Universalaus dizaino esmė – dėmesys žmogui. Taikant šį principą aplinka formuojama taip, kad ji ne diferencijuotų, o jungtų skirtingus poreikius turinčius žmones: ar tai būtų žmonės su negalia, ar vaikai, mamos su vėžimėliais, dviratininkai – aplinka turi būti patogi visiems.

„Tačiau universalus dizainas nėra vien tik normų įgyvendinimas. Tai yra požiūris į žmogų ir santykis su juo. Jei jis pasikeičia, tai įstatymų ar normatyvų net nereikia,“ – pastebi vienas iš universalaus dizaino populiarintojų Lietuvoje Vilniaus dailės akademijos Architektūros katedros vedėjas prof. Marius Šaliamoras.

Pagarba žmogui naudinga verslui

Pirmieji, anot jo, vakarietiškas universalaus dizaino tradicijas į Lietuvą perkėlė prekybininkai, prekybos centruose atsisakę slenksčių, įrengę automatiškai atsidarančias duris, universalius talpius liftus. Tam tuomet nereikėjo nei įstatymo – poreikį diktavo verslo interesai.

Miestuose ties sankryžomis atsiradusios specialios dangos, kelio nuolydžiai taip pat jau yra tapę miestų aplinkos projektavimo standartu.

Tačiau, M. Šaliamoro teigimu, to supratimo dar labai trūksta gyvenamųjų kvartalų plėtotojams, kurie stato labai modernius namus, tačiau, pavyzdžiui, nei takų dviratininkams, galimybės savarankiškai judėti žmonėms su negalia, kartais – net elementarių turėklų ar kitos žmonių patogumui pritaikytos infrastruktūros ten nerasi. Atrodo, kvartalas naujas ir prabangus, bet gyvenimo kokybės, kurią kuria dėmesys žmogui, juose stinga.

„Rezultatas priklauso nuo visų: architekto, visuomenės, kuri po truputį tampa aktyvesnė, ir, žinoma, nuo verslo požiūrio. Jei kuriamas objektas maksimaliam pelnui išspausti, vargu ar ten bus vietos universaliam dizainui ir gyvenimo kokybei. Augti turime visi kartu“, – pabrėžia M. Šaliamoras.

Kamuolys – architektų rankose

Kauniečio projektavimo įmonės „Roda Architects“ architekto Ryčio Kaminsko nuomone, universalaus dizaino suvokimas ir jo taikymas į mūsų gyvenimą ateina lygiagrečiai su kitomis kokybiško gyvenimo nuostatomis, tokiomis, kaip sveika gyvensena, mityba, atliekų rūšiavimas, elektromobiliai. Tie pokyčiai, anot jo, pirmiausia prasideda nuo pagarbos sau ir aplinkiniams, nes universalus dizainas ir yra galvojimas apie žmogų – vartotoją, kuris naudosis tavo sukurtais pastatais, aplinka.

Neabejojama, kad architektai privalo imtis lyderystės, taikydami universalaus dizaino principą projektavime: „Kamuolys yra mūsų rankose ir mes turime imtis iniciatyvos. Tiesa, ne paslaptis, kad nemažai daliai architektų tenka dirbti su užsakovais, kurie nori tik pigiau ir daugiau kvadratinių metrų, o tavo kaip architekto vertė priklauso nuo to, ar sugebi išsisukti be to universalaus dizaino, net, jei tai yra privalu. Tokia yra realybė ir dažnai geri norai atsimuša į monolitinę tokio mentaliteto sieną. Bet didėja kritinė masė žmonių, kurie galvoja ir gyvena kitaip, ir požiūris keičiasi“, – pranešime cituojamas architektas. 

Pažinimas per patirtį

Architektui asmeniškai giliai įsirėžė Lietuvos architektų rūmų surengtuose mokymuose išgirstos neįgalių žmonių istorijos apie jų kasdienines patirtis.

„Tokie susitikimai įsimenami ilgam dėl jų emocinio užtaiso, nes girdi istorijas apie realų gyvenimą ir kaip architekto kokybiškas arba nekokybiškas darbas gali įtakoti kito žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, sužaloti žmogų tiesiogine to žodžio prasme, nes, projektuojant betoninių lauko laiptų konstrukciją, niekas nepagalvojo apie neregintį žmogų, kuris, eidamas iš kitos pusės, gali atsitrenkti ir susižaloti galvą. Tokios patirtys leidžia realiai įsijausti ir padeda diskutuojant su statytojais, nes sprendimus tuomet gali grįsti ne tik projektavimo normomis“, – mintimis dalinasi R. Kaminskas.

Lietuvos architektų rūmų pirmininkė Daiva Veličkaitė pasakojo, kad po šių mokymų jai teko išgirsti dar emocingesnių atsiliepimų: „Man morališkai buvo sunku klausytis žmonių su negalia pasakojimų apie jų patirtis naudojantis aplinka,“ – prisipažino vienas kursų dalyvis. Tai tik liudija, jog universalus dizainas – vis dar naujovė Lietuvoje, verčianti ir architektus keisti požiūrį, sprendimus, domėtis Lietuvoje nauja sritimi.

Kaip parodė praktika, geriausias mokymasis – per patirtį. Todėl jau rugsėjį Lietuvos architektų rūmai ir asociacija „Savarankiškas gyvenimas“ architektus pakvies į praktinius kursus po Vilnių kartu su neįgaliaisiais, kad kūrėjai patys galėtų pajusti ir pamatyti, kiek iš tiesų jų kuriama aplinka yra draugiška neįgaliesiems.

„Šiuolaikiniai visuomeninės paskirties pastatai didžia dalimi atitinka universalaus dizaino reikalavimus, tačiau miestų viešosios erdvės vis dar tvarkomos vadovaujantis paprastojo remonto principais – be architektūrinio projekto, tik samdant rangovus pakeisti trinkelėms ar nutiesti naujus takus“, - pastebi klaipėdietė architektė Ramunė Staševičiūtė.

Anot jos, taip savivaldybė neva taupo pinigus ir laiką, tačiau iš tiesų – trumparegiškai juos švaisto, nesukurdama jokios naujos kokybės ir vertės. Pavyzdžiui, neseniai Klaipėdoje buvo suremontuotas tiltas, pakeistos šaligatvio trinkelės ir net įrengti specialūs vedantys takai neregiams, tačiau šalia jų palikti pavojų keliantys apšvietimo stulpai. Dažnu atveju apšvietimo stulpai, šiukšliadėžės lieka ir ant renovuojamų dviračių takų.

„Visiškai kitoks vaizdas Liepojoje, kur renovuojant miesto infrastruktūrą, įrengti specialūs takai neįgaliesiems, suformuoti nuolydžiai, suoliukai pastatyti tinkamose vietose. Nieko stebuklingo nėra, tiesiog viskas iki mažiausios smulkmenos padaryta pagal universalaus dizaino principus, t.y., galvojant apie žmogų, jo savijautą ir sveikatą. Pavyzdžiui, Škotijoje net viešojo transporto keleivių laukimo paviljonai orientuoti į priešingą nuo gatvės pusę, kad žmonės nekvėpuotų išmetamosiomis dujomis, tačiau pro skaidrią sieną galėtų matyti aplinką“, – lygina R. Staševičiūtė.

Maži dalykai lemia didelius

Kokybiškos aplinkos poreikis formuotis turi ir pačioje visuomenėje, kuri, D. Veličkaitės nuomone, vis dar stebėtinai nuolaidi nepatogiam gyvenimui. Pavyzdžiui, žmogus neranda tako ar informacijos oro uoste, neįžiūri autobuso numerio, negali perskaityti smulkiai surašyto maršruto, vėžimėlis su vaiku nepravažiuoja tarp kasų prekybos centre – dažniausiai kaltina pats save. O turėtų tiesiog ignoruoti tokį prekybos centrą, reikalauti aiškios ir gerai matomos informacijos viešose vietose.

„Didelius pinigus valstybė ir gyventojai investuoja į renovuojamus daugiabučius, tačiau investicijos ir dėmesys skiriami tik energiniam efektyvumui, o ne draugiškai žmogui aplinkai formuoti. Apie tokius dalykus, kaip saugyklos dviračiams, vaikiškiems vėžimėliams, niekas net nekalba. Bet tam reikėtų palyginti nedaug lėšų, o gyvenimo kokybė tokiame renovuotame daugiabutyje pasikeistų iš esmės“, – sako Lietuvos architektų rūmų pirmininkė.

Anot jos, ši tema – klausimas, kiek mes norime patogiai ir jaukiai gyventi. Universalus dizainas kalba apie visiškai paprastus dalykus, padedančius žmogui patogiai pasidėti, atsiremti, patekti, praeiti, surasti, pasinaudoti sukurta infrastruktūra. Tai – kasdieninis komfortas ir džiaugsmas gyventi. Bet tuo pačiu tie maži kasdieniai dalykai, kurių mes dažnai net nepastebime, susiję su kur kas didesniais: tokioje aplinkoje žmogus jaučiasi saugiai, nenori emigruoti ir gali didžiuotis savo miestu, valstybe“, – pabrėžia D. Veličkaitė.

Parengta pagal Lietuvos architektų rūmų pranešimą