2020 liepos 8 d. trečiadienis, 15:53
Reklama  |  El. paštas  |  facebook

Josifas Puišo: trečios kartos statybininkas, namais pasirinkęs Lietuvą  2

Birutė ŽEMAITYTĖ      2015-06-19 06:19
Tapti statybininku jam lėmė pats likimas: argi galėjo būti kitaip, kai ir senelis, ir tėvas iš to duoną valgė? Tačiau Josifas Puišo per 50 darbo metų savo pėdsaką ryškiai įspraudė ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje, Karelijoje, Ukrainoje ir net tolimajame Sibire.
nuotrauka
74-erių sulaukęs ilgametis „YIT Kausta“ darbuotojas, vadovavęs net keliems svarbiems įmonės padaliniams, sako, kad statybininko profesiją jis paveldėjo iš senelio ir tėvo. Portalo nuotr.


Minimos įmonės
YIT, AB
Paveldėti statybininko genai

74-erių sulaukęs ilgametis „YIT Kausta“ darbuotojas, vadovavęs net keliems svarbiems įmonės padaliniams, sako, kad statybininko profesiją jis paveldėjo iš senelio ir tėvo.

„Mano diedukas buvo statybininkas. Iki pirmojo pasaulinio karo turėjo nedidelę įmonę ir statė ponams palivarkus Vilniaus krašte. Paskui ir tėvas. Jis norėjo toliau mokytis, bet cariniais laikais baigė tik 7 klases. Karas sutrukdė – visi traukėsi, bėgo nuo jo“, – J. Puišo pradeda pasakoti savo šeimos istoriją, prasidėjusią prie Drūkšių ežero, kur sovietmečiu susibėgdavo trijų respublikų – Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos – sienos ir kur vėliau buvo pastatyta Tautų draugystės elektrinė, o dar vėliau išaugo Visagino atominė.

Kai šeima sugrįžo į karo nuniokotus gimtuosius kraštus, į meistrus, pažįstamus nuo seno, kreipėsi vienas ponas. Manais už tai, kad jam pastatys namą, ponas davė J. Puišo seneliui ir tėvui 60 hektarų žemės. Gal būtų ir iki šiol gyvenę maždaug 12 km nuo Dūkšto, kur 1941-siais gimė Josifas, bet po antrojo pasaulinio karo, kai nemažai žmonių skubėjo pasitraukti iš sovietų užimtų žemių, jo tėvas lenkas nepanoro laimės ieškoti Lenkijoje.

Šeima pasirinko Estiją, Tartu miestą. Čia prieš 58-eris metus Josifas pradėjo dirbti staliaus mokiniu. Dirbdamas baigė vakarinę mokyklą ir 1961-siais įstojo į Talino Politechnikos institutą. Įgijęs pramoninės civilinės statybos inžinieriaus specialybę grįžo į Tartu. Tačiau ne vienas. Nutiko taip, kad būdamas studentas per gamybinę praktiką susipažino su lietuvaite Liucija Rozenbergaite, kilusia iš Skarulių (dabar Jonavos miesto dalis), kuri vėliau tapo jo žmona.

„Baigiau institutą, apsigyniau diplomą ir1966 metais išsivežiau ją iš Lietuvos. Bet artėjant laikui, kai mūsų dukra turėjo pradėti lankyti mokyklą, ėmėm svarstyti, kaip pasielgti, nes jeigu liksime gyventi Tartu, ji mokysis estiškai arba rusiškai, o nė vieno iš mūsų kalbų nemokės. Bet vaikai turi mokėti tėvų kalbą. Todėl nusprendėme, kad atėjo laikas kraustytis į Lietuvą“, – aiškina inžinierius statybininkas, kurio darbo stažas Estijoje – 23-eji, o Lietuvoje – 28-eri metai.

Kitur neišleisčiau, bet į Lietuvą – važiuok

Tartu, pasakoja ponas Josifas, jam sekėsi neblogai. Netrukus po to, kai baigęs studijas Taline su jauna žmona grįžo į Tartu Gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą, jį paskyrė Gelžbetoninių konstrukcijų cecho viršininku, o dar po kelerių metų – Gamybos skyriaus viršininku. Pasakodamas apie tuos laikus jis prisimena, kad siekdami įvykdyti planą dirbdavo ir sekmadieniais, tačiau tą patį vakarą vadovai išmokėdavo 5 ar 10 rublių „premiją“ – „ne už darbą, o už tai, kad atėjom dirbti sekmadienį, kai trūksta plano.“ Tačiau, prisimena ponas Josifas, tada jau dirbdavo ne tik darbininkai, bet ir visi vadovai, net direktorius. 

Dirbdamas Tartu J. Puišo tapo pripažintu racionalizatoriumi, o už vieną jo sumanytą patobulinimą inžinierius net buvo apdovanotas Sovietų Sąjungos Liaudies ūkio pasiekimų parodos sidabro medaliu.

Jis neslepia, kad ir Estijoje statybininkai sovietmečiu nemažai gerdavo, ypač po atlyginimo, o kartą vienas darbininkas į cechą dar ir butelį atsinešė. „Tai aš paėmiau ir sudaužiau tą butelį“, – šypteli pašnekovas. Noriai ponas Josifas pasakoja ir apie Tartu Namų statybos kombinatą. Vilniuje, Kaune, Taline tokie stambiaplokščių namų statybos kombinatai veikė jau 12-14 metų, tačiau Tartu diegti naują namų statybos technologiją pradėta tik 1973 metais. Tada J. Puišo buvo paskirtas Tartu Namų statybos kombinato direktoriaus pavaduotoju kapitalinei statybai.

„Šis objektas buvo įrašytas į programą XX TSKP suvažiavime, todėl kiekvieną ketvirtadienį pas mus į pasitarimą atvažiuodavo ministro pavaduotojas iš Talino. Pradėjom statyti kombinatą, bet paaiškėjo, kad reikia keisti technologiją, nes tokių plokščių, kokių mums reikia, niekas negamina – gamykla „Azovstal“ Ukrainoje, Mariupolyje, kuri jas gamins, dar tik statoma. Reikia kasečių – bet tokių kasečių sąjungoje [šnekamojoje kalboje paplitęs trumpinys iš Sovietų Sąjunga – red. past.] iš viso nėra. Todėl reikėjo viską perprojektuoti, 50 metrų pailginti cechą. Bet pastatėm, – pasakoja jis ir tiksliai įvardina datas: „Gruodžio 23 dieną kombinatą „pridavė“. O kitų metų balandį Tartu buvo pradėtas montuoti pirmasis stambiaplokštis gyvenamasis namas“.

Maždaug tuo pačiu metu, 1974-siais ponas Josifas buvo paskirtas vienos Tartu statybos tresto statybos valdybos viršininku, o dar po dvejų metų, kai buvo nuspręsta pertvarkyti Namų statybos kombinatą, jį paskyrė vyriausiuoju inžinieriumi-technikos direktoriumi.

„Dirbau penkerius metus ir atėjo laikas „iks“ – laikas važiuoti į Lietuvą. Su kombinato direktoriumi nuvažiavom pas ministrą, jo kabinete išgėrėme du butelius šampano, ir ministras sako, jeigu kitur važiuotum – neišleisčiau, bet į Lietuvą – važiuok“, – šypsodamasis darbo Estijoje pabaigą prisimena J. Puišo. Ir priduria, kad estai tik kartais jį vadindavo Juozu, o Lietuvoje prigijo būtent šis vardas.

Vyko į Lietuvą – atsidūrė Kogalyme

Lietuvoje šeima įsikūrė 1980 metais. Nors Josifas svajojo įsikurti Vilniuje, Tartu ir Kauno namų statybos kombinatus siejusi ilgametė draugystė ir bendradarbiavimas lėmė, kad jis pasirinko Kauną. Be to, ir butą iš Tartu į butą Kaune pasikeisti pasirodė naudingiau. Įsidarbinęs Kauno namų statybos kombinate iš pradžių dirbo žmonos tėviškėje Jonavoje. Bet netrukus prasidėjo statybos Kogalyme, ir Josifui buvo patikėta organizuoti kombinato darbus tolimajame Sibire bei jiems vadovauti.

Vien 1981 metais jam teko dvylika kartų ten skristi. Vėliau buvo organizuojami specialūs reisai, reguliariai žmones skraidindavo pirmyn ir atgal, o iš pradžių pirmiausia teko važiuoti į Maskvą, iš ten skristi iki Surguto,o tada dar maždaug 160 kilometrų važiuoti traukiniu. Arba tartis, kad nuskraidintų sraigtasparniu. Tiesa, prisimena pašnekovas, tai nebuvo sunku – tereikėjo turėti konservų dėžutę, duoti ją oro uosto dispečeriui, ir įsodindavo.

Prisimindamas tuos laikus ponas Josifas atvirai sako, kad tada jie pasielgė labai neapgalvotai, nes pirmąją statybininkų pamainą išsiuntė vėlyvą rudenį.

„Dabar taip nedaryčiau, bet tada – liepė ir viskas. Estai ten jau dirba, latviai dirba, o Lietuvos statybininkų nėra, tik kelininkai, kuriems vadovavo Antanas Jankauskas. Jie vasarą nuvažiavo. Tai sukomplektavome traukinį iš 53 vagonų, iš kurių trys buvo gyvenamieji, ir spalio 23 dieną išsiuntėme 40 žmonių. Visai prieš žiemą. Lapkričio 3 dieną, kai mūsų ešelonas atvažiavo į Kogalymą, buvo 43 laipsniai šalčio. Atvažiavom, mums sako, kad čia kažkur turės išaugti miestas. O ten – sniego iki pusės, tik geležinkelis praeina, daugiau nieko nėra. Net ryšio nebuvo – mes jį turėdavome du kartus per savaitę po 1 valandą, tai darbininkai ateidavo pasiklausyti, ,,kaip mūsų vadas keikiasi su Kaunu ir su Vilnium“, – pasakoja jis.

Pasak pono Josifo, dirbti Sibire buvo sudėtinga ir dėl atšiauraus klimato, ir dėl niekam tikusio sovietinio darbo organizavimo stiliaus. Pavyzdžiui, statybos tresto, kuris buvo už 200 km, Nižnevartovske (Tiumenės sritis, Chanty Mansijsko autonominė apygarda) valdytojas į Lietuvos statybininkų klausimą, kodėl generalinis rangovas neatliko žadėtų darbų, atsakė sparnuota fraze, kuri išvertus į lietuvių kalbą reiškia – „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Esą, jums skirta užduotis, jūs ir sukitės, kaip išmanote.

Ir sukosi. Pirmieji statybininkai iš Lietuvos gyveno sniegynuose pastatytuose vagonėliuose ir šildėsi kūrendami anglį. Tik vėliau išdygo pirmieji gyvenamieji namai, valgykla, pirtis. Atsirado ir sava statybinė bazė, ir vieta biliardą pažaisti. Lietuvaičiai Kogalyme pastatė 6 vidurines mokyklas, didelę, 850 vietų 9 aukštų polikliniką, daug kitų pastatų ir gyvenamųjų namų. J. Puišo skaičiuoja, kad per pirmuosius trejus metus statė po 210 butų, o vėliau po 430 butų per metus.

„Vėliau atvažiavę statybininkai jau ir karštą vandenį turėjo, gyveno mūsų statomoje gyvenvietėje. Viskas buvo, tik kad šalčiau negu Lietuvoje. Vyrai tiesiai iš Kauno skrisdavo lėktuvu TU-134 į Kogalymą dviem mėnesiams. Kelininkai du reisus per mėnesį organizuodavo ir mes vieną, kooperuodavomės“, – pasakoja J. Puišo.

Anot tuomečio Kauno namų statybos kombinato generalinio direktoriaus pavaduotojo statyboms už Lietuvos ribų, žmones dirbti į atšiaurų kraštą viliojo galimybė daugiau uždirbti. Lengviau buvo galima gauti paskyrą automobiliui ir butą.

„Grįžtu dešimt dienų Sibire praleidęs, o prie mano kabineto apie 20 žmonių laukia. Sako, noriu važiuot į Sibirą. Klausiu, koks jūsų tikslas, ką moki dirbti? Jeigu sako, kad viską moka, vadinasi, nieko nemoka. Kad nori uždirbti, nesakydavo, nors norėjo, nes ten dirbantiems atlyginimas buvo skaičiuojamas su koeficientu 1,7. Jei Lietuvoje gaudavo 300 rublių, ten už tą patį darbą – 510. Dar komandiruotpinigiai po 3,5 rublio už parą. Pirmieji atidirbę dvejus metus gaudavo Kaune valdišką butą, vėliau daliai skirdavo valdiškus, o kiti be eilės galėjo statytis kooperatinius. Bet jeigu norintis važiuoti į Sibirą dirbti neturėjo tikslo gauti butą ar paskyrą mašinai, atsakydavau, kad jiems nėra ko ten važiuoti, nes jokios romantikos ten nėra“, – prisimena ponas Josifas.

Patyrusio inžinieriaus teigimu, tie, kurie turėjo tikslą, Sibire dirbo neskaičiuodami valandų. Būtent tada jis susipažino su vienu iš stambiausių mūsų laikais Rusijos naftos magnatu Vagitu Alikperovu, vėliau tapusiu „Lukoil“ prezidentu. Pastarasis, kuriam tada nebuvo nė 30 metų, su kitais naftos ieškotojais trejus metus dirbo net be atostogų, sako Josifas, prisimindamas vieną pokalbį su juo: „Sėdim vieną vakarą, o jis ir sako, kad jei per naktį neatšauks, iš ryto pagaliau sės į lėktuvą ir skris atostogauti“.

Kartu su statybininkais Kogalyme dirbo ir Kauno miestų statybos projektavimo instituto specialistai, vadovaujami vyriausiojo inžinieriaus, nepriklausomybės akto signataro Česlovo Stankevičiaus, projektuotojai iš tuomečio Leningrado, kitų respublikų atstovai. Tačiau anuomet sklidusios kalbos, kad Baltijos sesės draugiškai pasidalino, kuri respublika stato klubą, kuri pirtį, o kuri sporto salę – tik mitas.

„Tokie buvo valdžios norai, kad mes kooperuotumėmės, bet kiekvienas darė savo. Visi turėjo savo parduotuvę, savo valgyklą, patys kepė duoną. Mes viską vežėmės iš Lietuvos – ir druską, ir degtinę, ir alų, ir mėsą. Kiekvienas pasistatė savo kontorą. Ir girdavomės, kad mes pastatėme 3,5 metro ilgesnę negu tavo. Lenktyniavom vieni su kitais. Nebuvo to bendravimo nei pradžioj, nei pabaigoj. Va, čia stovėjo trys pirmieji mūsų namai, čia estų trys, o va čia – vienas didelis 9 aukštų latvių namas. Taip ir gyvenome – čia Latvija, čia Estija, o čia Lietuva“, – rodo kaimyninių respublikų gyvenviečių išsidėstymą trijuose įsivaizduojamo stačiakampio kampuose ponas Josifas.

Kauniečiai Kogalyme dirbo ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, bet jau komerciniais pagrindais. Tačiau J. Puišo teko rūpintis ne tik jo, bet ir statybų Medvežegorske (Karelija), o po 1986-ųjų tragedijos Černobylyje, ir naujo miesto Ukrainoje statybos reikalais.

Slavutičius – miestas iškirstame pušyne

Išgirdęs klausimą, ar labai nerimavo, kai teko važiuoti į ką tik atominės elektrinės avarijos supurtytą Ukrainą, ponas Josifas atsako, kad nerimo tikrai buvo.

„Bet raminome save tuo, kad jeigu jau nuspręsta toje vietoje statyti naują miestą, vadinasi, sąlygiškai ten turi būti saugi zona. Slavutičių statėme kairiajame Dniepro krante. Ten yra geležinkelio linija Černigovas-Pripetė; netoli vienos stoties, maždaug 3 km nuo geležinkelio ir pradėjome. Toje vietoje buvo gražus pušynas. Pirmieji atvažiavo Varėnos miškininkai, mūsų geodezininkas pažymėjo, kur reikia kirsti, o jie iškirto tas pušis. Ir žiemą, 1987 sausio mėnesį pradėjome statyti“, – prisimena jis.

J. Puišo pasakoja, kad naująjį miestą kelios Sovietų Sąjungos respublikos projektavo ir statė kartu: vieną rajoną – Lietuva, Latvija ir Estija, kitą – Užkaukazės respublikos, dar kitą – Kursko, Oriolo sričių statybininkai. Todėl skiriasi ir architektūra.

Pirmaisiais metais statybininkai iš Kauno pastatė 280 vietų vaikų darželį ir tris namus po 45 butus. Vėliau statė ir muzikos mokyklą, ir stadioną. O paskui išsiderėjo, kad dar vieną mokyklą statys patys ukrainiečiai, o lietuvaičiai mainais papildomai pastatys du gyvenamuosius namus.

Tačiau labiausiai ponui Josifui įsiminė tai, ką pamatė Černigovo krašto muziejuje. Užsuko į jį pasibaigus pasitarimui kartu su Vilium Kazanavičium (buvęs LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas).

„Tame muziejuje prie durų – metalinė plokštė su žemėlapiu stovi. O ant jos parašyta: „Velikoje Litovskoje kniažestvo“ (Didžioji Lietuvos kunigaikštystė). Kai V. Kazanavičius tai pamatė, kažkaip keistai sureagavo. O ukrainiečiai, kai atvažiuodavau į pasitarimus, kartais juokaudavo, kad lietuviai į savo istorines žemes atvažiavo“, – prisimena pašnekovas. Lygindamas aukštus to meto Lietuvos pareigūnus jis priduria, kad V. Kazanavičius buvo šaltokas, gana atšiaurus žmogus, o štai A. M. Brazauskas ir Adakras Šeštakauskas, kurie rūpinosi, kaip Lietuvos statybininkams sekasi svetur – šilti ir malonūs, mielai bendraujantys žmonės.

Namo Kačerginėje nepasistatė

Ne Lietuvoje statomais objektais J. Puišo rūpinosi ir vėliau. Tačiau 1987-siais patyrusio inžinieriaus pečius užgulė dar didesnė našta – jis buvo paskirtas Kauno namų statybos kombinato vyriausiuoju inžinieriumi ir šiose pareigoje pakeitė ilgametį kolegą ir šeimos bičiulį dar nuo Estijos laikų inžinierių Vytautą Zabielą. Šį paskyrimą ponas Josifas laiko ypatingu jo darbo įvertinimu ir pasitikėjimu, kadangi kitatautis Kaune į tokias aukštas pareigas skiriamas itin retai, juo labiau – kylant Sąjūdžio bangai.

Tiesa, po kelerių metų tas pats A. Jankauskas, kuris vadovavo kelininkams Kogalyme, išviliojo jį iš įmonės, tuo metu jau gyvenančios reorganizacijos nuotaikomis.

„Sako, nori namo? Kačerginėj yra sklypas. Padirbsi 10 metų, ir bus tavo nuosavybė. Ir atlyginimą daug geresnį pasiūlė. Tada sunkūs laikai buvo, 1993-ieji. Ir suviliojo. Adakras Šeštakauskas dar stabdė, sako, ką tu, Juozai, darai, ir generalinis direktorius Antanas Butkus labai pyko, bet aš jiems sakiau, kad namo Kačerginėj noriu“, – pasakoja ponas Josifas, tuojau pat priduriantis, kad sprendimas palikti „Kaustą“ buvo klaida.

Pradedančių verslininkų, kurie puikiai dirbo atšiauriame Sibire, bėda buvo ta, kad vienas įmonės steigėjų labai greitai pasijuto itin svarbiu ir nustojo girdėti bendradarbius, o dar didesnė bėda – nemokėjimas valdyti finansų. Pavyzdžiui, „Azovstal“ atsiskaitė metalu, kuris skaičiuojant doleriais Lietuvoje buvo penkis kartus brangesnis, o Toljačio įmonė atsiskaitė automobiliais. Tad buvo iš ko prasimanyti apyvartinių lėšų. Bet dalis jų buvo „pravalgyta“, o automobiliai išdalinti darbuotojams. Ir Josifas tada gavo 9-uką, tik naudojosi juo labai trumpai, nes tais pačiais metais, prieš pat Naujuosius metus, jį negrąžinamai „pasiskolino“ ilgapirščiai. Supratęs, kad namo nepasistatys, o dirbti neperspektyvu, po dvejų metų Josifas grįžo į „Kaustą“.

Išlikti turi stiprūs

Grįžęs į „Kaustą“ J. Puišo vėl buvo pasiųstas dirbti į Kogalymą, po metų paskirtas AB „Kausta“ vyriausiuoju technologu, o kai Jonavoje prasidėjo AB „Achema“ rekonstrukcija – statybos vadovu. Po įmonės reorganizacijos (2004 m. bendrovė pakeitė pavadinimą ir tapo ,,YIT Kausta“) iki pat pensijos dirbo projekto vadovu: prisidėjo statant „Forum Palace“, „Banginio“ prekybos centrą Vilniuje. Bet kai 2008 metais iš „YIT Kausta“ generalinio direktoriaus posto pasitraukė net 23-jus metus įmonei vadovavęs Antanas Butkus, trauktis kartu su dar keliais ilgamečiais darbuotojais nusprendė ir Josifas.

Prabilęs apie ilgametį įmonės vadovą jis prisimena ir dar vieną įvykį. „Kai 1988 metais prasidėjo Sąjūdis, aš jau dirbau Kauno namų statybos kombinato vyriausiuoju inžinieriumi ir taip sutapo, kad kai A. Butkus išėjo atostogų, o aš jį pavadavau, pas mus buvo organizuojamas Sąjūdžio susirinkimas. Buvęs mūsų partsekretorius tada dirbo antruoju rajono partijos sekretoriumi. Jis liepė man uždrausti. Aš klausiu, kokiu pagrindu? Žvejų draugijos nariams, įvairioms organizacijoms galima, komjaunuoliams galima, tai kodėl jiems negalima? Jis mane savaitę spaudė, bet aš tiesiai jam pasakiau, kad geriau tegul jis mane atleidžia iš darbo, negu žmonės nuims. Ir susirinkimas įvyko. Ir Vytautas Landsbergis buvo atvažiavęs. O aš žmonių tik vieno prašiau, kad kultūringai viskas vyktų“, – prisimena J. Puišo.

Paklaustas, kur slypi per visus sunkmečius išlikusios ir viena stipriausių įmonių Lietuvoje tapusios „YIT Kausta“ paslaptis, jis sako, kad vienas iš svarbiausių dalykų buvo ir yra sąžiningumas. Tiek darbuotojų, tiek įmonės vadovų. Nė vienas, sako statybų veteranas, kuris netingėjo dirbti, o į pensiją išėjo iš „Kaustos“, nesiskundžia: „Čia visada sąžiningai mokėjo atlyginimus. Jokių vokelių. Vidutinis atlyginimas mūsų įmonėje buvo 2- 2,5 tūkstančio litų. O vienas vyras, dar Namų statybos kombinato laikais dirbęs brigadininku, o paskui išėjęs kitur, neseniai pasakojo, kad toje įmonėje, kur jis perėjo, irgi uždirbdavo per 2 tūkstančius litų. Bet pensijos jis gavo tik 230 litų. Klausiu, kodėl, o jis man sako, kad popieriuose ta įmonė rodydavo tik minimumą.“

Tos įmonės, kurių vadovai aiškina, kad negali mokėti sąžiningai ar padidinti atlyginimų, nes bankrutuos, tegul bankrutuoja, savo nuomonę dėsto J. Puišo ir priduria, kad „tokių, kurie moka vokeliuose, nes patys nemoka dirbti, ir nereikia, tegul bankrutuoja; turi išlikti stiprūs, tokie, kaip „YIT Kausta“.

Atėjo laikas gyventi savo malonumui

O ką dabar veikia pavasarį į 75-uosius gyvenimo metus įžengęs inžinierius? Ar netraukia sugrįžti į darbą? Ne, užtenka, atsako 51-erių metų darbo stažą turintis Josifas. Tačiau tuoj pat priduria, kad kartą A. Butkus teiravosi, ar sutiktų padirbėti. Atsakė, kad jei reikia kam nors padėti, jis mielai tai padarys, bet vėl kasdien eiti į darbą jau nenori.

„Visų pinigų vis tiek neuždirbsi, norisi ir sau pagyventi. Žmonos tėviškėje Jonavoje pastačiau dirbtuvėlę, ten turime 30 arų žemės, tad yra ką veikti. Tik spėk šienauti. Ir žmona, ir aš dabar pagaliau gyvename savo malonumui. Bet Kogalymo laikais tiek prisivažinėjau, kad dabar jau nenoriu niekur toli važiuoti. Be to, norisi daugiau laiko su šeima praleisti. Juk kai grįžome į Lietuvą, dukrai buvo 5 metai, ir aš nuolat būdavau kur nors išvažiavęs, o žmona paaukojo savo karjerą ir praktiškai viena rūpinosi dukra. Tai, kad ji vidurinę baigė sidabro medaliu, žmonos nuopelnas, nes aš ir norėdamas nebūčiau galėjęs padėti, kadangi lietuvių kalbos nemokėjau“, – prisipažįsta dabar puikiai lietuviškai kalbantis pašnekovas.

Namo nei Kačerginėje, nei kur kitur taip ir nepasistatęs J. Puišo su žmona ir dukra Judita, Kauno technologijos universiteto Fizikos katedros docente, dabar gyvena daugiabutyje V. Landsbergio–Žemkalnio gatvėje – name, kurį dar 1981-siais Kauno namų statybos kombinatas pastatė savo darbuotojams.

Į paskutinį klausimą, kur ir kada išmoko lietuvių kalbos, Josifas atsako iki 1987-ųjų jos visai nemokėjęs. „Bet paskui pamažu išmokau, juk Lietuvoje gyvenu“, – šiltai nusišypso jis. 
Statybunaujienos.lt
Žymės  Statybininkai



Rašyti komentarą:
Vardas:

Tekstas:

Komentarai šalinami, jeigu juose naudojami necenzūriniai žodžiai, skatinamas smurtas, grasinama.

Algis Narušis
2019-08-23 15:40
Atvažiavau į Kogalymą 1980 - ais antru traukiniu. Atvežiau pirmuosius " alytnamius" , kelio , kitą techniką. Tarnybą Kogalyme baigiau 1982. Antanas Jankauskas dabar prisimenant buvusią aplinką - klimato , bendravimo tarp užsakovų , projektuotojų to meto " tradicijas " - unikalus . Josifas sako teisingai - ir tuo metu buvo konkurencija tarp latvių , estų ir mūsų. Na , bet susitikdavome ir su jais. Progų būdavo įvairių. Tame tarpe ir " apšilti " skirtų.
liudmila gropiene
2017-04-20 15:46
labai noreciau jums paskambinti kazkada labai padejote noreciau susisiekti ir dar karta padekoti ir pasiguosti su pagarba mano telefonas 865170204

Asmenybės

nuotrauka
2020-03-04 12:25
„Reikia atkakliai siekti tikslo, ieškoti būdų įgyvendinti idėją, kuria tiki ir nebijoti“, – sėkmingo verslo paslaptimis dalijasi teisės, buhalterijos, verslo, mokesčių konsultacijų paslaugų įmonės „Justicija“ vadovas Vaidas Šalaševičius. Be darbo savo įmonėje jis įsteigė ne vieną verslininkus vienij...
nuotrauka
2019-12-26 08:57
Saulius Bekampis nuolat segi Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) ženkliuką. Jį įsisegė gerokai anksčiau, negu baigiantis 2019 m. tapo LSIS prezidentu. „Segėdamas šį ženkliuką, išreiškiu didžiulę pagarbą savo profesijai – esu statybos inžinierius, tokiu laikau save ir iš prigimties. O ženkli...
nuotrauka
2019-11-13 13:27
Lapkritį aplinkosaugos veteranui, Aplinkos ministerijos įsteigtos VšĮ „Grunto valymo technologijos“ direktoriui Rapolui Liužinui sukanka 80 metų. Jį pažįsta dauguma aplinkosaugininkų bendruomenės narių. Vieniems jis buvo mokytojas, globėjas, kitiems – vadovas, bendramintis ir bendražygis.
nuotrauka
2019-11-05 10:16
Dienraščio „Verslo žinios“ jau devintus metus rengiamuose Verslo lyderių apdovanojimuose Jaunojo Metų CEO titulą pelnė Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnas Mantas Makulavičius, granito ir dolomito skalda prekiaujančios UAB „Milsa“ vadovas. Jo įsitikinimu, dabar yra Lietuvos aukso amžius, k...
nuotrauka
2019-10-21 15:46
Buvusiam ilgamečiam Palangos miesto vyriausiajam architektui Leonui Laimučiui Mardosui spalio 19 d. suėjo 90.
nuotrauka
2019-07-22 11:11
Iš Madrido kilęs 27 metų ispanas Villalon Fornes Ignacio bene trečdalį savo gyvenimo jau spėjo praleisti Lietuvoje. Ir laiką čia leidžia ne veltui – šiuo metu jis siekia daktaro laipsnio Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete (KTU SAF). Vaikinas ieško būdų, kaip išgauti...
nuotrauka
2019-05-21 12:16
Kiekvieną darbo rytą ji kopėtėlėmis kyla į 30 m aukštį. Ne tam, kad nuolat gėrėtųsi sostinės Antakalnio panorama. Violeta Janovič jau 11 metų dirba bokštinio krano operatore.
nuotrauka
2019-04-08 11:13
„50 metų – tiek reikia, kad atsirastų istorinė perspektyva ir galėtumėme pastatus nagrinėti istorišku požiūriu“, – įsitikinęs Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) dėstytojas, architektūrologas Vaidas Petrulis. Su aktyviu Kauno modernizmo stiliaus puoselėto...
nuotrauka
2019-03-19 11:30
Grupė Kauno technologijos universiteto (KTU) chemikų drauge su Berlyno „Helmholtz-Zentrum“ mokslinių tyrimų instituto fizikais pasiūlė naują požiūrį į perovskitinius saulės elementus. Mokslininkų pasiūlyta nauja sluoksnių formavimo technologija šiuose saulės elementuose gali ne tik sumažinti jų gamy...
nuotrauka
2019-02-05 10:29
Kiekvienas pastatas prasideda nuo minties architekto galvoje, kurią reikia perteikti ir kitiems. Šiuolaikinės technologijos siūlo tai daryti skaitmenizuotai, tačiau norintys būti architektais privalo išlaikyti ir piešimo ranka stojamąjį egzaminą. Kodėl piešimas ranka nepraranda savo aktualumo?
nuotrauka
2019-01-24 10:09
„Tai sudėtinga, bet iš principo fantastinė profesija. Tai pastovus kūrybinis gyvenimas: tu visą laiką gyveni iliuzijose ir tas iliuzijas perduodi žmonėms“, – taip apie savo pasirinktą karjeros kelią architektūroje kalba garsus Kauno paveldo specialistas Gintaras Prikockis. Daugiausiai dėl paveldo ob...
nuotrauka
2019-01-18 10:48
2017 metais Kauno technologijos universitete (KTU) disertaciją apgynusią Gintarę Kručaitę, drauge ir dar devynis 2017-aisiais geriausiomis pripažintų disertacijų autorius, šią savaitę apdovanojo Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jaunoji mokslininkė ne tik susintetino elektroaktyvias medžiagas, kurios p...
nuotrauka
2019-01-14 17:02
Penki dešimtmečiai – tiek Lietuvos mokslo padangėje skaičiuoja Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, habilituotas technologijos mokslų daktaras Rymantas Jonas Kažys, savo gyvenimą susiejęs su ultragarso tyrinėjimais. Mokslininko įdirbis – daugiau kaip 100 išradimų. Kai kurie jų patentu...
nuotrauka
2018-12-03 11:24
Šeštadienį, gruodžio 1 d., LSA Garbės prezidentui, nusipelniusiam Lietuvos inžinieriui Adakrui Šeštakauskui suėjo 80 metų. Jo kolegoms tai yra žmogus, kuris per du dešimtmečius (1993–2013 m.) „Lietuvos statybininkų asociacijos vaidmenį iškėlė į valstybinį lygmenį“.
nuotrauka
2018-10-24 09:48
Benas Berkmonas, nustebinęs artimųjų ratą, į aukštesniąją mokyklą pasuko po 9 klasių. Nors buvo daug įvairių nuomonių, tačiau šiandien vyras džiaugiasi baigęs ją, vėliau aukštąjį mokslą, pats dėsto ir yra vienos iš didžiausių Lietuvos kelių projektavimo įmonių Lietuvos ir Švedijos regiono vadovas. K...
nuotrauka
2018-10-16 11:48
Niekas nepasiginčys su tuo, kad taisyklingas ir apgalvotas sportas – sveikatos šaltinis. Tačiau sportas naudingas ne vien tik fiziniais aspektais. „Sportas kartu stiprina asmenybės charakterį, lavina analitinio mąstymo, vadovavimo, planavimo, tikslo siekimo gebėjimus. Taip pat stiprinama disciplina,...
nuotrauka
2018-10-03 10:20
Inžinerijos specialistų trūkumas, noras lygiuotis į pažangų užsienį ir lenktynės su technologiniu progresu – tai ne tik šiuolaikinių Lietuvos universitetų galvosūkiai. Lietuvos tarpukario visuomenė taip pat sprendė nepatogius aukštųjų mokyklų tinklo klausimus, piktinosi darbo rinkos poreikių neatiti...
nuotrauka
2018-07-28 10:39
Liepos 27 dieną mirė architektas Algimantas Nasvytis.
nuotrauka
2018-02-16 08:00
Stepono Kairio (1879–1964), Vasario 16-osios signataro, pavardė šiomis dienomis minima ne kartą: įžymus valstybininkas, socialdemokratijos ideologas, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, publicistas ir redaktorius. Bet dažnai pamirštama, kad S. Kairys buvo ne mažiau nusipelnęs pedagogas, inžinierius ir ...
nuotrauka
2018-02-08 14:06
Sostinėje prasidėjo Valstybės atkūrimo 100-mečio renginių programa – šiandien Tado Kosciuškos gatvės skvere atidengtas paminklas didiesiems tautiškumo skatintojams – broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams. Paminklą atidengė Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė Bagdonas, proanūkis Gediminas Tursa...

Statybunaujienos.lt » Asmenybės

nuotrauka

„Megaplantas“. Ką daryti, kad medžiai mieste turėtų sau vietą?

Šiuolaikinis miestas neįsivaizduojamas be medžių, krūmų, žolynų ar gėlynų, nes želdiniai mieste kuria teigiamas emocijas, suteikia pavėsį, slopina triukšmą, valo orą ir sukurią realią naudą ...