Lietuvos statistikos departamento duomenimis, didelė dalis gyventojų (45 proc.) teigė, kad jų namų ūkio finansinė padėtis per metus nepasikeitė (2021 m. lapkritį šis skaičius siekė 56 proc.), šiek tiek pablogėjo – 31 proc. gyventojų (prieš metus 20 proc.), labai pablogėjo – 8 proc. (prieš metus 3 proc.), pagerėjo – 15 proc. (prieš metus 21 proc.), labai pagerėjo – 1 proc. gyventojų.

Šių metų lapkritį atliktas namų ūkių esamos finansinės padėties vertinimas atskleidžia, kad šiek tiek sutaupo 48 proc. namų ūkių, 39 proc. – išleidžia viską, ką gauna, maždaug 5 proc. namų ūkių priversti leisti santaupas, 3 proc. – skolintis pragyvenimo išlaidoms. 2021 m. lapkritį 50 proc. namų ūkių teigė, kad jiems pavyksta nors truputį sutaupyti, 41 proc. – kad išleidžia viską, ką gauna, 3 proc. buvo priversti gyventi iš santaupų, 2 proc. – skolintis.

Gyventojai prognozuoja, kad per artimiausius 12 mėnesių didžiosios dalies namų ūkių – 51 proc. – finansinė situacija nesikeis (prieš metus šis skaičius siekė 55 proc.), šiek tiek pablogės – 18 proc. (prieš metus 16 proc.), labai pablogės – 3 proc. (prieš metus 1 proc.) namų ūkių. Kad namų ūkio finansinė padėtis nors truputį pagerės, teigė 18 proc. (prieš metus 21 proc.) gyventojų.

Sugebėjo prisitaikyti

Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas teigia, kad pastaruosius kelerius metus lietuvių lūkesčiai yra vieni labiausiai optimistinių Europos Sąjungoje. Ir nors Lietuvoje infliacija viena didžiausių, susiduriama su energijos išteklių krize, bendri ekonominiai rodikliai yra daug geresni, nei buvo prognozuojama. Pagrindinis Lietuvos ekonomikos variklis – pramonės ir informacinių paslaugų bei finansų sektoriaus plėtra, leidusi sparčiai atsitiesti po pandemijos sukelto ekonomikos sukrėtimo. Iki šiol šios sritys gelbsti mūsų ekonomiką. Nors ir susiduriama su iššūkiais, Lietuvoje toliau sparčiai investuojama į naujų gamyklų plėtrą ir darbo vietų kūrimą. Didžioji šių investicijų dalis yra nukreipiama į regionus. Mūsų šalies pramonė pandemijos metu sugebėjo pasinaudoti situacija, kai ėmė trūkinėti pasaulio gamybos grandinės, ir reikšmingai padidino eksporto rinkos dalį. O finansinių ir IT paslaugų eksportas per 5 metus išaugo beveik 4 kartus. Sparčiai augo – net 7,6 proc. – ir žemės ūkio sektorius. Todėl Lietuvos ekonomika, skirtingai nuo kitų Baltijos šalių, toliau auga. Metinis BVP augimas III ketvirtį Lietuvoje siekia 2,5 proc.

„Ekonominė situacija yra geresnė, nei buvo tikėtasi. Verslas gana gerai atlaiko energijos išteklių kainų augimą. Žinoma, dalis įmonių stipriai nukentėjo, turėjo pristabdyti ar net nutraukti veiklą, bet tokių nėra daug. Didžioji dalis verslų sugebėjo prisitaikyti – problemas sprendžia lanksčiai ir sumaniai“, – teigia Ž. Mauricas.

Ekonomisto teigimu, užklupus negandoms, vieni stato sienas, kiti – vėjo malūnus. Daugelis Lietuvos verslų vėjo malūnus stato ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – sparčiai investuojama į žaliąją energetiką. Jeigu bus išlaikomas toks tempas, mūsų šalis jau 2030 m. gali tapti elektros energiją eksportuojančia šalimi. Prognozuojama, kad po 8 metų Lietuva iš atsinaujinančių energijos išteklių pasigamins 20,2 TWh elektros energijos – tai viršys prognozuojamą elektros suvartojimą Lietuvoje.

Dosnus biudžetas

Kitas svarbus faktorius, pasak ekonomisto, palaikantis lietuvių optimizmą – sparčiai augančios valdžios sektoriaus išlaidos. Augant energijos išteklių kainoms, gerokai daugiau šeimų gali gauti kompensacijas būstui šildyti, nuo naujųjų metų planuojamas ir minimalios algos bei pensijų ir kitų socialinių išmokų kėlimas.

„Mūsų biudžetas išties dosnus, lenkiame net Lenkiją, Vengriją ir kitas šalis, kurios išties daug išlaidauja. Kuo toks išlaidavimas baigsis ilguoju laikotarpiu, parodys tik laikas. Manau, kad po tokios didelės kainų ir pajamų divergencijos Lietuvai nebus lengva išlaikyti konkurencingumą. Bet gyventojai jaučia, kad atsirado daugiau apibrėžtumo, todėl ir jų nuotaikos geresnės“, – pastebi Ž. Mauricas.

Pasak pašnekovo, viena iš priežasčių, kodėl gyventojų lūkesčiai išlieka tokie aukšti, yra ir gerėjanti demografinė situacija. Gyventojų skaičiaus didėjimą lemia karo pabėgėlių iš Ukrainos ir imigrantų iš Baltarusijos skaičius. Vien Vilniuje gyventojų prieaugis siekia 5 proc.

„Laikas parodys, ar šie žmonės integruosis į mūsų visuomenę ir liks šalyje, bet tai taip pat teikia optimizmo, ypač vertybine prasme. Per pandemiją galėjome matyti tam tikrą visuomenės susiskaldymą. Taip pat daug kritikos sulaukė ir pabėgėlių krizės valdymas. Tačiau Lietuva yra viena iš daugiausia Ukrainą remiančių šalių ir, galima sakyti, kad už tai jau sulaukia tam tikro atlygio. O iš Baltarusijos į Lietuvą persikėlusių technologijų bendrovių sumokami mokesčiai stipriai papildo mūsų biudžetą“, – pasakoja Ž. Mauricas.

Važinėjimas amerikietiškaisiais kalneliais

Ekonomisto teigimu, 2023 m. didelių sukrėtimų neturėtų būti. Infliacija mūsų šalyje jau pasiekė savo piką ir pradėjo po truputį leistis žemyn. Tiesa, kitąmet, kai bus sparčiai keliama minimali alga ir didės pensijos, didesnė infliacija gali išlikti ilgesnį laiką, tačiau jau 2023 m. pabaigoje neatmestinas ir defliacijos scenarijus, nes jau dabar Lietuvoje maisto kainos yra didesnės nei Didžiojoje Britanijoje.

„Norisi, kad tas kainų augimas sustotų. Tokį scenarijų ir prognozuojame, prie to prisidės pasaulio ekonomikos „atvėsimas“. Belieka tikėtis, kad po 2023 m. pasivažinėjimo amerikietiškaisiais kalneliais vėl grįšime į tvaresnį augimo periodą“, – viliasi Ž. Mauricas.

Kitu atveju, anot pašnekovo, Lietuva taps brangia šalimi ir prisivilioti investuotojus ar išlaikyti talentus bus vis sunkiau. Turėsime būti ne geri, o geriausi, nes siekiant pritraukti investuotojus nepakaks pasakyti, kad Lietuva turi darbščių ir kvalifikuotų darbuotojų. Mūsų šalis yra Europos Sąjungos periferijoje šalia politiškai nestabilių kaimynų, todėl vienas iš svarbiausių uždavinių bus sukurti strategiją, kaip didinti savo konkurencinį pranašumą.

„Mums reikia atrasti savo „arkliuką“, panašiai kaip 1987 m. jį atrado Airija ir iš gana atsilikusios valstybės tapo keltų tigru“, – mano Ž.Mauricas.