Lietuvos geležinkeliai (LTG) valdybos narys Peteris Nielsenas akcentuoja, kad karinės technikos judėjimas tarp kaimyninių NATO šalių neturėtų susidurti su infrastruktūriniais apribojimais. Pasak jo, judėjimas turėtų vykti taip pat sklandžiai kaip civiliniame eisme – o gal net efektyviau. Todėl būtina identifikuoti silpnąsias vietas, pavyzdžiui, tiltus, kurie nepajėgūs atlaikyti sunkių krovinių.

Lietuvai itin svarbu vertinti ne tik vidinę infrastruktūrą, bet ir sąjungininkų pajėgų atvykimo maršrutus iš Lenkijos, Latvijos bei kitų Europos šalių, tokių kaip Vokietija ar Nyderlandai. NATO planavimo sistemos leidžia modeliuoti judėjimo scenarijus, įvertinti pajėgumus bei numatyti alternatyvius maršrutus, tačiau realus pasirengimas priklauso nuo fizinės infrastruktūros būklės.

4 mlrd. eurų investicijos: ar pakanka finansavimo?

Krašto apsaugos ministerija yra identifikavusi daugiau nei 20 karinio mobilumo infrastruktūros projektų, kurių bendra vertė siekia apie 4 mlrd. eurų. Didžiausia investicijų dalis numatyta tarptautiniam magistraliniam keliui „Via Baltica“, jungiančiam Baltijos šalis su Lenkija ir likusia Europa. Šis koridorius laikomas viena svarbiausių sausumos jungčių, užtikrinančių greitą sąjungininkų pajėgų perkėlimą.

Taip pat strateginę reikšmę turi europinės geležinkelio vėžės projektas „Rail Baltica“, kuris sustiprins regiono integraciją į Vakarų Europos transporto tinklą ir padidins karinės logistikos efektyvumą.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija akcentuoja, kad šie projektai turi užtikrinti atitiktį tiek Europos Sąjungos, tiek NATO standartams. Vis dėlto, pasak ekspertų, esminis klausimas slypi ne vien finansavime, bet realiame principų įgyvendinime – ar infrastruktūra suprojektuota taip, kad atlaikytų ekstremalias apkrovas ir krizines situacijas.

Infrastruktūra kaip taikinys: atsparumo stiprinimo būtinybė

Išvystyta transporto sistema yra vienas pagrindinių atgrasymo veiksnių, tačiau tuo pačiu – ir potencialus taikinys agresoriui. Krizės atveju infrastruktūra patirtų didžiulį spaudimą: galimos kibernetinės atakos, sabotažo aktai, bandymai sutrikdyti transporto mazgų veiklą.

Lietuvos Respublikos prezidento vyriausiasis patarėjas Ramūnas Dilba pabrėžia, kad planai ir strategijos yra būtini, tačiau tik realios pratybos leidžia įvertinti sistemos atsparumą. Pavyzdžiui, gebėjimas per kelias valandas atstatyti pažeistą geležinkelio ruožą tampa konkrečiu pajėgumo rodikliu. Svarbu, kad veiktų visa logistinė grandinė – nuo krovinių atvykimo į jūrų uostą iki jų perkėlimo į geležinkelius ar kelius.

Tai kelia papildomų reikalavimų ir privačiam sektoriui: ar krovos įmonės turi pakankamai apmokyto personalo, ar gali dirbti nenutrūkstamu režimu, ar geba užtikrinti operatyvų reagavimą. Civilinio ir karinio sektorių bendradarbiavimas tampa esmine sąlyga efektyviam mobilumui.

Tiltų ir viadukų stiprinimas – kritinė grandis

Karo akademijos Logistikos ir gynybos technologijų vadybos mokslo grupės vadovas Aidas Vasilis Vasiliauskas atkreipia dėmesį, kad tokio masto infrastruktūros projektai gali būti įgyvendinami dešimtmečius. Todėl būtina lygiagrečiai taikyti trumpesnio laikotarpio sprendimus.

Vienas svarbiausių prioritetų – tiltų ir viadukų stiprinimas. Būtent šie infrastruktūros elementai dažniausiai tampa silpniausia transporto sistemos vieta, ribojančia sunkiosios karinės technikos judėjimą. Net ir modernūs keliai praranda strateginę vertę, jei jų konstrukciniai elementai neatlaiko apkrovų.

Holistinis požiūris į karinio mobilumo planavimą reiškia, kad kiekviena grandis – keliai, geležinkeliai, uostai, oro transportas, logistikos mazgai – turi veikti kaip vientisa sistema. Tik tokiu atveju investicijos į infrastruktūrą taps ne formaliu įsipareigojimu, o realiu atgrasymo ir gynybos pajėgumo stiprinimo instrumentu.