Užsakovas įspraudžiamas į rėmus, todėl yra suinteresuotas nesivelti į ginčus su rangovais dėl sutarčių nutraukimo ir priverstas daryti nuolaidas arba skelbti naujus viešojo pirkimo konkursus. Taip nukenčia sąžiningi rangovai, kurie nuo pat pradžių suskaičiavo visas išlaidas, numatė rizikas.

Deja, bet prisiimančių atsakomybę už tokią situaciją nėra. Reikia esminio kultūrinio pokyčio – netolerancijos ir principingumo nesąžiningam dalyvavimui tokiuose viešuosiuose pirkimuose, kurių pasekmė – patirtos papildomos sąnaudos – tiek valstybės, tiek užsakovų.

Dažnai užsakovų planuojami biudžetai neatitinka realios kainos, todėl patyrusios įmonės susitaiko su mažesne apyvarta ir atsisako nuostolingų projektų. Prognozuojama, kad nemažai ir privataus, ir viešojo sektoriaus konkursų laimėtojų arba patirs didelių nuostolių, arba net neišgalės objektų pastatyti. Tačiau tokia situacija negali trukti ilgai. Įmonei apyvartos išlaikymas ar didinimas savaime nėra tikslas. Ji turi būti subalansuota su prisiimama rizika ir planuojamu pelningumu.

AB „Panevėžio statybos trestas“, kaip ir kiekviena įmonė, skaičiuoja sąnaudas ir siekia jas mažinti bei efektyvinti darbo procesus. Didžiausią efektyvumą šiandien leidžia pasiekti modernios technologijos, viena iš jų BIM – projektavimo ir informacinio modelio taikymas, kurio metu yra kuriama ir valdoma visa statinio informacija visais jo gyvavimo ciklais – nuo pirminės projekto koncepcijos iki jo nugriovimo. Visos naujos technologijos pasiteisina, jei jos sukuria terpę procesų automatizavimui bei leidžia optimizuoti sąnaudas. Statyboje tai sunkiai pasiekiama dėl procesų skirtingumo, pasiskirstymo laike ir erdvėje, tačiau visais atvejais mes to siekiame ir taikome praktikoje.

Visi – valstybė ir verslas – turime siekti tvarumo politikos. Tačiau šiandien valstybė siekia tik momentinės naudos – dabar pigiai nuperkam, o kas bus po 5, po 10 metų, neaktualu, ypač renovacijoje.

Turėtų būti peržiūrimi kvalifikaciniai kriterijai. Pavyzdžiui, apyvartos dydžio, atestuoto personalo, aplinkosaugos kompetencijų ir pan. Taip pat galėtų būti labiau išreikšti ekonominio naudingumo kriterijai. Visi gerai žinome, kad trumpalaikės naudos siekiančios kompanijos trumpai ir tegyvena. Bankrutuodamos jos palieka savo klientus su nebaigtais objektais likimo valiai. 

Tai gal geriau statyti šiek tiek brangiau, bet su garantija ir ilgesniam laikui.

Dar vienas būdas – gilinti perkančiųjų organizacijų žinias. Labai svarbu, jog pirkėjas žinotų, ko jam reikia, taip pat, už kokius kokybinius kriterijus jis pasiryžęs mokėti daugiau ir kiek. Pavyzdžiui, geresnio stogo ar fasado, galbūt pastato informacinio modelio (angl. BIM). Rinkoje apstu pavyzdžių, kai dėl netinkamo planavimo ir skaičiavimo prasilenkia pirkėjo norai ir pardavėjo pasiūlymai. 

Džiugu, kad vis daugiau žmonių supranta, jog pigiai ir kokybiškai nebūna, kad investuojant svarbi ne tik kaina, bet ir projekto ilgaamžiškumas, jo ilgalaikė vertė. Neabejoju, kad netolimoje ateityje privalės būti harmoningai suderintas kainos ir kokybės kriterijus.