Profesijos riterį Stasį Pakarklį vilioja nestandartiniai sprendimai

„Man reikėjo atstatyti viską, ką praradau, o praradau daug, – sako S. Pakarklis. – Kol kiti veržėsi į rinką, tvirtino verslo pozicijas, pirko technologijas, aš bylinėjausi teismuose. Prarastas pozicijas reikėjo atstatyti.“
Pamatė galimybes uždirbti gerus pinigus ir jomis pasinaudojo
Į verslo pasaulį S. Pakarklis įžengė iš karto po to, kai tuometinis „pertvarkų architektas“ ir Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas paskelbė atitinkamus teisės aktus, leidžiančius kooperatyvų veiklą. Tai buvo laikas, kai paklausa buvo labai didelė, o pasiūla – itin maža. S. Pakarklis pamatė daug galimybių ir 1987 m. įsteigė kooperatyvą – ėmėsi lengvųjų automobilių aptarnavimo. Dieną atidirbęs valstybinėje Šiaulių gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje Nr. 1, kur ėjo gamybinio skyriaus viršininko pareigas, vakare dirbo savo kooperatyve – trise iki vidurnakčio remontuodavo automobilius.

Įrengtos dvi asfaltbetonio linijos, 2008
Verslas plėtėsi labai greitai – jį augino didelė paklausa, tad jau 1988 m. kooperatyvas išsinuomojo vieną gamyklos cechą ir ėmė gaminti teracinius laiptų antpakopius, maršus ir aikšteles. Tai šlifuoto paviršiaus gaminiai, kurių sudėtį sudarė marmūro grūdeliai ir cementas. Betono apdirbimui įrengimų pirkti tuo metu nebuvo, todėl patys gamino ir tobulino jau turimus.
„Tuo metu LTSR buvo planinė ekonomika. Pagaminę ir paskirstę valstybės nustatytą produkcijos kiekį, kitą – viršplaninę produkciją, mes galėjome laisvai parduoti bet kam ir bet kokį kiekį. Buvo didžiulė paklausa, dar vyko didelio masto statybos, vyko individuali statyba, buvo statomi daugiabučiai namai“, – pasakoja S. Pakarklis.Šiauliuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje gelžbetoninių gaminių kooperatyvas „Gelžbetonis“, kurio vadovu buvo išrinktas S. Pakarklis. Visas gamybos priemones, aštuonių hektarų teritoriją kooperatyvas išsinuomojo iš valstybės. Darbo našumą S. Pakarklis sugebėjo padidinti daugiau negu du kartus, lyginant su tuo, kuris buvo pasiektas valstybės valdomoje įmonėje. Kooperatyvas sėkmingai gamino perdangos plokštes, šiluminių trasų elementus, sąramas, kolonas, sijas, pamatų blokus ir kt. gaminius. Verslas vyko puikiai, buvo uždirbami geri pinigai. Kooperatyvas ne tik gamino ir pardavinėjo gelžbetoninius gaminius, bet ir statė gyvenamuosius namus, produkciją keitė į automobilius, televizorius ir kitas vartojimo prekes, kurių tuomet labai trūko.
Nuo lemtingo žingsnio sulaikė žmonos klausimas
1992 m. prasidėjo privatizacija, ir kooperatyvas „Gelžbetonis“, vienas pirmųjų Lietuvoje, tapo AB „Gelžbetonis“. Šiauliuose S. Pakarklio ir L. Navicko sugalvotas investicinių čekių „supirkimas“, suburiant investicinių čekių turėtojus į investicines grupes ir suteikiant neterminuotus įgaliojimus, kuriais čekio turėtojas atsisako visų savo teisių į savo dalies valdymą ir pajamas, greitai paplito po visą Lietuvą.
Tačiau 1992–1993 m. verslo santykiai su Rusija ir Ukraina buvo ne tik veiklos pabaiga, bet ir didelių problemų pradžia. Kooperatyvas pateko į griūvančios Sovietų Sąjungos infliacijos sūkurį, kai nacionalinės buvusių sovietinių respublikų valiutos nuvertėdavo tiesiog per naktį. Ukrainoje, su kuria kooperatyvas turėjo verslo reikalų, tuo metu infliacija siekė tūkstantį procentų per vienerius metus. „Gelžbetonis“ prarado visus pinigus.
„Man tuomet atrodė, kad gyvenimas prarastas ir viskas sužlugo, atėjo galas“, – pasakoja S. Pakarklis.
S. Pakarklis buvo atsakovas septyniose bylose, jį kaltino dėl prarastų pinigų, o kai reikėjo paduoti skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, advokatas tiesiog užgėrė. Tada S. Pakarklis, nors ir neturėdamas jokios patirties, pats paskutinę dieną surašė skundą. Sukčiavimu kaltinamas verslininkas žinojo esąs nekaltas, nes skolas, kurios jam buvo inkriminuojamos, arba buvo grąžinęs, arba dirbo ir grąžino. Todėl jau pirmojoje byloje, nagrinėtoje Aukščiausiajame teisme, apsigynė vienas pats. Kitos bylos buvo nutrauktos, nes prokuratūra atsiėmė savo kaltinimus S. Pakarkliui.
Verslininkas prarado septynias įmones. Juodžiausios nevilties metu jis mąstė apie savižudybę, turėjo ir ginklą. Jį išgelbėjo tvirta žmonos Ramunės laikysena. Ji vyrą paklausė paprastai – tu nusišausi, o kas bus su mumis – su manimi ir vaikais? Ką jie žinos apie savo tėvą? Kas jiems papasakos tiesą?
Naują verslą sulipdė iš buvusio verslo likučių
Skaudi S. Pakarklio patirtis leidžia jam sakyti, kad tuo metu valstybė verslininkus terorizavo taip, kad net banditų elgesys atrodė padoresnis. Banditai, kad ir turėdami savo kėslų, klausdavo, kuo gali padėti. Valstybė tik baudė.
Trinkelių gamyba
S. Pakarklis susidūrė su abiem. Banditai jam siūlėsi padėti atgauti skolas, bet verslininkas žinojo, kad tai baigsis abipusėmis žudynėmis. Jis sudarė sutartį su „Ekskomisarų biuru“, taip apsisaugodamas nuo banditų.
Nebesuvaldydamas chaoso, kuris kilo ir galvoje, ir versle bei asmeniniame gyvenime, S. Pakarklis dviem savaitėms pasitraukė nuo visų. Jis išvažiavo į Palangos D. Kepenio sveikatos mokyklą.„Ir aš suradau save, atsistojau ant kojų, psichologiškai labai remiamas savo žmonos Ramunės, kuri nuolat primindavo, kad svarbiausia yra išgyventi ir eiti į priekį, – pasakoja S. Pakarklis. – Ji manyje įdiegė atsargumo, atkaklumo ir būtinybės išgyventi bet kokiomis aplinkybėmis jausmą. O drąsos, užsispyrimo ir ryžto netrūko ir man pačiam.“
Bylos pasibaigė tik 1998 metais. Verslininkas visa išpardavė, po truputį grąžino skolas. Tik tuomet, įvertinęs savo galimybes ir patirtį, 1998 m. pradėjo iš naujo kurti verslą – iš tų likučių, kurie jam dar liko. Ir tai jau buvo tik jo ir žmonos Ramunės verslas.
Liko ištikimas betonui
Šeimos verslo įmonės – individuali S. Pakarklio įmonė ir bendrovė „Sausta“ – gamina asfaltbetonio ir betono mišinius, betono gaminius, tiesia kelius, nuomoja specialią techniką, skirtą keliams įrengti. Pagrindinė abiejų įmonių veikla yra susijusi su betonu: įvairių rūšių asfaltbetonio ir betono mišiniai, įvairaus lygio (pagal slankumą, poveikį aplinkai, atsparumą šalčiui, nepralaidumą vandeniui ir t.t.) betonas. Visi gaminami mišiniai yra sertifikuoti ir atitinka visus kokybės reikalavimus, kurie yra griežtai kontroliuojami.
Šiaulių oro uosto privažiavimo kelių rekonstrukcija
Kurį laiką pats vadovavęs abiem įmonėms, S. Pakarklis bendrovės „Sausta“ vairą perdavė savo sūnui, o dukra liko tėvo įmonėje. Pats S. Pakarklis yra savo vardo individualios įmonės savininkas. 60 metų Profesijos riteris, visą darbinę karjerą susijęs su gelžbetoniu, vaikams perduoda patirtį.
„Savo šeimos verslą 1999 m. pradėjome nuo betono, bet vėliau veiklą išplėtėme – ėmėmės asfaltbetonio ir kelių tiesimo, – pasakoja S. Pakarklis. – Įsigijome būtinos technikos. Ir nestovime vietoje – įsigijome naują modernią asfaltbetonio gamybos liniją, kurią planuojame paleisti pavasarį. Dabar vyksta statybos darbai.“Neseniai šeimos verslas dar išsiplėtė – įsigijo 34 proc. panašia veikla besiverčiančios įmonės „Helanas“ akcijų. Šį pirkinį lėmė verslo logika – šeimos įmonė gamina asfaltbetonį ir tiekia „Helanui“, kuris tiesia kelius.
Prieš dvejus metus S. Pakarklio įmonė įsigijo ir UAB „Elektromobiliai“ akcijų. Verslininkui visada rūpėjo ekologijos ir alternatyvios energijos galimybės. Ši įmonė diegia elektromobilių įkrovos stotelių tinklą. Trys, – viena greitos įkrovos ir dvi mažesnio galingumo – stotelės pastatytos Klaipėdoje; viena – Kryžkalnyje; jau statomos prie Telšių, kelyje Šiauliai-Palanga, Šiauliuose ir Kaune. Visoje Lietuvoje veikia išmanioji administravimo sistema „AutoPildyk“: elektromobilių vairuotojai gali matyti mobiliajame telefone ar kompiuteryje visas Lietuvoje esančias įkrovos stoteles, atstumus iki jų, galimybę krauti akumuliatorius ir kt. informaciją.„Mes realiai, o ne šūkiais rūpinamės Lietuvos ekologija“, – sako S. Pakarklis.
Kaupia kelių tiesimo patirtį ir augina apyvartas
Abi šeimos įmonės yra įsikūrusios Šiauliuose, 5,5 hektaro teritorijoje, kur yra gamybinės patalpos, biuras, būtinos verslui erdvės. Individualioje S. Pakarklio įmonėje ne sezono metu dirba 55, o sezono metu – iki 75 darbuotojai, bendrovėje „Sausta“ – apie 35.
Įmonės dalyvauja viešuosiuose pirkimuose, vykdo verslo bei privačių asmenų užsakymus.
Pasak S. Pakarklio, jie imasi tiek milijoninių užsakymų, tiek ir užsakymų, kurių vertė siekia vos tūkstantį eurų. Kadangi į kelių tiesimo rinką S. Pakarklio verslas atėjo tik 2013 m., šiuos užsakymus vykdo kaip subrangovai, dalyvauja jungtinės veiklos sutartyse, nes svarbu padidinti apyvartą, įgyti patirties ir kvalifikacijos, dirbant su patyrusiais šios srities rangovais.
Gamybos modernizavimas suteikė pranašumą rinkojeStipriausia S. Pakarklio verslo sritis – asfaltbetonio mišinių gamyba. Gaminama daugiau kaip 20 rūšių mišinių.
Jau nuo 2000 m. S. Pakarklio įmonė rūpinosi modernizuoti gamybą. Pirmiausia tai buvo savos gamybos įrenginiai. Įmonė konstravo, gamino metalines dalis, tobulino jau turimas ukrainietiškas ir rusiškas technologines linijas, perdarė jas į automatines, aprūpintas kompiuteriais, davikliais ir kitomis moderniomis valdymo priemonėmis. Į procesą buvo įtrauktas ir Kauno technologijos universitetas. Vien programinėms įrangoms per penkerius metus įmonė išleido daugiau negu 1 mln. litų: studentai gavo didžiulę pamoką rašydami programas, o įmonė įgijo daugiau negu 30 programinių įrangų paketų, kurie padėjo automatizuoti visą gamybos procesą.
„Visa, kas buvo sukurta, veikia iki šiol. Mes įgijome labai didelę vertę – suprojektuotas lankstus gamybos procesas“, – sako S. Pakarklis.
Modernizavimo metu įmonėje buvo įrengtos dvi asfaltbetonio ir dvi betono technologinės linijos, kurias bet kada galima paleisti ir sustabdyti, nepatiriant jokių nuostolių, tokiu būdu yra įgytas pranašumas rinkoje, nes gali pigiai ir našiai pagaminti tiek toną, tiek ir tūkstantį tonų asfaltbetonio ir betono mišinių per dieną.
.jpg)
Trinkelės: „Atkaklumas“, „Šiurkštu“, „Lietaus pynė", „Vienatvė“
Dar viena šeimos verslo veikla – betono trinkelių gamyba. Kaip sako S. Pakarklis, trinkelių gamyba yra šabloninė, todėl jo netraukia. Sukonstravo ir pati įmonė pasigamino dvi trinkelių gamybos linijas, pastatė karuselinį šaligatvio plytelių presą, apdirbimo ir paviršiaus šiurkštinimo linijas bei kitas gamybos priemones. Verslininkas ieško būdo pagaminti išskirtinius gaminius, kurie turėtų paklausą. Tam yra sudarytos visos galimybės, sukurta tinkama bazė.
Iš dešinės: dukra Ingrida ir sūnus Karolis
S. Pakarklis mano, kad ne visos betono galimybės dar panaudojamos, o betoną ir asfaltbetonį jis laiko giminingomis medžiagomis, kurias plėtoti būtina. Todėl jis rengiasi pokyčiams. Sūnus Karolis gilinasi į betono paslaptis, o dukra Ingrida – studijuoja kelių inžineriją. Abiem tai jau nebe pirmosios studijos.
„Aš dirbsiu, kol gyvensiu“Individuali įmonė pavadinta verslininko vardu. Tai liudija didesnį įsipareigojimą ir didesnę atsakomybę. „Stengiuosi gyventi ir dirbti sąžiningai, todėl atsakomybės nebijau“, – sako Profesijos riteris S. Pakarklis.
Verslininkas dalyvauja ir Lietuvos statybos industrijos asociacijos veikloje. Tai, anot jo, leidžia atitrūkti nuo kasdienybės, į savo veiklą, verslą pažvelgti iš kito taško, iš kito lygmens. Nauja informacija, kolegų patirtis jam padeda įgyti platesnį matymą, geriau suprasti vykstančius procesus, todėl S. Pakarklis nelinkęs gyventi vien tik savo verslu ar užsidaryti su savo problemomis.
„Jeigu gyvenimas yra darbas, jeigu hobis yra darbas, jeigu meilė yra darbas, tai tada ir gyveni, – apie savo gyvenimo filosofiją kalba S. Pakarklis. – Aš dirbsiu, kol gyvensiu, o gyvensiu, kol turėsiu idėjų ir noro kažką malonaus ir gera padaryti sau, savo artimiesiems ir visiems žmonėms. Svarbiausia, kad aš gyvenu ir galiu kurti, yra žmonos, visame kame pagalbininkės, bendražygės ir partnerės Ramunės Pakarklienės nuopelnas. Mes kaip du priešingi planetos poliai papildome vienas kitą prieštaringais savo charakteriais. Priešybių vienybėje yra mūsų gyvenimo variklis. Sunku, bet įdomu.“
S. Pakarklio asm. archyvo ir įmonės nuotraukos