Nijolė Karašienė (Kiseliūnaitė) 21-erius metus atidirbo Biržų gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje (GKG). Ir ji visai nesutinka su tais, kurie tvirtina, kad darbą reikia keisti kas septynerius metus. Pasak moters, tik nuo žmogaus priklauso, ar jis norės tobulėti, augti. Tai viena. O antra – lojalumo savo įmonei per metus neišugdysi.

Ne tik patys dirbo, bet ir atvedė giminaičius

1977 metais buvo pradėta Biržų gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos (GKG) rekonstrukcija. Po rekonstrukcijos pradėjo veikti nauji cechai, juose sumontuoti nauji įrengimai, pritaikytos naujos technologijos betono ir gelžbetoninių gaminių gamybai. Didėjo gamybos apimtys, reikalavimai kokybei.

„Reikėjo papildomai ieškoti ne tik darbininkų, bet ir specialistų, kurie su tais įrengimais dirbtų, juos aptarnautų, remontuotų, o jų tuo metu visur trūko. Gamykloje darbas buvo nelengvas. Buvo reikalingi patriotai, kurie ne tik nebėgtų iš gamyklos ieškoti lengvesnio darbo, bet ir pasikviestų dirbti savo šeimos narius, gimines, pažįstamus“, – pasakojo tuometinis Biržų GKG direktorius Antanas Kęstutis Paulauskas.

Viena iš tokių patriočių, kaip ją vadina buvęs gamyklos vadovas, buvo Nijolė Karašienė (Kiseliūnaitė), kuri pasikvietė į gamyklą dirbti savo brolius ir sūnėną. Kiseliūnų šeima neapvylė direktoriaus neapvylė – nebijojo sunkaus darbo.

„Jie dirbo taip, tartum Biržų GKG būtų jų antrieji namai. Jie dirbo kaip sau, jiems patikėtą darbą jie atlikdavo kokybiškai, sąžiningai ir iki galo, tarp dirbančiųjų turėjo autoritetą, – pasakoja A. K. Paulauskas. – Gaila, kad gamyklai dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių teko nutraukti savo gamybinę veiklą ir visiems joje dirbantiems teko darbo ieškotis kitur.“

Biržų gelžbetoninių konstrukcijų gamykla buvo įkurta 1966 m. sausio 22 d. 1986 m. sausio 17 d. gamykla buvo perduota tuometinei Respublikinio statybos susivienijimo Pramonės valdybai, o 2004 m. gegužės 25 d. UAB „Biržų gelžbetonis“ nutraukė savo veiklą.

Nijolė 21-erius metus dirbo normuotoja

Nijolė Karašienė (Kiseliūnaitė) gimė ir iki šiol tebegyvena Biržuose. Jos tėvas Mykolas dirbo Biržų apylinkės ryšių linijų montuotoju, mama Ernestina – Biržų duonos kepykloje kūrike. N. Karašienė, baigusi Biržų pirmąją vidurinę mokyklą, dabar – Saulės gimnazija – įstojo mokytis į Vilniaus finansų ir kredito technikumą, kurį baigė 1963 metais, įgydama buhalterinės apskaitos specialybę. Po mokslų grįžo į Biržus ir pradėjo dirbti Biržų vaistinėje – vaistų fasuotoja. Vėliau nuėjo dirbti į tuometinę Biržų taupomąją kasą, buvo Žemės ūkio darbuotojų profsąjungos Biržų skyriaus revizore.

Į Biržų GKG N. Karašienė atėjo dirbti būdama 29-erių metų. Paklausta, kas lėmė tokį pokytį, moteris nelabai galėtų ir pati pasakyti. Gal didesnis atlyginimas, kai buvo mokamos vadinamosios ketvirtinės ir metinės premijos, vadintos tryliktuoju atlyginimu, tačiau iki jų reikėjo padirbėti. Geras atlyginimas lėmė ir gerą pensiją.

Pirmosios ir vienintelės jos pareigos gamykloje per 21-erius metus buvo normuotoja. Šios pareigos taip pat buvo susijusios su skaičiais, tad daug arčiau savo specialybės, negu dirbant vaistų fasuotoja. Moteris ne tik dirbo savo tiesioginį darbą – jai buvo įdomi visuomeninė veikla, ji buvo ir gamyklos profsąjungos komiteto pirmininke.

„Su savo vyru Algimantu, kuris dirbo ryšių linijų montuotoju, užauginome dvi dukras – Indrą ir Auksuolę. Indra baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Šiuo metu gyvena Šiauliuose ir dirba pradinių klasių mokytoja. Auksuolė mokėsi Kauno technologijos universitete, kur įgijo finansų analitikės specialybę“, – pasakoja apie savo šeimą N. Karašienė.

Vytautą kolegos mena kaip įvairiapusišką specialistą

Šeimoje moteris buvo vyriausia iš trijų vaikų. Po jos gimė Vytautas ir Algirdas.

Kaip ir įprasta to meto jaunimui, Vytautas, 1963 metais baigęs tą pačią vidurinę mokyklą, kur mokėsi ir sesuo, buvo paimtas tarnauti į sovietų armiją. Grįžęs iš armijos įsidarbino Biržų melioracijos statybos valdyboje, dirbo įvairius pagalbinius darbus, išmoko tekintojo amato. Dirbdamas mokėsi ir neakivaizdiniu būdu – baigė Kauno kooperacijos technikumą, įgijo prekių žinovo specialybę. Baigęs mokslus, dirbo įvairiose įstaigose. 

1990 metais Vytautas Kiseliūnas įsidarbino Biržų GKG vyriausiuoju mechaniku. „Jis buvo įvairiapusiškas specialistas. Nutuokė apie techniką, mokėjo tekinti, suvirinti metalus, tinkuoti, dažyti ir atlikti kitus darbus, – prisimena savo darbuotoją buvęs gamyklos vadovas A. K. Paulauskas. – Jis nesitenkino vien darbu gamykloje – po darbo užsiėmė ir individualia veikla. Pasigamino įrangą ir namuose, po darbo, iš plastmasės gamino sagas.“

Patobulino kulką, kuri pavadinta jos kūrėjų vardais

Vytautas buvo ir aistringas medžiotojas. Maskviečiui konstruktoriui Polevui pasiūlė patobulinti jo sukurtą kulką „Polevo“. Taip abiem bendradarbiaujant buvo sukurta nauja medžioklinė kulka, kurią jie pavadino „Kipolo“ – į pavadinimą apjungę savo pavardes. Vytautas pats pasigamino įrangą, kuria gamino ne tik savo sukurtas, bet ir kitas, skirtas medžioklei, kulkas. Šios kulkos, pasak A. K. Paulausko, ir dabar yra naudojamos medžioklėje.

N. Karašienė spėja, kad brolis turėjo paveldėjęs tėvo gabumus. Jų tėvas buvo baigęs gimnaziją, mokėjo ir galėjo dirbti visa – ką paėmė, tą ir darė. „Brolis buvo ypatingai smalsus, jam visa buvo įdomu“, – pasakojo N. Karašienė.

Brolio pomėgis gaminti kulkas, kaip spėja moteris ir artimieji, galėjo lemti ir jo mirtį. Kulkų gamyboje jis naudojo šviną, garų ištraukėjo nebuvo, tuo laiku niekas apie tai negalvojo, nes visa gamyba vyko privačiame rūsyje. Tad gali būti, kad švinas prišaukė ir onkologinę ligą – Vytautas mirė jaunas, būdamas 51-erių metų.

Turėjo vyras ir kitų sumanymų, bet nespėjo jų įgyvendinti.

V. Kiseliūnas su žmona Irena augino tris vaikus: du sūnus – Aidą ir Raimondą bei dukrą Kristiną. Aidas, 1988 m. baigęs Biržų pirmąją vidurinę mokyklą, pasekė tėvo pėdomis – įsidarbino Biržų GKG. Dirbo stalių dirbtuvėse kartu su tėvo broliu Algirdu, iš kurio mokėsi staliaus amato.

Nors Lietuvoje jau keitėsi situacija ir santykiai su Sovietų sąjunga, Aidas 1989 m. buvo paimtas tarnauti į sovietų armiją. Grįžęs vėl įsidarbino Biržų GKG staliumi. Vėliau baigė kranininkų kursus ir dirbo formavimo ceche tiltinio krano mašinistu. Šiuo metu Aidas darbuojasi statybose.

Antrasis V. Kiseliūno sūnus Raimondas tapo statybininku, dirba Airijoje.

Jauniausias brolis Algirdas buvo racionalizatorius

Jauniausias N. Karašienės brolis Algirdas Kiseliūnas gimė 1958 metais. Baigęs vidurinę mokyklą, vėlgi tarnavo sovietų armijoje. Grįžęs 1979 metais, kaip ir jo brolis Vytautas bei sesuo N. Karašienė, įsidarbino Biržų GKG formavimo ceche betonuotoju.

Tačiau jį traukė medžio apdirbimo darbai. Atsiradus laisvai vietai gamyklos stalių dirbtuvėse, pasiprašė dirbti ten. Staliaus darbų mokėsi iš ten ilgus metus dirbusio Petro Balčiūno. Buvo gabus mokinys, greitai išmoko staliaus amato. „Buvo racionalizatorius, tobulino reikalingą darbui įrangą, prisimena A. K. Paulauskas. – Tėvų namuose įsirengė stalių dirbtuvę. Pats pasigamino reikalingus medžio apdirbimui įrengimus: medienos pjaustymui, obliavimui, tekinimui, ornamentų išpjaustymui ir kitus. Jo galva buvo pilna novatoriškų idėjų, tačiau dėl ankstyvos mirties, o mirė jis būdamas 44-erių metų, daug suplanuotų darbų liko neįgyvendinta.“

Abu N. Karašienės broliai buvo kūrybingi. Mirus Algirdui, sesuo jo knygose rado žymėjimus, kurie turėjo tapti darbais. „Tokie žmonės buvo mano broliai“, – sako N. Karašienė.

Algirdo sūnus Giedrius, kuriam dabar 33-eji, pasekė tėvo pėdomis. Jis išmoko dailidės, staliaus amato. Šiuo metu gyvena Londone. Dirba darbų vykdytoju įmonėje, kuri verčiasi patalpų vidaus įrengimu įvairios paskirties pastatuose.

Gamykla paviliojo ir pusbrolį su žmona

Biržų GKG dirbo ne tik patys artimiausi N. Karašienės šeimos nariai. Gamykloje įsidarbino ir jos pusbrolis Jonas, tėvo brolio Petro sūnus.1955 metais baigęs Biržų antrąją, dabar Aušros vidurinę mokyklą, tarnavo sovietų armijoje Novokuznecke. Atitarnavęs ten liko ir gyventi, baigė statybos technikumą, dirbo statybose. Tačiau 1970 metais su šeima grįžo į Biržus, o jau kitais metais įsidarbino Biržų GKG – kartu su žmona Aleksandra.

Jonas dirbo formavimo cecho meistru, o jo žmona Aleksandra – armatūros ceche suvirintoja. 1973 metais Jonas išvyko statyti Baikalo-Amūro magistralės. Šiuo metu gyvena Naujajame Uojane (Udmurtija), gyvenvietėje, kurią pastatė lietuviai.

Jono sūnūs Igoris ir Dmitrijus pasekė tėvo pėdomis, tapo statybininkais. Šiuo metu gyvena ir dirba Norvegijoje – statybose.

Kodėl skundėsi direktoriaus žmona

Žmonės gamykloje jautėsi kaip namuose, dirbo kaip sau. Tai tvirtina ir N. Karašienė, tai yra sakęs ir tuomet gamyklai vadovavęs A. K. Paulauskas. „Taip ir buvo, visa priklausė nuo direktoriaus, kuris buvo žmogiškas, labai geras žmogus. Tai nebuvo iš aukšto į žmones žiūrintis vadovas“, – šiltai A. K. Paulauską prisimena N. Karašienė. Direktoriaus žmona skųsdavosi, jog nespėja pirkti naujų pirštinių: nuolat grįžta suplėšytomis, nes jei ką pamatė – ima ir daro kartu su visais.

N. Karašienė su daugeliu savo kolegų išėjo anksčiau, negu buvo uždaryta gamykla. Nes pasikeitė laikas, nuosavybė. „Dabar jau nebenueinu į gamyklą, bet anksčiau nueidavome, pasižiūrėdavome – tušti pastatai, tušti cechai, – pasakoja N. Karašienė. – Už širdies griebia. Tiek metų pradirbta. Sunku buvo visiems. Praktiškai mes visi tie, kurie dar esame gyvi, susitinkame, kad ir gatvėje, – kaip broliai ir seserys. Tiek daug prisiminimų – pasijuokiame, ir paverkiame.“

Moters nuomone, gamykla buvo uždaryta dėl to, kad pateko ne į tas rankas, žmonės, kurie atėjo vadovauti po A. K. Paulausko, nenorėjo, jos manymu, dirbti. N. Karašienė svarsto paprastai – juk betono reikėjo ir reikia.

Darbų kaitaliojimui, 21-erius metus išdirbusi vienoje darbovietėje, Biržų GKG, N. Karašienė nepritaria. Ji tai vadina darbų mėtymu.

„Mes daug ką praradome – nebegerbiame nei patys savęs, nei kito žmogaus“, – dalijasi N. Karašienė. Moteris apgailestauja, kad gyvą bendravimą žmonės pakeitė bendravimu socialiniuose tinkluose, internete. N. Karašienė nėra prieš naujoves. Tik, jos nuomone, pavyzdžiui, kompiuteriai, turi būti naudojami kaip darbo įrankiai, o ne kaip bendravimo priemonė.

Fotogalerijoje – N. Karašienės asmeninio albumo nuotraukos