„Kaimo vaiko“ įgūdžiai versle praverčia

„Kas aš? Kaimo vaikas. Užaugau daugiavaikėje – septynių vaikų – šeimoje. Pakalniškių kaimelyje, prie pat Vievio. Vėliau baigiau mokyklą Vievyje, mano tėvas buvo statybininkas. Vaikystėje teko pasirūpinti ne tik savimi, tačiau ir kitu šalia esančiu. O dar – ūkiu. Nuo pat vaikystės reikėjo planuoti savo laiką ir darbus. Tačiau svarbiausia – atsakomybė. Nepadarysi paskirtų darbų – vakare jau bus bėdos visiems. Taip pat iš vaikystės atsinešiau tą įprotį dalytis, gerbti šalia esantį: ir brolį, ir sesę, ir kaimyną“, – savo istoriją pradeda Vytautas Vankevičius.

Jis teigia, jog šios „klasikinės“ vertybės jam yra vienos svarbiausių iki šiol. Vaikystėje būsimasis verslininkas norėjo tapti karininku ar kosmonautu. Tačiau, kaip pats sako, žmogus planuoja – Dievas juokiasi.

„Žinote, ūkiai turėjo savo statybininkų brigadas. Jie buvo tokie visų galų meistrai, tačiau tik tam tikro lygio, – kvatojasi V. Vankevičius.– Na, ir medžiagos, ir technologijos tais laikais buvo gana primityvios. Tėvukas buvo įvaldęs bendrus statybos darbus ir židinių bei koklinių krosnių statybą. Aš jam padėdavau – statydavome tuos židinius, remontuodavome namus.“

Tuo metu egzistavusios tarpkolūkinės statybos organizacijos priimdavo paauglius padirbėti. Tokiu būdu V. Vankevičius statybvietėje atsidūrė vos baigęs 6 klases – dirbdavo vasaromis, per moksleivių atostogas.

„Buvau aukštas, tik liesas. Na, ir priėmė. Tik nuo tų sunkių krovinių sunegalavo rankos. Todėl kitą vasarą jau ieškojau kitokio darbo ir tapau elektriku-pagalbiniu darbuotoju Vievio paukštyne. Ką daro pradedantieji elektrikai? Man reikėjo išdaužyti sienoje skyles laidams nutiesti. Ir patiko! Tuomet nusprendžiau, kad būsiu energetikas“, – prisimena V. Vankevičius.

Vokiečiai patikimi. Nes jie – vokiečiai

V. Vankevičius įstojo į Lietuvos Žemės ūkio akademijos Elektrifikacijos fakultetą ir čia 1982 m. įgijo inžinieriaus-elektriko specialybę.

Dirbo kilnojamojoje mechanizuotoje kolonoje (KMK) Nemenčinėje, vėliau – energetikos statybos treste. Prasidėjo kelionės po tuometinę Sovietų Sąjungą, kur gyvenančioms tautoms lietuviai buvo it privilegijuotieji „broliai“. Užtat šiandien išvykę dirbti į užsienį turbūt tą žvilgsnį „iš aukšto“ pajuntame patys.

„Atrodo, kad kokie nors vokiečiai jau automatiškai gauna papildomą pliusą. Nes jie – vokiečiai. O mums, it rinkos naujokams, visuomet tenka įrodinėti, kad tikrai padarysime, ir padarysime gerai“, – svarsto pašnekovas.

Ir čia pat priduria, jog galbūt poreikis nuolat įrodinėti savo pranašumą išeina ir į gera – esame priversti pasitempti, dirbti, prisitaikyti prie aukštesnės užsienio užsakovų darbų kultūros, laikytis nustatytų terminų ir reikalavimų.

Langų „aukso amžius“

Sugriuvus sovietinei santvarkai, kilo idėja užsiimti privačiu statybų verslu. Valdemaras Eičas, Gintautas Kalinauskas, Stanislovas Doveika – V. Vankevičiaus kolegos – įsteigė bendrovę „Hronas“.

Iš pradžių partneriai užsiėmė prekyba: elektros linijoms atveždavo laidus iš buvusios Slovakijos. Laidais buvo aprūpinti ir lietuviai, ir Baltarusijos klientai. Sukaupę šiek tiek pradinio kapitalo verslo partneriai pasinaudojo vieno iš jų idėja pradėti plastikinių langų gamybą.

„Tiksliau, iš pradžių veždavome iš užsienio, Slovakijos. Pajutę laisvės skonį lietuviai skubėjo statytis didžiulius namus su vitrininiais langais, nestandartinių išmatavimų durimis. Laisvę kiek suvaržydavo gal tik tai, kad tokio užsakymo tekdavo laukti apie 2 mėnesius. Pastebėjome, jog viskas užtrunka per ilgai, gamyba yra nelanksti“, – prisimena pašnekovas.

Gamyba dabartinėje „Staticus“ gamykloje. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr. 

Taigi buvo nuspręsta ne tik plastikinius, tačiau ir aliuminio langus bei duris gaminti Lietuvoje.

„Kažkam reikėjo vadovauti aliuminio konstrukcijų padaliniui, pasiūlė man. Pirmiausia reikėjo išsirinkti sistemas – iš ko ir kaip mes gaminsime. Šis verslas man buvo nauja sritis. Lygiai taip pat visiems Lietuvoje tai buvo nauja“, – sakė V. Vankevičius.

Pirmasis objektas, kuris jam pateko, buvo įspūdingas – „Naručio“ viešbutis, kuriam šiuo metu, skaičiuoja „Staticus“ valdybos pirmininkas, gali būti 20 metų. Vėliau „Hronas“ prisidėjo prie Vilniaus kunigų seminarijos statybų, nuolatiniu bendrovės klientu tapo SEB bankas, „Swedbank“.
Vėliau bendrovės fasadai ar langai buvo panaudoti „Kempinski“, „Radisson Blu“, „Barclays“, „Nordea“, „Park inn“ viešbučių bei biurų statyboms.

Lietuvių verslo yda – nesumokėti

Po Islandijos delegacijos vizito Lietuvoje „Hronas“ netikėtai gavo užsakymą prisidėti prie viešbučio Reikjaviko centre statybų. V. Vankevičius pripažįsta, jog visuomet jautė savotišką moralinę skolą šiai šaliai – juk ji pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybę.

Bendrovei tai buvo iššūkis, tačiau jau po mėnesio laivu į Islandiją buvo išplukdyta stambi langų bei aliuminio fasadinių konstrukcijų siunta. Užsakovai liko patenkinti.

„Bendrovė vis augo ir augo – iš viso ji veikė 15 metų. Jai išaugus atskyrėme verslus: langai pasiliko „Hrone“, o fasadai teko bendrovei, pavadintai „Hrono fasadai“, – prisimena šių bendrovių bendraturtis.

Tačiau vos įsibėgėjus užslinko krizė.

„Esu tokios nuomonės, jog kiekviena įmonė kažkada turi pasakyti „Stop!“ Langų versle maržos buvo labai mažos. Langų gamintojų prisisteigė daug, prasidėjo jų importas iš Lenkijos. Lenkiški langai buvo prastesnės kokybės, tačiau ir pigesni. Gamintojai susidūrė su nesveika konkurencija. Tačiau didžiausia bėda buvo tai, jog Lietuvoje įsivyravo ydinga kultūra. Nesumokėti“, – dėsto verslininkas (I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr. kairėje).

Užsakovai pradėjo atidėti mokėjimus, nors langai pastate jau būdavo sumontuoti. Užsakovų neapmokėtos sąskaitos kaupėsi, kas tapo nepakeliama našta bendrovių išgyvenimui.

Ir dabar V. Vankevičius kaip vieną didžiausių Lietuvos blogybių įvardija apsaugos smulkiam ir vidutiniam verslui trūkumą.

Tuo metu kaimynai lenkai terizikuoja vieno mėnesio uždarbiu, mat negavę pinigų turi teisę žygiuoti pas galutinį užsakovą (jei tik turi reikiamus dokumentus) ir reikalauti atsiskaityti. Galutinis užsakovas šią sumą sumoka tiesiogiai subrangovui ar pinigų gavėjui ir ją išskaičiuoja iš generaliniam rangovui mokamos sumos.

Be to, užsienio šalyse statybų sutartys yra valstybės standartizuotos (jų yra 2–4 variantai). Dažniausiai jose įtvirtinamos garantijos: statybininkai garantuoja, jog atliks numatytus darbus, užsakovas – jog sumokės.

V. Vankevičius juokiasi, jog per daugybę darbo metų šiuo metu teturi vienintelę Lietuvoje sutartį, kurioje įtvirtinta garantija, kad pinigai bus sumokėti. Sulaukę tokių prašymų kiti užsakovai pasijunta įžeisti.

Darbuotojus drąsino NBA krepšininkų pavyzdžiu

„Hrono fasadai“, atėjus krizei, finansiškai nukentėjo mažiau, tačiau prarado daugybę jau sutartimis patvirtintų užsakymų.

„Mes visuomet turėdavome susiplanavę darbų kitiems metams. Ir prisimenu tuos 2008–2009 metus: iš planuotų darbų, pasirašytų sutarčių, ketinimų protokolų – iš viso jų buvo už 120 milijonų litų – liko 12 milijonų. Bėgiojom po tas įmones klausinėdami: tai ką darysim – statysim, ar nestatysim?“ – prisiminė V. Vankevičius.

Tuo metu bendrovėje dirbo apie 350 žmonių. Niekam ne paslaptis, jog ne viena stambi statybų bendrovė tais metais paleido savo komandą „laimės ieškoti“. Tačiau V. Vankevičiui sprendimas atleisti būrį darbuotojų tuo metu neatrodė išmintingas.


V. Vankevičius net ir per krizę nenorėjo atleisti savo darbuotojų. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr.

„Vadovauji įmonei 15 metų, kiekvieną žmogu priimi į darbą. Būna labai gaila juos paleisti. Kai pagalvoji – jei visi kartu nerandame darbo, tai kaip rasime po vieną?“ – retoriškai klausė pašnekovas.

Jis pradėjo įnirtingai dairytis užsakymų užsienyje – kaimynų iš Rytų partnerystės jau buvo išmėgintos, pasirodė nepatrauklios. Tad žvilgsnis nukrypo aukštyn, į Skandinavijos valstybes.

„Supratome, jog reikia ieškoti rinkos, kuri turėtų pakankamai gerą darbo užmokestį. Švedijoje, pavyzdžiui, minimalus darbo užmokestis buvo toks, koks mums – išsvajotas maksimalus, – šypsosi V. Vankevičius. – Pradėjom ten ieškoti objektų.“

Jis prisimena, jog drąsino savo darbuotojus, nors pats nebuvo tikras, ar šis bandymas pavyks.

„Drąsinau kolektyvą: jei NBA krepšininkas įmeta į krepšį – niekas nesigilina, iš kokios jis šalies, koks jo išsilavinimas. Taip ir mes: juk mokame gaminti fasadus, sumontuoti, nuvežti. Vadinasi, turime galimybę ten įsitvirtinti. Jei susikibsim rankom, būsim vieningi – nepaskęsim“, – prisiminė V. Vankevičius.

Lietuvių konkurencinis pranašumas – gamykla Vilniuje

Tačiau V. Vankevičius tikina niekuomet dirbtinai negražinęs esamos situacijos.

„Ne mama, ir net ne uošvė mūsų ten laukė. O didelė konkurencija. Ir sakiau, jog bus ir apkalbų ir netgi veiksmų prieš mus. Juk vis tik nuvažiavome iš kažko „duoną atimti“, – prisiminė pašnekovas.

Vienas statybų srityje dirbęs švedas patikėjo atkakliais lietuviais ir jų darbo kokybe. Jis supažindino „Staticus“ atstovus su stambiais partneriais – „PEAB“ kompanija.

Vienas pirmųjų objektų Švedijoje, Karlskronos mieste, buvo universiteto fasadai.

Pirmasis bendrovės „Staticus“ objektas Švedijoje – universiteto fasadas Karlskronos mieste Švedijoje. Bendrovės nuotr.

„Darbą atlikome gerai, užsakovai liko labai patenkinti. Fasadus jiems ir suprojektavome, ir pagaminome, ir sumontavome. Na, tada prasidėjo kalba apie partnerystę, kitus objektus“, – pasakojo V. Vankevičius.

Vėliau bendrovę susirado ir stambaus koncerno „Skanska“ atstovai.

Taip žingsnis po žingsnio „Staticus“ pelnė kokybiškai dirbančios bendrovės vardą ir gavo teisę dirbti įspūdinguose objektuose. Bendrovė imdavosi ir darbų organizavimo, siūlydavo užsakovams vadinamąjį „atviros sąmatos“ darbų organizavimo būdą, kai rangovas turi teisę kartu organizuoti atskirtus konkursus subrangovams.

Bendrovė gamybines patalpas ir gamyklos darbuotojų branduolį turi čia, Lietuvoje. V. Vankevičius pripažįsta, jog tai sutaupo kaštų. Didžiuliai krovininiai automobiliai,  pagamintų fasado panelių konteineriai kas dieną išplaukia į Švediją, Norvegiją ir Didžiąją Britaniją.

„Taip, tai yra konkurencinis pranašumas. Montažas mums kainuoja brangiau, nei gamyba. Tiesą sakant, nuolat skaičiavome ir „svėrėme“: ar geriau čia pagaminti ištisą sieną, kurią objekte tik 4–6 darbuotojai užkabintų su specialiais mechanizmais, ar gaminti atskiras fasado detales ir jį surinkti it „LEGO“ kaladėles. Vis tik gaminame visą sieną čia, mažesnėmis finansinėmis sąnaudomis, ir ją išsiunčiame į užsienį“, – atskleidžia V. Vankevičius.
Gamyba dabartinėje „Staticus“ gamykloje. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr. 

Saldus laisvės skonis

V. Vankevičius nuolat darbuotojams pabrėždavo, jog tokioje šalyje jie savotiškai reprezentuoja Lietuvą – užsakovams įsimins, jog darbą atliko lietuviai, vėliau – galbūt bendrovės „Staticus“ pavadinimas. Dėl šios priežasties daliai kolektyvo teko iš esmės keisti darbo kultūrą.

„Elgesys objekte, tvarkos laikymasis, atėjimas į darbą, veikla po darbo – juk užsakovai mato ir procesą, ne tik rezultatą. Užsienyje darbuotojai pasijusdavo laisvi. Atsirado ir alkoholio problema, ir apgyvendinimo. Apgyvendinimo bendrovės nenorėdavo priimti arba nutraukdavo sutartis. Iš tiesų turėjome problemų ir teko daug dirbti su savo darbuotojais. Kai kurių iš jų paslaugų – atsisakyti“, – pripažįsta pašnekovas.

Jis prisimena, kaip „Staticus“ darbų vadovai pirmadienius objekte pradėdavo su alkotesteriais rankose, tikrindami kiekvieną statybininką. Švedai buvo šokiruoti.

Tačiau bendrovei iš Lietuvos tai buvo būdas kovoti su rizika: stambiame projekte, įspūdingame aukštyje, kur darbuojasi 30–40 žmonių, alkoholio neturėjo likti nė kvapo.


Gamyba dabartinėje „Staticus“ gamykloje. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr. 

Kitas niuansas: darbuotojams dėl užsienio užsakymų tekdavo palikti šeimas ilgesniam laikotarpiui, daliai tai sukeldavo nuovargį.

„Prieš, per ir po krizės įvyko daug pokyčių kolektyve. Prieš krizę sakiau, jog pirmenybę suteiksime tiems, kas moka dirbti kompiuteriu ir dar šiek tiek – anglų kalbą. Dabar tarp Vilniaus ir užsienio objekto mes komunikuojame šiuolaikinėmis priemonėmis ir nuolat matome, kas ten vyksta, kokie gimsta brėžiniai, kokios medžiagos ten išsiunčiamos. Kai kuriuose Švedijos ir Norvegijos regionuose vyresni žmonės nori kalbėti savo nacionaline kalba. Atrodytų keista, bet šiandien jau ir statybose rekomenduojama mokėti daugiau nei vieną užsienio kalbą“, – pabrėžė V. Vankevičius.

Bendrovė yra sukaupusi būrį savo sričių specialistų, o darbuotojus pagalbiniams darbams tiesiog išsinuomoja.

Iš daugiau nei 400 bendrovės darbuotojų apie trečdalis yra montuotojai – kitaip tariant, tai žmonės, kuriems tenka nuolat išvykti padirbėti Norvegijoje, Švedijoje ar Didžiojoje Britanijoje.

Kad užsisakytų fasadus iš lietuvių, norvegams reikėjo „perlipti per save“

„Staticus“ Švedijoje dirbo su vis stambesniais partneriais: „NCC“ koncernu, „PEAB“, „Skanska“.

„Šios bendrovės yra pasaulinio lygio statybų bendrovės. Pavyzdžiui, „PEAB Construction“ ar „Skanska“ apyvarta yra didesnė nei visų Baltijos šalių statybos bendrovių kartu sudėjus“, – sakė V. Vankevičius.

Vis tik šioms V. Vankevičiaus minimoms bendrovėms sunkiai sekėsi atlikti fasado darbus kaimyninėje Norvegijoje. Šioje srityje joms pagelbėti sutiko „Staticus“ atstovai. V. Vankevičius šiandien sako, jog tai buvo tarsi „paskyrimas“. Pirmasis objektas Norvegijoje, prie kurio teko dirbti bendrovės statybininkams – mokykla.

Universiteto Osle fasadų gamyba ir montavimas buvo pirmasis bendrovės užsakymas Norvegijoje. Bendrovės nuotr.

Kadangi užsakymą šiam objektui pateikė valstybė, statybininkams buvo keliami aukščiausi reikalavimai. Netrukus pasipylė kiti užsakymai, teko išmokti, kokių taisyklių ir reikalavimų laikomasi šioje šalyje ir įveikti norvegų vidinius barjerus.

„Norvegijoje egzistavo tokia praktika, jog ištisos kartos – seneliai, tėvai – metų metus pirko jiems reikiamas medžiagas ar paslaugas iš tos pačios įmonės. Na, dabar jiems tenka pirkti iš užsieniečių. Norvegams reikėjo perlipti tam tikrą savo vidinį barjerą, kad tai padarytų“, – paaiškino  V. Vankevičius.

Užsakovus reikėdavo pasikviesti į svečius ir aiškiai parodyti, kaip, iš kokių medžiagų vykdoma gamyba – tik tuomet jie pamažu įgaudavo pasitikėjimą lietuviais. V. Vankevičius mėgdavo pasiteirauti: kur mums dar reikėtų patobulėti? Ir sulaukdavo atsakymų, jog būtų galima pagerinti švarą bei tvarką gamyboje, statybų aikštelėse.

• Galbūt todėl šiandien „Staticus“ gamybos patalpos – it pedantės butas. Kiekvienas įrankis – pažymėtas, specialūs ženklai rodo, ar darbo vietoje sudėti visi įrankiai, ar kažko trūksta, kas sugedo.
  

Taip atrodo „Staticus“gamyklos darbuotojo darbo vieta. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr.

„Staticus“ gamykloje – Londono ir Oslo dangoraižių „gabalėliai“

Bendrovė taip pat gamina būsimo objekto fasadų pavyzdžius – kad užsakovas, architektai, projekto, darbų vadovai galėtų pačiupinėti, iš visų pusių apžiūrėti būsimo pastato fragmentą, išsirinkti vieną iš kelių variantų ar suvokti gamybos galimybes bei montavimo ypatumus. Tai – kainuoja, tačiau klientai galimybę pamatyti gabalėlį būsimo projekto savo akimis įvertina.

„Apie 90 procentų atvejų kas nors keičiasi. Jie pamato natūraliai, prie dienos šviesos, lauko sąlygomis, kaip atrodys šis pastatas. Ši mūsų idėja labai prigijo. Net šiandien galime jums parodyti Oslo ar Londono pastatų „gabaliukus“. Tačiau, žinoma – šiuos pavyzdžius reikia velniškai gerai padaryti“, – sakė V. Vankevičius. 

Šiandien bendrovė dirba ne tik Švedijoje, Norvegijoje, tačiau „įkėlė koją“ ir į Londono rinką.


Būsimo projekto dalis bendrovės kieme. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr.

Beje, prie įėjimo į bendrovę stovi stiklinė spinta, kuriai kone kasmet tenka vis sunkesnė užduotis – išlaikyti vienas po kito besirikiuojančius „Lietuvos metų gaminio“ apdovanojimus. Šiuo metu „Staticus“ jų turi aštuonis.

„Žiniasklaidoje buvo pasirodžiusios neigiamos informacijos apie šiuos apdovanojimus, bet visi mūsų objektai, už kuriuos juos gavome, iš tiesų yra vienetiniai. Jie išskirtiniai, sulaukę daug žiniasklaidos dėmesio ir Švedijoje. Paskui pastebėjau, jog užsieniečiai jau mums nebeduoda paprastų projektų. Jie duoda ką nors sudėtingesnio“, – juokiasi bendrovės valdybos pirmininkas.

Norvegiška tvarka – geriausia motyvacija dirbti kokybiškai

Vis tik V. Vankevičius nerimauja, jog Lietuvoje ryškėja tendencija „pastačiau, pardaviau ir dingau“.
Statybų bendrovės savininkui nuoširdžiai gaila žmonių, ypač – dirbančių užsienyje, kurie įsigijo gyvenamą būstą iš Lietuvos statytojų ir susidūrė su nekokybiškai atliktais darbais arba apskritai buvo apgauti.

„Mane labiausiai žeidžia, kad tuomet kyla įspūdis, tarsi Lietuvoje nėra dirbančių gerai, nėra galinčių kokybiškai atlikti darbus. Tai atsirado todėl, kad statė kas norėjo ir kaip norėjo. Tuomet sugrįžkime atgal ir apsibrėžkime – kas yra statybininkas ir ką jis turi padaryti, už ką jis atsakingas. Jūs pirkdami turite būti tikri, kad perkate gerą produktą“, – dėstė V. Vankevičius.


Gamyba dabartinėje „Staticus“ gamykloje. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr.

• Jis pasakoja, jog Norvegijoje ar Švedijoje bendrovės garantuoja gyventojams (ar nuomotojams), jog jie patirs numatytas – ir ne didesnes – pastato eksploatavimo išlaidas.Jei metus ar netgi dvejus eksploatuojant pastatą išlaidos nebūna didesnės – pastatas pereina į namo gyventojų rankas. Jei vis tik išlaidos viršija žadėtąsias – visa atsakomybė gula ant statytojo pečių: jis ne tik turi kompensuoti padidėjusias išlaidas, tačiau ir sugalvoti, kaip ištaisyti savo klaidas, kad būtų pasiektos tokios eksploatacijos sąnaudos, kokios buvo numatytos projekte.

V. Vankevičiaus teigimu, tokia tvarka užtikrina ir darbų, ir medžiagų kokybę. Nebelieka „dirbtinės“ konkurencijos, projekto partneriai turi būti užtikrinti vieni kitais – jei vos viena pastato dalis bus pastatyta nekokybiškai – kentės visi.

„Kokia dar gali būti geresnė motyvacija pastatyti kokybišką pastatą? Architektai, projektuotojai mato, kokios medžiagos bus naudojamos, žino jų savybes ir įsipareigoja pastatyti tam tikro sandarumo pastatą. Jei vykstant statyboms pamato, kad to, kas įrašyta projekte, nepavyksta pasiekti – keičia medžiagas kitomis“, – apie darbo Šiaurės šalyse specifiką pasakojo pašnekovas.

Ateities projektuose – pirmoji tokia mokykla Europoje

Bendrovei „Staticus“ teko imtis universiteto Geteburge statybų. Šis objektas stovėjo įstrigęs porą metų, būtent todėl, kad buvo pastebėta, jog pagal pirminius sprendinius nepavyks pasiekti norimo rezultato. Pastato fasadas buvo apvalus ir dantytas – kokią efektyvią ir sandarią dangą tokiu atveju galima pasiūlyti?

„Štai tada ir suvokiau, ką reiškia projekto deklaracijos ir užsakovų, generalinių rangovų požiūris. Mes visi – vieninga komanda, kuri turi padaryti pastatą. Projekte buvo numatytos vienokios medžiagos, tačiau jas atmetėme, įdėjome kitas“, – prisiminė V. Vankevičius.

Šio pastato viduje buvo įrengta 30-ies kvadratinių metrų patalpa, prišildyta iki 20-ies laipsnių.
Ji, V. Vankevičiaus žodžiais, buvo „apkabinėta“ visais įmanomais prietaisais, matavusiais sandarumą, garso, oro, vėjo pralaidumą.

Pasiekus projekte numatytus rodmenis, „Staticus“ buvo pasveikinti plojimais ir jiems patikėta užbaigti šį projektą.

Šiuo metu bendrovė jau turi „Central Approval“ sertifikatą, kuris leidžia projektuoti, montuoti sudėtingiausių konstrukcijų pastatus, dangoraižius. Šis sertifikatas užtikrina, kad lietuvių įmonė prisiima visišką atsakomybę už fasado darbus, nuo inžinerinių darbų iki jų įvykdymo, neperleisdama atsakomybės konsultantams. Tokiu sertifikatu „Staticus“ būsimiems ir esamiems verslo partneriams liudija apie savo profesionalumą.

Šiuo metu „Staticus“ Norvegijoje ruošiasi statyti įspūdingą mokyklą – šis pastatas pats pasigamins beveik visą reikiamą energiją – ir elektros prietaisams, ir mokyklos apšildymui. Tai bus pirmoji tokio pobūdžio mokykla Europoje.

Biurų ir visuomeninės paskirties pastatas  „Kuggen“ Geteburge, Švedijoje. Šis projektas buvo įstrigęs dėl savo „dantytumo“ – architektai laužė galvą, kokiu būdu reikės pasiekti numatytus parametrus, sandarumą. Bendrovės „Staticus“specialistams pakeitus projekte numatytas medžiagas kitomis tai pavyko. Bendrovės nuotr.

Kaip gauti fasadą „nemokamai“?

Fasadų technologijos per pastarąįj dešimtmetį itin keitėsi. Jei anksčiau tereikėjo įstiklinti pastatus, netrukus prisidėjo ventiliacinės grotelės, apšvietimo elementai, nuo saulės apsaugančios sistemos, natūralaus akmens detalės.

Kaip sako V. Vankevičius, užsakovai žino, kokios sudėtingos yra naujausios technologijos ir jų suderinamumas. Tad „Staticus“ stengiasi perimti daugiau darbų į savo rankas – tai kuria pridėtinę vertę, užsakovui nebereikia derinti kelių įmonių darbo, o bendrovei tai tampa konkurenciniu pranašumu.

„Praktiškai mes gauname iš generalinio rangovo tik pastato karkasą, perdangas – ir jie pasitraukia. Ypač norvegai ilgai negalėjo suprasti, kaip viena bendrovė gali daryti tiek daug skirtingų statybinių darbų. Užsakovai iš mūsų gauna fasadą, išvedžiotą elektrą ir – didžiulį ekonominį efektą“, – sakė V. Vankevičius.

Anksčiau siena būdavo mūrijama ir šiltinama – kai nebelieka tokio storio sienos, projekto užsakovai gauna daugiau pastato vidinio ploto. Kai kurie iš jų yra prisipažinę, kad tokiu atveju fasadą galima laikyti įrengtu nemokamai. Jo sąnaudas padengia atsiradęs papildomas komercinis plotas.

Toliau su V. Vankevičiumi bendravome apie reikalavimus naujiems biurams. Šiuo metu Lietuvoje bendrovės „Staticus“ statomas „DnB banko“ biurų pastatas bus vienas iš moderniausių. Dėl darbuotojų komforto kuriamos oro padavimo, automatinio švietimo reguliavimo, automatinio temperatūros reguliavimo patalpoje sistemos.

V. Vankevičius darbo kabinete. I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr. dešinėje

„Esu tikras, jog iš dviejų panašių darbdavių, siūlančių vienodą alyginimą, darbuotojas pasirinks tą, pas kurį dirbti bus tiesiog patogiau. Ir senieji pastatai jau nebetenkina šiuolaikinių poreikių“, – sako pašnekovas.

Jis svarstė, jog Lietuvos perspektyvos glūdi žmonių kuriamoje pridėtinėje vertėje. Todėl ir sąlygos, be darbo atlygio, šiems darbuotojams turės būti sukurtos išskirtinės. Tą jau „užuodė“ ir sėkmingai išnaudoja stambios tarptautinės bendrovės, tokios kaip „Barclay's“.

Kodėl Skandinavijos šalims lengviau buvo ištverti krizę?

Bendrovės „Staticus“ valdybos vadovas yra visiškai ramus dėl statybų ateities.

„Statybų verslas Švedijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje – nestovi. Kai jaučiamas ekonomikos pakilimas, statomos gamyklos, biurai, nauji viešbučiai. Jeigu kažkas blogai – statyba nesustoja. Šiose šalyse vyriausybė supranta, jog jei sustos statyba, ji sulauks daug bedarbių. Be to, niekas nebemokės mokesčių. Tad per pakilimą valstybinės investicijos yra kiek pristabdomos, o per nuosmukį – aktyviai statomos mokyklos, universitetai, kalėjimai, ligoninės. Paprasta logika! Na, mes statome tada, kai turime pinigų biudžete“, – liūdnai šypsosi V. Vankevičius. Tačiau nebebijo jokių iššūkių.

Tarptautinė „Achiles“ bendrovė, ilgą laiką tikrinusi „Staticus“, galiausiai suteikė jiems tarptautinį sertifikatą – šis įrodo, jog bendrovė gali dirbti tarptautinio lygio projektuose.

„Tokius sertifikatus turėdami nebijome likti be nieko“, – didžiuojasi pašnekovas.