Saugomos upės ir jų teritorijos – vertingas gyvybės lopšys

Per Žemaitiją tekančios Salanto, Blendžiavos, Babrungo ir Sausdravo upės bei jų slėniai – išskirtiniai biologinės įvairovės požiūriu. Čia aptinkama viena iš visoje Lietuvos esančių geriausios būklės nėgių populiacija, lašišinių žuvų nerštavietės, ovaliosios geldutės. Šias teritorijas saugo ir Natura 2000 ES saugomų teritorijų ekologinis tinklas, kurį sudaro daugybė skirtingų vietovių visame Europos žemyne. Apsaugos tinklo taikomos priemonės leidžia identifikuoti bei efektyviau rūpintis jautrių, nykstančių rūšių buveinėmis, užtikrinti jų išlikimą ateities kartoms.

„Visa Salanto upė, dar nuo carinės Rusijos imperijos laikų buvo kaskaduota. Prieš tris metus Salantuose nugriauta pirmoji, žemiausiame taške buvusi Salantų užtvanka. Sekantis gyvybės migracijos barjeras yra čia, Salanto ir Notės upių santakoje esantys Santeklės malūno griuvėsiai. Apie 1840 m. pastatytas malūnas veikė labai ilgai, net iki dvidešimtojo amžiaus pabaigos, tačiau paskutiniais veikimo metais malūno girnas suko nebe vanduo, o dyzeliniai varikliai. Struktūra dar buvo, bet viską jau darė elektra, todėl vienintelė užtvankos funkcija teliko pėsčiųjų tiltas ir šalia einantis kelias”, – teigia pranešime cituojamas Lietuvos gamtos fondo gamtosaugininkas, atsakingas už Santeklės užtvankos griovimo darbus, Robertas Staponkus.

Lietuvos gamtos

fondo nuotr.

 

Žmogaus pradėtą darbą užbaigs pati gamta

Tankiai apaugusioje Santeklės užtvankos vietovėje gerokai apgriuvusio statinio pašalinimas pareikalavo kruopštaus planavimo. Kelias prie užtvankos veda per vietinio ūkininko žemes, tad darbai buvo vykdomi su jo leidimu. Sunkiajai technikai pasiekus upę pirmiausiai buvo pašalinti didieji akmenys, naudoti slenksčio sutvirtinimui, tuomet imtasi ir pačios užtvankos ardymo.

Vienu rimčiausių iššūkiu tapo betoninis užtvankos pagrindas, kuris net ir po daugelio metų, praleistų vandenyje, išliko ypač tvirtas, todėl buvo skaldomas į mažesnius gabalėlius ir tuomet jau šalinamas iš vandens.

Net tris dienas trukę sunkieji užtvankos ardymo darbai tėra pirminis upės atstatymo etapas. Galutinis rezultatas taps matomas po pirmųjų didesnių potvynių: šie, pasak gamtininkų, „užkurs“ natūralius hidrologinius procesus ir žmogaus pradėtą ardymo darbą užbaigs pati gamta.

Tikimasi, jog pašalinta užtvanka atvers migracijos kelius į aukščiau esančias nerštavietes šlakiams, upėtakiams, galimai lašišoms, žiobriams, upinėms nėgėms, bus atkurtos ir kai kurių potamodrominių žuvų (potamodrominės žuvys – žuvys visą savo gyvenimą praleidžiančios gėlame vandenyje ir migruojančios upės baseino viduje, – aut. pastaba) populiacijos. Kasmetiniai Salanto upės stebėsenos duomenys taip pat nuteikia optimistiškai ir rodo, kad bendra Salanto upės būklė aukščiau nugriautos Salantos užtvankos gerėja, o lašišinės žuvys ir nėgės jau atrado šiuos kelius. „Salanto upė išgyvena intensyvią transformaciją ir po truputį grįžta į natūralų savo būvį. Tai teikia labai daug vilties”, – šypsojosi užtvankos demontavimo procesą akylai prižiūrintis Robertas.

Santeklės malūno griuvėsiai.

Lietuvos gamtos fondo

nuotr.

 

Tvirčiausios užtvankos – žmonių galvose

Santeklės užtvankos liekanųšalinimu iš upės pradėta rūpintis dar 2021 m. „Tiesą pasakius nesitikėjau, kad iki šios dienos teks nueiti tokį ilgą ir komplikuotą kelią, – nuoširdžiai dalinasi gamtosaugininkas, – kartais atrodo, kad tvirtesnės užtvankos pastatytos žmonių galvose nei upėse. Lietuvoje žmonės konservatyvūs, Žemaitijoje jie dar konservatyvesni. Dažnas mąstymas, su kuriuo susiduriame: tegu būna taip, kaip yra. Žmonėms gana sunku priimti pokyčius, nes jie gąsdina. Todėl kalbamės ir tame pokalbyje vis tiek įmanoma pasiekti sutarimą. Būtina realiai parodyti, kas užtvenktoje upėje yra ne taip, kaip ji kenčia ir žmonės po truputį ima suprasti.”

Diskusijas apsunkina ir tai, kad gamtoje laikas skaičiuojamas kitaip nei žmogaus gyvenime, čia procesai vyksta lėčiau, todėl ne kiekvienam pavyksta juos pastebėti savo akimis. Tačiau gamtosaugos ekspertų nuomonė vieninga – dirbtiniai barjerai ar jų liekanos privalo būti šalinami iš upių. Patvankose (patvanka – vandens lygio pakilimas vandens telkinyje atsiradus gamtinėms arba dirbtinėms kliūtims, – aut. pastaba) kaupiasi įvairūs nešmenys, tarp jų ir organinės medžiagos, lokaliai keičiančios esamas buveines, skatinančios netipinių rūšių atsiradimą. Vandenyje skylančios organinės medžiagos išskiria fosforą ir azotą, o tai lemia eutrofikaciją arba vandens žydėjimą, dumblių augimą ar dugno žėlimą vandens augalais.

„Iš esmės – kuo mažiau augmenijos nedideliuose upeliuose, tuo geriau. Tankiai medžiais apžėlusios tokio tipo upės natūraliai apsaugomos nuo šviesos, tai neleidžia joms apaugti augalais, todėl jų vanduo išlieka toks šaltas, skaidrus. Deguonimi prisodrintas upių vanduo ypač tinkamas jautresnėms žuvų rūšims“, – teigia gamtos mokslų daktaras R. Staponkus.

Iki 2026 m. Lietuva yra įsipareigojusi parengti konkretų veiksmų planą, kaip bus atkuriamos pažeistos natūralios buveinės. Neorganinės kilmės medžiagų, dirbtinių barjerų šalinimas iš upių – svarbus žingsnis šio tikslo link. „Labai tikiuosi, kad kuo daugiau upių Lietuvoje galės taip pat atgauti savo pirmykštį pavidalą ir išsivaduoti iš nefunkcionuojančių užtvankų gniaužtų. Viena iš tokių, kurią taip pat būtina demontuoti – Tuzų užtvanka”, – vizija pasidalino Lietuvos gamtos fondo gamtosaugininkas Robertas.