Vardas, atvedęs į architektūrą

Ona Januškevičiūtė – dizainerė, architektė ir paveldosaugininkė iš Vilniaus, įkūrusi ir vadovaujanti architektūros ir dizaino studijai „Novarchis“. Žinant, kad jai – vos trisdešimt, kyla nuoširdi nuostaba suvokus, kiek daug ji jau yra nuveikusi savo profesinėje srityje: pabaigusi trejas studijų programas, stažavusi Švedijoje ir dar įkūrusi bei sėkmingai vadovaujanti nuolat augančiai architektūros studijai. „Kai tavo darbas yra ir tavo didžioji gyvenimo aistra – tada viskas įmanoma, – sako ji ir priduria. – Man didžiausias mano darbo įvertinimas yra tai, kai po kurio laiko apsilankiusi kurtame interjere pamatau, kad užsakovai nepakeitė aplinkos ir yra projektu patenkinti. Tai reiškia, kad mano kurti baldai, interjere parinktos spalvos ir medžiagos yra ne tik atitinkantys jų norimą interjero stilių, bet taip pat šie sprendiniai yra ir racionalūs, patogūs žmogaus kasdienybėje.“

Paklausta, ar švenčia vardadienį, ji nedvejodama atsako „taip“ ir vardo dieną įvardija lyg antrąją gimimo dieną: „Vardadienį švenčiu gamtoje su šeima ir draugais, nes labai myliu Lietuvos gamtą, kurioje pailsiu ir atgaunu jėgas.“ Nors dabar Onos vardas ir mažiau populiarus, tačiau architektė teigia jį visada mėgusi ir vertinusi, nes jis, būdamas trumpas ir skambus, teikia jai tvirtybės. Be to, šventoji Ona turi mokytojos ir auklėtojos įvaizdį, kuris nėra svetimas ir jai, nes dažnai tenka pasidarbuoti ir kaip lektorei.

Architektės pasiteiravus, ar vardas buvo lemtingas ir pasirenkant profesiją, Ona sako, kad ir čia įžvelgianti savo likimo ir vardo sąsajų. „Mano tėvai mane krikštijo Šv. Onos bažnyčioje, kuri mano gyvenime tapo labai svarbi. Šalia šio Vilniaus architektūros perlo esančiuose Vilniaus dailės akademijos rūmuose baigiau dizainą ir architektūrą. Taigi Šv. Onos bažnyčios grožis mane nuo mažumės mokė žavėtis ir pažinti architektūrą, o jos istorija masino suprasti ir pastato, kaip paveldo objekto, vertes, todėl po architektūros nusprendžiau baigti ir paveldosaugą“, – teigė O. Januškevičiūtė.

Konfliktai tarp architektų ir paveldosaugininkų – retėjantis reiškinys

Paklausta, kokių privalumų darbe jai suteikia giminiškų profesijų – architektūros, dizaino – išmanymas, Ona Januškevičiūtė teigia, kad tai lemia projekto išbaigtumą ir vientisumą, užsakovui – galimybę gauti pilną paslaugų paketą iš vieno asmens, o jai pačiai – progą įvykdyti užduotį nesikreipiant pagalbos į kitus asmenis. Dėl šių privalomų ji ilgainiui ėmėsi ne tik projektuoti gyvenamuosius namus bei kurti jų interjerus, tačiau ir darbuotis statybų aikštelėje: „Užsakovai patenkinti rezultatu ir procesu, kai jų svajonių namu rūpinamasi tas pats asmuo nuo projekto pradžios iki pat rakto atidavimo, todėl išplėčiau savo veiklą ir suprojektavusi namą bei sukūrusi interjerą, mielai rūpinuosi ir namo statybos darbais: parenku atsakingus meistrus – nuo klojamų pamatų iki pilnos apdailos darbų – bei vykdau autorinę jų priežiūrą.“

Onai Januškevičiūtei yra tekę dirbti su architekte Birute Gudynaite projektuojant objektus Užupio, Subačiau, Pilies gatvėse, todėl teiraujamės jos, ką jai duoda architektūros ir paveldosaugos išmanymas.

„Labai gerbiu paveldo objektus ir visada dirbdama su jais esu už tai, kad jie būtų kiek galima išsaugoti, tačiau, kaip architektė suvokiu ir tai, kad paveldo objektas negali tapti vien „paveldu – muziejumi“. Jis turi būti gyvas, pritaikytas žmonių poreikiams, todėl tvarkant paveldo objektus ir norint atrasti aukso vidurį, reikia daug sumanumo ir kūrybingumo. Manau, kad vis daugiau architektų paveldo objektus ima brangina ir suprasti jų svarbą, o iš paveldosaugininkų architektai sulaukia daugiau supratingumo. Mano požiūriu – konfliktų tarp šių sričių specialistų mažėja, o tarpusavio supratimo – daugėja“, – sako architektė ir priduria mananti, kad architektų ir paveldosaugininkų konflikto šaknys kyla iš visuomenės, kuri per lėtai suvokia savo architektūrinio paveldo tikrąją vertę. „Labai tikiuosi, kad išmoksime atsakingiau panaudoti lėšas savo paveldo tvarkymui. Turiu viltį, kad ilgainiui visi paveldą brangins kaip mūsų nacionalinį turtą“, – vylėsi O. Januškevičiūtė.

Vardadienis – viena iš pagrindinių šeimos švenčių

Kita portalo pašnekovė – architektė, dizainerė, tapytoja ir pedagogė iš Kauno Ona Urbšytė. Ji teigia, kad jos profesija yra neatsiejama jos gyvenimo dalis, o darbas – tarsi hobis. Polinkį į architektūrą ji paveldėjusi iš tėvų – statybininko tėvo ir išskirtinę įgimtą meninę intuiciją turinčios motinos. Paklausta, ar švenčia vardadienį, ji teigia, kad tai nepaprastai jai svarbi šventė: „Mano vardadienis šeimoje yra viena iš pagrindinių švenčių. Jis svarbesnis nei mano gimtadienis. Šventimas vyksta ekspromtu, vis kitaip, vis kitoje aplinkoje“.

Paklausta, ar šia proga sulaukia kolegų sveikinimų, pašnekovė Ona teigia visada sulaukianti sveikinimų net iš tų, su kuriais beveik nesusitinka. „Mano vardas išskirtinis, tokių dabar yra mažai, todėl visi, kas netingi, ta proga mane prisimena. Jie, matyt, džiaugiasi tarp draugų, pažįstamų turintys tokio reto vardo „nešiotoją“, o ir man labai smagu, – teigia O. Urbšytė, kuriai vardą išrinko tėvai. – Jie norėjo, kad vardas būtų šventas, tada jis tampa vieninteliu ir po krikšto. Tik mano vardo parinkimo aplinkybės buvo išskirtinės: gimiau Sibire, tremtinių šeimoje, registracijos biure raštininkė mano vardą ir tėvavardį užrašė rusiškai, kitaip tariant, tapau Ana Viktorovna, o ne Ona Vytauto. Kai man suėjo šešiolika metų, į Rusiją buvo išsiųstas prašymas pakeisti surusintą tėvavardį į lietuvišką ir tuo pačiu mano vardą iš Anos į Oną. Taip tapau Ona, būdama jau paauglė. Nors nuo mažumės nepamenu, kad mane kas kviestų kitaip nei Onutė.“

Architektei vaikystėje jos vardas nebuvo gražus –jo nemėgusi, nes jis jai rodėsi labai archaiškas, grubus, atgyvenęs. „Prisistatydavau pavarde, nors iš aplinkinių šiuo atžvilgiu niekada nesu sulaukusi kokių nors patyčių ar užgauliojimų, jie visada į mane kreipdavosi mažybine vardo forma. Su Onos vardo reikšmėmis susipažinau jau gana brandžiame amžiuje, tai mane pamalonino, bet iš esmės mano nuostatos nepakeitė“, – teigė Ona Urbšytė.

Architektūra – tai visų menų sintezė

Tradiciškai architektūra yra priskiriama prie „vyriškų“ profesijų. Pasiteiravome Oną Urbšytę, ar per ilgametę darbo patirtį jai teko kada susidurti su sunkumais dirbant vyriškame kolektyve. „Niekada neturėjau nesusipratimų dirbdama su vyrais. Jie visi vertina mano kompetenciją, žinias, o tai bene svarbiausias rodiklis bendraujant ir vadovaujant kolektyvui. Kartais pasitaiko ir tokių atvejų, kad tenka susiremti statybų aikštelėje, pakelti balsą, aštresnę kritiką išsakyti, bet taip atsitinka retai ir tai daroma tik vardan galutinio rezultato. Meistrai žino, kad aš lengvai nenusileisiu, nebent konkrečiai ir nenuginčijamai įrodys, kad esu neteisi. Randame kompromisą, paspaudžiame vieni kitiems rankas ir dirbame toliau“, – teigia architektė, kurią į šią profesiją pastūmėjo vienmetis pusbrolis, už ką ji jam dėkinga iki šiol.

Paklausta, kokių privalumų darbe jai suteikia giminiškų profesijų išmanymas, Ona Urbšytė teigia, kad tai ją daro universalesne asmenybe, o architektas ir privalo tokiu būti, nes architektūra – tai visų menų sintezė. „Pasaulinėje praktikoje vienas žymiausių architektų Santiago Calatrava Valls buvo architektas, skulptorius ir inžinierius konstruktorius, kita garsenybė, Le Corbusier – architektas, rašytojas. Tikiu, kad dailė nuo architektūros neatsiejama, nors, deja, dabar architektas tapo daugiau statybinės teisės advokatunei menininku“, – apie menų santykį kalbėjo ji.

Nuo mažens būsimos architektės gyvenime piešimas ir dailė užėmė svarbų vaidmenį. Šios disciplinos ją lydėjo ir studijuojant architektūrą, o po studijų O. Urbšytei teko dirbti viename projektavimo institute su grafiku, knygų iliustratoriumi Romu Orantu, dailininke ir architekte Virginija Makaroviene, architekte Ramune Nasvytyte Reimeriene. Pažintis su visomis šiomis neeilinėmis asmenybėmis skatino ją ir toliau nepamiršti dailės, į kurią ji aktyviau sugrįžo sukūrusi šeimą. „Šeimyninis gyvenimas daro dideles korektūras moters gyvenime, tenka atsisakyti to, kas buvo įprasta ir taikytis prie to, kas tuo metu atrodė svarbiausia. Ilgam buvau atskirta nuo savo tiesioginės profesijos ir, norėdama neprarasti savo žmogiškojo orumo, savasties, ėmiau tapyti. Tapiau didelio formato batikos darbus su aliejumi, liejau akvarelę, karpiau karpinius, kūriau atvirukus, vinjetes ir logotipus. Surengiau dvi savo tapybos darbų personalines parodas, nemažai mano darbų papildė meno mylėtojų, pažįstamų asmenines kolekcijas“, – apie grįžimą prie dailės pasakojo Ona Urbšytė, kurios netolimos ateityje planuose – tapybos darbų retrospektyvinė paroda.