Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad šis teisinis reglamentavimas aktualus apskaičiuojant ir deklaruojant 2025 m. ir vėlesnių mokestinių laikotarpių mokestį už aplinkos teršimą.

Šie Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimai buvo priimti atsižvelgiant į gamintojo ir importuotojo atsakomybės principą ir poreikį pagal 2020 m. priimtą ES Tarybos sprendimą kasmet į Europos Sąjungos biudžetą valstybėms narėms mokėti už visas neperdirbtų plastikinių pakuočių atliekas. Valstybių narių įmokų suma apskaičiuojama pagal neperdirbtų plastikinių pakuočių atliekų kiekį (800 eurų už toną). Lietuva už 2021 m. neperdirbtas plastikinių pakuočių atliekas į ES biudžetą sumokėjo 36,17 mln. eurų.

Plastiko pakuotės perdirbimui.

„Ekobazės“ nuotr.

Importuotojai atsakingi už į Lietuvą tiekimų gaminių pakuotes

Gamintojo ir importuotojo atsakomybės principas numato, kad gamintojai ir importuotojai yra atsakingi už jų į Lietuvos rinką tiekiamų gaminių ir pakuočių poveikį aplinkai per visą jų gyvavimo ciklą – nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo.

Taip pat nuo 2025 m. pradžios bus pradėtos taikyti 2021 m. Vyriausybės nutarimu patvirtintos pakuočių atliekų naudojimo užduotys. 2025 m. nebelieka galimybės naudojimo užduotį įvykdyti pakuočių atliekas deginant, lieka tik užduotis jas perdirbti. Todėl mokestine lengvata už perdirbtą pakuočių atliekų kiekį galės pasinaudoti ne tik PET, plastikinių ir kombinuotų pakuočių gamintojai ir importuotojai bet ir kitų pakuočių pagal medžiagiškumą (pavyzdžiui, popierinių ir kartotinių) gamintojai ir importuotojai.

Tačiau būtina žinoti, kad net ir pasiekus šiame Vyriausybės nutarime patvirtintas PET, plastikinių ir kombinuotų pakuočių perdirbimo minimalias užduotis, už likusį neperdirbtą kiekį reikės sumokėti mokestį už aplinkos teršimą. Tokios pareigos nėra kitų pakuočių (pagal medžiagiškumą) gamintojams ir importuotojams.

Papildoma motyvacija perdirbamoms pakuotėms

Gamintojams ir importuotojams sumokėjus mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis pagal naują Mokesčio už aplinkos teršimo įstatyme numatytą tvarką, jie nėra atleidžiami nuo gamintojų ir importuotojų pareigų, numatytų Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme.

Plastiko perdirbimo procesas.

„Ekobazės“ nuotr.

 

Todėl jei gamintojų ir importuotojų pakuotės patenka į kolektyvinę pakuočių (įskaitant neperdirbamųjų) tvarkymo sistemą, jų pareiga prisidėti prie kolektyvinėje pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje randamų pakuočių sutvarkymo išlieka net ir sumokėjus taršos mokestį. Tai reiškia, kad gamintojai ir importuotojai turi gamintojų ir importuotojų organizacijoms (GIO) apmokėti pakuočių (įskaitant neperdirbamųjų) atliekų tvarkymo, ir kitas dėl Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme numatytų GI pareigų vykdymo patiriamas sąnaudas.

Šie nuo 2025 m. sausio 1 d. įsigaliosiantys Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo pakeitimai sustiprins gamintojų ir importuotojų atsakomybę dėl pakuočių ir jų atliekų tvarkymo, suteiks papildomą motyvaciją tiekti perdirbamas pakuotes, diegti daugkartinių pakuočių sistemas ir mažinti pakuočių kiekį bei skatins tvaresnį verslo modelį, atitinkantį žiedinės ekonomikos principus.

ES valstybių narių įnašas į bendrą ES biudžetą už neperdirbtas plastikinių pakuočių atliekas siejamas su ES politikos prioritetais ir skatinimu ES valstybėse narėse mažinti pakuočių atliekas ir pereiti prie žiedinės ekonomikos, įgyvendinant Europinę plastikų strategiją.