2019 rugsėjo 16 d. pirmadienis, 9:07
Reklama  |  El. paštas  |  facebook

Jurgis Vanagas – architektas, įsimylėjęs Antakalnį

2015-07-09 21:58
Profesorius, inžinierius, architektas, urbanistas, miesto teoretikas, architektūros kritikas – visos šios charakteristikos atskleidžia tik mažą dalį Jurgio Vanago veiklų ir nuopelnų, o vienas netikėčiausių, bet kartu ir taikliausių apibūdinimų – kaunietis, įsimylėjęs Vilniaus Antakalnį. Tai, kad šis sostinės rajonas turi išskirtinę aurą, pripažįsta ir pats knygos „Primirštas Antakalnis“ autorius.
nuotrauka
Architektas Juozas Vanagas, parašęs knygą apie sostinės Antakalnio rajoną, stebisi jo sudėtinga ir kupina įvairių faktų istorija. Nuotrauka iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto archyvo


Šančius iškeitė į Antakalnį

Apie tai, kaip kaunietį likimas atviliojo į Vilnių, J. Vanagas pasakojo: „Istorija tokia, kad 1970-tų metų pabaigoje, kuriantis Vilniaus inžinerijos statybų institutui, mane, kaunietį, pakvietė tapti Architektūros fakulteto dekanu. Fakultetas tik kūrėsi, visko reikėjo nuo pat pradžių, pasitiko tik plikos sienos, nes rūmai buvo ką tik pastatyti.“

Apsigyventi architektui likimas lėmė Antakalnyje, kur instituto darbuotojams buvo pastatyti du namai. „Tai labai graži vieta, anksčiau vadinosi Krantinės gatvė, dabar Petro Vileišio. Prie pat Elektrografijos instituto, ant Neries kranto. Kadangi pats užaugau Kaune, Šančiuose, prie Nemuno, tai Neris buvo didelis džiaugsmas“, – šypsojosi pašnekovas, prisimindamas pirmas pažinties su Antakalniu akimirkas.

Pasak jo, pavasariais kitoje upės pusėje Žirmūnų rajone čiulba lakštingalos. J. Vanagas juokauja, kad dėl savo pomėgio sportuoti Neries krantine per gyvenimą bus sukoręs ne mažiau kaip 20 tūkst. kilometrų, tik dabar gydytojai tokius pasivaikščiojimus apriboję.

Sudomino ne paminklai, o kariniai įtvirtinimai

„Vaikščiodavome su sūnumi nuolat po apylinkes, turėjome daug entuziazmo. Pažintis su Antakalniu prasidėjo ne nuo architektūros paminklų, bet nuo Šilo gatvėje lenkų prieškariu statytų fortifikacinių įtvirtinimų. Lenkai tikėjosi, kad iš Rytų gali pulti rusai, tad dideli šlaituose įmontuoti įtvirtinimai tam laikmečiui tikrai modernūs.

Architektas su sūnumi, kol buvo galima, išnaršė šiuos bunkerius, o žiemą į žygius krantine patraukdavo su slidėmis.

„Įsimylėjau Antakalnį taip, kad vėliau atlikau mokslinį darbą, kuomet šį rajoną tyrinėjau urbanekologine prasme“, – kalbėjo J. Vanagas ir pridūrė, kad mintis apie šį rajoną rašyti knygą kilo tik tuomet, kai sumažėjo darbų universitete.

„Išėjęs į pensiją turėjau daugiau laisvo laiko, o ir anksčiau mėgau literatūrą, mokykloje ji sekėsi. Bičiuliai sakė, kad man būtų sekęsi ir žurnalistika, bet dėl to būtų reikėję važiuoti iš Vilniaus į Kauną, o aš buvau toks mamytės vaikelis, tai pasirinkau architektūrą“, – apie lemtingus gyvenimo sprendimus pasakojo pašnekovas.

Pirmiausia – duoklė Kaunui

„Primirštas Antakalnis“ – ne pirmoji J. Vanago knyga, prieš tai jis atidavė duoklę gimtajam Kaunui.

„Pirmiausiai šovė mintis parašyti prisiminimų knygą apie Šančius, juk tai legendinis Kauno priemiestis. Rinkau nuo vidurinės mokyklos laikų Šančių tarmės žodžius ir pasakymus. Kai nusprendžiau rašyti knygą, šį žodynėlį pridėjau jos pabaigoje. Knyga buvo sutikta su dideliu džiaugsmu ir net iš kalbininkų sulaukiau komplimentų. Profesorius Jonas Palionis sakė, kad mano knyga yra pirmasis leidinys, kuriame yra priemiesčio tarmė“, – pasakojo profesorius.

Pasak jo, netrukus kolegos ir artimieji man pradėjo sakyti, kad laikas parašyti ir apie Antakalnį. Paklausęs jų patarimų J. Vanagas rinkti medžiagą knygai pradėjo nuo minėtų fortų ir užsikrėtė taip, kad nuo šio darbo negalėjo atsitraukti.

„Viskas ėjosi kaip iš pypkės, bet nusistačiau sau taisyklę, kad aprašysiu tai, kas apie Antakalnį mažiau žinoma, ko žmonės iš viso nežino. Taip ir gimė pavadinimas „Primirštas Antakalnis“, – apie knygos gimimą kalbėjo architektas.

Barboros Radvilaitės maudynės ir didikų muštynės

Tik nedaugelis vilniečių šiandien žino, kad Antakalnio rajone praeityje veikė hipodromas ir aerodromas, kad šiame rajone stovėjo didikų medžioklės namai, o Žygimantas Augustas ten atsiveždavo savo mylimąją Barborą – tai tik keli įdomūs faktai, apie kuriuos, vargu, ar žino šiandieniniai Antakalnio gyventojai.

„Barbora buvo labai sportiška moteris, ji jodinėjo, žaidė šachmatais ir mėgo maudytis. Buvo tikra švaruolė. Neryje buvo jos mėgstama vieta, tad iki karo vietos gyventojai lenkai tą vietą vadino „Barboros pirtimi“, – pasakojo pašnekovas. J. Vanagas prisipažino, kad jo dėmesį patraukė Sluškų ir Sapiegų rūmai, bet įdomu buvo sužinoti ir apie pačių didikų gyvenimą.

„Nors Sapiegos ir Sluškai buvo vieno laikmečio didikai, jie tarpusavyje labai nesutarė, buvo didelės rietenos, daužė vieni kitiems langus, o susitikę gatvėje ir susimušdavo. Mes didikus įsivaizduojame pasitempusius, o juos slėgė labai žmoniški rūpesčiai, – nusišypsojo pašnekovas ir pridūrė, – girtuokliai ir dar pasileidę.“

Nuo belaisvių musulmonų iki raketinės ginkluotės specialistų

J. Vanago teigimu, Antakalnio istorija labai sudėtinga ir kupina įvairių stebinančių faktų, tokių, kaip kad tai, jog Trinitorių bažnyčia, pastatyta Sapiegų, tapo ordino, kuris išpirkinėjo į nelaisvę paimtus musulmonus, prieglobsčiu. „Šis ordinas atsikėlė iš svetur ir su savo gražia misija įsikūrė Lietuvoje. Vėliau buvo pastatyti ir rūmai, kurie ėjo iš rankų į rankas. Juose veikė ir caro kadetų mokykla, lenkų ligoninė, o traukiantis rusų kariuomenei, tai buvo elitinė vadų mokykla, kurią baigė labai daug raketinės ginkluotės specialistų. Joje mokėsi ir mūsų kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas“, – sakė jis.

1940-aisias iš Panemunės į Sapiegų rūmus buvo perkelta ir karo mokykla, bet jos istorija tragiška, nes karo paskelbimo metu kariūnai buvo išvežti į Pabradę, kilus karui juos greitai bandė pargabenti į Vilnių, norėjo perrengti rusų karo uniformomis. Bevežant kai kurie pabėgo, juos pagavo ir sušaudė draugų akivaizdoje. Dalis šioje mokykloje besimokiusių karininkų ir šiandien regia susitikimus, atvyksta į Vilnių ir stebisi pokyčiais: kad Šiaurės miestelis jau civilių, o nebe kariškių, kad naujai rekonstruojami rūmai ir pan.

Iš anų laikų esama ir linksmų istorijų: „Buvo likusios rūmuose kelios Sapiegų skulptūros, o viena jų – nuoga moteris. Kovo 8-osios išvakarėse mokyklos kursantai jai uždėdavo liemenėlę ir padažydavo lūpas. Karininkai stengdavosi „to grožio“ nepastebėti ir buvo reikalaujama greitai moterį nupuošti“, – apie šmaikščius kariūnų pokštus pasakojo profesorius.

Kas nustebino rašytoją?

Pokalbio metu J. Vanagas net kelis kartus leido suprasti, kad jam Antakalnis – vieta, turinti ypatingą aurą. Paklaustas, kokie buvo patį autorių labiausiai nustebinę atradimai, pašnekovas atviravo:

„Kadangi atvykau iš Kauno, Antakalnis man buvo labai didelis kontrastas, nes vietoje kaimiško priemiesčio patekau į labai intelektualią sferą. Antakalnis turi kažką ypatingo, patrauklaus, pakylėjančio. Šiame rajone visais laikais gyveno daug rašytojų, kompozitorių. Apima tokia savotiška pasitempimo aura, kuri įkvepia norą veikti, padaryti ką nors naudingo. Pajutau, kad per pirmus penkerius metus labai dvasiškai praturtėjau. Juk žinote, kad Sapiegų rūmų vietoje buvo protėvių garbintos deivės Mildos šventykla, augo ąžuolų gojelis, stovėjo aukuras.“

Pasak jo, Petro Povilo bažnyčia taip pat buvo pastatyta ne tuščioje vietoje. Esama įvairių legendų, juk net ir didikai Pacai, kurie patys negyveno Antakalnyje, bet tolimame Vilniaus priemiestyje ne šiaip sau ryžosi statyti bažnyčią – tai ypatinga vieta.

Laikas keičia miestą

Architektas pasakojo, kad keičiasi ne tik kraštovaizdis, bet ir pati gamta: „Neris šiandien jau neatlieka tos funkcijos, kurią atliko praeityje. Anksčiau tai buvo laivybai naudojama upė. Susisiekimas laivais buvo vystomas, sieliai plukdyti šia upe, bet reikėjo valyti vagą, be to, ant dugno yra labai daug akmenų, tai labai srauni upė. Broliai baltarusiai mums padarė kiaulystę – užtvėrė užtvanką ir upės vaga dar nuseko.“

Į savo fakultetą profesorius anksčiau dažnai vaikščiodavo pėsčias, nes troleibusai tuomet dar nekursavo, o autobusai važinėdavo labai retai. „Nukirsdavau kelio gabalą per mišką, Kartą anksti ryte eidamas į darbą pamačiau prie parduotuvės vitrinos Žolyno ir Antakalnio gatvių kampe susibūrusius žmones. Priėjau arčiau ir matau: išdaužta vitrina ir guli stirninas. Pasirodo, gyvūnas, pamatęs savo atvaizdą stikle, nutarė pasibadyti, tai susipjaustė kaklą ir krito.“

J. Vanago teigimu, jei žiūrėtume į Vilniaus planą, pamatytume labai unikalų dalyką: iš Nemenčinės miško žalio šilo liežuvis tęsiasi iki pat Gedimino pilies. „Žinoma, dabar šis žalias koridorius pamažu nyksta, bet pasaulyje nerasite tokios sostinė, kad iš girių žaliu šilu būtų galima patekti į patį centrą. Antakalnyje auga ir seniausia Vilniaus liepa, kuri regėjusi labai senus laukus – ją sunkiai apglėbtų trys žmonės“, – pasakojo knygos autorius.

Antakalnis – švariausias miesto rajonas

J.Vanagas yra atlikęs ir mokslinį darbą, kurio metu domėjosi Vilniaus ir Kauno gyvenamųjų rajonų skirtybėmis.

„Savo moksliniame darbe tyrinėjau, kaip Vilniaus mieste išsidėsto asocialūs reiškiniai, kaip aplinka veikia žmones. Man teko viską apskaičiuoti matematiškai pasitelkus tokius taškus, kaip psichoneurologinis dispanceris, venerinių ligų dispanceris, narkologinis dispanceris, teismai bei policijos nuovados. Viešosios tvarkos pažeidėjai, laisvo elgesio moterys, chroniški alkoholikai, psichikos ligoniai. Tyrimai parodė, kad, nepaisant to, jog yra priemiestinis rajonas, Antakalnis yra daug švaresnis nei kiti miesto rajonai“, – pasakojo jis.

Anot jo, tyrimo rezultatai parodė, kad geležinkelio stoties rajonas ir Šnipiškės knibždėte knibdžėjo minėto kontingento.

„Mano uždavinys buvo šiuos duomenis lyginti su gyvenamąja aplinka, tai šitas rajono švarumas iš karto siejosi su labai geromis gyvenimo sąlygomis. Atlikau sudėtingus matematinius skaičiavimus apie gyvenamosios aplinkos kokybę ir moralinį psichologinį klimatą. Paaiškėjo, kad kur žmonės gyvena erdviau, kur šeima turi savo butą ir nesidalija virtuvėmis su kaimynais, kur mažiausiai naudojama alkoholio, ten švariausia aplinka“, – kalbėjo profesorius.

Vadovaujantis tokia pat metodika tyrimai buvo atlikti ir Kaune, o išvada stebinanti – Kaune švariausias rajonas buvo Žaliakalnis.

„Charakteristikos sutapo – elitinis rajonas, gyvena aukštuomenė. Tai labai panašūs rajonai, ir pasakykite, kad tai sutapimas“, – šypsojosi architektas.

Antakalnyje riedėjo ir tramvajus

Savo knygoje J. Vanagas mini ir arklių traukiamą tramvajų. Tai buvo arklių traukiamas tramvajus.

„Tada dar elektros nebuvo, nebuvo ir asfaltuotų gatvių, tik grįstos, tad ir bėgius tiesti buvo nepatogu. Buvo rasta išeitis – tramvajai važinėjo mediniais loviais. Šių lovių fragmentų dar yra išlikusių Vilnios žiotyse – matomos kai kur likusios atraminės sienelės“, – pasakojo knygos autorius

Pasak pašnekovo, pastačius vagoną ant bėgių susisiekimas tramvajumi buvo daug patogesnis nei karieta.

„Atsirado net specialios taisyklės: negalima stovėti sustojimo aikštelėse, jei vagonas pilnas, tai vežikas iškeldavo įspėjančią vėliavėlę, kad nesustos, nes vagonas jau pilnas ir kt. Kadangi apsukti vagonus reikėjo įrengti specialią kilpą, o tai kainuotų labai brangiai, buvo sugalvota kitaip: vagonas atvažiuodavo iki maršruto pabaigos, arklius paprasčiausiai perkinkydavo, o kad žmonėms nereikėtų sėdėti atbulomis, suolus, įtaisytus ant specialios ašies, pasukdavo ir visi keleiviai važiuodavo žiūrėdami į priekį“, – pasakojo pašnekovas. Buvo bandymų arklius pakeisti dyzeliniais varikliais, bet padidėjus greičiui dažnai nutikdavo taip, kad vagonai iššokdavo iš lovių ir keleiviams tekdavo išlipti ir įstatyti vagoną atgal į vėžes.

Vilniečiai anuomet svajojo ir apie elektrini tramvajų, ir pinigų tam buvo skirta, bet traukinys, vežęs pinigus, ties Bezdonimis buvo apiplėštas, tad ir elektrinio tramvajaus svajonę teko pamiršti.

Nors tikro bėginio tramvajaus Vilniuje niekuomet nebuvo, Antakalnyje ir šiandien yra gatvė, kuri vadinasi Tramvajų.

Naktiniai skambučiai bendravardžiui

Pokalbio pabaigoje J. Vanagas papasakojo ir linksmą istoriją iš asmeninio gyvenimo: „Gyveno Vilniuje chorų dirigentas Juozas Vanagas. Jis, matyt, buvo bohemos atstovas, nes dažnai skambėdavo mano namų telefonas, kur atsiliepęs išgirsdavau klausimą, ar tai Vanago butas, o po teigiamo atsakymo būdavo prašoma pakviesti poną Juozą. Ir paryčiais tekdavo aiškinti, kad Vanagas ne tas.“

Paklaustas, kas netilpo į jo knygą, pašnekovas atsidūsta: „Mane kaltina, kad nesiryžtu rašyti antrosios knygos apie dabartinį Antakalnį. Nesiimu, nes tai, kas buvo, jau istorija. Jei rašys, tai turėtų daryti autorių grupė, kurie aprėps daug daugiau – tai jau būtų nebe primirštas, o klestintis, šiuolaikinis, išvešėjęs Antakalnis.“
Statybunaujienos.lt
Žymės  Architektai



Rašyti komentarą:
Vardas:

Tekstas:

Komentarai šalinami, jeigu juose naudojami necenzūriniai žodžiai, skatinamas smurtas, grasinama.


Asmenybės

nuotrauka
2019-07-22 11:11
Iš Madrido kilęs 27 metų ispanas Villalon Fornes Ignacio bene trečdalį savo gyvenimo jau spėjo praleisti Lietuvoje. Ir laiką čia leidžia ne veltui – šiuo metu jis siekia daktaro laipsnio Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete (KTU SAF). Vaikinas ieško būdų, kaip išgauti...
nuotrauka
2019-05-21 12:16
Kiekvieną darbo rytą ji kopėtėlėmis kyla į 30 m aukštį. Ne tam, kad nuolat gėrėtųsi sostinės Antakalnio panorama. Violeta Janovič jau 11 metų dirba bokštinio krano operatore.
nuotrauka
2019-04-08 11:13
„50 metų – tiek reikia, kad atsirastų istorinė perspektyva ir galėtumėme pastatus nagrinėti istorišku požiūriu“, – įsitikinęs Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) dėstytojas, architektūrologas Vaidas Petrulis. Su aktyviu Kauno modernizmo stiliaus puoselėto...
nuotrauka
2019-03-19 11:30
Grupė Kauno technologijos universiteto (KTU) chemikų drauge su Berlyno „Helmholtz-Zentrum“ mokslinių tyrimų instituto fizikais pasiūlė naują požiūrį į perovskitinius saulės elementus. Mokslininkų pasiūlyta nauja sluoksnių formavimo technologija šiuose saulės elementuose gali ne tik sumažinti jų gamy...
nuotrauka
2019-02-05 10:29
Kiekvienas pastatas prasideda nuo minties architekto galvoje, kurią reikia perteikti ir kitiems. Šiuolaikinės technologijos siūlo tai daryti skaitmenizuotai, tačiau norintys būti architektais privalo išlaikyti ir piešimo ranka stojamąjį egzaminą. Kodėl piešimas ranka nepraranda savo aktualumo?
nuotrauka
2019-01-24 10:09
„Tai sudėtinga, bet iš principo fantastinė profesija. Tai pastovus kūrybinis gyvenimas: tu visą laiką gyveni iliuzijose ir tas iliuzijas perduodi žmonėms“, – taip apie savo pasirinktą karjeros kelią architektūroje kalba garsus Kauno paveldo specialistas Gintaras Prikockis. Daugiausiai dėl paveldo ob...
nuotrauka
2019-01-18 10:48
2017 metais Kauno technologijos universitete (KTU) disertaciją apgynusią Gintarę Kručaitę, drauge ir dar devynis 2017-aisiais geriausiomis pripažintų disertacijų autorius, šią savaitę apdovanojo Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jaunoji mokslininkė ne tik susintetino elektroaktyvias medžiagas, kurios p...
nuotrauka
2019-01-14 17:02
Penki dešimtmečiai – tiek Lietuvos mokslo padangėje skaičiuoja Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, habilituotas technologijos mokslų daktaras Rymantas Jonas Kažys, savo gyvenimą susiejęs su ultragarso tyrinėjimais. Mokslininko įdirbis – daugiau kaip 100 išradimų. Kai kurie jų patentu...
nuotrauka
2018-12-03 11:24
Šeštadienį, gruodžio 1 d., LSA Garbės prezidentui, nusipelniusiam Lietuvos inžinieriui Adakrui Šeštakauskui suėjo 80 metų. Jo kolegoms tai yra žmogus, kuris per du dešimtmečius (1993–2013 m.) „Lietuvos statybininkų asociacijos vaidmenį iškėlė į valstybinį lygmenį“.
nuotrauka
2018-10-24 09:48
Benas Berkmonas, nustebinęs artimųjų ratą, į aukštesniąją mokyklą pasuko po 9 klasių. Nors buvo daug įvairių nuomonių, tačiau šiandien vyras džiaugiasi baigęs ją, vėliau aukštąjį mokslą, pats dėsto ir yra vienos iš didžiausių Lietuvos kelių projektavimo įmonių Lietuvos ir Švedijos regiono vadovas. K...
nuotrauka
2018-10-16 11:48
Niekas nepasiginčys su tuo, kad taisyklingas ir apgalvotas sportas – sveikatos šaltinis. Tačiau sportas naudingas ne vien tik fiziniais aspektais. „Sportas kartu stiprina asmenybės charakterį, lavina analitinio mąstymo, vadovavimo, planavimo, tikslo siekimo gebėjimus. Taip pat stiprinama disciplina,...
nuotrauka
2018-10-03 10:20
Inžinerijos specialistų trūkumas, noras lygiuotis į pažangų užsienį ir lenktynės su technologiniu progresu – tai ne tik šiuolaikinių Lietuvos universitetų galvosūkiai. Lietuvos tarpukario visuomenė taip pat sprendė nepatogius aukštųjų mokyklų tinklo klausimus, piktinosi darbo rinkos poreikių neatiti...
nuotrauka
2018-07-28 10:39
Liepos 27 dieną mirė architektas Algimantas Nasvytis.
nuotrauka
2018-02-16 08:00
Stepono Kairio (1879–1964), Vasario 16-osios signataro, pavardė šiomis dienomis minima ne kartą: įžymus valstybininkas, socialdemokratijos ideologas, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, publicistas ir redaktorius. Bet dažnai pamirštama, kad S. Kairys buvo ne mažiau nusipelnęs pedagogas, inžinierius ir ...
nuotrauka
2018-02-08 14:06
Sostinėje prasidėjo Valstybės atkūrimo 100-mečio renginių programa – šiandien Tado Kosciuškos gatvės skvere atidengtas paminklas didiesiems tautiškumo skatintojams – broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams. Paminklą atidengė Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė Bagdonas, proanūkis Gediminas Tursa...
nuotrauka
2018-02-01 15:13,      papildyta 2018-02-01 15:49, Papildyta informacija apie atsisveikinimą su velioniu
Architektų bendruomenė neteko vieno iškiliausių XX a. II pusės architektų, Algimanto Antano Sprindžio, kurio sukurti objektai bei architektūrinės erdvės suformavo nemenką sovietmečiu modernėjančio Kauno centro dalį, tapo neatskiriama tuometinės architektūros kultūros dalimi.
nuotrauka
2017-12-20 10:38,      papildyta 2017-12-20 14:50, Papildyta nuotraukomis
Vakar buvo oficialiai pristatyta bendrovės „Montuotojas“ generalinio direktoriaus ir valdybos pirmininko Alfonso Jaro knyga „Įmonės valdymas. Dėl ko verta ginčytis, o dėl ko būtina susitarti“.
nuotrauka
2017-11-06 12:41,      papildyta 2017-11-06 15:10, papildyta nuotraukomis
Jau atspausdinta Alfonso Jaro knyga „Įmonės valdymas. Dėl ko verta ginčytis, o dėl ko būtina susitarti“.
nuotrauka
2017-09-15 08:43
Bendrovės „Kortas“ generalinė direktorė Žaneta Overlingienė apdovanota Lietuvos statybininko garbės ženklu. Ženklu, kuris jai įteiktas Statybininkų dienos šventės metu, apdovanojami statybų sektoriaus atstovai už ilgametį atsakingą darbą ir svarų indėlį plėtojant statybos verslą.
nuotrauka
2017-05-12 08:00
Prieš pusmetį Valstybinei darbo inspekcijai (VDI) pradėjo vadovauti Jonas Gricius. Su naujai paskirtu Lietuvos Respublikos vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi kalbamės apie jo darbo gaires, aktualijas ir darbo kultūrą.

Statybunaujienos.lt » Asmenybės

nuotrauka

„UTHERM premium“ – pagerinto šilumos laidumo PIR plokštės

„UTHERM premium“ plokštės pasižymi puikiomis šiluminėmis savybėmis, yra perpus plonesnės negu mineralinės vatos ar EPS sluoksnis. Tokiu būdu taupoma erdvė. Šios plokštės lengvos ir lengvai m...
nuotrauka

Naujos CAT® technikos paklausa Baltijos šalyse didėja

Š. m. gegužės mėn. vyko statybinės technikos šventė „Caterpillar Roadshow“, kurios metu visiems besidomintiems statybinės technikos naujovėmis buvo pademonstruotos pažangiausios „Cat“ prekės...