Kas nutiko Lietuvos subrangovams ir kodėl jie tapo pažeidžiami

Kai „ORLEN Lietuva“ nutraukė sutartį su „Petrofac“, Lietuvos subrangovai, atlikę darbą projekte, susidūrė su realia rizika negauti atlyginimo už atliktus darbus. Vyriausybės komunikacijos departamentas konstatuoja, kad tai yra strateginis projektas, todėl pagrindinis tikslas – kad darbai judėtų sklandžiai. Tuo pačiu departamentas nurodė, kad 2025 m. gegužės 21 d. „ORLEN Lietuva“ informavo, jog „projektas vykdomas su nedideliais vėlavimais, bet tikimasi jį užbaigti laiku“, o posėdžių metu jokių indikacijų dėl „Petrofac“ finansinio nestabilumo ar reikšmingų atsiskaitymo problemų nepateikta.

Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vyresnioji patarėja Evelina Butkutė-Lazdauskienė primena teisinį faktą, kuris paveikė subrangovus: „Kilę ginčai tarp rangovo ir subrangovo, atsiskaitymų klausimai ir kt. turi būti sprendžiami tarp šių dviejų šalių pasirašytoje sutartyje nustatyta tvarka ir ši sutartis (...) nėra viešųjų pirkimų įstatymu reguliuojamas klausimas.“

Viešųjų pirkimų tarnybos vadovas Darius Vedrickas paaiškino, kad perkančioji organizacija, jeigu tai leidžiama dėl pirkimų sutarties pobūdžio, pirkimų sąlygose turi nustatyti tiesioginio atsiskaitymo su subtiekėjais galimybę, bet jeigu perkančiosios organizacijos ir rangovo pasirašytoje sutartyje tokios galimybės nėra, kilę ginčai, atsiskaitymų klausimai turi būti sprendžiama sutartyje nustatyta tvarka ir ši sutartis tarp rangovo ir subrangovo nėra Viešųjų pirkimų įstatymu (VPĮ) reguliuojamas klausimas.

Kaip akcentavo Ekonomikos ir inovacijų ministerija, detalias atsiskaitymo tvarkas tarp rangovų ir subrangovų galima apibrėžti sutartyse – pagal Civilinį kodeksą ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius mokėjimus. „VPĮ numatyta galimybė taikyti tiesioginio atsiskaitymo su subrangovais modelį. Šiomis nuostatomis buvo siekiama spręsti tuos atvejus, kai pagrindinis rangovas susiduria su finansiniais sunkumais, tačiau konkrečios tvarkos ir terminai nustatomi individualiose sutartyse“, – paaiškino ministerija. 

• Reali praktika rodo, kad tokios „derybos“ mažesniems subrangovams, susiduriantiems su didelėmis tarptautinėmis įmonėmis, dažniausiai yra tik teorinė galimybė – jų derybinė galia per maža. Todėl tokie saugikliai turėtų būti ne rekomenduojami, o privalomi visiems strateginiams projektams. Kitaip subrangovų apsaugos garantijos ir galimybės greitai susigrąžinti priklausančius mokėjimus išlieka ribotos. 

Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos atstovas Tadas Paulavičius pateikė procesinį paaiškinimą: „Įprastai, jei juridinis asmuo yra įsteigtas kitoje valstybėje, nemokumo byla yra keliama juridinio asmens kilmės valstybėje ir pagal tos šalies teisės aktų reikalavimus yra vykdoma nemokumo procedūra.“ Jis taip pat nurodė procedūrų terminus Lietuvoje, kai keliama šalutinė byla, ir perspėjo, kad sudėtingose bylose kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimas gali užtrukti net iki metų ar ilgiau.

• Tokia procesinė realybė išryškina, kad vietos subrangovams siekti greito atlygio per nemokumo procedūras dažnai nėra realistiška alternatyva.

VMI Nepriemokų administravimo departamento direktorė Džiuginta Balčiūnienė nurodė, kad VMI naudoja ankstyvojo perspėjimo sistemą (APS), kuri identifikuoja įmones, kurioms galimai gresia nemokumo rizika, tačiau pripažino, kad APS dalyvavimas yra savanoriškas ir kad „tokiais atvejais, kai įmonė nėra PVM mokėtoja Lietuvoje, ir / arba ji neprivalo teikti finansinės atskaitomybės dokumentų, tai ji nėra vertinama nustatant APS dalyvius.“ Tad APS negalėjo užfiksuoti rizikos, kuri turėjo įtakos lietuviškiems tiekėjams.

VMI patikino, kad „Petrofac“ biudžetui nėra skolinga.

• Šių institucijų atsakymai atskleidžia aiškų priežastinį ryšį: pagal dabar galiojančią sistemą atsakomybė už atsiskaitymus su subrangovais paliekama komercinėms sutartims tarp įmonių, o valstybės priežiūros mechanizmai neapima užsienio rangovų finansinės būklės stebėjimo.

Ką pagal kompetenciją galėjo daryti institucijos

Vyriausybės komunikacijos departamentas pabrėžė, kad „valstybės institucijos ir toliau glaudžiai bendradarbiaus su „ORLEN Lietuva“ ir Lietuvos įmonėmis, dalyvaujančiomis projekte, kad šis Lietuvai svarbus modernizavimo etapas būtų sėkmingai užbaigtas.“

Vyriausybei pritarus,

2025 m. kovą tuometinis premjeras potvarkiu sudarė darbo grupę, skirtą statybos projekto įgyvendinimui koordinuoti. Darbo grupei pavesta koordinuoti ir nagrinėti naftos žaliavos likučio konversijos įrenginio statybos projekto įgyvendinimo klausimus, teikti atsakingoms institucijoms pasiūlymus dėl reikiamų sprendimų priėmimo ir, jei būtina, inicijuoti Vyriausybės sprendimų projektų rengimą.

„Praėjusią vasarą pasikeitus Vyriausybei nutrūko ir šios Lietuvos ekonomikai reikšmingos darbo grupės veikla. Šiandien (gruodžio 2 d., aut. past.) su darbo grupėje veikiančiomis ministerijomis sutarėme, kad jos veikla bus atnaujinta su uždaviniu apsaugoti modernizavimo darbus atlikusius lietuviškus verslus – tai yra išsireikalauti, kad jiems būtų atlyginta už subrangos darbus“, – sakė Seimo narys Simonas Gentvilas.

Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie Finansų ministerijos (AVNT) paaiškino, kad prižiūri patį nemokumo procesą, kai prasideda konkretūs su nemokumu susiję veiksmai. Audito srityje AVNT periodiškai pagal rizikos vertinimą atlieka audito įmonių ir auditorių, auditavusių viešojo intereso įmones, tikrinimus bei užtikrina kitų audito įmonių ir auditorių kokybės peržiūras. „Petrofac“ nėra AVNT prižiūrimas subjektas.

Aplinkos ministerijos atstovė Aistė Semėnė pabrėžė, kad statybos reguliavimas „nenustato specialių apsaugos mechanizmų komerciniams santykiams ar mokėjimų užtikrinimui“, todėl ministerija neturi teisinio instrumento tiesiogiai ginti subrangovų komercinių teisių.

• Taigi, institucijos negali perrašyti komercinių sutarčių turinio, negali priversti perkančiąją pusę užtikrinti tiesioginį mokėjimą, jei tokios nuostatos nebuvo sutartyse. Tačiau institucijų atsakymai taip pat rodo, kad politinė valia ir koordinacija gali atnaujinti kontrolės mechanizmus ir bandyti teisiniu ir administraciniu keliu išsireikalauti atsiskaitymų už atliktus darbus. Grupės Seimo narių susitikime su 4 ministerijų atstovais sutarta kitą savaitę rasti sprendimus, kaip apsaugoti Lietuvos subrangovų interesus 1 mlrd. eurų vertės ORLEN projekte Mažeikių naftos gamyklai modernizuoti.

Ką reikia keisti, kad būtų apsaugoti Lietuvos subrangovai

Ši situacija, Seimo narės Ingridos Braziulienės žodžiais, parodė labai aiškią spragą – Lietuvoje šiuo metu trūksta veiksmingų mechanizmų, kurie realiai apsaugotų mūsų subrangovus, kai tarptautiniuose projektuose generalinis rangovas yra užsienio įmonė.

„Mano manymu, būtina nedelsiant peržiūrėti susijusius teisės aktus, įtvirtinant naujus privalomus saugiklius. Strateginiuose projektuose užsakovas turi turėti teisę – ir pareigą – atsiskaityti subrangovams tiesiogiai, jei generalinis rangovas vėluoja arba susiduria su mokumo problemomis, – sako Mažeikiuose išrinkta Seimo narė. – Verslo teisėje visoms pusėms egzistuoja galimybė apdrausti save nuo potencialių nuostolių, tačiau siekiant didesnio pelno dažnai atsisakoma šio instrumento ir išeities pradedama ieškoti tik susidarius kritinei situacijai. Įstatymiškai įtvirtinus prievolę drausti sutartis nuo 0,5 ar 1 mln. Eurų, tikrai padėtų rasti lengvesnį sprendimą, susidarius sutarčių grandinėje kritinei situacijai. Tai nėra kosmetiniai pakeitimai – tai būtinos reformos, kad Lietuvoje dirbantys verslai būtų apsaugoti.“

• Institucijų atsakymai leidžia daryti išvadas, kad būtina įtvirtinti galimybę privalomai numatyti tiesioginį atsiskaitymą strateginiuose projektuose, nustatyti privalomas finansines garantijas ar draudimą didesnei sutarčių daliai, užtikrinti, kad ankstyvojo perspėjimo sistemos būtų praplėstos taip, jog jos galėtų identifikuoti ir užsienio rangovų rizikas, bei paskirti Vyriausybės lygmens projekto priežiūros pareigūną / darbo grupę, kaip siūloma parlamentarų iniciatyvomis, kad būtų nuolat stebima ne tik techninė, bet ir finansinė projekto eiga. 

Reikia sisteminių teisinių ir administracinių pokyčių

Šiandienos realybė paprasta: jei Lietuvai rūpi, kad jos verslas, ypač mažesni ir vidutiniai subrangovai, neliktų rizikos negauti apmokėjimo įkaitais, reikia sisteminių teisinių ir administracinių pokyčių. Institucijų atsakymai rodo, kas pagal esamą tvarką yra įmanoma arba negalima, tačiau tik politinis sprendimas ir teisės aktų pakeitimai suteiks subrangovams realią, praktinę apsaugą.

Tad pirma, galiojantys teisės aktai ir institucijų kompetencijos dalija atsakomybes taip, kad subrangovai lieka priklausomi nuo komercinių sutarčių, o tai projekto atveju reiškė realų finansinį pažeidžiamumą.

Antra, ankstyvojo perspėjimo mechanizmai, kuriuos VMI aprašo kaip veikiančius, yra veiksmingi tik tam tikroms įmonėms ir neveikia užsienio įmonių, kurios Lietuvoje neteikia ataskaitų arba nėra PVM mokėtojos. Tai reiškia, kad sisteminė spraga egzistuoja ten, kur generalinis rangovas yra užsienio subjektas.

Trečia, procesinės alternatyvos – teikti pretenzijas užsienio nemokumo bylose arba inicijuoti šalutinę bylą Lietuvoje – pagal AVNT, gali užtrukti ilgai, todėl neturi būti vienintelė ir pagrindinė subrangovų apsaugos priemonė.

„ORLEN Lietuva“ į pateiktus klausimus atsakymų nepateikė, todėl lieka neaišku, kokias konkrečias priemones pati įmonė planuoja taikyti subrangovų interesams užtikrinti.