10 metų ir įsigaliojo jos pasirašymo dieną.

„Šioje sutartyje numatyta, kad Panevėžio miesto gyventojai savivaldybei priklausančiai įmonei už atliekų tvarkymą moka pačios savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą įmoką. Ši įmoka, kaip nurodoma sutartyje, turi padengti visas atliekų tvarkymo paslaugų išlaidas, įskaitant reikiamos įrangos įsigijimą ir visas kitas būtinas veiklos sąnaudas. Tačiau nei sutartis, nei joks kitas dokumentas nedetalizuoja AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ teikiamų paslaugų kainų ar įkainių. O ir galimybės patikrinti, ar paslaugas teikianti įmonė gaunamas lėšas naudoja racionaliai ir efektyviai, nėra. Negana to, kaip numatoma sutartyje, nustatyta įmoka gali būti keičiama kas metus, jei ji nepadengia paslaugų įmonės patiriamų kaštų. Todėl galima numanyti, jog įmonei didinant veiklos sąnaudas, labai tikėtina, kad ir atliekų tvarkymo įkainiai miestiečiams augs. Dėl tos priežasties galutinę sandorio sumą šiandien sunku prognozuoti“, – sutarties niuansus aiškina advokatė.

Kiek kainuos paslauga gyventojams priklauso nuo savivaldybės įmonės veiklos (ne)efektyvumo

„Būtent taip sutartimi įtvirtinta sandorio kaina yra tik ledkalnio viršūnė“ – sako D. Lileikienė. Pasak advokatės, šiai dienai joks teisės aktas neįpareigoja, kad savivaldybės įmonių paslaugų kaina bent jau atitiktų rinkos vidurkius ar būtų kažkiek mažesnė. O ir vidaus sandorio sutartimi paprastai numatoma, jog esminis ją lemiantis svertas – įmonės veiklos sąnaudos.

„Reikia suprasti, kad savivaldybės valdomos įmonės veikia kiek kitaip nei verslas. Jos neturi ambicingų veiklos tikslų, ir jų veikla organizuojama visai kitokiu principu. Šių įmonių vadovams nereikia sukti galvos, kad veikla būtų organizuojama maksimaliai efektyviai. Joms taip pat nebūtina siekti aukščiausių kokybinių standartų, kurie prilygtų geriausioms pasaulio praktikoms ir pan., nes konkurentas nealsuoja į nugarą. Tai akivaizdžiai rodo ir Panevėžio miesto savivaldybės sutarties su AB Panevėžio specialus autotransportas dėl atliekų tvarkymo pavyzdys. Joje įtvirtinta, kad pakanka, jog atliekų tvarkymo paslauga atitiktų pačios savivaldybės nustatytus Minimalius komunalinių atliekų paslaugų kokybės reikalavimus, galiojančius teisės aktus ir pan.“, – aiškina kaip tai atsilieps visuomenei advokatė.

Tokiu principu savivaldybės šiandien gali sudaryti sutartis dėl šilumos tiekimo, nuotekų ir atliekų tvarkymo, keleivių vežimo ir kt. paslaugų. Visų šių paslaugų įkainius gyventojams nustato pati savivaldybė tarybos sprendimu.

Monopolizuojama rinka išstumia verslą

Kiek ilgiau nei metus galiojančiu Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimu įteisintas savivaldybių ir jos įmonių vidaus sandorių protekcionizmas monopolizuoja rinką.

„Tokia sutartis ir jau minėtos kitos reguliavimo spragos reiškia, kad privatus verslas atliekų srityje bent jau dešimčiai metų yra išstumiamas iš šio regiono. Na, o per tuos dešimt metų, jei tokiu principu bus užtikrinamas minėtų viešųjų paslaugų teikimas ir kitose savivaldybėse, gali lemti, jog privataus verslo atitinkamuose sektoriuose nebeliks. Ir tuomet, jei gyventojų netenkins esama situacija, rinkoje kitos alternatyvos paprasčiausiai nebebus. Tad Lietuvos mastu pakaks keliolikos tokių ilgalaikių vidaus sandorių, kad tam tikruose veiklos sektoriuose sunaikintume laisvąją rinką, kurią kūrėme dešimtmečius“, – sako D. Lileikienė.

Advokatė pabrėžia, kad dešimtmečio trukmės sutartys šiuo atveju labai akivaizdžiai rodo savivaldybių siekį tapti nepajudinamais galios centrais. Pasak jos, viešojo pirkimo būdu įsigyjant atliekų tvarkymo, keleivių vežimo ir pan. paslaugas paprastai numatomas ne ilgesnis nei 5 metų laikotarpis.

Pakibęs ne tik dėl Panevėžio miesto savivaldybės sandorio teisėtumo klausimas

Pasak D. Lileikienės, Panevėžio miesto savivaldybės sudarytas vidaus sandoris dėl atliekų tvarkymo, kol kas, matyt, labiausiai išgarsėjo, nes dėl jo bylinėjamasi teisme. Deja, jos žiniomis, tai nėra toks vienintelis ydingas šiuo metu savivaldybių sudarytas sandoris dėl viešųjų paslaugų.

Kitaip tariant, jei Konstitucinis Teismas pasisakys, kad įstatymo pakeitimas, kurio pagrindu savivaldybės šiai dienai sudaro vidaus sandorius, prieštarauja Konstitucijai ir todėl yra neteisėtas, tuomet visi tuo pagrindu sudaryti sandoriai taps neteisėtais ir turės būti nutraukiami.

„Situacija teisiniu požiūriu gana rimta, nes Konstitucinis Teismas paprastai nepriima prašymų, jei jo argumentuose neįžvelgia problemos. Todėl šiuo atveju savivaldybių skuba sudaryti vidaus sandorius būtų itin neatsakinga. Labai tikėtina, kad galiausiai gali tekti atšaukti sudarytus sandorius ir skelbti viešuosius pirkimus. Tuo tarpu savivaldybės įmonėms gali tekti spręsti klausimą, ką daryti su jau pasamdytais darbuotojais, įsigytu transportu ir pan. Nenuostabu, kad visa tai turi dideles finansines pasekmes, kurios galiausiai atsiguls ant tos pačios savivaldybės gyventojų pečių“, – sako „SPC legal“ partnerė.