Turite daugybę įvairių veiklų – dirbate savo įmonėje, konsultuojate verslininkus, užsiimate veikla verslininkų asociacijose ir klubuose, ekspertine veikla socialinio dialogo grupėje. Kaip spėjate?

Atvirai? Šiandien supratau, kad jau ne visai viską suspėju. Iš tiesų, šito mane klausia ir kolegos verslininkai. Mano atsakymas paprastas – geras planas. Savo darbo laiko planavimas, išdėliojimas minučių tikslumu, kur turi būti ir kada. Tai yra vienintelis teisingas receptas. Paminėčiau ir prioritetų išdėliojimą, nes dažnai pasitaiko, kad susidubliuoja veiklos. Kuomet reikia rinktis iš kelių – nustatau prioritetą.

Ar lieka laiko savo mėgstamoms veikloms?

Mano laisvalaikis – namai ir miškas. Vasarą yra daugybė darbo prie namų, o žiemos metu laisvas laikas – elementari tinginystė man pats geriausias poilsis. Tiesą sakant, papildomoms veikloms nelieka energijos, todėl norisi nuo visko paprasčiausiai „atsijungti“. Užsimiršti geriausiai padeda knygos. Be to, esu tos kartos atstovas, kuris nesugeba išimti iš savo laisvalaikio televizijos. Nors, pripažįstu, tai nėra gerai poilsiui, bet televizijos žiūrėjimas vis dar yra mano laisvalaikio dalis.

Jau 15-a metų valdote sėkmingai veikiančia įmonę. Kokia sėkmingo verslo paslaptis? Ką patartumėte pradedančiajam verslininkui?

Atsakysiu ne kaip verslininkas, o kaip verslo konsultantas: yra viena patyrusių verslo konsultantų, dėstytojų paslaptis – pradedant verslą svarbiausias dalykas yra tikėjimas. Šio dalyko iki šiol neįvardija didžioji dalis verslo atstovų, o ir aš pats ilgą laiką to nesureikšminau. Vėliau supratau – bet kokio verslo pradinė taisyklė yra tikėjimas savo idėja ir tos idėjos realizavimu. Kitas dalykas, kai jau patiki savo idėja ir jos įgyvendinimu, – niekada nereikia bijoti suklysti ir pralaimėti. Verslas susijęs su rizika. Tik nedaugelis verslų tampa ilgai gyvuojančiais. Tuomet dar reikėtų paminėti ir atkaklumą – reikia atkakliai siekti savo tikslo, ieškoti būdų, kaip įgyvendinti savo idėją, kuria tiki ir nebijoti.

Versle, kaip ir bet kokioje kitoje veikloje, nereikia bijoti apkalbų, o jų būna labai daug. Žmonės kalba. Vieni iš pavydo, kiti tiesiog mėgsta pakalbėti, tretiems dėl savų nesėkmių lengviau pasidaro kitą apkalbėjus.

Papasakokite apie savo idėjas, kuriomis tikėjote. Ar joms visoms buvo lemta gyvuoti, ar buvo tokių, kurios susidūrusios su rizikomis neišliko?

Ypatingai džiaugiuosi, kad kai kurios man kilusios idėjos realizavosi ir sėkmingai veikia, nors pats jose ir nebedalyvauju. Pavyzdys, kuriuo ypač džiaugiuosi, tai – Marijampolės regiono jaunųjų verslininkių klubas, kurį įkūrėme kartu su keliais bendraminčiais jau prieš 15 metų, nors pats klubo veikloje ir nedalyvauju, jis žinomas ir sėkmingai veikia iki šiol.

Regiono verslo plėtros asociacija, kuri jau įgauna pagreitį ir matau, kad ši idėja plėtosis toliau. Mano įsteigta įmonė UAB „Justicija“ veikia 15 metų ir tik auga, bet, kad tą pagreitį įgautume, reikėjo, tikriausiai, tų pačių 15 metų, nes, galbūt, mano paties per didelis kitų veiklų, verslų krūvis neleido augti taip sparčiai ir nuosekliai, kaip norėtųsi. Viena iš mano bendrų su kolegomis idėjų –  VšĮ „Verslo ir technologijų parkas“. Ši įstaiga labiau skirta projektinei veiklai, konsultavimui. Su kolegomis įgyvendinome kelis didelius projektus, pavyzdžiui: verslo konsultacijų projektą „Asistentas“, taip pat jau porą metų sėkmingai veikiantis projektas „Verslo konsultantas LT“ nestovi vietoje . Dar galėčiau paminėti Lazdijų verslo klubą. Prieš 5-eius metus įkurtas klubas mažame mieste, mano gimtinėje, kuriame, bendraudamas su verslininkais ir supratau, kad šioje srityje trūksta kalbėjimosi, bendrų minčių ieškojimo, patirties dalinimosi. 

Tiesa, ne visos mano idėjos gyvuoja iki šiol. Buvo ir statybos įmonė, kurią pardaviau, turėjau baldų įmonę, kuri krizės metu bankrutavo. Taip, ne visos idėjos versle yra sėkmingos, todėl ir sakau, kad versle reikia nebijoti nesėkmių. Jeigu netikėsi ir bijosi, nesurizikuosi – tai nieko nebus. Tą mokymuose ir patariu: bandyti, ieškoti idėjų, nebijoti rizikuoti, atkakliai siekti savo tikslo.

Kaip verslo konsultantas, VšĮ „Verslo ir technologijų parko“ direktorius ir Regionų verslo plėtros asociacijos prezidentas susiduriate su pradedančiais verslininkais ir jų aktualijomis. Kokias verslo problemas įžvelgiate regionuose?

Kai man skambina iš šalies žiniasklaidos priemonių, pastebiu, kad Vilniuje ir kituose dideliuose miestuose yra nesuprantamos regioninio smulkaus verslo problemos. Situacija regione ir didmiesčiuose kardinaliai skiriasi. Pavyzdžiui, Vilniuje yra išaugęs BVP, didesnė rinka, daugiau vietos veikloms vykdyti, tuo tarpu, regionus labiausiai paveikia emigracija (tiek vidinė, vykstanti Lietuvoje, tiek ir išorinė – į užsienį), susitraukusi rinka, sumažėjusi žmonių perkamoji galia.

Regionuose jaučiami žymūs smulkaus verslo finansavimo sunkumai – bankai jų tiesiog nefinansuoja, todėl man mintis apie valstybinį banką vis labiau patinka. Tiesa, ir bankai iš regionų išeina, keliasi į virtualią erdvę, taigi bendravimas tampa robotizuotas, neįsigilinama į konkretaus verslo situaciją.

Visa tai apžvelgus, pradedančiųjų verslininkų situacija regionuose yra labai sudėtinga, nepalyginamai sunkesnė nei Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje. Tai yra ir Regionų plėtros asociacijos dar vienas iš motyvų – reikia verslininkams telktis, dalintis patirtimi, vienas kitam padėti, patarti ir partneriauti.

Prakalbus apie verslo atstovų būrimąsi į klubus, asociacijas, kokias tokių susibūrimų naudas įžvelgiate?

Noriu pabrėžti, kad ne tik verslas turėtų burtis. Dabar matome pavyzdžių, kad ir bendruomenės aktyvėja. Visada mūsų šalies situaciją lyginu su Skandinavijos pavyzdžių ir manau, kad mes būsime pozityvesni ir eisime sėkmingesniu keliu, jeigu patys bursimės, nebūtinai versle. Skandinavijoje į įvairias bendruomenės yra susitelkę apie 70% žmonių, tuo tarpu pas mus turbūt vos daugiau nei 10%. Nors ši statistika sena, bet netikiu, kad ji yra žymiai pasikeitusi ir šiomis dienomis.

Verslo atveju daugiau telkimąsi matau smulkaus ir vidutinio verslo, kuriam, galiu drąsiai sakyti, Lietuvoje niekas aktyviai neatstovauja. Yra daug mažesniu asociacijų, bet jos yra per silpnos, neturi pakankamai įtakos, finansų, kad galėtų atstovauti smulkaus verslo interesams. Biurokratizmas, ta blogąja prasme, bijau, atgyja Lietuvoje. Apskritai biurokratizmas yra negatyvi sąvoka, galiu tai pasakyti kaip teisininkas, net ir Darbo kodekse ši sąvoka yra apibūdinama kaip negatyvus reiškinys. Visgi, kad smulkūs verslininkai galėtų ginti savo interesus, kad stambūs verslai ar valstybės institucijos nepiktnaudžiautų savo galia prieš smulkiuosius, tam reikalingi sambūriai, kad lengviau savo problemas būtų iškelti į viešumą.

Kitas svarbus dalykas – partnerystė. Lietuva nėra didelė rinka ir verslams geriau tapti partneriais, o ne ko konkurentais. Taip bus lengviau išgyventi mažoje rinkoje.

Regionų verslo plėtros asociacijoje nusprendėme – mokytis niekada nėra vėlu. Taigi susibūrus lengviau dalintis patirtimi, organizuoti ir dalyvauti mokymuose, tobulėti. Taip pat bendruomenėje ir gyventi įdomiau! Nes, kaip ir visos asociacijos, bendruomenės buriasi dėl pramogų, bendravimo, tai ir verslo asociacijose šis aspektas niekur nedingsta – naujos pažintys, renginiai, bendravimas – išlieka labai svarbu. Taigi, ir darbui, ir interesų gynimui, o ir bendroms pramogoms, renginiams raginu visus burtis su bendraminčiais.

Situacija versle nuolat kinta. Kaip ji keičiasi regionuose? Galbūt modernėjant rinkai ir verslininkų situacija keičiasi į gerąją pusę?

Gerėti situacija gali tik ten, kur pats regionas atranda save, savo sritį. Ir čia išryškėja centrinės valdžios problema, kad valdžia Vilniuje visus regionus vertina kaip vieną vienetą, priskirdama visiems regionams bendras problemas. Iš tiesų, regionai yra labai skirtingi – problemos Kazlų Rūdoje, tiek verslo, tiek ir plačiąja prasme, yra kitokios, nei, pavyzdžiui, Druskininkuose, Lazdijuose ar Alytuje. Kiekvieno regiono specifika yra visiškai kitokia, todėl jeigu regionas atranda savo kryptį, tai ir jo veikimas versle yra pranašesnis. Tarkime, kurortiniams miesteliams, pavyzdžiui, Palangai, verslo aplinka yra palankesnė, nei, pavyzdžiui, šalia esančiai Kretingai. Lygiai taip pat Kazlų Rūdos, kuri yra gyva verslo prasme, egzistuoja didelės verslo įmonės, situacija skiriasi nuo Kalvarijos, kur nedarbo lygis vienas didžiausių Lietuvoje, darbdavių skaičius yra palyginus mažas. Nors šie miestai yra visai netoli vienas kito, situacija juose kardinaliai skiriasi. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl negalima vertinti regionų kaip vieno vieneto, į juos reikėtų žiūrėti ir vertinti atskirai. Sakyčiau, kad šioje srityje reikėtų esminių pokyčių, kurių, deja, kol kas nematau.

Galbūt tai, kad regionai vertinami kaip viena visuma, yra vietos savivaldos problema?

Manyčiau, kad tai yra ne vien savivaldos problema. Žinoma, aktyvi savivalda, partnerystėje su investuotojais gali padėti spręsti daugybę problemų. Tai yra ir regionų politikos problema, kuri dabar viską sustato į vieną vietą ir dažnai galvoja, kad didžiausia problema šiuo metu yra keliai ir susisiekimas su didmiesčiais. Visgi keliai yra tik viena iš daugelio, bet neesminė, problema.

Taip pat reikalinga kompetencinė pagalba iš sostinės, kitų didmiesčių. Reikia ieškoti sprendimų, kaip ta kompetencija gali būti perduota regionams, o tai, manyčiau, yra būtent Vilniaus problema. Centrinė valdžia turėtų pasirūpinti, kaip tuos mechanizmus sugalvoti, padedant regionams vystytis. Problema, kad kompetencija iš valdžios regionams yra nuleidžiama mechaniškai, dokumentais, sudedant visus regionus į vieną vietą, neužmezgant dialogo. Kaip jau sakiau – kas tinka vienoje pusėje Lietuvos, visiškai netinka kitoje jos pusėje.

Kalbant apie dialogą, esate Valstybinės darbo inspekcijos socialinio dialogo ekspertų grupės vadovas. Kokie šios grupės siekiai?

Kartu su kitais ekspertais išleidome vadovėlį socialinio dialogo tematika. Šis projektas įgyvendintas iš ES lėšų.

Lietuvoje socialinis dialogas praktiškai dar yra gana silpnas, tiesiog jo Lietuvoje yra per mažai. Kitaip tariant, valstybinės institucijos per mažai bendrauja su įvairiomis bendruomenėmis. Kaip pavyzdį galiu įvardinti situaciją su ūkininkais, jų buvusiais dideliais protestais. Visame šiame procese bendravau su ūkininkais ir išgirdau jų pasipiktinimą, jog valstybė nebendrauja su jais ir priiminėja sprendimus vienašališkai. Tokia pati situacija ir su švietimo darbuotojais, kitų sričių profesinėmis sąjungomis.

Dar didesnis nusivylimas verslo bendruomenių – kada dialogas yra skirtas susitarimams pasiekti, kolektyvinėms sutartims, susitarimams tarp asociacijų ir valdžios, kada tų susitarimų nesilaikoma. O šiuo metu tų pavyzdžių buvo tikrai daug, kai susitariama viena, o daroma visai kas kita. Pavyzdžiui, susitariama, kad mokestiniai įstatymai nebus keičiami neįspėjus anksčiau nei prieš pusmetį, bet įstatymai vis tiek yra pakeičiami. Man, kaip dialogo ekspertui, tai būtent jo labiausiai ir trūksta Lietuvoje – valstybės, savivaldybės dialogo su įvairiomis bendruomenėmis.

Būtent šioje srityje mes dirbame: rašome vadovėlius, publikuojame straipsnius, greitai televizijos eteryje išvysime dialogą skatinančius, jo naudą iškeliančius vaizdo siužetus. Iki šiol praktikoje matau, kad dialogas nesuprantamas kaip neišvengiamas ir pozityvus dalykas.

Šis projektas būtent taip ir yra sukurtas – dialogą reikia ne primesti, bet viešinti per švietimą, parodyti, kad dialogas padeda visoms šalims – darbuotojui ir darbdaviui, profesinėms sąjungoms, valstybės institucijoms ir verslo organizacijoms. Dabar matau, kad dialogą mes gal ir paskatinsime, bet iš esmės tai atsiranda su valstybės branda.

Galiu pasakyti kaip teisininkas – visi žino, kad be teismo susitarti yra pigiau. Žinoma praktika, kad mažiausiai bylinėjasi patys advokatai, nes jie žino to sąnaudas – tiek laiko, tiek finansinių, tiek nervų. Reikia suprasti, kad susitarimas visada yra naudingesnis už bylinėjimąsi.

„Justicija“ pernai pelnė visus apdovanojimus, kurie gali būti skiriami verslo įmonėms Lietuvoje: „Gazelė 2019“ nominacija, patekote tarp Rekvizitai.lt rekomenduojamų verslo įmonių ir buvote pažymėti „TOP įmonės 2019“ ženklu, nuo 2015-ųjų esate nominuojami „Stipriausi Lietuvoje 2019“ apdovanojimu, gavote „ABALT 2019“ sertifikatą. Kokią šių apdovanojimų naudą pajutote?

Apdovanojimų mes specialiai nesiekėme, o kiekvienas apdovanojimas tiek įmonei, tiek pačiam žmogui yra malonus, ypač, kai jis ateina savaime. Apdovanojimai yra tiek mano, tiek viso kolektyvo darbo įrodymas. Taip pat tai svarbu verslo reprezentacijos požiūriu. Žinoma, apdovanojimai yra ir tam tikra įvaizdžio dalis. Tai supranta kiekvienas verslininkas, todėl visi sunkiu darbu pelnyti apdovanojimai paskatino veiklą tiek, kad nuo metų pradžios mes pasirašome po porą naujų sutarčių su klientais per savaitę, kai iki šiol ateidavo galbūt vienas naujas klientas per mėnesį.

Tai ir kolektyvo paskatinimas eiti į priekį. „Justicija“ gyvuoja 15 metų, todėl aš savikritiškai vertinu, kad apdovanoti galėjome būti ir anksčiau. Nors, žinoma, įvairių apdovanojimų tikrai gaudavome ir anksčiau, bet tokie griežtais vertinimo kriterijais pasižymintys, kaip, pavyzdžiui, „Gazelė“, praėjusiais metais buvo gauti pirmą kartą.

Ar gavus šiuos apdovanojimus nesijaučiate įpareigoti toliau siekti dar aukštesnių standartų? Dabar įmonė veiklą vykdo Marijampolėje ir Vilniuje, gal planuojate plėtrą į kitus miestus?

Jaučiamės, žinoma. Dirbti dar geriau – yra kita medalio pusė. Verslo plėtra yra susijusi ne tik su nauja sėkme, bet ir su didesniais iššūkiais. Yra pavyzdžių, kai per didelė plėtra kai kuriuos verslus netgi sužlugdo. Todėl tai turi būti pamatuota, apskaičiuota ir apgalvota.

Kalbant apie UAB „Justicija“ plėtrą, tai visada turėjau tokių planų. Anksčiau turėjau skyrių ir kituose miestuose – Druskininkuose, Kaune. Grįžčiau prie pokalbio pradžios klausimo, „kaip aš suspėju?“. Kol kas veiklų apimtis neleidžia susikoncentruoti į plėtrą, bet viltis, kad planai bus įgyvendinti, tikrai veda į priekį.

UAB „Justicija“ nuotr.