2018 lapkričio 21 d. trečiadienis, 4:45
Reklama  |  El. paštas  |  facebook

Steponas Kairys. Signataras iš inžinierių Olimpo

Juozas STRAŽNICKAS      2018-02-16 08:00
Stepono Kairio (1879–1964), Vasario 16-osios signataro, pavardė šiomis dienomis minima ne kartą: įžymus valstybininkas, socialdemokratijos ideologas, Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas, publicistas ir redaktorius. Bet dažnai pamirštama, kad S. Kairys buvo ne mažiau nusipelnęs pedagogas, inžinierius ir statybininkas, nors įrašas diplome liudija, kad įgijo inžinieriaus technologo vardą.
nuotrauka
1942 m. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto taryba vertino Stepono Kairio nuopelnus inžinerijos mokslui ir praktikai, pažymėdama, kad „inž. Kairį reikia laikyti SANITARINĖS TECHNIKOS TĖVU“. Bendrovės „Kauno vandenys“ muziejaus iliustr.


Sanitarinės technikos Tėvas

Šios publikacijos pamatas, laikančioji konstrukcija, autoriaus įsivaizdavimu, yra viena diena. Panašių buvo keliolika, bet tokia tik viena.

Rūstūs 1942-ieji. Birželio 20-oji. Tądien Kaune Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakulteto taryba vertino S. Kairio nuopelnus inžinerijos mokslui ir praktikai.

Komisija pažymėjo, kad Steponas Kairys „nuo 1924 m. dėsto vandentiekių ir kanalizacijos kursą ir yra išauginęs eilę jaunų inžinierių, kurie tuos darbus vykdo kituose Lietuvos miestuose. Tuo būdu inž. Kairį reikia laikyti SANITARINĖS TECHNIKOS TĖVU. Pavyzdingai įvykdęs Laikinosios sostinės sanitarinį sutvarkymą ir prisidėjęs prie kitų miestų kanalizacijos bei vandentiekių projektavimo, inž. Kairys yra labai nusipelnęs Lietuvai ir Lietuvos mokslui“. Trys žodžiai protokole – didžiosiomis raidėmis.

Toliau komisija pastebėjo, kad „jis yra išleidęs „Miestų kanalizacijos kursą“, kuris yra laikomas pavyzdingai paruoštu ir išleistu vadovėliu; ta knyga daro garbės ne tik mūsų Universitetui, bet ir visam kraštui“.

Tądien Fakulteto taryba, įvesdinusi Kairį į Sanitarinės technikos tėvus, jam suteikė inžinerijos mokslų daktaro laipsnį, „atleidžiant jį nuo nustatytų kvotimų ir disertacijos gynimo“.

Kitame posėdyje minėtoji Taryba slaptu balsavimu nusprendė išrinkti Kairį ordinariniu profesoriumi, „kadangi kaip dėstytojas pasižymi giliu savo dalyko pažinimu, rimtu dėstymu ir tinkamai suorganizuotais pratimais bei projektavimais“.

Įvertinimas to, iš ko daugiau kaip du dešimtmečius valgė duoną kasdieninę. Nors ši sritis buvo netikėta ir kažkiek nelaukta jam pačiam – vandentiekio ir kanalizacijos statyba. Taigi, miestų inžinerinė sanitarija ir aplinka, ką dabar vadiname inžinerine ekologija. Veikla, kurios rezultatai ir šiandien įspūdingi, neretai stebinantys, pelnę S. Kairiui inžinerinės ekologijos pionieriaus vardą.

Neatsitiktinai jo bendraamžis, kolega inžinierius prof. Stasys Dirmantas yra rašęs: „jeigu XIX ir XX a. sandūroje mūsų krašte inžinierių žvaigždyne švietė Petro Vileišio žvaigždė, tai XX a. pirmajame ketvirtyje lietuviškan Olimpan užkopė ir iki šiol aukštoje kulminacijoje laikosi trivardė Tumasonio - Kairio - Kaminsko persona“.

Steponui Kairiui tada buvo 63-eji.

Pakvietė Petras Vileišis

O visa to pradžia – prieš keturis dešimtmečius. Spontaniškai, o gal ir ne visai, aukštaitis S. Kairys, pasiturinčio Kurklių valsčiaus Užunvėžių kaimo ūkininko sūnus, baigęs Šiaulių berniukų gimnaziją, nusprendė studijuosiąs inžinerijos mokslus.

„Būti inžinieriumi pasiryžau po to, kai pirm to gavau pergyventi sunkią man, dar sunkesnę mano tėvams tragediją, atsisakęs būti kunigu“, – prisimins.

Studijas Sankt Peterburgo Technologijos institute, prestižinėje imperijos aukštojoje mokykloje, pradėjo, kaip pats rašė, „pakiliu ūpu ir šviesiomis viltimis“ 1898 m. rudenį. Kai sostinėje kilo mitingai, demonstracijos, kai viskas pradėjo smarkiai rūgti, „laikiau padorumo prievole juose dalyvauti“.

Steponas Kairys su kolegomis

Šalintas, skridęs gatvėn ir vėl priimtas: „Studijų neužleisdamas savo mokslo pažanga tiek gerai stovėjau, kad pradėdamas antrąjį kursą ir iki institutą pabaigdamas galėjau naudotis viena geriausių jo duodamų Kričevskio stipendijų, skiriamų pažangiems studentams.“ Technologijos institutą baigė 1908 metais. Su pagyrimu, parengęs diplominį darbą „Geležinio tilto projektas“ ir įgijęs inžinieriaus technologo vardą. Nors pats sakė: „Iš 6 institute praleistų metų, gerus 3 metus praleidau už mokyklos sienų“. 

Apie vieno garsiausių to meto lietuvių inžinierių, verslininko, kartu ir lietuvybės apaštalo Petro Vileišio ir studento, jauno inžinieriaus Kairio santykius ne ką težinoma. Nedrąsu tvirtinti, bet dingstimi pirmajam susitikimui galėjo būti kad ir knygelė, kurią lietuviškai „sutaisė“ studentas Kairys ir 1905 m. atnešė į „Vilniaus žinių“ spaustuvę. „Garo katilų ir mašinų priežiūra“. O gal tam ryžto ir įkvėpė Vileišis, pats švietėjiškais tikslais parengęs ne vieną tokio pobūdžio leidinį.

Knygutė – pramoninės revoliucijos, įkinkiusios į darbą garo mašiną ir kopiančios per XX a. slenkstį, aidai Lietuvoje. Autoriaus tikslas – padrąsinti, suteikti žinojimo tiems, kurie ją pasitinka. Prakalboje S. Kairys sako: „Šiandien pas mus yra garo malūnai, garu kuliamosios mašinos, garo tartokai. Miestuose, kur pažiūrėsi, visur pamatysi aukštą kaminą styrant, o žinok, skaitytojau, kur aukštas kaminas, ten ir garo mašina. Ne vienam iš mūsų prisieina duonos tėviškėje netekus, mest arklą ir dalgę ir eiti svetur darbo ieškotų, o į fabriką patekus, gal vienam kitam teks ir prie garo mašinos stoti. Tuokart tepaima tie šitą knygelę ir pasistengia perskaičius gerai ją suprasti“.

Kad Lietuvos ateitis – ne tik plūgas, arklas ir arimai, jis regėjo dar vilkėdamas gimnazisto uniformą, bandydamas ruošti salyklą grafui Zubovui priklausančioje „Gubernijos“ alaus darykloje, mokydamasis šaltkalvystės. Ir besiklausydamas dvaro ūkvedžio Vincento Janavičiaus, beje socializmo simpatiko, išminties – kas yra ponas ir kas yra proletaras.

S. Kairys suspėjo padirbėti ir Vilniuje inž. Petro Vileišio įsteigtame geležies dirbinių fabrike Poltavos, dabar Panerių, gatvėje. Įvairiai vadinamas šis fabrikas: tautiškumo ugdymo židinys, lietuvybės inkubatorius ir pan. Žmonės, gerai pažinoję Vileišį, tvirtino, kad gamyklą jis įsteigęs ne tiek komerciniais išskaičiavimais, bet siekdamas sutelkti Vilniuje kuo daugiau lietuvių. Visa vadovybė, inžinerinis personalas, dauguma darbininkų, kurių, esant užsakymų gausai, dirbo per 100 žmonių, buvo lietuviai arba save tokiais laikė.

Tai buvo gan pažangi įmonė, gaminusi detales tiltams, kesonus, cisternas, geležinius laiptus, vartus, metalines skliautines konstrukcijas. Tačiau ūkio suirutė, revoliucinis sambrūzdis, kurį su aistra kėlė ir jo mokintinis Kairys, pakirto Vileišio fabriko sveikatą. Sutriko gamyba, neteko užsakymų Rusijoje, įklimpo į skolas. P. Vileišis 1908 m. vėl ryžosi važiuoti į Rusiją statyti tiltų ir tiesti geležinkelių. Uždirbti pinigo. Bet kartu pasiėmė ir Steponą.

„Tais pačiais metais gavau inž. Petro Vileišio pasiūlymą važiuoti su juo į Rusiją geležinkelio Samaros gub. statybai, statyti tame geležinkelyje tiltus“. 

Sunku patikėti, bet toli nuo gimtinės atsidūrė lyg ir namuose: „Ten buvau lietuviškoje aplinkoje. Kesonams pagaminti ir paruošti tiltams fermas Petro Vileišio į Melekesą buvo iš Vilniaus perkeltos jo dirbtuvės ir visa vilniečių darbininkų partija, išimtinai lietuviai. Kesonininkai ir mūrininkai, statę tilto atramas, buvo rusai. Darbų vadovybė ir administracija, iki virėjos imtinai, – lietuviai. Geležinkelio tiltai buvo laiku pastatyti.“
Gal ir per drąsu vadinti P. Vileišį profesiniu S. Kairio krikštatėviu, ir vis dėlto. Treji metai prabėgo ne veltui.
Ir jei ne tas Vilniaus ilgesys.

Tapo statybininku

Vilniuje, Sereikiškių parko pakraštyje, galima išvysti įspūdingą vandens siurblinės rūmą, derantį prie architektūros šedevrų – Bernardinų ir šv. Onos bažnyčių. Nors jam jau 105-eri. Jeigu būtų galimybė, kažkurioje pamatų kertėje aptiktume talpą, o joje dokumentą, susuktą tūtele.

Sereikiškių parkas

„Statoma pagal vyriausiojo inžinieriaus Eduardo Šenfeldo projektą ir jam vadovaujant, padedant inžinieriui Boleslovui Švengrubenui ir statybos technikui Edvardui Ancui. Techninį biurą sudaro: vadovas Gabrielis Sokolovskis, inžinieriai Steponas Kairys, Stanislovas Dobožinskis, Kazimieras Laškevičius ir technikai“.

1912 m. liepos 11 d. Bernardinų sode buvo padėtas kertinis vandens siurblių stoties akmuo ir įmūrytas darbų pradžios aktas, žinoma, rusiškai, kuriame yra ir inžinieriaus S. Kairio autografas. Sakoma, kad turėtų būti ir kitas, surašytas lenkiškai, kurį įmūrijo naktį. Apie lietuviškąjį galėjo tik pasvajoti.

Nėra abejonės, kad jis jaunystėje manė praleisiąs gyvenimą prie mašinų, fabrikuose, galbūt laivų statyklose, braižyklų biuruose. Dar būdamas studentu, rengė greitojo kreiserio „Novik“ brėžinių kopijas. Todėl nemąstė, kad ateityje teks susitikti su vandeniu ir tapti statybininku.

„Vilnių radau besiruošiantį miestą kanalizuoti. Kanalizacijos ir vandentiekio projektams ruošti vyriausiu inžinierium buvo pakviestas inžinierius Šenfeldas, jau Varšuvos kanalizacijoje bei prie vandentiekio dirbęs. Nusprendžiau pabandyti gauti darbą Vilniaus savivaldybėje ir kreipiausi pas Šenfeldą. Buvau priimtas dirbti kanalizacijos ir vandentiekio skyriuje, man visai naujoje technikos srityje, kurios visai neteko pažinti Institute, kai rengiausi būti mechaniku, bet ne statybininku. Ryžausi darbo imtis, vėliau papildydamas žinias ir darbe įgydamas patyrimo ir praktikos. Darbe turėjau įgyti gerą vardą ir pasitikėjimą.“

Vyriausioji kanalizacijos ir vandentiekio įrengimo kontora, priklausiusi antrajam miesto valdybos skyriui, buvo įsikūrusi Trakų gatvėje, name Nr. 13. Kontoroje dirbo 4 inžinieriai ir 3 braižytojai. Galima manyti, kad S. Kairys ir naujuoju darbu, ir savo šefu buvo patenkintas.

„Mano darbo kolegos buvo jauni inžinieriai, abu vilniečiai, Dabužinskis, antro pavardės jau nebeatsimenu; tai buvo vilniečiams gerai žinomas šeimos žmogus (inž. Šliogeris?). Mūsų santykiai iš karto susiklojo labai draugiškai, atrodo „litvomanijos“ nuotaikų neveikiami. Nieku negalėjau skųstis ir inž. Šenfeldu; mane vertino tik kaip darbininką ir jau antrais metais paskyrė kanalizacijos skyriaus vyr. Inžinieriuimi.“ 

Pirmasis polius, beje, atsimušęs į seną medinį grindinį, Vilnelės pakrantėje buvo įkaltas 1912 m. kovo 1 d., ketvirtadienį, kuri laikytina miesto centralizuotos kanalizacijos darbų pradžia.

„Turiu pasakyti, kad man teko pradėti Vilniaus kanalizacijos darbus, pradėti statybą lietaus kanalo, kuris ėjo Literatų skersgatviu, po to Didžiąja gatve praėjo pro Aušros Vartus ir buvo tęsiamas į kalną jau „Naujam sviete“.

Iki 1915 m. vidurio, daugiausiai Vilniaus centre, buvo nutiesta 19 kilometrų kanalizacijos kanalų, kanalizuotos 55 gatvės, nors namų prie šio tinklo teprijungta 52.

„Vilniaus vandentiekio statyboje man visai neteko dalyvauti. Kai karo pradžioje Vilnius buvo vokiečių okupuotas, okupantai iš karto susikirto su Šenfeldu, ir tas turėjo pasitraukti. Reikšdamas jam solidarumą, pasitraukiau iš miesto kanalizavimo darbų ir aš“, – prisimena S. Kairys.

Kaip dera vertinti S. Kairio pirmuosius potyrius ir jų svarbą, sakykime, inžinerinėje ekologijoje? Ypač regint netolimą perspektyvą. Tą yra padaręs inžinierius, prof. Stasys Dirmantas: „Nors ne statybininkas, bet turėdamas rimtą inžinerinį pasiruošimą, jaunas Stepas gyvenimo verčiamas (kad dirbti Lietuvai) greit specializavosi miestų sanitarijos vandentiekio ir kanalizacijos srityse. Jo sėkminga veikla mūsų sostinėje sudarė modernų įnašą nuo kelių amžių senoje, įdomioje, mūsų inžinieriams mažai žinomoje Gedimino miesto kanalizacijos ir vandentiekio istorijoje.“

Iššūkis

„Visus parengiamuosius darbus siūlau padaryti patiems, savo lėšomis. Ir tik vėliau, pradėjus statybą, išimtinais atvejais kvieskime koncesininkus“, – ragino S. Kairys. 1922m. sausio 18 d.

Tądien Kauno miesto burmistras Jonas Vileišis, jauniausias iš Vileišių klano, Stepono bendražygis Nepriklausomybės kovose, sukvietė pasitarimą vandentiekio ir kanalizacijos klausimams svarstyti. Miesto sanitarinė būsena labiau nei pasibaisėtina. Vandenvežys ir „auksavežys“ galėjo pretenduoti į Laikinosios simbolius.

Pradinis įdirbis jau buvo padarytas prieš Didįjį karą. Projektus, labiau eskizinio pobūdžio, parengė inžinieriaus Viljemo Lindlėjaus kontora Vokietijoje. 1921 m. pradžioje miesto savivaldybė įsteigė Naujų įmonių skyrių, kurio vedėju paskyrė Joną Andriūną, dar neseniai vadovavusį tiesiant vandentiekį Rusijoje nuo Ladogos ežero iki Peterburgo. Pats Andriūnas ir trys skyriaus darbuotojai surinko ir susitemino archyvinę medžiagą, parengtus projektus, sukvietė kelis posėdžius, kuriuose dalyvavo mieste gyvenę inžinieriai, tarp jų ir S. Kairys.

Daugiausia ginčų kėlė ir projektai, bet ypač – kas finansuos ir vykdys, tada rodės, milžiniškus apimtimi jaunos valstybės biudžetui darbus: pats miestas, užsienio bankai, o gal koncesininkai, įžvelgę patrauklų kąsnį. Tada ir atsirado Steponas Kairys.

„Tuometinis Kauno burmistras, žmogus su gyva iniciatyva, susirūpino laikinosios sostinės sanitariniu sutvarkymu, iškėlė Kauno kanalizacijos ir vandentiekio mintį ir pakvietė mane, tuomet valdžioje nebedalyvavusį, rūpintis Kauno kanalizacijos ir vandentiekio reikalais.“

Ano meto statybinių gaminių dirbtuvės

Miesto taryba, tikriausiai suabejojusi savų specialistų gebėjimais ir galimybėmis bei įvertinusi jau atliktą darbą, 1922 m. vasarą įpareigojo miesto valdybą tolesnį projektavimą patikėti „David Grove“ bendrovei, už tai pažadėdama pirmenybę galbūt vėliau gauti koncesiją šias įmones eksploatuoti.

Beveik tuo pačiu metu buvo sudaryta nuolatinė Kanalizacijos ir vandentraukio komisija, greitai tapusi skyriumi, kurio vedėju buvo paskirtas inž. S. Kairys. Jis pats bent pora kartų vyko į Berlyną, Frankfurtą prie Maino, gilinosi į esamus projektus, sėmėsi vokiškosios patirties, pasikvietė į Kauną Šarlotenburgo aukštosios technikos mokyklos profesorių J. Brixsą, šių sričių specialistą.

Kelios eilutės iš miesto tarybos posėdžio stenogramos: „Komisija sąstate p. Kairio, Ožinskio ir Andriūno keliuose posėdžiuose svarstė tą projektą ir nurodė į eilę trūkumų tame projekte ir yra numačiusi, kad reikia daug ką pataisyti, bet visgi tie projektai kaipo bazė gali būti priimti.“ 

„David Grove“ projektavimo firma užtikrino, kad ir kanalizacijos ir vandentiekio projektai bus baigti 1924 m. pavasarį.

Tuo metu Laikinojoje virė aistros. Miesto taryboje jos narys prof. Augustinas Voldemaras rėžė be užuolankų: „Aš esu giliai įsitikinęs, kad iš kanalizacijos nieko neišeis. Projektą išdirbti mes galime, bet neįvesime, nes finansiniu žvilgsniu tai yra nepakeliama našta“. 

Sakoma, kad vakarais skyriaus būstinėje Rotušės aikštėje, buvusiose konkės arklidėse, ilgai negesdavo šviesa.

„Brixso bendradarbių buvo paruoštas schematinis projektas, kurį jau man teko detalizuoti ir techniškai paruošti vykdymui. Man teko nuo pat pradžios vadovauti darbų vykdymui, pradedant nuo senojo miesto kanalizacijos. Vėliau darbai apėmė visą miestą.“

1924 m. birželio 12 d. miesto tarybos posėdyje S. Kairys su parengtu projektu supažindino jos narius. Taryba nurodė miesto valdybai pristatyti sumanymus, kaip finansiškai realizavus paskolas šiems darbams. Lapkričio 2–5 d. Kaune vyko pirmoji Lietuvos inžinierių ir architektų konferencija, kurioje jos vicepirmininkas S. Kairys perskaitė pranešimą „Kauno kanalizacija ir vandentraukiai“.

Rezoliucijoje pažymima, kad „kultūrinis krašto augimas stato Lietuvos miestų savivaldybėms eilę sanitariniai kultūrinio pobūdžio uždavinių. Jųjų labiausiai būtinais tenka pripažinti miestų aprūpinimas geru vandeniu, kanalizacija, toliau gatvių grendimas, pigios ir patogios susisiekimo priemonės, pigi ir gera elektros šviesa“.

Visuomenei susipažinti Kauno miesto kanalizacijos ir vandentiekio projektas buvo paskelbtas žurnale „Savivaldybė“, apie jį rašė laikraščiai. Projekto akcentai:

• „Kaune turi būti įrengta visuotina kanalizacija aprokuota būsimam Kaunui, kokiu jis spėjama bus per 20 metų, su gyventojų skaičium iki 200 000;

• Artimiausias Kauno savivaldybės uždavinys, – sukanalizuoti Kauno centrą, Senąjį ir Naująjį miestą;

• Projektas numato tik mechaninį vartoto vandens valymą;

• Tik namai, turį vietos vandentiekį, gali gauti leidimo jau pirmu laiku prisijungti prie miesto kanalų. Normaliai vandentiekio statymas turi būti lygiagrečiai vedamas su kanalizacijos darbais.“

Kauną Išvedė į Europą

Nesunku įsivaizduoti, kaip šio momento – darbų starto laukė Kaunas. S. Kairio vadovaujamo skyriaus specialistai rengė darbo brėžinius, telkė ir mokė meistrus, darbininkus, rūpinosi medžiagomis, įranga ir dar daug kuo, ko reikėjo tokiai statybai.

1924-ųjų rugsėjo 26-ąją Seimo ir Prezidento gatvių sankryžoje pradėta kanalizacijos kolektoriaus statyba

Kolektorius

Ta diena išaušo 1924-ųjų rugsėjo 26-ąją. Penktadienį, 16 val. 30 min. Seimo ir Prezidento gatvių sankryžoje pradėta kanalizacijos kolektoriaus statyba. Iškilmėse, kitaip nepavadinsi, dalyvavo Seimo Pirmininkas Justinas Staugaitis, Ministras Pirmininkas Antanas Tumėnas, keletas ministrų, Seimo narių, visuomenės atstovų. Na, ir suprantama – pulkas gyventojų. Kanauninkas Juozas Tumas - Vaižgantas pašventino statybvietę, pasakė prakalbą, linkėdamas Bažnyčios ir savo vardu, kad Dievas laimintų šiuos žmones ir jų darbus. Šventino inžinerinį įrenginį, kartu ir naujos gyvensenos pradžią. Tam skirtą Aktą perskaitė jau naujasis miesto burmistras Martynas Yčas: „Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt ketvirtais metais rugsėjo dvidešimt šeštą dieną, esant Lietuvos Respublikos prezidentui piliečiui Aleksandrui Stulginskiui, Ministrui Pirmininkui piliečiui Antanui Tumėnui, Kauno miesto burmistrui piliečiui Jonui Vileišiui, valdybos nariams pil. Mykolui Burbai ir pil. Juozui Roginskiui ir dalyvaujant žemiau pasirašiusiems, pradėta Kauno kanalizavimo darbai, vadovaujant inž. Steponui Kairiui“. Pasirašiusiųjų kelios dešimtys.

Po iškilmių svečiai susėdo į „Auto“ bendrovės autobusus ir nuvažiavo į miesto Rotušę, kurioje ta proga buvo surengta arbatėlė.

„Čia po valandėlės, kada išsiskirstė Min. ir kiti aukšti svečiai, kada senieji ir naujieji Tarybos nariai, tarpininkaujant tolerantingiausiam Bachusui, suėjo į artimesnę pažintį, prasidėjo šios, miesto Tėvų, sueigos fermentacija. Reikia pabrėžt dar ir tai, kad valdyba atsisakė visokių koncesionierių, kurie turi labai plačius apetitus, ir tuomi, be abejonės, sutaupys daug miesto gyventojų lėšų“, – rašė „Lietuvos žinios.“

Tąmet Miesto valdyba nutarė išleisti darbams finansuoti tik iš Lietuvos banko gautus 325 tūkst. litų ir toliau tęsti kreditų paiešką užsienyje. Buvo nutiesta 647 m kanalizacijos kanalų. Tokia pradžia. Skaičiuota, kad ateityje tam reikės ne mažiau kaip 15 milijonų litų.

1925 m. vasario 25 d. S. Kairys Miesto tarybos posėdžiui pateikė Kauno vandentiekio projektą.

„Kad aprūpinus visą miestą su jo priemiesčiais vandeniu, reikėtų išleisti apie 8 milijonus litų, o kad davus vandenį Senajam ir Naujajam miestui, užtektų 4–5 milijonų“, – pažymėta Tarybos posėdyje. Praktiškai vandentiekio statyba prasidėjo 1927 m. Pirmosios grupės artezinių gręžinių, įrengtų Eiguliuose, kairiajame Neries krante, pašventinimo iškilmės įvyko 1928 m. vasario 28 d. Vėl buvo surašytas Aktas, kuriame sakoma, kad tai „Kauno vandentiekio darbų, inž. Stepono Kairio vedamų, pradžia“, dalyvavo garbūs svečiai, pasakyta daug gražių kalbų. Vandenvietės statyba buvo baigta nepraėjus nė dvejiems metams. 1929 m. gruodžio 16 d. pirmadienį pakviestuosius į jos apžiūrą Nerimi vežė vėliavukėmis papuoštas garlaivis „Vilnius“. Žiema buvo stebėtinai šilta. 

Grįžus iškilmių dalyviams Rotušės aikštėje buvo atidarytas pirmasis hidrantas.

„Kaip gyvas sidabras išsiveržė aikštėn taip ilgai lauktas tyras vandentiekio vandenėlis“, – rašė „Lietuvos aidas“.

Tačiau svarbiausios iškilmės įvyko dar išvakarėse Valstybės teatre.

Vandentiekio statybos pradžios iškilmės įvyko Valstybės teatre.

„Iki šių metų gruodžio išleista vandentiekiui per du milijonus litų, kanalizacijai pustrečio milijono. Šiemet galbūt būsią baigti statyti visi pamatiniai kanalai“, – džiaugėsi vėl burmistru tapęs Jonas Vileišis.

Ovacijų nestigo visiems, bet Ministras Pirmininkas Juozas Tūbelis vyriausybės vardu ypač dėkojo inžinieriui S. Kairiui.

Kaunas stojo į kultūringų Europos miestų eiles.

Tai buvo sunkus, sudėtingas inžineriniais sprendimais, kartais alinantis fizinis darbas, sunki finansinė našta valstybės biudžetui. 

Siauresnėse Senamiesčio gatvėse iškastą gruntą reikėjo išvežti vežimais arba vagonėliais, kuriuos įsiręžę stumdavo darbininkai. Kanalus, kurių gylis siekė ir kelis metrus, kasė tik rankomis ir su žemės „permetimais“. Iškasoje maždaug kas pusantro metro stovėdavo kasėjai ir kiekvienas sviesdavo savo žemės porciją aukštyn. Pirmasis technikos stebuklas – ekskavatorius buvo nupirktas praėjus trejiems metams nuo kanalizacijos darbų pradžios. Vamzdynus pakeldavo arba nuleisdavo į iškasą vėlgi rankomis, pritaikę tam vadinamuosius ožius, trikojus, skriemulius ir gerves. Būdavo nelaimių.

Kanalizacijos kanalams tiesti naudoti keraminiai, betoniniai, kartais gelžbetonio vamzdynai, geros kokybės plytos, kurias gamino „Palemono“ plytinė. Pasistatė ir savas betono gaminių dirbtuves.

Reikėjo daug darbo rankų. Tuo būdu miestas iš dalies sprendė nedarbo, socialines problemas. Antai, 1925 m. Valstybės biudžetas bedarbių šalpai skyrė pusantro milijono litų. Kauno miesto savivaldybė nutarė pašalpų nebemokėti, o priimti bedarbius viešiesiems darbams – iš pradžių 200 žmonių, o prasidėjus darbų sezonui – po 50 žmonių kasdien. Bedarbiai buvo registruojami Klaipėdos gatvėje įsikūrusioje Darbo biržoje. Grįžęs iš Berlyno S. Kairys pasiūlė dirbančius viešuosius darbus maitinti: „Žirnių košė su kumpiu – pigus ir sotus maistas“.
 
Vandentiekio statyba Kaune

Darbai vyko sparčiai, miesto rūbas keitėsi akyse. Ataskaitoje, kurią S. Kairys pateikė Kauno savivaldybei, nurodyta, „kad 1923–1934 m. laikotarpiu šiam tikslui išleista 10 mln. 146 tūkst. litų, pastatyta 48 km kanalizacijos, 62 km vandentiekio tinklų, kauniečiams patiekta 5 725 687 kubinių metrų vandens“.

„Tuomet buvo atsiradę ir „geradarių“, kurie siūlėsi pastatyti Kauno žemutiniam miestui kanalizaciją ir vandentiekį už 18 mln. Lt. Kauno savivaldybė tais pasiūlymais nepasinaudojo. Dirbdama ūkio būdu, ji iki šiol aprūpino kanalizacija ir vandentiekiu ne tik žemutinį miestą, bet ir Žaliojo Kalno daugumą, įdėdama į darbus iki 1937 m. pradžios apie 11 mln. Lt. Tai pamokantis pavyzdys“, – rašė S. Kairys.

Sutaupė 7 mln. ir padarė daugiau. Projektas, paskaičiuotas perspektyvai – 250 tūkst. gyventojų, buvo sėkmingai įvykdytas.

Inž. Kairio rūpesčiu ir kruopščiai išdirbtu planu, kiekviena naujai suprojektuota kanalizacijos ar vandentiekio linija buvo pravedama su tokiu išskaičiavimu, kad ją tuojau būtų galima eksploatuoti ir gauti pajamų tolimesniems darbams.

Pasak inž. Jurgio Gimbuto, „jam užpelnytai priklauso Lietuvos ekologijos pionieriaus vardas“.

Inž. A. Novickis, daug bendravęs su Steponu Kairiu, teigia, kad „ne be jo pastangų Kaunas tapo vienu moderniausių miestų visame Pabaltijye“.

Kauno vandentiekio ir kanalizacijos įrenginiai inžineriniu požiūriu buvo pavyzdiniai.

„Jei Kaunas įsigijo didžiules sanitarines įmones ir už jas nepermokėjo – tai tik budrios, prityrusios inž. Kairio priežiūros dėka ir dėl jo krištolinio sąžiningumo“, – mano A. Novickis.

„Kanalizavimas Kauno nuplovė nuo šio miesto rusų paliktą nekultūringą nešvarumo žymę. O puikiu vandentiekiu inž. Kairys įtraukė šią mūsų, kurį laiką provizorinę, bėdos sostinę į Vakarų Europos civilizuotą sritį. Abiem priemonėm veiksmingiau negu šimtai gydytojų pasitarnavo plačioms Lietuvos miestelėnų masėms, apsaugodamas jas nuo epidemijų ir kitokių susirgimų“, – taip savo kolegos nuopelnus vertina inž. S. Dirmantas.

Galime pridurti – tai, kas šiandien yra Kauno pasididžiavimas, jo architektūrinis modernas, stebinantis Europą paveldas, yra ir S. Kairio pastangų vaisius. Tik jo karalystė požemiuose.

Manifestas Lietuvai

1937 m. Kaune įvyko Lietuvos miestų atstovų suvažiavimas, kuriame S. Kairys perskaitė referatą, apibendrinantį per 15 metų nuveiktą darbą sanitarijos srityje ne tik Laikinojoje sostinėje, bet ir kituose miestuose. Tai inžinerinės sanitarijos arba ekologinės minties ir patyrimo manifestas ateičiai.

Anot S. Kairio, Kauno pavyzdys „apkrečiamai paveikė ir kitus Lietuvos miestus“. Šiauliuose nuo 1930 m. kanalizacijos įrengimo darbai vyksta be pertrūkio, kiek leidžia miesto biudžetas. Panašiai ir Ukmergėje, prieš pora metų realiai priartėjo prie kanalizacijos ir vandentiekio reikalo Panevėžys. Svarsto savo galimybes Marijampolė, Raseiniai, Alytus, Vilkaviškis, Palanga“. Apie savo indėlį teikiant konsultacijas, parengiant ir tikslinant projektus, kukliai nutylėjo.

„Aš šia proga nematau ypatingo reikalo vesti propagandą kanalizacijos ir vandentiekio naudai. Klausimas pastaruoju laiku pasidarė tiek aktualus. Kauno patyrimai duoda tiek daug teigiamų iliustracijų, kad šiandien nebetenka kalbėti apie tai, reikalinga ar nereikalinga Lietuvos miestams kanalizacija ir vandentiekis. Tenka statyti kitas klausimas: pajėgu ar nepajėgu mūsų miestų savivaldybėms kalbamas įmones pastatyti ir jas eksploatuoti“, – referate pažymėjo S. Kairys.

Nurodė ir pagrindines veiklos kryptis:

„1. Reikalas Lietuvos miestus kanalizuoti ir juos aprūpinti vandentiekiais bei kanalizacija yra pribrendęs ir būtinas. To uždavinio imtis gali ir privalo miestų savivaldybės, sukurdamos savas kanalizacijos ir vandentiekio įmones.

2. Tų sanitarinių įmonių statyba ir jų eksploatacija vidutiniuose ir mažesniuose Lietuvos miestuose realiai yra galima tik ta sąlyga, jei tų miestų savivaldybės bus iždo planingai ir sistemingai remiamos pašalpomis ir ilgamečiu kreditu.

3. Kalbamų įmonių statyba turi būti traktuojama kaip pirmaeiliai viešieji darbai ir pastoviai šelpiama iš bedarbių ir kitokių panašaus pobūdžio fondų.

4. Kanalizacijos ir vandentiekio statyba Lietuvos miestuose turi būti organizuota valstybiniu mastu, valstybės organams techniškai kontroliuojant įmonių projektavimą, statybą ir eksploataciją.

5. Būtina paruošti kvalifikuotų darbininkų ir techniško personalo kadrus, prityrusius kanalizacijos ir vandentiekio darbus vykdyti.“

Pastaroji misija vėlgi teko S. Kairiui.

Norint kitiems duoti, reikia savy turėti

Lietuvos universiteto Technikos fakulteto dekanas profesorius Pranas Jodelė 1924 m. gruodžio 13 d. įrašė S. Kairio pavardę į paskyrimų knygą ir Universiteto rektoriui prof. Vincui Čepinskiui pranešė: „Steponas Kairys yra pakviestas kanalizacijos ir vandentiekių kursui dėstyti nuo š. m. gruodžio 1 dienos“. Raštinės vedėjui nurodė, kad „reikia įtraukti į privatdocentus inž. Kairys, jam priklauso užmokėti už dvi savaitines valandas“.

Pats Kairys šį savo sprendimą aiškina taip: „Dirbdamas Kauno savivaldybėje, dalyvaudamas Seimo posėdžiuose ir spaudoje, buvau darbu pakankamai apkrautas. Kas mane 1923 m. paskatino imtis darbo ir Universitete? Mane džiugino pats Lietuvos Universiteto kūrimosi faktas. Supratau, kad mūsų naujai atsikuriančioje valstybėje jos sanitariniam sutvarkymui yra padaryta tik kukli pradžia. Ateityje mus laukia sunkiai aprėpiami dirvonai, reikalingi paruoštų specialistų darbininkų, kurių beveik neturime. Ir kai buvau ir aš prisimintas, šioje srityje jau turėjau patyrimo. Man neleido atsisakyti pareigos jausmas savajam kraštui“.

Važiavo pasitobulinti, o ir vandentiekio reikalais, į Berlyną, dalyvavo tarptautiniame miestų sveikatos kongrese Čekoslovakijoje, namuose užgulė literatūrą. 1930 mokslo metais septintame ir aštuntame semestruose statybos skyriaus studentams S. Kairys pirmadieniais nuo 17 iki 20 val. skaitė kanalizacijos, o penktadieniais nuo 17 iki 20 val. vandentiekio kursus. Pirmuosiuose Universiteto rūmuose kartu su studentais įkūrė pavyzdinį Santechnikos kabinetą. Tuo pačiu metu S. Kairys parengė, specialistų nuomone, vieną vertingiausių mokslo veikalų Technikos fakulteto istorijoje – vadovėlį „Miestų kanalizacija“.

„Mūsų jaunoji inžinierių ir technikų karta, eidama į praktiškąjį gyvenimą, turi mokykloje įgyti pakankamai žinių ir toje srity, nes sanitarinės technikos klausimais jai teks susidurti vis dažniau. Mūsų techninėje literatūroje šis studijuojančių dėmesiui skirtas darbas yra pirmutinis, pasišovęs plačiau dėstyti miestų kanalizavimo pradus“, – pažymėjo „Autoriaus žodyje.“

Docento Broniaus Kriščiūno, beje ir S. Kairio buvusio studento, vertinimu, „jis atliko didžiulį darbą, sukurdamas sanitarijos, ekologijos ir vandentvarkos mokslo pagrindus dar silpnoje, ką tik Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, panaudodamas Vakarų Europos pasiekimus šioje srityje“.

Nuo 1939 m. rugsėjo 1 d. S. Kairys buvo paskirtas Pritaikomosios mechanikos katedros ekstraordinariniu profesoriumi.

Esu laimingas, kad žurnalisto profesija leido man pažinti žmones, buvusius S. Kairio studentus: dr. Jurgį Gimbutą, prof. Bronių Petrulį, doc. Bronių Kriščiūną. Dr. Gimbuto teigimu, jis „buvo vienas geriausių Technikos fakulteto dėstytojų. Kalbėdavo be jokių užrašų, ramiai, negarsiai, bet labai įtikinančiai. Iliustruodavo lentoje savo paties čia pat tiksliai ir gražiai atliktais piešiniais bei diagramomis. Tiesa, to kurso klausytojų nebūdavo daug, gal 15 kasmet. Profesorius negaišdavo laiko jokiems pašaliniams dalykams, nejuokaudavo, nors kartais ir pažaisdavo lengvu humoru. Į studentų klausimus, kartais ir nereikšmingus, atsakydavo rūpestingai, neskubėdamas“.
Mėgdavęs kartoti: „Čionais reikalingas susipratimas“.

Pasak dr. Gimbuto, „pionieriškas pedagoginis S. Kairio darbas padėjo pagrindus Lietuvos sanitarinei technikai tiek savo praktika, tiek ir moksline analize bei lietuviška terminija“.

Inžinierius Steponas Kairys (trečias iš dešinės) ir Kauno burmistras Jonas Vileišis (antras iš dešinės) prie Kauno kanalizacijos statybos darbų.

Pats S. Kairys taip pat yra užsiminęs apie darbą su studentais: „Turėjau dėkingą auditoriją, pastovią ir norėjusią dirbti, kuri išsižiojusi gaudė tai, ką jai pasakojau, ir užsirašinėjo. Retkarčiais paskaitas papildydavau ekskursijomis į miestą susipažinti su pačiais darbais. Protarpiais buvo duodami uždaviniai suprojektuoti kuriam nors sanitariniam kanalui. Santykiai su mano klausytojais visą laiką buvo tikrai draugiški, pažymėti darbingumu“.

Bet.

1940 m. birželio 15 d. popietę Laisvės alėja jau riedėjo tankai. Jų vilkstinę stebėjo ir S. Kairys. Vienas apyjaunis pilietis puolė prie tanko su gėlių puokšte.

„Sustingusiu veidu mongolas piktai bliktelėjo akimis, dešiniąja pokštelėjo per revolverio makštį ir riktelėjo: „Chadi nazad! Streliat budu!“. Mongolo šūktelėjimas Laisvės alėjoje rytojaus dieną simbolišku aidu plito po visą Lietuvą“, – rašė.

Naujoji valdžia panaikino Universitetui Vytauto Didžiojo vardą, bet įsteigė du techniškuosius fakultetus – Technologijos bei Statybos. Pastarojo dekano pareigybę kolegos buvo linkę patikėti S. Kairiui. Tačiau.

„Okupacija ir mane kiek palietė. Prieš pat okupaciją fakulteto Tarybos buvau išrinktas Technikos fakulteto dekanu. Politinio takto sumetimais, gal ir okupanto nurodymu, buvau rastas „trefnu“, ir mane pakeitė prof. S. Kolupaila“.

Jis ir toliau dėstė savąjį kursą, antraeilėse pareigose dirbo Kauno miesto vykdomojo komiteto kanalizacijos skyriaus konsultantu. 

S. Kairį Statybos fakulteto dekanu paskyrė jau Laikinosios vyriausybės švietimo ministras Juozas Ambrazevičius, nuo 1941 m. liepos 16 dienos. Buvo patvirtintas ir Miestų sanitarijos katedros vedėju. Sudėtingoje situacijoje siekė, kad būtų neuždarytas Universitetas, veiktų jam patikėtas fakultetas, sudarė sutrumpintą inžinierių parengimo programą, gelbėjo studentus nuo darbo prievolės Vokietijoje, vadinamosios karo talkininkų tarnybos. Užsitraukė okupanto nemalonę.

Nors nestigo ir įsimintinų momentų. Vienas tokių, jau minėtų, kai dar kartą buvo įvertinti jo nuopelnai inžinerijos mokslui ir praktikai – išrinktas ordinariniu profesoriumi ir įvardintas Sanitarinės technikos tėvu.

„Dabar visuomet su dideliu malonumu atsimenu savo darbą fakultete ir savo santykius su profesūra, kurie mano atveju visuomet buvo labai draugiški. Progą suradęs, fakultetas neužmiršo mano nuopelnų Kauno miestui aprūpinant sanitariniais įrengimais – kanalizacija ir vandentiekiu“, – rašė S. Kairys, jau toli nuo Lietuvos.

1944 m. kovo 31 d. vykęs Statybos fakulteto tarybos posėdis buvo paskutinis, kuriame jis dalyvavo.

„Mano paskaitos visą laiką ėjo Technologijos instituto rūmuose. Paskutines paskaitas perkėliau į miestą, į Medicinos instituto didžiąją auditoriją. Ten įvyko ir mano paskutinė vandentiekio kurso paskaita. Paskaitą baigęs ir lyg atsisveikindamas su savo klausytojais, jiems priminiau, kad jei kuris jų norėtų laikyti baigiamuosius egzaminus, pasistengsiu visuomet jiems rasti laiko. To pasižadėjimo jau nebegalėjau tesėti“.

Sužinojęs, kad vokiečių gestape jau duotas nurodymas jį suimti, slapčia užvėrė kiemo Fredoje, Gamtos gatvėje, vartelius ir pasuko Vakarų link. Jau kita – Juozo Kaminsko pavarde, išsinešdamas širdyje laisvos Lietuvos viziją.

Tekste naudotos bendrovės „Kauno vandenys“ muziejaus iliustracijos
Statybunaujienos.lt



Rašyti komentarą:
Vardas:

Tekstas:

Komentarai šalinami, jeigu juose naudojami necenzūriniai žodžiai, skatinamas smurtas, grasinama.


Asmenybės

nuotrauka
2018-10-24 09:48
Benas Berkmonas, nustebinęs artimųjų ratą, į aukštesniąją mokyklą pasuko po 9 klasių. Nors buvo daug įvairių nuomonių, tačiau šiandien vyras džiaugiasi baigęs ją, vėliau aukštąjį mokslą, pats dėsto ir yra vienos iš didžiausių Lietuvos kelių projektavimo įmonių Lietuvos ir Švedijos regiono vadovas. K...
nuotrauka
2018-10-16 11:48
Niekas nepasiginčys su tuo, kad taisyklingas ir apgalvotas sportas – sveikatos šaltinis. Tačiau sportas naudingas ne vien tik fiziniais aspektais. „Sportas kartu stiprina asmenybės charakterį, lavina analitinio mąstymo, vadovavimo, planavimo, tikslo siekimo gebėjimus. Taip pat stiprinama disciplina,...
nuotrauka
2018-10-03 10:20
Inžinerijos specialistų trūkumas, noras lygiuotis į pažangų užsienį ir lenktynės su technologiniu progresu – tai ne tik šiuolaikinių Lietuvos universitetų galvosūkiai. Lietuvos tarpukario visuomenė taip pat sprendė nepatogius aukštųjų mokyklų tinklo klausimus, piktinosi darbo rinkos poreikių neatiti...
nuotrauka
2018-07-28 10:39
Liepos 27 dieną mirė architektas Algimantas Nasvytis.
nuotrauka
2018-02-08 14:06
Sostinėje prasidėjo Valstybės atkūrimo 100-mečio renginių programa – šiandien Tado Kosciuškos gatvės skvere atidengtas paminklas didiesiems tautiškumo skatintojams – broliams Petrui, Jonui ir Antanui Vileišiams. Paminklą atidengė Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė Bagdonas, proanūkis Gediminas Tursa...
nuotrauka
2018-02-01 15:13,      papildyta 2018-02-01 15:49, Papildyta informacija apie atsisveikinimą su velioniu
Architektų bendruomenė neteko vieno iškiliausių XX a. II pusės architektų, Algimanto Antano Sprindžio, kurio sukurti objektai bei architektūrinės erdvės suformavo nemenką sovietmečiu modernėjančio Kauno centro dalį, tapo neatskiriama tuometinės architektūros kultūros dalimi.
nuotrauka
2017-12-20 10:38,      papildyta 2017-12-20 14:50, Papildyta nuotraukomis
Vakar buvo oficialiai pristatyta bendrovės „Montuotojas“ generalinio direktoriaus ir valdybos pirmininko Alfonso Jaro knyga „Įmonės valdymas. Dėl ko verta ginčytis, o dėl ko būtina susitarti“.
nuotrauka
2017-11-06 12:41,      papildyta 2017-11-06 15:10, papildyta nuotraukomis
Jau atspausdinta Alfonso Jaro knyga „Įmonės valdymas. Dėl ko verta ginčytis, o dėl ko būtina susitarti“.
nuotrauka
2017-09-15 08:43
Bendrovės „Kortas“ generalinė direktorė Žaneta Overlingienė apdovanota Lietuvos statybininko garbės ženklu. Ženklu, kuris jai įteiktas Statybininkų dienos šventės metu, apdovanojami statybų sektoriaus atstovai už ilgametį atsakingą darbą ir svarų indėlį plėtojant statybos verslą.
nuotrauka
2017-05-12 08:00
Prieš pusmetį Valstybinei darbo inspekcijai (VDI) pradėjo vadovauti Jonas Gricius. Su naujai paskirtu Lietuvos Respublikos vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi kalbamės apie jo darbo gaires, aktualijas ir darbo kultūrą.
nuotrauka
2017-05-05 07:00
Vaidas Baltuška prieš 4-erius metus įsidarbino pirmuoju inžinieriumi-konstruktoriumi bendrovėje „Layher Baltic“, kuri Lietuvoje atstovauja pastolių gamintojui „Layher“. Per tuos darbo metus jis sukaupė didžiulę patirtį, tad dabar jo pastebėjimai suprantami ne visiems: neįsigilinusiems į klausimo esm...
nuotrauka
2017-04-29 08:25,      papildyta 2017-05-02 00:00, Papildyta nuotraukomis
Atsakomybių, įsipareigojimų galima imti tik tiek, kiek paneši. Jonas Varkalys, buvęs ilgametis bendrovės „Plungės Jonis“ generalinis direktorius, valdybos pirmininkas, dabar – LR Seimo narys, gerai žino, kas vieną dieną gali nutikti, pamynus šią tiesą. Verslą į politiką iškeitęs vyras išmoko tokių g...
nuotrauka
2017-02-08 13:59
Stasys Pakarklis, jo vardu pavadintos individualios įmonės savininkas ir Lietuvos statybos industrijos asociacijos prezidiumo narys, 2016 m. pelnė „Profesijos riterio“ apdovanojimą. Sėkmingą šeimos verslą plėtojantis šiaulietis save vadina tiesiog gelžbetonininku.
nuotrauka
2017-01-25 08:59
Vakar mirė Architektūros riteris, žymus architektūros teoretikas prof. dr. Rimantas Buivydas. Velionis bus pašarvotas Vilniaus laidojimo rūmuose (Olandų g. 22, Vilnius), I salėje Lankymas nuo 2017.01.25 (trečiadienis) 13:00 val. Karstas išnešamas 2017.01.26 (ketvirtadienis) 14:00 val. Laidotuvės v...
nuotrauka
2016-12-30 09:39
Nekilnojamojo turto paslaugų bendrovė „Centro kubas“ veiklą pradėjo 1993 metais. Jos teikiamų paslaugų spektras apima visas NT rūšis ir sritis. Nepasiduodama šios įnoringos rinkos bangavimams, ne visada skaidriai konkurencijai, rimtoms krizėms, įmonė ne tik išlaiko lyderio pozicijas, bet ir auga. Pa...
nuotrauka
2016-12-12 12:11
Eidamas 54-sius metus, gruodžio 10 d. Telšiuose mirė Lietuvos statybos inžinierių sąjungos prezidentas Kęstutis Kurlys.
nuotrauka
2016-10-19 11:09
Lietuvos architektų rūmai praneša, kad šiąnakt Lietuva neteko garsaus architekto, Lietuvos architektų rūmų nario Algimanto Kančo (1954-05-22 – 2016-10-19).
nuotrauka
2016-10-14 07:00
Romualdas Tarasevičius (79 m.) – iš tų žmonių, apie kurių gyvenimą vertėtų rašyti ne straipsnį, o knygą. Jis ne tik vadovavo garsiajam respublikiniam „Prammontažo“ trestui, stačiusiam ne vieną respublikinės reikšmės objektą, bet, keičiantis santvarkoms bei kenčiant Sovietų Sąjungos Lietuvai įvestą e...
nuotrauka
2016-10-07 07:00
Mano darbo veikla neatsiejama nuo Pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filialo bei Valstybinio projektavimo instituto „Lietuvos statybų projektas“ istorijos. 28-erius metus teko „diriguoti“ gausiam „projektuotojų ansambliui“, dirbti statybos projektavimo vadybos ir teisėkūros srityse,...
nuotrauka
2016-09-30 07:00
Nuolatinis statybinių medžiagų ir įrengimų trūkumas; kitų sovietinių respublikų neįsisavintų išteklių perėmimas; statybos vykdymas pagal „šventąsias“ ciklogramas; apsukrūs mainai tarp įmonių ir kantrūs vaikščiojimai valdžios koridoriais, – pasiklausius buvusio Klaipėdos namų statybos kombinato gener...

Statybunaujienos.lt » Asmenybės

nuotrauka

Vonioje – tik „RAVAK“!

RAVAK – čekų įmonė, įkurta 1991 metais, – yra viena iš didžiausių vonios kambario įrangos gamintojų Centrinėje ir Rytų Europoje. UAB „Ravak Baltic“ – įmonė, kuri RAVAK prekės ženklui Lietuvo...
nuotrauka

Ką daryti, kai negalima laukti? Neoporas

UAB „Kauno šilas“ – pirmasis Lietuvos polistireninio putplasčio gamintojas. Bendrovė nebijo naujovių ir inovacijų – kartu su kompanija „Basf“ pirmoji Lietuvoje pirkėjams pasiūlė ir „Neoporą“...
nuotrauka

6 dalykai, padedantys pagerinti statybos projektų finansų kontrolę ir palaikyti juos „sveikus“

Statybos sektoriaus statistika rodo, kad nemažai statybos projektų įgyvendinama viršijant biudžetą. Tai paplitęs „negalavimas“. „Bauwise“ internetinės finansų kontrolės sistemos naudotojai y...