2020 rugsėjo 23 d. trečiadienis, 2:59
Reklama  |  El. paštas  |  facebook

N. Karašienės šeima dirbo taip, tartum Biržų GKG būtų jų antrieji namai  4 Fotogalerija

2015-01-08 18:39
Nijolė Karašienė (Kiseliūnaitė) jau seniai nebedirba gamykloje, darbą Biržų gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje (GKG) ne savo valia ji baigė 1992 metais. Nes atėjo privatizavimo ir rinkos, kurioje gelžbetonio gaminių nebebuvo kur realizuoti, laikas. Bet matant tuščius gamyklos pastatus, kuriuose karveliai beskraido, moteriai sopa širdį. Tai buvo karta, kuri ne tik vienoje darbovietėje dirbdavo kelias dešimtis metų, bet prisikviesdavo dirbti ir savo šeimas, giminaičius, artimuosius.
nuotrauka
Būdama 29-erių metų Nijolė Karašienė pradėjo dirbti Biržų GKG ir ten pasiliko 21-erius metus. Pašnekovės asm. albumo nuotr.


Nijolė Karašienė (Kiseliūnaitė) 21-erius metus atidirbo Biržų gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje (GKG). Ir ji visai nesutinka su tais, kurie tvirtina, kad darbą reikia keisti kas septynerius metus. Pasak moters, tik nuo žmogaus priklauso, ar jis norės tobulėti, augti. Tai viena. O antra – lojalumo savo įmonei per metus neišugdysi.

Ne tik patys dirbo, bet ir atvedė giminaičius

1977 metais buvo pradėta Biržų gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos (GKG) rekonstrukcija. Po rekonstrukcijos pradėjo veikti nauji cechai, juose sumontuoti nauji įrengimai, pritaikytos naujos technologijos betono ir gelžbetoninių gaminių gamybai. Didėjo gamybos apimtys, reikalavimai kokybei.

„Reikėjo papildomai ieškoti ne tik darbininkų, bet ir specialistų, kurie su tais įrengimais dirbtų, juos aptarnautų, remontuotų, o jų tuo metu visur trūko. Gamykloje darbas buvo nelengvas. Buvo reikalingi patriotai, kurie ne tik nebėgtų iš gamyklos ieškoti lengvesnio darbo, bet ir pasikviestų dirbti savo šeimos narius, gimines, pažįstamus“, – pasakojo tuometinis Biržų GKG direktorius Antanas Kęstutis Paulauskas.

Viena iš tokių patriočių, kaip ją vadina buvęs gamyklos vadovas, buvo Nijolė Karašienė (Kiseliūnaitė), kuri pasikvietė į gamyklą dirbti savo brolius ir sūnėną. Kiseliūnų šeima neapvylė direktoriaus neapvylė – nebijojo sunkaus darbo.

„Jie dirbo taip, tartum Biržų GKG būtų jų antrieji namai. Jie dirbo kaip sau, jiems patikėtą darbą jie atlikdavo kokybiškai, sąžiningai ir iki galo, tarp dirbančiųjų turėjo autoritetą, – pasakoja A. K. Paulauskas. – Gaila, kad gamyklai dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių teko nutraukti savo gamybinę veiklą ir visiems joje dirbantiems teko darbo ieškotis kitur.“

Biržų gelžbetoninių konstrukcijų gamykla buvo įkurta 1966 m. sausio 22 d. 1986 m. sausio 17 d. gamykla buvo perduota tuometinei Respublikinio statybos susivienijimo Pramonės valdybai, o 2004 m. gegužės 25 d. UAB „Biržų gelžbetonis“ nutraukė savo veiklą.

Nijolė 21-erius metus dirbo normuotoja

Nijolė Karašienė (Kiseliūnaitė) gimė ir iki šiol tebegyvena Biržuose. Jos tėvas Mykolas dirbo Biržų apylinkės ryšių linijų montuotoju, mama Ernestina – Biržų duonos kepykloje kūrike. N. Karašienė, baigusi Biržų pirmąją vidurinę mokyklą, dabar – Saulės gimnazija – įstojo mokytis į Vilniaus finansų ir kredito technikumą, kurį baigė 1963 metais, įgydama buhalterinės apskaitos specialybę. Po mokslų grįžo į Biržus ir pradėjo dirbti Biržų vaistinėje – vaistų fasuotoja. Vėliau nuėjo dirbti į tuometinę Biržų taupomąją kasą, buvo Žemės ūkio darbuotojų profsąjungos Biržų skyriaus revizore.

Į Biržų GKG N. Karašienė atėjo dirbti būdama 29-erių metų. Paklausta, kas lėmė tokį pokytį, moteris nelabai galėtų ir pati pasakyti. Gal didesnis atlyginimas, kai buvo mokamos vadinamosios ketvirtinės ir metinės premijos, vadintos tryliktuoju atlyginimu, tačiau iki jų reikėjo padirbėti. Geras atlyginimas lėmė ir gerą pensiją.

Pirmosios ir vienintelės jos pareigos gamykloje per 21-erius metus buvo normuotoja. Šios pareigos taip pat buvo susijusios su skaičiais, tad daug arčiau savo specialybės, negu dirbant vaistų fasuotoja. Moteris ne tik dirbo savo tiesioginį darbą – jai buvo įdomi visuomeninė veikla, ji buvo ir gamyklos profsąjungos komiteto pirmininke.

„Su savo vyru Algimantu, kuris dirbo ryšių linijų montuotoju, užauginome dvi dukras – Indrą ir Auksuolę. Indra baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Šiuo metu gyvena Šiauliuose ir dirba pradinių klasių mokytoja. Auksuolė mokėsi Kauno technologijos universitete, kur įgijo finansų analitikės specialybę“, – pasakoja apie savo šeimą N. Karašienė.

Vytautą kolegos mena kaip įvairiapusišką specialistą

Šeimoje moteris buvo vyriausia iš trijų vaikų. Po jos gimė Vytautas ir Algirdas.

Kaip ir įprasta to meto jaunimui, Vytautas, 1963 metais baigęs tą pačią vidurinę mokyklą, kur mokėsi ir sesuo, buvo paimtas tarnauti į sovietų armiją. Grįžęs iš armijos įsidarbino Biržų melioracijos statybos valdyboje, dirbo įvairius pagalbinius darbus, išmoko tekintojo amato. Dirbdamas mokėsi ir neakivaizdiniu būdu – baigė Kauno kooperacijos technikumą, įgijo prekių žinovo specialybę. Baigęs mokslus, dirbo įvairiose įstaigose. 

1990 metais Vytautas Kiseliūnas įsidarbino Biržų GKG vyriausiuoju mechaniku. „Jis buvo įvairiapusiškas specialistas. Nutuokė apie techniką, mokėjo tekinti, suvirinti metalus, tinkuoti, dažyti ir atlikti kitus darbus, – prisimena savo darbuotoją buvęs gamyklos vadovas A. K. Paulauskas. – Jis nesitenkino vien darbu gamykloje – po darbo užsiėmė ir individualia veikla. Pasigamino įrangą ir namuose, po darbo, iš plastmasės gamino sagas.“

Patobulino kulką, kuri pavadinta jos kūrėjų vardais

Vytautas buvo ir aistringas medžiotojas. Maskviečiui konstruktoriui Polevui pasiūlė patobulinti jo sukurtą kulką „Polevo“. Taip abiem bendradarbiaujant buvo sukurta nauja medžioklinė kulka, kurią jie pavadino „Kipolo“ – į pavadinimą apjungę savo pavardes. Vytautas pats pasigamino įrangą, kuria gamino ne tik savo sukurtas, bet ir kitas, skirtas medžioklei, kulkas. Šios kulkos, pasak A. K. Paulausko, ir dabar yra naudojamos medžioklėje.

N. Karašienė spėja, kad brolis turėjo paveldėjęs tėvo gabumus. Jų tėvas buvo baigęs gimnaziją, mokėjo ir galėjo dirbti visa – ką paėmė, tą ir darė. „Brolis buvo ypatingai smalsus, jam visa buvo įdomu“, – pasakojo N. Karašienė.

Brolio pomėgis gaminti kulkas, kaip spėja moteris ir artimieji, galėjo lemti ir jo mirtį. Kulkų gamyboje jis naudojo šviną, garų ištraukėjo nebuvo, tuo laiku niekas apie tai negalvojo, nes visa gamyba vyko privačiame rūsyje. Tad gali būti, kad švinas prišaukė ir onkologinę ligą – Vytautas mirė jaunas, būdamas 51-erių metų.

Turėjo vyras ir kitų sumanymų, bet nespėjo jų įgyvendinti.

V. Kiseliūnas su žmona Irena augino tris vaikus: du sūnus – Aidą ir Raimondą bei dukrą Kristiną. Aidas, 1988 m. baigęs Biržų pirmąją vidurinę mokyklą, pasekė tėvo pėdomis – įsidarbino Biržų GKG. Dirbo stalių dirbtuvėse kartu su tėvo broliu Algirdu, iš kurio mokėsi staliaus amato.

Nors Lietuvoje jau keitėsi situacija ir santykiai su Sovietų sąjunga, Aidas 1989 m. buvo paimtas tarnauti į sovietų armiją. Grįžęs vėl įsidarbino Biržų GKG staliumi. Vėliau baigė kranininkų kursus ir dirbo formavimo ceche tiltinio krano mašinistu. Šiuo metu Aidas darbuojasi statybose.

Antrasis V. Kiseliūno sūnus Raimondas tapo statybininku, dirba Airijoje.

Jauniausias brolis Algirdas buvo racionalizatorius

Jauniausias N. Karašienės brolis Algirdas Kiseliūnas gimė 1958 metais. Baigęs vidurinę mokyklą, vėlgi tarnavo sovietų armijoje. Grįžęs 1979 metais, kaip ir jo brolis Vytautas bei sesuo N. Karašienė, įsidarbino Biržų GKG formavimo ceche betonuotoju.

Tačiau jį traukė medžio apdirbimo darbai. Atsiradus laisvai vietai gamyklos stalių dirbtuvėse, pasiprašė dirbti ten. Staliaus darbų mokėsi iš ten ilgus metus dirbusio Petro Balčiūno. Buvo gabus mokinys, greitai išmoko staliaus amato. „Buvo racionalizatorius, tobulino reikalingą darbui įrangą, prisimena A. K. Paulauskas. – Tėvų namuose įsirengė stalių dirbtuvę. Pats pasigamino reikalingus medžio apdirbimui įrengimus: medienos pjaustymui, obliavimui, tekinimui, ornamentų išpjaustymui ir kitus. Jo galva buvo pilna novatoriškų idėjų, tačiau dėl ankstyvos mirties, o mirė jis būdamas 44-erių metų, daug suplanuotų darbų liko neįgyvendinta.“

Abu N. Karašienės broliai buvo kūrybingi. Mirus Algirdui, sesuo jo knygose rado žymėjimus, kurie turėjo tapti darbais. „Tokie žmonės buvo mano broliai“, – sako N. Karašienė.

Algirdo sūnus Giedrius, kuriam dabar 33-eji, pasekė tėvo pėdomis. Jis išmoko dailidės, staliaus amato. Šiuo metu gyvena Londone. Dirba darbų vykdytoju įmonėje, kuri verčiasi patalpų vidaus įrengimu įvairios paskirties pastatuose.

Gamykla paviliojo ir pusbrolį su žmona

Biržų GKG dirbo ne tik patys artimiausi N. Karašienės šeimos nariai. Gamykloje įsidarbino ir jos pusbrolis Jonas, tėvo brolio Petro sūnus.1955 metais baigęs Biržų antrąją, dabar Aušros vidurinę mokyklą, tarnavo sovietų armijoje Novokuznecke. Atitarnavęs ten liko ir gyventi, baigė statybos technikumą, dirbo statybose. Tačiau 1970 metais su šeima grįžo į Biržus, o jau kitais metais įsidarbino Biržų GKG – kartu su žmona Aleksandra.

Jonas dirbo formavimo cecho meistru, o jo žmona Aleksandra – armatūros ceche suvirintoja. 1973 metais Jonas išvyko statyti Baikalo-Amūro magistralės. Šiuo metu gyvena Naujajame Uojane (Udmurtija), gyvenvietėje, kurią pastatė lietuviai.

Jono sūnūs Igoris ir Dmitrijus pasekė tėvo pėdomis, tapo statybininkais. Šiuo metu gyvena ir dirba Norvegijoje – statybose.

Kodėl skundėsi direktoriaus žmona

Žmonės gamykloje jautėsi kaip namuose, dirbo kaip sau. Tai tvirtina ir N. Karašienė, tai yra sakęs ir tuomet gamyklai vadovavęs A. K. Paulauskas. „Taip ir buvo, visa priklausė nuo direktoriaus, kuris buvo žmogiškas, labai geras žmogus. Tai nebuvo iš aukšto į žmones žiūrintis vadovas“, – šiltai A. K. Paulauską prisimena N. Karašienė. Direktoriaus žmona skųsdavosi, jog nespėja pirkti naujų pirštinių: nuolat grįžta suplėšytomis, nes jei ką pamatė – ima ir daro kartu su visais.

N. Karašienė su daugeliu savo kolegų išėjo anksčiau, negu buvo uždaryta gamykla. Nes pasikeitė laikas, nuosavybė. „Dabar jau nebenueinu į gamyklą, bet anksčiau nueidavome, pasižiūrėdavome – tušti pastatai, tušti cechai, – pasakoja N. Karašienė. – Už širdies griebia. Tiek metų pradirbta. Sunku buvo visiems. Praktiškai mes visi tie, kurie dar esame gyvi, susitinkame, kad ir gatvėje, – kaip broliai ir seserys. Tiek daug prisiminimų – pasijuokiame, ir paverkiame.“

Moters nuomone, gamykla buvo uždaryta dėl to, kad pateko ne į tas rankas, žmonės, kurie atėjo vadovauti po A. K. Paulausko, nenorėjo, jos manymu, dirbti. N. Karašienė svarsto paprastai – juk betono reikėjo ir reikia.

Darbų kaitaliojimui, 21-erius metus išdirbusi vienoje darbovietėje, Biržų GKG, N. Karašienė nepritaria. Ji tai vadina darbų mėtymu.

„Mes daug ką praradome – nebegerbiame nei patys savęs, nei kito žmogaus“, – dalijasi N. Karašienė. Moteris apgailestauja, kad gyvą bendravimą žmonės pakeitė bendravimu socialiniuose tinkluose, internete. N. Karašienė nėra prieš naujoves. Tik, jos nuomone, pavyzdžiui, kompiuteriai, turi būti naudojami kaip darbo įrankiai, o ne kaip bendravimo priemonė.

Fotogalerijoje – N. Karašienės asmeninio albumo nuotraukos

 
Statybunaujienos.lt
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka




Rašyti komentarą:
Vardas:

Tekstas:

Komentarai šalinami, jeigu juose naudojami necenzūriniai žodžiai, skatinamas smurtas, grasinama.

Rimutė
2015-01-17 18:12
Aš taip pat dirbau GKG. Gyvenu prie pat buvusios gamyklos ir skauda širdį žiūrint į apleistus , išdrąskytus pastatus
Rita Kvedarienė
2015-01-16 14:27
Aš tai pat dirbau GKG. Didžiuojuosi Nijolės šeima, kuri ir man daug padėjo gyvenime.
darbuotojai
2015-01-10 09:31
kur rasti dabar tokiu zmoniu, kaip reikia atsidavusiu ir norinciu dirbti
Indra
2015-01-09 20:45
Džiaugiuosi savo šeima, tai buvo nuostabūs žmonės.Labai gaila, kad gyvenimo kelias vieniems būna labai trumpas... Mama ir dabar yra mūsų šeimos galva. Ji ir patarėja, ir godėja.Tai nepaprastai stipri asmenybė. Džiaugiuosi turėdama tokią MAMĄ.

Asmenybės

nuotrauka
2020-09-17 08:58
Nuo mažens esame pratinami laiką leisti komandoje: žaidimų aikštelėje žaidžiame su bendraamžiais, mokyklos suole sėdime su klasės draugu, o laisvalaikį mieliau leidžiame draugų ir artimųjų kompanijoje. Įvairius darbus taip pat dažnai norime atlikti ne po vieną, o kartu su kitais.
nuotrauka
2020-09-16 07:30
Jevgenij Kleinov yra įmonės „Naresta“ projektų vadovas, statybos inžinierius. Tačiau 36-erių vyras sako, kad sėkmingas projektų vadovo darbas yra susijęs ne tik su kompetencijomis, bet ir su gebėjimu bendrauti su užsakovais, partneriais. „Diplomatija, derybiniai įgūdžiai mano darbe labai svarbūs, ne...
nuotrauka
2020-08-26 11:01
Pasirinkę technologinės pakraipos studijas jaunuoliai yra laukiami įvairiausiose gyvenimo srityse, net ir kosmines technologijas kuriančiose kompanijose arba kosminių tyrimų centruose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
nuotrauka
2020-03-04 12:25
„Reikia atkakliai siekti tikslo, ieškoti būdų įgyvendinti idėją, kuria tiki ir nebijoti“, – sėkmingo verslo paslaptimis dalijasi teisės, buhalterijos, verslo, mokesčių konsultacijų paslaugų įmonės „Justicija“ vadovas Vaidas Šalaševičius. Be darbo savo įmonėje jis įsteigė ne vieną verslininkus vienij...
nuotrauka
2019-12-26 08:57
Saulius Bekampis nuolat segi Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) ženkliuką. Jį įsisegė gerokai anksčiau, negu baigiantis 2019 m. tapo LSIS prezidentu. „Segėdamas šį ženkliuką, išreiškiu didžiulę pagarbą savo profesijai – esu statybos inžinierius, tokiu laikau save ir iš prigimties. O ženkli...
nuotrauka
2019-11-13 13:27
Lapkritį aplinkosaugos veteranui, Aplinkos ministerijos įsteigtos VšĮ „Grunto valymo technologijos“ direktoriui Rapolui Liužinui sukanka 80 metų. Jį pažįsta dauguma aplinkosaugininkų bendruomenės narių. Vieniems jis buvo mokytojas, globėjas, kitiems – vadovas, bendramintis ir bendražygis.
nuotrauka
2019-11-05 10:16
Dienraščio „Verslo žinios“ jau devintus metus rengiamuose Verslo lyderių apdovanojimuose Jaunojo Metų CEO titulą pelnė Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnas Mantas Makulavičius, granito ir dolomito skalda prekiaujančios UAB „Milsa“ vadovas. Jo įsitikinimu, dabar yra Lietuvos aukso amžius, k...
nuotrauka
2019-10-21 15:46
Buvusiam ilgamečiam Palangos miesto vyriausiajam architektui Leonui Laimučiui Mardosui spalio 19 d. suėjo 90.
nuotrauka
2019-07-22 11:11
Iš Madrido kilęs 27 metų ispanas Villalon Fornes Ignacio bene trečdalį savo gyvenimo jau spėjo praleisti Lietuvoje. Ir laiką čia leidžia ne veltui – šiuo metu jis siekia daktaro laipsnio Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakultete (KTU SAF). Vaikinas ieško būdų, kaip išgauti...
nuotrauka
2019-05-21 12:16
Kiekvieną darbo rytą ji kopėtėlėmis kyla į 30 m aukštį. Ne tam, kad nuolat gėrėtųsi sostinės Antakalnio panorama. Violeta Janovič jau 11 metų dirba bokštinio krano operatore.
nuotrauka
2019-04-08 11:13
„50 metų – tiek reikia, kad atsirastų istorinė perspektyva ir galėtumėme pastatus nagrinėti istorišku požiūriu“, – įsitikinęs Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) dėstytojas, architektūrologas Vaidas Petrulis. Su aktyviu Kauno modernizmo stiliaus puoselėto...
nuotrauka
2019-03-19 11:30
Grupė Kauno technologijos universiteto (KTU) chemikų drauge su Berlyno „Helmholtz-Zentrum“ mokslinių tyrimų instituto fizikais pasiūlė naują požiūrį į perovskitinius saulės elementus. Mokslininkų pasiūlyta nauja sluoksnių formavimo technologija šiuose saulės elementuose gali ne tik sumažinti jų gamy...
nuotrauka
2019-02-05 10:29
Kiekvienas pastatas prasideda nuo minties architekto galvoje, kurią reikia perteikti ir kitiems. Šiuolaikinės technologijos siūlo tai daryti skaitmenizuotai, tačiau norintys būti architektais privalo išlaikyti ir piešimo ranka stojamąjį egzaminą. Kodėl piešimas ranka nepraranda savo aktualumo?
nuotrauka
2019-01-24 10:09
„Tai sudėtinga, bet iš principo fantastinė profesija. Tai pastovus kūrybinis gyvenimas: tu visą laiką gyveni iliuzijose ir tas iliuzijas perduodi žmonėms“, – taip apie savo pasirinktą karjeros kelią architektūroje kalba garsus Kauno paveldo specialistas Gintaras Prikockis. Daugiausiai dėl paveldo ob...
nuotrauka
2019-01-18 10:48
2017 metais Kauno technologijos universitete (KTU) disertaciją apgynusią Gintarę Kručaitę, drauge ir dar devynis 2017-aisiais geriausiomis pripažintų disertacijų autorius, šią savaitę apdovanojo Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jaunoji mokslininkė ne tik susintetino elektroaktyvias medžiagas, kurios p...
nuotrauka
2019-01-14 17:02
Penki dešimtmečiai – tiek Lietuvos mokslo padangėje skaičiuoja Kauno technologijos universiteto (KTU) profesorius, habilituotas technologijos mokslų daktaras Rymantas Jonas Kažys, savo gyvenimą susiejęs su ultragarso tyrinėjimais. Mokslininko įdirbis – daugiau kaip 100 išradimų. Kai kurie jų patentu...
nuotrauka
2018-12-03 11:24
Šeštadienį, gruodžio 1 d., LSA Garbės prezidentui, nusipelniusiam Lietuvos inžinieriui Adakrui Šeštakauskui suėjo 80 metų. Jo kolegoms tai yra žmogus, kuris per du dešimtmečius (1993–2013 m.) „Lietuvos statybininkų asociacijos vaidmenį iškėlė į valstybinį lygmenį“.
nuotrauka
2018-10-24 09:48
Benas Berkmonas, nustebinęs artimųjų ratą, į aukštesniąją mokyklą pasuko po 9 klasių. Nors buvo daug įvairių nuomonių, tačiau šiandien vyras džiaugiasi baigęs ją, vėliau aukštąjį mokslą, pats dėsto ir yra vienos iš didžiausių Lietuvos kelių projektavimo įmonių Lietuvos ir Švedijos regiono vadovas. K...
nuotrauka
2018-10-16 11:48
Niekas nepasiginčys su tuo, kad taisyklingas ir apgalvotas sportas – sveikatos šaltinis. Tačiau sportas naudingas ne vien tik fiziniais aspektais. „Sportas kartu stiprina asmenybės charakterį, lavina analitinio mąstymo, vadovavimo, planavimo, tikslo siekimo gebėjimus. Taip pat stiprinama disciplina,...
nuotrauka
2018-10-03 10:20
Inžinerijos specialistų trūkumas, noras lygiuotis į pažangų užsienį ir lenktynės su technologiniu progresu – tai ne tik šiuolaikinių Lietuvos universitetų galvosūkiai. Lietuvos tarpukario visuomenė taip pat sprendė nepatogius aukštųjų mokyklų tinklo klausimus, piktinosi darbo rinkos poreikių neatiti...

Statybunaujienos.lt » Asmenybės

nuotrauka

„Grinda“ išaugo Vilniaus rūbą

Vilniaus „Grinda“ užbaigė sostinės judrios T. Narbuto gatvės lietaus nuotekų kolektoriaus rekonstrukciją. Įgyvendinant šį projektą, pirmą kartą Lietuvoje panaudoti inovatyvūs sprendimai aukš...