Prisimindamas tuos laikus ponas Josifas atvirai sako, kad tada jie pasielgė labai neapgalvotai, nes pirmąją statybininkų pamainą išsiuntė vėlyvą rudenį.

„Dabar taip nedaryčiau, bet tada – liepė ir viskas. Estai ten jau dirba, latviai dirba, o Lietuvos statybininkų nėra, tik kelininkai, kuriems vadovavo Antanas Jankauskas. Jie vasarą nuvažiavo. Tai sukomplektavome traukinį iš 53 vagonų, iš kurių trys buvo gyvenamieji, ir spalio 23 dieną išsiuntėme 40 žmonių. Visai prieš žiemą. Lapkričio 3 dieną, kai mūsų ešelonas atvažiavo į Kogalymą, buvo 43 laipsniai šalčio. Atvažiavom, mums sako, kad čia kažkur turės išaugti miestas. O ten – sniego iki pusės, tik geležinkelis praeina, daugiau nieko nėra. Net ryšio nebuvo – mes jį turėdavome du kartus per savaitę po 1 valandą, tai darbininkai ateidavo pasiklausyti, ,,kaip mūsų vadas keikiasi su Kaunu ir su Vilnium“, – pasakoja jis.

Pasak pono Josifo, dirbti Sibire buvo sudėtinga ir dėl atšiauraus klimato, ir dėl niekam tikusio sovietinio darbo organizavimo stiliaus. Pavyzdžiui, statybos tresto, kuris buvo už 200 km, Nižnevartovske (Tiumenės sritis, Chanty Mansijsko autonominė apygarda) valdytojas į Lietuvos statybininkų klausimą, kodėl generalinis rangovas neatliko žadėtų darbų, atsakė sparnuota fraze, kuri išvertus į lietuvių kalbą reiškia – „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Esą, jums skirta užduotis, jūs ir sukitės, kaip išmanote.

Ir sukosi. Pirmieji statybininkai iš Lietuvos gyveno sniegynuose pastatytuose vagonėliuose ir šildėsi kūrendami anglį. Tik vėliau išdygo pirmieji gyvenamieji namai, valgykla, pirtis. Atsirado ir sava statybinė bazė, ir vieta biliardą pažaisti. Lietuvaičiai Kogalyme pastatė 6 vidurines mokyklas, didelę, 850 vietų 9 aukštų polikliniką, daug kitų pastatų ir gyvenamųjų namų. J. Puišo skaičiuoja, kad per pirmuosius trejus metus statė po 210 butų, o vėliau po 430 butų per metus.

„Vėliau atvažiavę statybininkai jau ir karštą vandenį turėjo, gyveno mūsų statomoje gyvenvietėje. Viskas buvo, tik kad šalčiau negu Lietuvoje. Vyrai tiesiai iš Kauno skrisdavo lėktuvu TU-134 į Kogalymą dviem mėnesiams. Kelininkai du reisus per mėnesį organizuodavo ir mes vieną, kooperuodavomės“, – pasakoja J. Puišo.

Anot tuomečio Kauno namų statybos kombinato generalinio direktoriaus pavaduotojo statyboms už Lietuvos ribų, žmones dirbti į atšiaurų kraštą viliojo galimybė daugiau uždirbti. Lengviau buvo galima gauti paskyrą automobiliui ir butą.

„Grįžtu dešimt dienų Sibire praleidęs, o prie mano kabineto apie 20 žmonių laukia. Sako, noriu važiuot į Sibirą. Klausiu, koks jūsų tikslas, ką moki dirbti? Jeigu sako, kad viską moka, vadinasi, nieko nemoka. Kad nori uždirbti, nesakydavo, nors norėjo, nes ten dirbantiems atlyginimas buvo skaičiuojamas su koeficientu 1,7. Jei Lietuvoje gaudavo 300 rublių, ten už tą patį darbą – 510. Dar komandiruotpinigiai po 3,5 rublio už parą. Pirmieji atidirbę dvejus metus gaudavo Kaune valdišką butą, vėliau daliai skirdavo valdiškus, o kiti be eilės galėjo statytis kooperatinius. Bet jeigu norintis važiuoti į Sibirą dirbti neturėjo tikslo gauti butą ar paskyrą mašinai, atsakydavau, kad jiems nėra ko ten važiuoti, nes jokios romantikos ten nėra“, – prisimena ponas Josifas.

Patyrusio inžinieriaus teigimu, tie, kurie turėjo tikslą, Sibire dirbo neskaičiuodami valandų. Būtent tada jis susipažino su vienu iš stambiausių mūsų laikais Rusijos naftos magnatu Vagitu Alikperovu, vėliau tapusiu „Lukoil“ prezidentu. Pastarasis, kuriam tada nebuvo nė 30 metų, su kitais naftos ieškotojais trejus metus dirbo net be atostogų, sako Josifas, prisimindamas vieną pokalbį su juo: „Sėdim vieną vakarą, o jis ir sako, kad jei per naktį neatšauks, iš ryto pagaliau sės į lėktuvą ir skris atostogauti“.

Kartu su statybininkais Kogalyme dirbo ir Kauno miestų statybos projektavimo instituto specialistai, vadovaujami vyriausiojo inžinieriaus, nepriklausomybės akto signataro Česlovo Stankevičiaus, projektuotojai iš tuomečio Leningrado, kitų respublikų atstovai. Tačiau anuomet sklidusios kalbos, kad Baltijos sesės draugiškai pasidalino, kuri respublika stato klubą, kuri pirtį, o kuri sporto salę – tik mitas.

„Tokie buvo valdžios norai, kad mes kooperuotumėmės, bet kiekvienas darė savo. Visi turėjo savo parduotuvę, savo valgyklą, patys kepė duoną. Mes viską vežėmės iš Lietuvos – ir druską, ir degtinę, ir alų, ir mėsą. Kiekvienas pasistatė savo kontorą. Ir girdavomės, kad mes pastatėme 3,5 metro ilgesnę negu tavo. Lenktyniavom vieni su kitais. Nebuvo to bendravimo nei pradžioj, nei pabaigoj. Va, čia stovėjo trys pirmieji mūsų namai, čia estų trys, o va čia – vienas didelis 9 aukštų latvių namas. Taip ir gyvenome – čia Latvija, čia Estija, o čia Lietuva“, – rodo kaimyninių respublikų gyvenviečių išsidėstymą trijuose įsivaizduojamo stačiakampio kampuose ponas Josifas.

Kauniečiai Kogalyme dirbo ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, bet jau komerciniais pagrindais. Tačiau J. Puišo teko rūpintis ne tik jo, bet ir statybų Medvežegorske (Karelija), o po 1986-ųjų tragedijos Černobylyje, ir naujo miesto Ukrainoje statybos reikalais.

Slavutičius – miestas iškirstame pušyne

Išgirdęs klausimą, ar labai nerimavo, kai teko važiuoti į ką tik atominės elektrinės avarijos supurtytą Ukrainą, ponas Josifas atsako, kad nerimo tikrai buvo.

„Bet raminome save tuo, kad jeigu jau nuspręsta toje vietoje statyti naują miestą, vadinasi, sąlygiškai ten turi būti saugi zona. Slavutičių statėme kairiajame Dniepro krante. Ten yra geležinkelio linija Černigovas-Pripetė; netoli vienos stoties, maždaug 3 km nuo geležinkelio ir pradėjome. Toje vietoje buvo gražus pušynas. Pirmieji atvažiavo Varėnos miškininkai, mūsų geodezininkas pažymėjo, kur reikia kirsti, o jie iškirto tas pušis. Ir žiemą, 1987 sausio mėnesį pradėjome statyti“, – prisimena jis.

J. Puišo pasakoja, kad naująjį miestą kelios Sovietų Sąjungos respublikos projektavo ir statė kartu: vieną rajoną – Lietuva, Latvija ir Estija, kitą – Užkaukazės respublikos, dar kitą – Kursko, Oriolo sričių statybininkai. Todėl skiriasi ir architektūra.    

Pirmaisiais metais statybininkai iš Kauno pastatė 280 vietų vaikų darželį ir tris namus po 45 butus. Vėliau statė ir muzikos mokyklą, ir stadioną. O paskui išsiderėjo, kad dar vieną mokyklą statys patys ukrainiečiai, o lietuvaičiai mainais papildomai pastatys du gyvenamuosius namus.

Tačiau labiausiai ponui Josifui įsiminė tai, ką pamatė Černigovo krašto muziejuje. Užsuko į jį pasibaigus pasitarimui kartu su Vilium Kazanavičium (buvęs LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas).

„Tame muziejuje prie durų – metalinė plokštė su žemėlapiu stovi. O ant jos parašyta: „Velikoje Litovskoje kniažestvo“ (Didžioji Lietuvos kunigaikštystė). Kai V. Kazanavičius tai pamatė, kažkaip keistai sureagavo. O ukrainiečiai, kai atvažiuodavau į pasitarimus, kartais juokaudavo, kad lietuviai į savo istorines žemes atvažiavo“, – prisimena pašnekovas. Lygindamas aukštus to meto Lietuvos pareigūnus jis priduria, kad V. Kazanavičius buvo šaltokas, gana atšiaurus žmogus, o štai A. M. Brazauskas ir Adakras Šeštakauskas, kurie rūpinosi, kaip Lietuvos statybininkams sekasi svetur – šilti ir malonūs, mielai bendraujantys žmonės.

Namo Kačerginėje nepasistatė

Ne Lietuvoje statomais objektais J. Puišo rūpinosi ir vėliau. Tačiau 1987-siais patyrusio inžinieriaus pečius užgulė dar didesnė našta – jis buvo paskirtas Kauno namų statybos kombinato vyriausiuoju inžinieriumi ir šiose pareigoje pakeitė ilgametį kolegą ir šeimos bičiulį dar nuo Estijos laikų inžinierių Vytautą Zabielą. Šį paskyrimą ponas Josifas laiko ypatingu jo darbo įvertinimu ir pasitikėjimu, kadangi kitatautis Kaune į tokias aukštas pareigas skiriamas itin retai, juo labiau – kylant Sąjūdžio bangai.

Tiesa, po kelerių metų tas pats A. Jankauskas, kuris vadovavo kelininkams Kogalyme, išviliojo jį iš įmonės, tuo metu jau gyvenančios reorganizacijos nuotaikomis.

„Sako, nori namo? Kačerginėj yra sklypas. Padirbsi 10 metų, ir bus tavo nuosavybė. Ir atlyginimą daug geresnį pasiūlė. Tada sunkūs laikai buvo, 1993-ieji. Ir suviliojo. Adakras Šeštakauskas dar stabdė, sako, ką tu, Juozai, darai, ir generalinis direktorius Antanas Butkus labai pyko, bet aš jiems sakiau, kad namo Kačerginėj noriu“, – pasakoja ponas Josifas, tuojau pat priduriantis, kad sprendimas palikti „Kaustą“ buvo klaida.

Pradedančių verslininkų, kurie puikiai dirbo atšiauriame Sibire, bėda buvo ta, kad vienas įmonės steigėjų labai greitai pasijuto itin svarbiu ir nustojo girdėti bendradarbius, o dar didesnė bėda – nemokėjimas valdyti finansų. Pavyzdžiui, „Azovstal“ atsiskaitė metalu, kuris skaičiuojant doleriais Lietuvoje buvo penkis kartus brangesnis, o Toljačio įmonė atsiskaitė automobiliais. Tad buvo iš ko prasimanyti apyvartinių lėšų. Bet dalis jų buvo „pravalgyta“, o automobiliai išdalinti darbuotojams. Ir Josifas tada gavo 9-uką, tik naudojosi juo labai trumpai, nes tais pačiais metais, prieš pat Naujuosius metus, jį negrąžinamai „pasiskolino“ ilgapirščiai. Supratęs, kad namo nepasistatys, o dirbti neperspektyvu, po dvejų metų Josifas grįžo į „Kaustą“.

Išlikti turi stiprūs

Grįžęs į „Kaustą“ J. Puišo vėl buvo pasiųstas dirbti į Kogalymą, po metų paskirtas AB „Kausta“ vyriausiuoju technologu, o kai Jonavoje prasidėjo AB „Achema“ rekonstrukcija – statybos vadovu. Po įmonės reorganizacijos (2004 m. bendrovė pakeitė pavadinimą ir tapo ,,YIT Kausta“) iki pat pensijos dirbo projekto vadovu: prisidėjo statant „Forum Palace“, „Banginio“ prekybos centrą Vilniuje. Bet kai 2008 metais iš „YIT Kausta“ generalinio direktoriaus posto pasitraukė net 23-jus metus įmonei vadovavęs Antanas Butkus, trauktis kartu su dar keliais ilgamečiais darbuotojais nusprendė ir Josifas.

Prabilęs apie ilgametį įmonės vadovą jis prisimena ir dar vieną įvykį. „Kai 1988 metais prasidėjo Sąjūdis, aš jau dirbau Kauno namų statybos kombinato vyriausiuoju inžinieriumi ir taip sutapo, kad kai A. Butkus išėjo atostogų, o aš jį pavadavau, pas mus buvo organizuojamas Sąjūdžio susirinkimas. Buvęs mūsų partsekretorius tada dirbo antruoju rajono partijos sekretoriumi. Jis liepė man uždrausti. Aš klausiu, kokiu pagrindu? Žvejų draugijos nariams, įvairioms organizacijoms galima, komjaunuoliams galima, tai kodėl jiems negalima? Jis mane savaitę spaudė, bet aš tiesiai jam pasakiau, kad geriau tegul jis mane atleidžia iš darbo, negu žmonės nuims. Ir susirinkimas įvyko. Ir Vytautas Landsbergis buvo atvažiavęs. O aš žmonių tik vieno prašiau, kad kultūringai viskas vyktų“, – prisimena J. Puišo.

Paklaustas, kur slypi per visus sunkmečius išlikusios ir viena stipriausių įmonių Lietuvoje tapusios „YIT Kausta“ paslaptis, jis sako, kad vienas iš svarbiausių dalykų buvo ir yra sąžiningumas. Tiek darbuotojų, tiek įmonės vadovų. Nė vienas, sako statybų veteranas, kuris netingėjo dirbti, o į pensiją išėjo iš „Kaustos“, nesiskundžia: „Čia visada sąžiningai mokėjo atlyginimus. Jokių vokelių. Vidutinis atlyginimas mūsų įmonėje buvo 2- 2,5 tūkstančio litų. O vienas vyras, dar Namų statybos kombinato laikais dirbęs brigadininku, o paskui išėjęs kitur, neseniai pasakojo, kad toje įmonėje, kur jis perėjo, irgi uždirbdavo per 2 tūkstančius litų. Bet pensijos jis gavo tik 230 litų. Klausiu, kodėl, o jis man sako, kad popieriuose ta įmonė rodydavo tik minimumą.“

Tos įmonės, kurių vadovai aiškina, kad negali mokėti sąžiningai ar padidinti atlyginimų, nes bankrutuos, tegul bankrutuoja, savo nuomonę dėsto J. Puišo ir priduria, kad „tokių, kurie moka vokeliuose, nes patys nemoka dirbti, ir nereikia, tegul bankrutuoja; turi išlikti stiprūs, tokie, kaip „YIT Kausta“.

Atėjo laikas gyventi savo malonumui

O ką dabar veikia pavasarį į 75-uosius gyvenimo metus įžengęs inžinierius? Ar netraukia sugrįžti į darbą? Ne, užtenka, atsako 51-erių metų darbo stažą turintis Josifas. Tačiau tuoj pat priduria, kad kartą A. Butkus teiravosi, ar sutiktų padirbėti. Atsakė, kad jei reikia kam nors padėti, jis mielai tai padarys, bet vėl kasdien eiti į darbą jau nenori.

„Visų pinigų vis tiek neuždirbsi, norisi ir sau pagyventi. Žmonos tėviškėje Jonavoje pastačiau dirbtuvėlę, ten turime 30 arų žemės, tad yra ką veikti. Tik spėk šienauti. Ir žmona, ir aš dabar pagaliau gyvename savo malonumui. Bet Kogalymo laikais tiek prisivažinėjau, kad dabar jau nenoriu niekur toli važiuoti. Be to, norisi daugiau laiko su šeima praleisti. Juk kai grįžome į Lietuvą, dukrai buvo 5 metai, ir aš nuolat būdavau kur nors išvažiavęs, o žmona paaukojo savo karjerą ir praktiškai viena rūpinosi dukra. Tai, kad ji vidurinę baigė sidabro medaliu, žmonos nuopelnas, nes aš ir norėdamas nebūčiau galėjęs padėti, kadangi lietuvių kalbos nemokėjau“, – prisipažįsta dabar puikiai lietuviškai kalbantis pašnekovas.

Namo nei Kačerginėje, nei kur kitur taip ir nepasistatęs J. Puišo su žmona ir dukra Judita, Kauno technologijos universiteto Fizikos katedros docente, dabar gyvena daugiabutyje V. Landsbergio–Žemkalnio gatvėje – name, kurį dar 1981-siais Kauno namų statybos kombinatas pastatė savo darbuotojams.

Į paskutinį klausimą, kur ir kada išmoko lietuvių kalbos, Josifas atsako iki 1987-ųjų jos visai nemokėjęs. „Bet paskui pamažu išmokau, juk Lietuvoje gyvenu“, – šiltai nusišypso jis.