S. Žvinys sako, kad visą jo profesinę karjerą nulėmė atsitiktinumai ir aplinkybės. Tačiau iš tiesų – labai stiprus atsakomybės ir pareigos jausmas, atvedęs ir į visiškai nepažįstamą statybų verslą, o vėliau – ir į politiką. Šiuos iššūkius jis drąsiai priėmė, nors nei apie vieną, nei apie kitą niekada nebūtų pagalvojęs.

Pasiūlymas išmušė iš vėžių

„Gal jūs ne tam žmogui paskambinote“, – tuo, ką girdi, negalėjo patikėti S. Žvinys, kai vieną 1992 metų rugsėjo vakarą sulaukė pasiūlymo telefonu tapti bendrovės „Molesta“, tuo metu buvusios valstybine akcine statybos įmone, vadovu. Tuomet jis vadovavo žemės ūkio bendrovei.

Pasiūlymas išmušė iš vėžių, nes apie statybą turėjo tik teorinį išmanymą. Pagal profesiją S. Žvinys – inžinierius hidrotechnikas, tačiau praktinio inžinieriaus darbo iki tol nebuvo dirbęs. Baigęs Žemės ūkio universitetą trejus metus kaip jaunesnysis mokslinis bendradarbis darbavosi Vilniaus hidrotechnikos ir melioracijos moksliniame tyrimo institute. Norėjo gilintis į mokslinius tyrimus ir rengėsi rašyti mokslinį darbą apie drėkinimo sistemas.

Tačiau mirus tėčiui, 1979 metais teko sugrįžti į Molėtus arčiau mamos, gyvenusios gimtajame Lėlių kaime. Kadangi lengviausia darbą susirasti galima buvo kolūkinėje sistemoje, buvo rekomenduotas į vieną kolūkį pirmininko pavaduotoju. Ten dirbo trejus metus, kol sulaukė pasiūlymo tapti rajone labiausiai atsilikusio Skudutiškio kolūkio pirmininku.

„Tai sistemai pasakyti „ne“ negalėjai. Gavau ultimatumą: arba sutinku, arba darbo rajone neturėsiu. Tai tikrai nebuvo jokia privilegija – man buvo uždėtas sunkus ir didelis akmuo“, – prisimindamas vieną iš daugelio gyvenimo iššūkių sako S. Žvinys. (nuotraukoje: Kartu su Aplinkos viceministre Daiva Matoniene apžiūri Molėtuose renovuojamus namus. S. Žvinys – centre)    

Skudutiškio kolūkiui jis vadovavo devynerius metus. Po šešerių pavyko padaryti proveržį, pasiekti neblogų rezultatų. Žmonės tai vertino ir, kai S. Žvinio iniciatyva įvyko pirmieji kolūkyje slapti pirmininko rinkimai, iš dviejų kandidatų jis buvo išrinktas beveik vienbalsiai.

S. Žvinys niekada neslėpė, kad buvo „toje partijoje“. Buvo jaunas maksimalistas ir apie vertybinius dalykus tuomet giliau negalvojo. Tačiau prasidėjus Sąjūdžiui, kartu su kolega, būdami partiniai ūkių vadovai, stojo į priešingą barikadų pusę. Nors sulaukė kaltinimų ir grasinimų, didžiulio spaudimo, tačiau neišsigando. Pradėjus griūti kolūkiams, nebėgo lauk, liko kartu su žmonėmis daryti permainų.

„Man pavyko suburti gerą kolektyvą ir vadovaujant kolūkiui įgyti visapusiškos patirties. Ir toje sovietinėje sistemoje veikė tam tikri vadybos metodai, buvo ekonominė samprata. Tai praeitas etapas, bet jis savotiškai buvo vertingas“, – apie tai, ką naudingo davė tas gyvenimo tarpsnis kalba S. Žvinys.

Posūkis į statybų verslą

Atsigręždamas atgal, dabar S. Žvinys svarsto, kad būtent jo vadybiniai gebėjimai, sugebėjimas suvaldyti situaciją atsilikusiame kolūkyje, aktyvi veikla Sąjūdyje, pilietiškumas ir meilė gimtajam Molėtų kraštui lėmė kitą esmingą jo gyvenimo posūkį – į statybų verslą.

„Sprendimas buvo nelengvas, sakyčiau, avantiūristinis. Kodėl taip padariau? Matyt, lėmė tai, kad žmonės rodė pasitikėjimą manimi. Supratau, kad tai yra naujas iššūkis, naujos galimybės. Apsispręsti padėjo ir tai, kad įmonėje yra stiprus profesionalų kolektyvas ir tikėjau, kad su tais žmonėmis galima nemažai nuveikti“, – sako S. Žvinys.

Statybų bendrovės vadovu jis tapo per patį sunkmetį, ekonominės blokados laikais: nebuvo nei užsakymų, nei kuro, o įmonėje tuo metu dirbo 400 žmonių, kuriems reikėjo darbo, atlyginimų.

„Tuomet pakliuvau į tikrą pragrą, reikėjo kažkaip kapstytis“, – kaip buvo nelengva, užsimena buvęs „Molestos“ vadovas.

Bėdos ne sunaikino, o sustiprino

Tačiau jam teko ne tik darbu ir užsakymais rūpintis. Gyvenimas netrukus įsuko į dar didesnę mėsmalę – teismų karuselę. Mat privatizuojant įmonę, kontrolinį akcijų paketą įsigijo veikėjai, Lietuvoje tuo metu supirkinėję viską, ką galėjo. Gardžiu kąsneliu jiems tapo ir statybų bendrovė, turėjusi nemažai turto ir pajamų. Klastojant dokumentus ir užstatant bendrovės turtą, iš bankų buvo imami kreditai, apie tai nieko nežinant nei vadovams, nei kitiems įmonės akcininkams.

„Kapstėmės iš to purvo ilgai ir sunkiai. Trejus metus vyko teismų procesai, bet reikia pasidžiaugti, kad teismai situaciją įvertino labai atsakingai – visi tie sandoriai buvo pripažinti neteisėtais ir bendrovei pavyko išlikti. Tada palengva ėmėme kurti „Molestą“ ir mums daug kas pavyko. Bet tai tikrai nėra mano nuopelnas“,  – kuklinasi S. Žvinys.

Jis sako, kad bendrovę lydėjo sėkmė, nes buvo stiprus kolektyvas. Ištikusios bėdos ne sunaikino, bet sustiprino. Darbais kūrė „Molestos“, kaip patikimos įmonės vardą ir įvaizdį. Įmonė buvo pripažinta geriausia vidutine įmone Lietuvoje, už pastatytus objektus – Žaliąjį biurų pastatą Vilniuje, SBA baldų gamyklą Visagine buvo apdovanota aukso medaliais, kaip moderni statybos bendrovė, turinti aukščiausio lygio vadybos kokybės sietemą, buvo apdovanota Nacionaliniu vadybos kokybės prizu.

„Sėkmė priklauso nuo visumos: mumis pasitikėjo užsakovai, turėjome patikimos įmonės vardą. O jo šiaip nesukursi. Tai ilgas ir atsakingas darbas, žingsnis po žingsnio užsitarnaujant žmonių pasitikėjimą, laiku ir atsakingai vykdant užakymus, nors statybose tai yra labai nelengva. Reikia išminties valdant didžiulius procesus, kolektyvą, daugybę subrangovinių įmonių. Visa tai sukurti nelengva, o sugriauti galima vienu ypu“, – apie tolimesnį „Molestos“ likimą užsimena 19 metų jos vadovu buvęs S. Žvinys.

Jam labai gaila ir skaudu, kad šiandien „Molesta“ – ties bankroto riba. Galbūt tai lėmė akcininkų nesutarimai, gal prisidėjo ir jo paties pasitraukimas, tapus Molėtų rajono meru, svarsto S. Žvinys ir paašo daugiau neliesti šios jam itin skaudžios temos.

Kaip „niekas nenorėjo mirti“

Šiuo metu 62-jų S. Žvinys jau trečią kadenciją vadovauja Molėtų rajono savivaldybei. Šiemet vykusiuose tiesioginiuose merų rinkimuose savo konkurentą S. Žvinys nugalėjo jau pirmajame ture, o už jį balsavo daugiau nei 60 proc. rinkėjų. Tokį pasitikėjimą meras vadina geriausiu savo darbo įvertinimu, nors meru jis tapo visai ne savo noru ir sako niekada apie jokią valdžią nėra svajojęs.

„Ko gero, esu aplinkybių auka. Į gimtuosius Molėtus sugrįžau susiklosčius aplinkybėms, į Skudutiškio kolūkį taip pat pakliuvau „su ultimatumais“, į statybų verslą – taip pat atsitiktinumo dėka. O meru būti niekada nesvajojau ir dabar nesiekiu būti valdžioje. Visuomet pasirinkimą lėmė padidintos atsakomybės jausmas: ką, ten nuėjęs, galiu padaryti? Postai niekada man nebuvo svarbūs, juos visada priėmiau kaip galimybę kažką nuveikti“, – sako Molėtų rajono meras ir savo krašto patriotas S. Žvinys.

Todėl, kai 2010 metais kilo skandalas dėl tuometinio mero, konservatorių partijos atstovo neva neskaidrios veiklos, vienu iš realiausų kandidatų jį pakeisti buvo įvardintas S. Žvinys – aktyvus partijos narys, ne vienerius metus jau dirbantis savivaldybės taryboje.

„Visuomet buvau pilietiškas žmogus, savo krašto patriotas. Man tikrai nėra tas pats, kas darosi Molėtuose. Tačiau tuo metu buvau verslininkas, o verslas – ne knyga, kurią skaitydamas gali užversti, o vėliau grįžti prie skaityto puslapio. Buvau ir akcininkas, todėl kolektyvui turėjau daug įsipareigojimų, o pamainos sau nebuvau parengęs. Tikrai nebuvo tinkamas metas pačiame ekonominės krizės įkarštyje „keisti arklius“, buvau kitų akcininkų įkalbinėjams tokio sprendimo nedaryti ir jo nedariau iki lemtingo Tarybos posėdžio ryto, kai paaiškėjo, kad iš trijų kandidatų „niekas nenorėjo mirti“, – kaip ir kodėl apsisprendė tapti meru, pasakoja S. Žvinys.

Jei lyderiai bijo atsakomybės, gal tuomet iš viso verta išsiskirstyti, svarstė tuomet partiečiai. S. Žvinys neslepia, kad tai jį labiausiai ir paveikė: „Esu pareigos žmogus, negalėjau numoti ranka į žmonių pasitikėjimą.“

Keitė žmones ir požiūrį

S. Žvinys kaip visada pasielgė atsakingai ir tapo meru, tačiau neslepia, kad daug sykių dėl to teko gailėtis: „Viena, kai eini į valdžią dėl valdžios. Bet visai kas kita, kai turi tikslą kažką pakeisti, padaryti. Tenka laužyti tam tikras nusistovėjusias taisykles, drumsti ramų gyvenimą. Sunku tą daryti, kai nesi palaikomas, neturi komandos. Pajutau tai, bet dariau tai, kas yra reikalinga“, – atvirai kalba Molėtų rajono meras.

Jam, kaip patyrusiam vadybininkui, teko vertinti savivaldybės struktūrinius padalinius ir jų veiklą, nustatyti atsakomybės ribas, funkcijas, padaryti reorganizaciją. S. Žvinys džiaugiasi, kad jam pavyko Taryboje suformuoti komandą, pakeisti požiūrį ir suformuoti tikslus, kurie yra svarbūs molėtiškiams ir kraštui.

(nuotraukoje: Vienintelio Lietuvoje savivaldai priklausančio lauko teniso aikštyno Molėtuose atidarymas)

„Molėtai – labai patrauklus kraštas, kuriame gera ir miela gyventi. Visų pirma turime labai gražią gamtą, esame šalia Vilniaus. Džiugina tai, kad jauni žmonės kuriasi Molėtuose ir dirbti važinėja į Vilnių. Molėtams tikrai negresia demografinė krizė. Tik gaila, kad kol kas dar netapome labai patrauklūs investicijoms. Problema ta, kad nacionaliniame lygmenyje nėra subalansuotos regioninės politikos – savivaldybė gali būti labai aktyvi, bet jei nėra mokestinių paskatų, investuotojo vien parodytu dėmesiu nesuviliosi“, – kalba meras. 

Iš verslo pasaulio atėjusiam S. Žviniui vis dėlto pavyko savivaldybėje iš esmės pakeisti požiūrį į investuotojus ir investicijas.

„Molėtai turi turtingą istorinį kultūrinį paveldą. Turėtume kurti ir stiprinti turizmo infrastruktūrą, kooperuodamiesi su kitomis savivaldybėmis, kad turistas, pabuvęs Molėtuose, toliau keliautų į Anykščius, Ignaliną. Bet mums, lietuviams, tai nebūdinga. Stebina, kad užuot geranoriškai vieni pas kitus nukreiptų turistus, apie laisvas vietas pas kaimynus kartais neužsimena net ir kaimo turizmo sodybų savininkai“, – keista lietuviška konkurencija stebisi S. Žvinys.

Jis sako, kad atskirai ir vienas nieko gero nenuveiksi net ir talentingiausiu vadovu būdamas: „Žmones reikia mylėti, juos girdėti ir suprasti. Kur tik dirbau, visuomet buvau atviras su žmonėmis, tariausi ir kartu ieškojome sprendimų. Bet kaip vadovas buvau ir esu reiklus sau ir šalia esantiems, esu atsakingas, esu maksimalistas, tačiau visuomet stengiuosi būti su žmonėmis, suprasti juos ir jiems padėti.“ 

(nuotraukoje: Ažuoliukų sodinimas Baltijos kelio 25-čiui atminti)

Nors, antra vertus, sako, kad niekada nebuvo tipiškas vadovas, nes kolūkyje nevengė ir pats akmenis laukuose rinkti, traktorių vairuoti, daržus ravėti. Būdamas statybos įmonės vadovu, maklinėjo statybvietėje po purvynus, nesibodėdamas patikrinti, kokias medžiagas statybininkai išmeta į šiukšlių konteinerius.

Tad ką gi margame profesiniame kelyje reiškia tas 19 metų etapas, susietas su „Molesta“?

„Tai, pirmiausia, man buvo nauja patirtis, žinios. Reikėjo mokytis išmanyti technologijas, naujas medžiagas. Visada kaip vadovui teko eiti priekyje, burti kolektyvą. Esu žmogus, kuris visą gyvenimą gilinasi, domisi ir siekia permainų. Pasiekti pavyko nemažai, nes visada šalia manęs buvo patikima komanda, o aš turiu gyslelę pastebėti ir išryškinti žmonių sugebėjimus, tikėti jų kompetencija. Bet priimdamas sprendimus, nebijau būti kategoriškas, ryžtingai priimti nepopuliarius sprendimus“, – kalba S. Žvinys.

Toliau jo planuose – atiduoti duoklę šeimai, kuriai jaučiasi labai skolingas, nes gyvenimas dažnai sudėliodavo kitus porioritetus. 

„Noriu būti šalia anūkų, su savo mylima žmona, pagyventi dėl savęs ir šeimos“, – apie paprastą žmogišką laimę, užbaigus kadenciją, svajoja Molėtų rajono meras.