Naujam gyvenimui prikeltas pastatas su išsaugotomis vertingosiomis savybėmis bus pritaikytas muziejinei veiklai – čia įsikurs Lietuvos istorijos ekspozicija, praneša Kultūros paveldo departamentas.

Atlieka tyrimus

Ilgus dešimtmečius Pilininko namas nebuvo istorikų, architektų, archeologų tyrinėjamas. Pilininko namo senieji fasadai neišlikę. Evaldui Purliui atlikus architektūros natūrinius tyrimus paaiškėjo, kad dalis durų ir langų angų buvo pakeistos, jų išdėstymas neatitinka skliautų, inžineriniai tinklai pasenę.

2018 m. padarytų architektūros natūrinių tyrimų dėka išsiaiškinta abiejų pastato aukštų ir rūsių architektūros raida, preliminariai nustatytos pagrindinių architektūrinių elementų formos. 2000 m. ruošiantis remontuoti išlikusį pilininko namo korpusą padaryti žvalgomieji nedidelės apimties architektūriniai tyrimai (E.Purlys). Nustatyta, kad gotikos laikotarpyje kalno papėdėje buvo pastatyta atraminė siena, o renesanse – pastatas prie šios sienos. Prie gotikinės kalno atraminės vakarinės sienos Renesanso laikotarpyje pastatyti sandėliai su atskirais įėjimais į 4 rūsio patalpas ir 4 pirmojo aukšto patalpas. Po 1655-1661 m. įvykių pastatas iš dalies perstatytas. Dar vienos nemažos rekonstrukcijos būta XVIII a. antroje pusėje.

Tyrimų, kurie vykdomi tvarkybos darbų metu 2021-2022 m., uždavinys – patikslinti visų restauruojamų architektūrinių elementų formas, išsiaiškinti vėlesnių mūrų dengiamas jų detales. Nemažai įvairių architektūrinių elementų fragmentų ar pėdsakų atsidengia nuėmus vėlesnių laikotarpių tinkus nuo eksponavimui ruošiamų sienų plotų.

Rūsyje archeologinių tyrimų metu atkastas šiaurinis rūsys, kuriame užkonservuoti išlikusio cilindrinio skliauto fragmentai. Likusiuose trijuose rūsiuose restauruoti cilindrinių skliautų mūrai. Rūsiuose rasti akmens grindiniai bus užkonservuoti ir virš jų įrengta nauja danga. Pagal išlikusius fragmentus restauruoti (atkuriant) buvę skliautuoti požeminiai koridoriukai į keturis rūsius. Išsaugotas ir metalinėmis konstrukcijomis sutvirtintas rastas tunelis po vakarine atramine siena, prie kurios buvo pristatytas Pilininko namas.

Numatyta įrengti naujas inžinerines sistemas

Pirmajame aukšte atidengtos dviejų patalpų skliautuotos erdvės su buvusių langų ir durų renesansinėmis angomis. Išsaugomi užkonservuoto vėlyvojo polichrominio dažymo fragmentai. Atidengtos ir restauruotos renesansinio laikotarpio langų ir durų angos. Išsaugoma metalinė perdangos tvirtinimo konstrukcijos sija su kolonomis. Vakarinėje atraminėje sienoje bus eksponuojamos atidengtos angos, atspindinčios jų buvusias funkcijas.

Antrajame aukšte atkurtas istorinis kapitalinių sienų tinklas su laiptine. Sienose atrinkti autentiško tinko fragmentai, kurie bus eksponuojami. Išsaugomos ir restauruojamos medinės sijinės perdangos. Mansardojenumatoma restauruoti vakarinės atraminės sienos mūrą, išsaugoti autentiško tinko fragmentus.

Šiuo metu tęsiami tvarkybos darbai. Tvarkybos darbų projekte numatyta įrengti naujas inžinerines, šildymo, vėdinimo, gesinimo, ryšio, apsaugos sistemas, numatomas stogo konstrukcijos remontas, įrengiant naujas patalpas palėpėje, laiptinę, ketinama įrengti keltuvą. UAB “Aplan” projektuotojai pateikė sprendinius, padėsiančius pastatą prikelti naujam gyvenimui, išsaugant vertingąsias savybes, pritaikant muziejinei veiklai, įkuriant Lietuvos istorijos ekspoziciją.

Pastato istorija

Pilininko namas statytas po 1610 m. gaisro, kurio metu sudegė didelė dalis miesto. Statybos laiką galima nustatyti aptakiai XVI a. pabaiga – XVII a. pradžia. Namas su keturiais rūsiais pastatytas iš karto, primūrijant jį prie vakarinės atraminės sienos. Gotikos laikotarpyje, XV – XVI a., kalno papėdėje buvo pastatyta atraminė siena, Renesanso laikotarpiu pastatytas namas, kurio sienos pritaikytos kalno šlaitui paremti. Namas netaisyklingo stačiakampio plano, mūrinis. Šiandien išlikusi pastato dviaukštė dalis su gotikiniais rūsiais ir dviem renesansinėmis skliautuotomis pirmo aukšto patalpomis. Į pirmo aukšto patalpas buvo patenkama pro atskirus įėjimus, į antro aukšto patalpas, išdėstytas vienapus koridoriaus, – pietinėje pastato dalyje įrengtais laiptais. Pirmo aukšto dviejų patalpų skliautai yra renesanso stiliaus, tinkuoti, liunečių briaunos paryškintos, primenančios kupolinius kevalus. Rūsių sienos mūrytos storesnės specialiai, kad galima būtų gerai atremti skliautus ir viršutines patalpas. XIX a. viduryje Pilininko namo įėjimai į rūsius buvo sunaikinti, paliekant tris sutrumpintus, stačius nusileidimus į tris rūsius. Ketvirtas rūsys buvo visai užpiltas dar XVII a.

Visa pilininko namo kiemo struktūra – uždara, su galerijomis iš abiejų pusių. Žvelgiant į namą iš kairės, buvo dviejų aukštų galerija su pagrindiniais vartais į pilininkystės kiemą, kuri jungėsi su Naujuoju arsenalu. Kita – dešinioji galerija – Pilininko namą skyrė nuo gretimo Radvilų rūmų kiemo. Pastate gyveno kunigaikščių rūmus remontavę užsienio amatininkai, karalienės Elžbietos Habsburgaitės rūmų dvariškiai. Po XVI a. vid. rekonstrukcijos buvo pritaikytas karinei įgulai, saugojusiai pilies kalno papėdės gynybinius įrengimus bei po pilies kalnu įrengtus amunicijos sandėlius. Nuo XVII a. vid. jame buvo įsikūrusios pilininko ir jo administracijos įstaigos. Pilininko institucija buvo reikšminga, jai reikėjo atskiros kanceliarijos. Žygimanto Augusto dvaro sąskaitos liudija, kad 1546-1548 m. pilininkai Ulrichas ir Jonas Hozijai pastatė naują Vilniaus pilininko namą ant 5 rūsių. Prie kalno šlaito priglaustas pastatas buvo atitvertas nuo aplinkinių teritorijų dviaukščiais mūriniais vartais ir galerijomis, turėjo uždarą kiemą ir arklides. 1797 m. namas įjungiamas į Vilniaus arsenalą, 1799 m. pastatas netenka jungusių jį su Naujuoju arsenalu arkinių sienų, nugriaunamos galerijos ir arklidės. 1831 m. caro nurodymu Vilniaus pilių teritorijoje įrengta antros kategorijos tvirtovė, nugriauta nemažai aplinkinių pastatų. XIX a. pastate buvo įrengti parako sandėliai, dirbtuvės, antrame aukšte – gyvenamosios patalpos, arsenalo įgulos valgykla ir kepykla. 1879 m. panaikinus tvirtovę, iki 1915 m. pastatas priklausė Rusijos karinėms žynyboms, vėliau pateko lenkų, po to vokiečių kariškių žinion. Nuo 1958 m pastate buvo saugomi Istorijos ir etnografijos muziejaus fondai ir kurį laiką buvo muziejaus administracinės patalpos. Nuo 2000 m. pastate buvo įsikūręs Lietuvos nacionalinio muziejaus restauravimo centro padalinys.