KTU Architektūros ir statybos instituto mokslininkai Evaldas Ramanauskas ir Gintė Jonkutė-Vilkė teigia, kad pramonės teritorijų politika Lietuvoje vis dar pernelyg dažnai grindžiama pavieniais investiciniais sprendimais, o ne nuosekliu urbanistiniu planavimu. 

Miestų plėtra – ne tik gyvenamieji kvartalai

Planuojant miestus daugiausia dėmesio įprastai skiriama gyvenamiesiems rajonams, viešosioms erdvėms, susisiekimui ar rekreacijai. Tačiau pramonės teritorijos taip pat yra viena svarbiausių miesto struktūros dalių – jos kuria darbo vietas, pritraukia investicijas ir lemia kasdienį miesto funkcionavimą.

Dar 1933 m. „Atėnų chartijoje“ miestas buvo apibrėžtas kaip gyvenamųjų, darbo ir poilsio teritorijų visuma. Lietuvos miestuose gyvenamosios teritorijos dažniausiai sudaro apie 40–50 proc. miesto ploto, želdynai ir rekreacinės teritorijos – apie 20–30 proc., o pramonės zonos kai kur užima iki trečdalio miesto teritorijos.

Vis dėlto pramonės teritorijų planavimas iki šiol neturi pakankamai aiškios metodinės ir teisinės sistemos. Dėl to viena svarbiausių miesto funkcijų dažnai vystoma ne pagal ilgalaikę urbanistinę logiką, o pagal pavienius verslo poreikius ar laisvų sklypų pasiūlą.

Pramonės teritorijų Lietuvoje suplanuota gerokai per daug

Didžioji dalis dabartinių pramonės teritorijų buvo suformuota sovietmečiu, kai miestų plėtra vyko pagal centralizuotą gamybinių pajėgumų planavimo modelį. Po 1990 m. dalis šių teritorijų buvo privatizuota, išskaidyta arba konvertuota į gyvenamąsias bei komercines zonas.

Vėliau atsirado nauji plėtros modeliai – laisvosios ekonominės zonos, pramonės parkai, mokslo ir technologijų parkai, verslo inkubatoriai bei valstybei svarbių ekonominių projektų statusai. Nors šios priemonės prisidėjo prie ekonomikos augimo, kartu jos išryškino sisteminę problemą: pramonės plėtra vis dažniau tampa ne strateginio planavimo, o tinkamo sklypo paieškos klausimu.

Mokslininkų vertinimu, 2005–2023 m. savivaldybių bendruosiuose planuose pramonės vystymui numatyta apie 3 000 kv. km teritorijų. Tai maždaug tris kartus daugiau, nei šiuo metu realiai naudojama pramonei, ir gerokai viršija Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vertinamą poreikį investicijoms tinkamiems sklypams.

Nepaisant to, naujos teritorijos toliau planuojamos reaguojant į pavienius vystytojų poreikius, finansavimo programas ar laisvos valstybinės žemės pasiūlą. Dalis Vyriausybės rezervuotų teritorijų investicijoms yra agrarinėse zonose, atokiau nuo miestų infrastruktūros, todėl urbanistiniu ir kraštovaizdžio požiūriu neretai vertinamos kritiškai.

Investicijos skatina kiekybę, bet ne urbanistinę kokybę

Pramonės teritorijų plėtrą stipriai veikia ir investicijų paskirstymo sistema. Už teritorijų planavimą atsakinga Aplinkos ministerija, tačiau didelė dalis finansinių sprendimų, darančių tiesioginę įtaką miestų vystymui, priklauso Ekonomikos ir inovacijų bei Vidaus reikalų ministerijoms. Dėl to urbanistinis planavimas ir investicinė politika ne visada veikia kaip vientisa sistema.

Praktikoje dažniausiai vertinami kiekybiniai rodikliai – kiek suformuota sklypų, kiek pritraukta investicijų ar sukurta darbo vietų. Tuo metu urbanistinė kokybė, teritorijų tausojimas, ryšys su infrastruktūra, poveikis kraštovaizdžiui ar ilgalaikė miestų raida lieka antrame plane.

Toks požiūris gali skatinti ne efektyvesnį esamų teritorijų panaudojimą, o nuolatinę naujų plotų plėtrą. Pasekmės jau matomos – pramonės objektai atsiranda fragmentiškai, be bendros infrastruktūros logikos, o kai kur gamybinės teritorijos priartėja prie gyvenamųjų kvartalų, rekreacinių erdvių ar kultūros paveldo objektų.

Žiedinė ekonomika Lietuvoje dar dažniau lieka teorija

Europos žaliojo kurso ir naujosios Europos pramonės strategijos kontekste pramonės plėtra vis labiau siejama ne tik su ekonominiu augimu, bet ir su žiedine ekonomika, klimato kaitos mažinimu bei jau urbanizuotų teritorijų atnaujinimu.

Lietuvoje apie pažangią gamybą ir žiedinę ekonomiką kalbama vis daugiau, tačiau praktinis šių principų taikymas išlieka fragmentiškas. LEZ, pramonės parkai ir ekonominės zonos dažniausiai formuojami pagal administracines ar finansines galimybes, o ne pagal pramoninės simbiozės ar bendro infrastruktūros naudojimo principus.

Vienu ryškiausių pavyzdžių Europoje laikomas Kalundborgo pramoninės simbiozės parkas Danijoje, kuriame įmonės dalijasi infrastruktūra, energija, vandeniu ir kitais ištekliais, o vienos gamybos atliekos tampa kitos įmonės žaliava. Tokia sistema leidžia mažinti taršą, atliekų kiekį ir efektyviau naudoti resursus.

Tuo metu Eurostato duomenys rodo, kad Lietuvos pažanga pereinant prie žiedinės ekonomikos išlieka viena lėčiausių Europos Sąjungoje.

Siūlo stiprinti urbanistinį planavimą ir kontrolę

Mokslininkai siūlo pereiti nuo pavienių sklypų paieškos prie strategiškai valdomos pramonės teritorijų politikos. Jų teigimu, plėtra turėtų būti grindžiama realiu poreikio vertinimu, tinkamiausių vietų parinkimu ir aiškiais aplinkosaugos, visuomenės sveikatos, kraštovaizdžio bei kultūros paveldo kriterijais.

Tarp siūlymų – stiprinti institucinę atsakomybę už urbanistinę politiką. Viena idėjų – prie Seimo steigti Darnaus krašto vystymo komitetą arba išplėsti Aplinkos apsaugos komiteto funkcijas, suteikiant daugiau galių formuoti valstybės teritorijų planavimo politiką.

Taip pat siūloma stiprinti Aplinkos ministerijos urbanistikos padalinius bei steigti ekspertinį strateginio planavimo ir kontrolės centrą, kuris koordinuotų savivaldybių planus ir vertintų jų įgyvendinimą.

Pasak autorių, ateities pramonės zonos turėtų būti planuojamos remiantis žiedinės ekonomikos, pažangių technologijų ir efektyvesnio esamų teritorijų panaudojimo principais. Finansavimas taip pat turėtų būti siejamas ne vien su investicijų dydžiu ar darbo vietų skaičiumi, bet ir su urbanistine kokybe, žemės tausojimu bei viešuoju interesu.