Dvyniai tapo architektais ir inteligentijos legendomis

Pokario Lietuvoje architektai Algimantas Nasvytis ir jo brolis dvynys Vytautas buvo tapę inteligentijos legendomis. Drauge ir atskirai jų suprojektuoti pastatai – kavinė „Neringa“, Aukščiausiosios Tarybos (dabar Seimo) rūmai, viešbutis „Lietuva” ir daug kitų statinių yra reikšmingi Lietuvos ir Vilniaus architektūros akcentai. Kūryboje broliai būdavo gražus tandemas – papildydavo vienas kitą, pratęsdavo vienas kito pradėtą mintį. Ir bendrus projektus jie paprastai gindavo, pristatydavo kartu.

Nasvyčių darbai daugybę kartų įvertinti premijomis, medaliais, vyriausybiniais apdovanojimais. Lietuvos valstybinė premija, Lietuvos liaudies architekto vardais, o jau nepriklausomoje Lietuvoje – auksinis „Architektūros Riterio“ ordinas (1998 m.) – tai toli gražu ne visi jų kūrybinio darbo įvertinimo ženklai.

Viceministrais pasirinko gerus vadybininkus

Kaip ir savaime suprantama, kad nepartinis, pripažintas specialistas, aktyvus sąjūdietis A. Nasvytis tapo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos pirmosios Vyriausybės ministru. Statybų sektoriuje jis buvo savas žmogus, čia jam viskas buvo žinoma, bet, kaip pats pripažįsta, neturėjo administracinio darbo patirties. Jo gyvenimo esmę sudarė kūryba, o ministras turėjo vadovauti gausiam, daugialypiam kolektyvui. Paskirtas statybos ir urbanistikos ministru, A. Nasvytis rado išeitį – viceministrais pasirinko patyrusius vadybininkus, praktikus Julių Laiconą ir Algirdą Vapšį.

„Man labai pasisekė su viceministrais. Jie buvo labai patyrę administratoriai ir puikūs kolegos. Mes dirbome darniai, be įtampos, pasitardami“, – praėjus porai dešimtmečių metų, sako A. Nasvytis. Jis iki šiol labai šiltai prisimena Statybos ir urbanistikos ministerijos kolektyvą:

„Aš ten gerai jaučiausi. Bet dirbti ministru sutikau su sąlyga, kad dirbsiu ne ilgiau kaip dvejus metus. Norėjau kuo greičiau grįžti prie kūrybos, architekto profesija man – gyvenimo būdas, o administracinio darbo niekada nemėgau, jis mane tiesiog „išgręždavo“ – dalijosi A. Nasvytis.

Atkūrę valstybę, ėmėsi keisti statybą

Lietuvos statybų sektorius buvusioje sovietų sąjungoje buvo vienas pažangiausių.Bet pokyčiai buvo būtini.

„Tiek architektūroje, tiek statyboje dar sovietmečiu orientavomės į skandinavus, į Vakarus. Mums imponavo šiauriečių, ypač suomių, santykis su gamta, šilumą tausojančios jų technologijos. Buvau pirmas Lietuvos ministras, Danijos vyriausybės kvietimu nuvykęs į Kopenhagą, kur domėjausi šilto būsto problematika, energetinius išteklius taupančiomis technologijomis. Nuo pirmų nepriklausomybės atkūrimo metų iš danų, švedų, suomių mokėmės statybinių medžiagų gamybos ir šiltinimo darbų technologijų. Atkūrę valstybės nepriklausomybę nedelsdami turėjom atsisakyti sovietinės statybų praktikos, kai nekreipdavom dėmesio į materialinius išteklius – kokios šiluminės varžos medžiagos, kiek reikės resursų pastato šildymui. Tapom savarankiški, tai reiškia – atsakingi už savo sprendimus“, – pasakojo A. Nasvytis.

Davė pradžią šilto būsto programai

Algimanto Nasvyčio vadovaujamoje ministerijoje buvo pradėta kurti šilto būsto programa. Buvo įkurtas net specialus departamentas, pertvarkyta ministerijos struktūra, kad atitiktų naujus uždavinius. Tokie sumanymai, prisimena pirmasis statybos ir urbanistikos ministras, sukeldavo ir pasipriešinimą. Ne visi norėjo suprasti, kas daroma ir kodėl. Juo labiau, kad teko pertvarkyti visą statybinių medžiagų pramonę. Kodėl sumažinot plytų gamybą?! Kad plytos prastai laiko šilumą, nėra ilgaamžės, oponentai nenorėjo nė girdėti.

Sovietinės gelžbetonio gamyklos taip pat nebeatitiko laikmečio keliamų uždavinių. Problemų buvo daug. Vieni reikalavo viską keisti nedelsiant ir iš pagrindų, kiti laikėsi nuosaikesnės linijos. Permainas tuometinė ministerija vykdė nuosekliai, palaipsniui. Ministerijai teko sukurti naujų norminių dokumentų paketus, kurie sudarytų sąlygas įgyvendinti užsibrėžtus taupaus statinio, šilto būsto programas. Pertvarka apėmė statybą ir renovaciją.

„Norėjom statyti rimtai, ilgam ir gyventi taupiai, – sako A. Nasvytis. – Kurdami statybos reglamentą, esminių klaidų nepadarėm. Kaip sakiau, mokėmės iš skandinavų. Diegėm naujas technologijas, padėjom statyti naujas statybos medžiagų gamyklas, naujus cechus. Tai, ką matėm pas skandinavus, patys stengėmės padaryti greičiau ir geriau. Turėjom galimybę mokytis net iš jų klaidų.“

Bendri interesai buvo svarbiau, aukščiau už asmeninius

Statybos ir urbanistikos ministerijai kartu su Susisiekimo ministerija teko spręsti konceptualius nepriklausomos Lietuvos Respublikos geopolitikos uždavinius, kai Vyriausybė nutarė, kad Lietuva turi būti tranzito šalis.

„Bendradarbiaudami su kelių statybos specialistais, suformavome tranzitinių kelių per Lietuvos teritoriją vadinamąjį transporto kryžių: Vakarų-Rytų krypties tarptautinį transporto koridorių Klaipėda-Vilnius- Minskas su atšakomis į Maskvą ir į Kijevą, taip pat transporto koridorių Pietų-Šiaurės kryptimi, pavadintą „Via Baltica“ – iš Varšuvos per Kauną į Rygą ir Taliną. Įgyvendinant šiuos projektus reikėjo konsoliduoti kelių valstybių interesus ir pastangas. Mums tai pavyko. Su susisiekimo ministru Jonu Biržiškiu sėkmingai išvengdavom aštrių kampų. Lietuvos valstybės geopolitinius tikslus pirmosios Vyriausybės kabinetas suformulavo ir sėkmingai įsuko“, – sako A. Nasvytis.

Pirmojoje Vyriausybėje dirbo ne tik kompetentingi žmonės, specialistai – bendri interesai jiems buvo svarbiau, aukščiau už asmeninius. Pašnekovo manymu, jeigu kitos Vyriausybės būtų perėmusios tą estafetę – jeigu ne partijos, o Lietuvos valstybės interesams politikai teiktų prioritetą, gerokai menkesnių krizių ir mažiau nuostolių patirtume jau vien dėl dešimtmečiais neužbaigiamų statybų ir vilkinamų svarbių projektų, kaip nepriklausomybės pradžioje sėkmingai pradėtas įgyvendinti Pietų – Šiaurės krypties europinės vėžės geležinkelis iš Varšuvos į Taliną. Šis projektas laikas nuo laiko „uždusinamas“ ir vis iš naujo pradedamas. Jau kelintą kartą! Ar šįkart jau pavyks jį įgyvendinti?

Taupant lėšas „Via Baltica“ poreikiams buvo pritaikyti esami krašto keliai, neskubėta tiesti modernios magistralės. Gyvenimas parodė, sako A. Nasytis, kad šis sprendimas nebuvo geriausias. Krovininio transporto tarptautiniai srautai sparčiai didėjo ir tas kelias pasidarė nesaugus, vairuotojai jį praminė „mirties keliu“, nes sumaitojamas transportas, verslas patiria nuostolių, žūva žmonės.

„Nesitikėjau, kad projektas „Via Baltica“ bus taip ilgai, taip vangiai įgyvendinamas“, – prisipažįsta pašnekovas.

Baltąjį tiltą statė maistą mainydami į statybines medžiagas

Anot buvusio ministro, ministerija turėjo daug laisvės teikti siūlymus. Jeigu žinojai, ko sieki, turėjai svarių argumentų, į siūlymą Vyriausybė įsiklausydavo. Tiesa, priklausė ir nuo gebėjimo įtikinti. O stabdė ribotos techninės ir medžiaginės galimybės bei mentalitetas (kas aukščiau sėdi, tas ir teisus).

„Statybos procesas yra brangus, kuo ilgiau statai, tuo brangiau kainuoja. Bet galimybės statyti buvo ribotos, reikėjo susidėlioti prioritetus ir ieškoti sprendimų, kaip juos įgyvendinti. Remdavausi Australijos pavyzdžiu. Australai per krizę Sidnėjuje pastatė arkinį tiltą, tapusį vienu iš pasaulio stebuklų. Kai mes Vilniuje projektavom Neries dešiniojo kranto užstatymą, priėjom prie išvados, kad tos statybos niekam nerūpės, jeigu nepastatysime pėsčiųjų tilto per upę nuo Lukiškių aikštės. Tačiau lėšų jo statybai nebuvo. Ką mes darėm? Vyriausybei pritarus, su prekybos ministru Albertu Sinevičiumi lietuviškus maisto produktus keitėm į Ukrainos statybines medžiagas. Taip barteriu (natūriniais mainais) pastatėm pėsčiųjų Baltąjį tiltą, be kurio vilniečiai savo miesto jau neįsivaizduoja“, – pasakoja A. Nasvytis.

Vietoj Aplinkos ministerijos siūlo Kraštotvarkos

Konkurencija – tai ne socialistinis lenktyniavimas. Prasidėjus privatizacijai, konkuruoti imta jau ne dėl premijos ar pereinamosios vėliavėlės, o dėl galimybės išgyventi. Anot pašnekovo, statybos sektoriaus žmonės labai greitai persiorientavo, prisitaikė prie naujų gyvenimo sąlygų, mokėsi išgyventi. Buvę dideli statybos trestai subyrėjo į privačias organizacijas, buvusias statybos valdybas. Prie naujų poreikių prisitaikė statybinių medžiagų gamybos įmonės. Susikūrė savarankiškas verslas. Kai atsirado pelningų pasiūlymų, išnyko sprendimų priėmimo baimė. Nebereikėjo dairytis pritarimo į aukštesnes instancijas. Visuose statybų sektoriaus lygiuose radosi iniciatyvių žmonių. Labai greitai konkurencija ir bendradarbiavimas pasidarė vienodai svarbios verslo plėtros ir išgyvenimo sąlygos.

„Tačiau giluminiai, mentaliniai procesai vyksta lėtai. Architektūra bręsta kartu su žmogumi, kad sukurtum ką nors tikrai vertinga, reikia iš vidaus tam subręsti, neužtenka pamatyti, nukopijuoti. Prieš pora dešimtmečių esu sakęs, kad atkūrus nepriklausomybę norėjom suardyti sovietinę savitikslę statybos dėl statybos sistemą, kurioje nebuvo paisoma, ar žmogui patogu. Dabar turim panašią problemą – statybos, būsto kokybę lemia pinigai ir vėl žmogus „lieka už kadro“. Į projektavimo procesą reikėtų įdėti daugiau „dūšios“, tam skirti daugiau laiko ir lėšų. Patogumas gyventi turėtų būti prioritetas ir projektuotojui, ir užsakovui. Tai atsiperkantis dalykas. Kvadratinių metrų kiekis ir kaina dar nepasako, ar žmogui bus patogu. Labai svarbus spendimų profesionalumas. Reikėtų pigesnių būstų, iš pigesnių medžiagų statomuose namuose“, – įsitikinęs žymus architektas. Vertėtų gerai paskaičiuoti, kada pastatą renovuoti, o kada labiau verta jį griauti ir statyti naują.

Algimanto Nasvyčio manymu, buvo paskubėta naikinti Statybos ir urbanistikos ministeriją. Aplinkos ministerija jos nepakeičia.

„Jeigu būtų įkurta Kraštotvarkos ministerija, ji plačiau apimtų statybų ir aplinkos santykių problematiką. Tačiau Aplinkos ministerija nesubalansuoja problemų, kai kurios sritys sureikšminamos, nukrypstama į aplinkosaugą kaip draudimą, nepajėgiama rasti žmogui patogaus ir aplinkai draugiško sprendimo“, – svarsto pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis.

Fotogalerijoje - pašnekovo asmeninio archyvo nuotraukos