Daugelis žmonių vaizdo kameros kabinimą savo kieme laiko asmeniniu reikalu – mano namas, mano kiemas, mano kamera. Iš dalies jie teisūs. Tačiau privatumo apsaugai daug svarbiau ne ant kieno sienos ji yra pritvirtinta, bet kiek ji mato.

Kur baigiasi „asmeninis reikalas"?

Jei kamera filmuoja tik jūsų aptvertą kiemą, duris ar garažą, ES Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR) paprastai netaikomas, nes tokia veikla patenka į asmeninės ar namų ūkio veiklos išimtį. Vis dėlto tai nereiškia, kad jokių taisyklių nėra – privatų gyvenimą saugo ir Civilinis kodeksas.

Problemos prasideda tada, kai į kadrą patenka kaimynai, gatvė, šaligatvis, bendro naudojimo kelias ar kaimyno teritorija. Be to, kamera, įrašanti garsą, kišasi į privatumą gerokai labiau nei vien vaizdo.

Šią ribą dar 2014 m. nubrėžė ES Teisingumo Teismas byloje Ryneš (C-212/13). Čekijos gyventojas, saugodamas savo namą nuo pakartotinių išpuolių, kamera filmavo ne tik namo įėjimą, bet ir šaligatvį bei priešais esantį namą. Teismas nusprendė, kad stebėjimas, kuris bent iš dalies apima viešąją erdvę, nebepatenka į asmeninės ar namų ūkio veiklos išimtį. Byla nagrinėta dar pagal iki BDAR galiojusią direktyvą, tačiau ši išimties samprata taikoma iki šiol. Toks principas paprastai taikomas ir tada, kai kamera fiksuoja kaimyno sklypą.

Visgi tai nereiškia, kad vaizdo fiksavimas savaime draudžiamas – Teismas byloje konstatavo, kad tokia savo ir šeimos turto, sveikatos ir gyvybės apsauga gali būti teisėtas interesas. Kameros savininkas gali filmuoti, bet ne daugiau, nei reikia saugumui užtikrinti. Jeigu realaus ir įrodomo būtinumo stebėti nėra, vien kameros techninės galimybės filmuoti plačiau neturėtų būti priežastis. Tokiu atveju kamerą reikia pasukti, susiaurinti jos matymo lauką ar naudoti privatumo zoną.

Taip pat nereikėtų manyti, kad vien teisė naudotis teritorija savaime suteikia teisę ją stebėti vaizdo kameromis. Jei teritorijoje yra nustatytas servitutas, kuriuo naudojasi ir kiti asmenys, tai gali reikšmingai riboti vaizdo stebėjimo galimybes. Šią poziciją neseniai priimtoje nutartyje patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

O jei gyvenate daugiabutyje?

Daugiabutyje riba dar siauresnė. Laiptinė, koridorius ar liftas yra bendrojo naudojimo patalpos, kuriomis naudojasi visi namo gyventojai ir svečiai. Todėl vaizdo kamera ar išmanusis durų skambutis, fiksuojantys laiptinę ar kaimyno duris, paprastai nebepatenka į asmeninės ar namų ūkio veiklos išimtį – net jei įrenginys pritvirtintas ant jūsų buto durų.

Kai kamerą norima įrengti bendrose namo erdvėse, reikia turėti omenyje du aspektus. Pirma, laiptinės sienos, lubos ir kitos bendrosios konstrukcijos priklauso visiems butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl vienas gyventojas negali jų savo nuožiūra naudoti ir ten tvirtinti kameros. Dėl to turi apsispręsti butų savininkai, jų balsavimą organizuoja bendrija ar namo administratorius. Antra, net daugumos pritarimas nesuteikia teisės stebėti – stebėjimas turi atitikti BDAR, t. y. turėti teisėtą tikslą, būti proporcingas, gyventojai turi būti tinkamai informuoti apie vykdomą stebėjimą, kameros neturi fiksuoti butų vidaus pro atidarytas duris ar langus.

Ką daryti, jei jūsų kamera mato daugiau?

Jei kamera peržengia jūsų teritorijos ribas, kameros savininkui atsiranda BDAR nustatytos duomenų valdytojo pareigos, o už jų nepaisymą Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija gali nubausti. Jei stebėjimas nebūtinas, kameros lauką reikia susiaurinti ar kamerą perkelti. Jei būtinas, laikykitės kelių taisyklių:

• Filmuokite tik tai, kas būtina – ne visą gatvę ar kaimyno kiemą.
• Vykdydami vaizdo stebėjimą neįrašinėkite garso.
• Informuokite, kad vykdomas vaizdo stebėjimas – aiškiai matomas ženklas turi nurodyti, kas vykdo stebėjimą ir kur gauti daugiau informacijos.
• Įrašus saugokite trumpai (dažniausiai pakanka kelių dienų).
• Neviešinkite įrašų – įtarimų sukėlusį, galimai pažeidimą užfiksavusį įrašą perduokite policijai, nesidalinkite jais socialiniuose tinkluose.

Ką daryti, jei kaimyno kamera galbūt stebi ir jus

Pirmas žingsnis – pasikalbėkite, atkreipkite kaimyno dėmesį. Gali būti, kad pats kaimynas net nesusimąsto, kiek iš tikrųjų mato jo kamera. Galbūt situaciją galima išspręsti tiesiog pareguliavus kameros pasukimą ar aktyvavus privatumo zoną kameros valdymo programėlėje. O kartais ir to neprireikia, nes paaiškėja, kad nors kamera vizualiai nukreipta į kaimyno pusę, ji faktiškai nefiksuoja jo teritorijos.

Jei tai nepadeda, galite pasinaudoti BDAR 15 straipsnyje įtvirtinta teise susipažinti su renkamais jūsų asmens duomenimis. T. y. kreiptis raštu (svarbu užfiksuoti kreipimosi faktą) į kaimyną ir paprašyti informacijos apie atliekamą stebėjimą, jo tikslą, taip pat – įrašų, kuriuose esate užfiksuoti, kopijos. Kameros savininkas turi jums atsakyti ne vėliau kaip per vieną mėnesį.

Jei atsakymo nesulaukiate arba manote, kad jūsų teisės pažeidžiamos, apie tai informuokite Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją. Jei susipažinusi su situacija inspekcija visgi nuspręstų, kad taikoma namų ūkio išimtis, liktų dar viena galimybė – privatų gyvenimą ginti teisme civiline tvarka.

Ginčo atveju įrodinėjimo našta neturėtų tekti vien jums, galimo BDAR pažeidimo atveju būtent kameros savininkas, kaip duomenų valdytojas, turės įrodyti, kad stebėjimas buvo vykdomas teisėtai, jis buvo būtinas ir proporcingas.

Ko daryti tikrai nereikėtų – savavališkai laužyti ar nuimti kaimyno kameros, bandyti ją užklijuoti ar kitaip uždengti. Net jei manote, kad ji pažeidžia jūsų teisę į privatumą, tokie veiksmai gali užtraukti jums patiems atsakomybę. Teismų praktikoje jau yra buvę atvejų, kai tokie veiksmai virto ne privatumo, bet turto sugadinimo klausimu.

Kamera gali būti puiki saugumo priemonė, bet geriausiai ji veikia tada, kai saugo jūsų kiemą, o ne stebi kaimyno gyvenimą.