2024 gegužės 24 d. penktadienis, 23:37
Reklama  |  facebook

81-erių A. Bakutis tebesapnuoja, kad terminai spaudžia, reikia pamatus greičiau baigti

Birutė ŽEMAITYTĖ      2015-09-18 06:55
Prieš kelerius metus Lietuvą užklupęs sunkmetis iš šalies statybų sektoriaus žemėlapio išbraukė ne vieną iki tol klestėjusią įmonę. Tačiau daugiau nei pusę amžiaus statyboms atidavęs kaunietis Algimantas Bakutis ir šiandien įsitikinęs: jo vadovaujama bendrovė turėjo visas galimybes išlikti.
nuotrauka
Algimantas Bakutis: „Jei ne banko užsispyrimas, mes galėjome išgyventi krizę". Portalo nuotr.


Minimos įmonės
Kaminta, UAB
Vis dėlto aplinkybės susiklostė kitaip, ir patyręs inžinierius statybininkas prieš šešerius metus buvo priverstas pripažinti, kad UAB „Atolas” bankrutuoja. Tačiau tai toli gražu ne vienintelis sunkus į devintą dešimtį įkopusio kauniečio gyvenimo etapas.

Namo – su džiūvėsiais „terbikėje”

Kai Betygalos valsčiuje netoli Dubysos gyvenusią šeimą – mamą, ir jį su jaunesne sesute 1941-jųjų birželį Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje atskyrė nuo tėvo, kurio daugiau niekada nematė, – ištrėmė į Komiją, Algimantui buvo tik septyneri.

BakutisSovietų valdžios nemalonę nei daugybės hektarų žemės, nei fabrikų neturėjusi šeima užsitraukė dėl to, kad vyresnysis Bakutis buvo aktyvus Lietuvos patriotas, kaimo šaulių būrio vadas. O gal dėl to, kad ant visame kaime gerbiamo staliaus, turėjusio ir pieno surinkimo punktą, buvo supykęs vienas kaimynas – mat Antanas, jo manymu, per menką pieno riebumą nustatė. Bakučių nelaimei, tas žmogus užėjus sovietams valsčiuje tapo nemenku viršininkėliu ir pasistengė, kad šeima būtų įtraukta į juoduosius sąrašus ir išvežta su pirmaisiais tremtiniais.

„Tik po daug metų sužinojau, kad tėvas buvo sušaudytas kalėjime Krasnojarsko krašte už pasipriešinimą tarybų valdžiai. Šia informacija pasidalinęs vienas sovietinis pareigūnas man tada liepė neieškoti teisybės, nes tik bėdą prisišauksiu“, – prisimena statybų veteranas ir priduria, kad ir tais laikais jam teko sutikti ne tik blogų, bet ir gera linkinčių bei padėti nepabūgusių žmonių. Jei ne jie – nežinia, kaip būtų susiklostęs pono Algimanto gyvenimas, ypač po to, kai sulaukęs trylikos metų, 1947-siais kartu su kitu bendraamžiu nutarė mėginti parsigauti namo. Mamos, pasakoja jis, įdėjo iš Lietuvos giminių atsiųstų „suchorių“ (džiūvėlių), spirgintų lašinių, peržegnojo ir išleido.“ 

Visą kelią paaugliai snausdavo pasikeisdami – saugojo savo „terbikes“, kuriose buvo ir vienintelis dokumentas – raštelis, kad jie vietinėje mokykloje baigė 4 skyrius. Pastarąjį vaikai gavo pasakę mokytojai, kad nori nuvažiuoti pasižvalgyti į Komijos sostinę Syktyvkarą. Iki Leningrado jo pakako, o čia, kai išlipę iš traukinio ėjo praustis, vaikai netyčia pateko į kažkokią saugomą zoną ir atsidūrė komendantūroje.

„Pulkininkas, ar kas jis ten buvo, savo adjutantui įsakė mus nuprausti, pavalgydinti, parašė kažkokią pažymą, o tada nuvežė mus į geležinkelio stotį. Taip ir grįžom į Lietuvą“, – prisimena A. Bakutis ir aiškina, kad tąkart išsisuko kariškiams papasakoję, kad su tėvais pasimetė nuo vokiečių bėgdami, o dabar važiuoja pas juos.

Jei ne geri žmonės, instituto nebūtų baigęs

Sugrįžęs jaunuolis glaudėsi tai pas vienus gimines, tai pas kitus. Ir į mokyklą, į 4-ą skyrių jį priėmė, nes mokytojas šaunus buvo – netrukus pats į mišką pas partizanus išėjo. Dar po kelerių metų be leidimo, su netikru pasu, kurį gauti padėjo Sibiro lietuviai, grįžo ir mama su jaunesniąja Algimanto sesute. Bet ramybės šeima neturėjo.

Sužinoję, kad juos ketina suimti, bėgo į Vilkiją, bet po pusmečio juos vis tiek surado. Mama, kuriai grėsė vėl būti ištremtai į Sibirą, atsidūrė Raseinių kalėjime, o vaikai pas dėdę. Tik šiam turbūt neramu buvo, nes nutarė siųsti vaikinuką į specialią mokyklą. Tad Algimantui vėl teko sprukti. Šį kartą į Kauną.   

Iki to laiko kaime baigęs 7 klases jaunuolis nutarė stoti į Politechnikumą. Čia 1951 metais pirmą kartą vyko priėmimas mokytis statybininko specialybės. Bet iš lietuvių kalbos turėjęs trejetą Algimantas būtų likęs be stipendijos – vienintelio pragyvenimo šaltinio. Tačiau ir vėl padėjo geri žmonės: kai jaunuolis savo istoriją papasakojo lietuvių kalbos mokytojui, pastarasis sutiko parašyti ketvertą, tiesa, su sąlyga, kad kartą per savaitę būsimasis statybininkas ateis pas jį mokytis papildomai.

Politechnikumą baigęs su pagyrimu A. Bakutis be stojamųjų egzaminų buvo priimtas į tuometį Kauno politechnikos institutą. Bet čia vėl užkliuvo. Gerai, kad žmonės įspėjo.

„Aš sužinojau, kad institutas išsiuntė užklausą į kaimą, kas aš toks. Nuvažiavau, susiradau seniūną ir klausiu, ką jis parašys. Jis man atsako, kad tiesą, o aš sakau, kad blogai, mane išmes iš instituto. Reikia pameluot. Ir įtikinau, sutiko parašyt, kaip reikia, už tai, kad baigęs mokslus nupirksiu jam „chromavus“ batus. Ir būčiau nupirkęs, bet mirė jis, kol aš institutą baigiau“, – dar vieną savo kelyje sutiktą žmogų prisimena A. Bakutis.

Taip ir baigė studijas. Gabus jaunuolis galėjo likti aspirantūroje, tačiau kiek anksčiau, per gamybinę praktiką jį nusižiūrėjo 2 statybos valdybos viršininkas Jonas Slavinkas. Jaunam specialistui pasiūlė ne tik darbą, bet ir vieno kambario butuką. Kadangi Algimantas tada jau draugavo su Irena, vėliau tapusia jo žmona, priėmė šį pasiūlymą.

„Motoroleriais ant stogo važinėjome“

Pradėjęs dirbti Kauno statybos tresto 9 statybos valdyboje meistru, po kelių metų A. Bakutis buvo paskirtas 44 statybos valdybos, kuri priklausė Statybos ministerijai ir statė „Dirbtinio pluošto“ gamyklą, vyriausiuoju inžinieriumi.

„Tai buvo grandiozinė statyba. Valdybai, kurį statė gamyklą, vadovavo Algirdas Brazauskas, o vėliau, kai jį pervedė į Vilnių, Kęstutis Grigaitis. Jis mane ir pasikvietė. Sakau, aš juk tik kelių metų patirtį turiu, o ten – vienas korpusas 7 hektarus užima, aš prapulsiu čia. O jis man atsakė, kad nebijok, viskas bus gerai“, – prisimena ponas Algimantas. 

Jis pasakoja, kad tuo metu tai buvo ypatinga statyba – pirmą kartą Lietuvoje buvo panaudotos 30 metrų ilgio gelžbetoninė santvaros su lygiagrečiomis juostomis. Tad šalia būsimos įmonės pirmiausia buvo pastatyta statybos bazė, atvežti ir sumontuoti specialūs kranai. Patirties nebuvo iš ko semtis – patys viską skaičiavo ir kūrė.

Ne mažesnis iššūkis jaunam inžinieriui buvo ir statybininkai, nes vienas dalykas – bendrauti su samdytais darbininkais, ir visai kas kita – su tais, kurie buvo atsiųsti atlikti bausmės, kaip tuomet sakydavo, buvo gavę tam tikrą metų skaičių „laisvųjų statybų“. Todėl „Dirbtinio pluošto“ statybą pašnekovas ir šiandien vadina svarbiausia savo mokykla, kurioje galutinai susiformavo kaip inžinierius ir kaip darbų organizatorius bei vadovas, sugebantis pažinti žmones ir mokantis „su jais sugyventi“. Dar didesnis iššūkis buvo, kai reikėjo milžiniškų cechų stogus uždengti, sako A. Bakutis: „Keramzitą kėlėm ir motoroleriais ant stogo važinėjome, kai juos dengėm. Viskas buvo nauja, bet pastatėm tą gamyklą. Norėjo ordiną duoti, bet prisipažinau, kad aš „sibiriokas“, ir negavau“.

Kas trečias pavaldinys – „sibiriokas“

Sibiro žymė sutrukdė A. Bakučiui ir dar kartą – tada, kai jis galėjo tapti vieno statybos tresto valdytoju. Bet nepartinis buvo, tai ir nepaskyrė.
 
Tačiau skiriant į kitas atsakingas pareigas svarbiausia buvo žinios ir profesionalumas. Todėl vyriausiuoju inžinieriumi Algimantas dirbo statant visą eilę didžiųjų sovietmečio įmonių: Jonavos „Azotą“, „Anykščių vyną“, „Mažeikių naftos“ valymo įrenginius.

Vis dėlto mieliau jis pasakoja ne apie statybas, o apie kartu dirbusius puikius specialistus. Antai Stasys Kaminskas, sovietmečiu dirbęs darbų vykdytoju, o atkūrus nepriklausomybę įsteigęs UAB „Kaminta“, buvo komandiruotas vadovauti Maskvos olimpinio kaimelio pagrindinių pastatų statybai. Gabus inžinierius Henrikas Klimašauskas, su pagyrimu baigęs Krasnojarsko statybos institutą, karjerą pradėjęs po pono Algimanto „sparnu“ vėliau darbavosi Žemės ūkio projektavimo institute. Beje, „sibiriokų“, kaip juos ir save vadina A. Bakutis, į darbą Kaune (grįžusiems iš tremties buvo draudžiama apsigyventi ne tik sostinėje, bet ir kai kuriuose kituose didesniuose miestuose, taip pat ir Kaune) jis priėmė nemažai, nors dėl to ne kartą teko aiškintis „aukščiau stovinčiai valdžiai“.

„Buvau nemažai susirinkęs „sibiriokų“, ir jie man labai padėjo, palaikydavo bendraujant su eiliniais statybininkais, kuriuos suvaldyti tais laikais tikrai nebuvo lengva, – sako A. Bakutis ir priduria: – Aš net ne apie visus žinojau, nes jie tai slėpė. O kai atėjus nepriklausomybei prisipažino, paaiškėjo, kad vos ne kas trečias darbuotojas pas mane buvo „sibiriokas“.

„Iškalti“ teoriją inžinieriui neužtenka

Kalbėdamas apie pastarojo meto statybas, veteranas apgailestauja, kad geriausi specialistai išvažiavo dirbti į užsienį, nes ten atlyginimai geresni. Liko prastesni, todėl sunku pasiekti norimos kokybės.

Kita vertus, ir seniau, ir dabar tik mokslus baigę statybos inžinieriai, net ir labai gerus įvertinimus gavę, nedaug verti. Pasak A. Bakučio, visus pagrindinius vadovus jis užsiaugindavo įmonėje. Ir toli gražu ne iš pačių geriausių studentų, nes „galima gerai iškalti teoriją – ir apie medžiagų atsparumą, ir tamprumo teoriją, ir konstrukcijas, bet pritaikyti praktikoje jie to nemokės“.

„Buvau susirinkęs neblogą komandą, kai recenzuodavau diplominius darbus. Pasirinkdavau tuos, kurie moka mąstyti. Užsiaugindavau darbų vykdytojų, viršininkų dublerius – jie dirbdavo aikštelėje įprastą darbą, bet juos nuolat stebėjau, o jie patys augo žinodami, kad ruošiami pakeisti vadovus. Taip įgyjamos tikros žinios ir patirtis, nes teorija be praktikos žalia“, – savo požiūrį atskleidžia jis.

Įmonę sunkmečiu sužlugdė bankas

Išaušus nepriklausomybei, kai prasidėjo laukinis privatizavimas, Pamoninės statybos trestą, kuriame tuo metu A. Bakutis dirbo, ištiko toks pats likimas, kaip ir daugelį kitų įmonių. Tada, 1992 metais jis kartu su dar dviem kolegomis įkūrė savo įmonę UAB „Atolas“.

„Atsirado daugybė norinčių griebt, privatizuot, o kas po to bus, nesvarbu. Aš ir dar keli kolegos išėjom iš valdybos su portfeliukais ir įkūrėm savo firmą. Pasikvietėm gerų darbininkų iš savo ir kitų subyrėjusių firmų ir pradėjome dirbti. Kadangi mumis pasitikėjo, gavom gerų užsakymų. Ir pramonės objektus statėme, ir gyvenamuosius namus“, – nuosavo verslo pradžią prisimena statybos veteranas. Tiesa, su partneriais vėliau teko išsiskirti, kadangi nesutapo požiūriai: ponas Algimantas įmonės pelną norėjo investuoti į plėtrą, o jie – pasidalinti ir išleisti savo reikmėms. Tad A. Bakutis išpirko jų dalį ir tapo vieninteliu įmonės akcininku.

Į klausimą, ar UAB „Atolas“, turėjęs teisę statyti ne tik gyvenamuosius namus, bet ir atlikti viešosios paskirties, gamybos, ūkinės veiklos statinių statybos, rekonstravimo, remonto, apdailos, vidaus tinklų sistemų montavimo, išorės inžinerini tinklų įrengimo darbus ir net restauruoti nekilnojamąsias kultūros vertybes bei atlikti konservavimo darbus ypatingos svarbos statybos objektuose, per krizę galėjo išlikti, A. Bakutis atsako teigiamai.

Kaip tik prieš krizę, per didįjį statybos pakilimą įmonė paėmė viename banke paskolą, įsigijo sklypą ir pastatė du gyvenamuosius namus. Bet prasidėjus sunkmečiui negalėjo parduoti butų už tokią kainą, kokia buvo numatyta sutartyje su banku.

„Mes prašėme leisti parduoti pigiau, kad galėtume atiduoti paskolą. Jei bankas būtų leidęs parduoti bent 300 litų pigiau, pavyzdžiui, po 4 500 litų už kvadratinį metrą, mes būtume susitvarkę. Bet mums neleido. Ir viskas sustojo. Mes turėjom gatavą produktą, kurio negalėjome parduoti, nes visi pirkėjai laukė, kol atpigs, o nepardavę negalėjome atsiskaityti su tiekėjais. Paskui mums pradėjo skaičiuoti labai dideles palūkanas ir per pusę metų sužlugdė. Bankrotas. Ir dabar dar nesibaigę tampymai“, – aiškina A. Bakutis, prisimindamas 2009-uosius, kai bendrovei „Atolas“ buvo nuspręsta kelti bankroto bylą.

Jei ne banko užsispyrimas, ir šiandien, įsitikinęs įmonės įkūrėjas ir vadovas, ji būtų išlikusi. Gal pelno ir nebūtų turėjusi, bet su tiekėjais ir darbuotojais, kurių tuo metu buvo apie 300, tikrai būtų atsiskaitę.

Vienas verslo nesukursi

Nors sunkmetis jau senokai pasibaigė, statybos veteranas nusprendė negrįžti į verslą. Ir nuoskauda dėl žlugusios įmonės – tik viena iš priežasčių. Kita priežastis – du pono Algimanto sūnus medikai, tad perduoti statybų verslo nėra kam.

„Pats juos raginau rinktis ne statybininko kelią. Bet norint, kad verslas klestėtų, jis turi būti šeimos rankose. Juk dirbti tenka skirtinguose objektuose, ir vienas niekaip visur nesuspėsi, tuo pačiu metu Alytuj, Anykščiuose ir Prienuose nepristovėsi. Bet kad ir kokį patikimą svetimą žmogų paskirsi, jis nesaugos tavo turto taip, kaip savas“, – sako A. Bakutis ir aiškina, kad jei tik nesužiūrėsi, medžiagas darbininkai vogs – kaip ir sovietmečiu.

Keliems darbų vykdytojams, panorusiems pasistatyti namus, jis teigia net pats siūlęsis padėti, pavyzdžiui, per įmonę pigiau įsigyti geresnių statybinių medžiagų, įrengimais už minimalų nuomos mokestį pasinaudoti, bet ir tai nepadėjo: „Kartą žiūriu, važiuoja per miestą mūsų mašina su betonu, ir „akurat“ nuvažiuoja pas juos“. Su kai kuriais darbuotojais po tokių akibrokštų jis atsisveikino, bet juk „visų neišvarysi, o jei išvarysi – kuo pakeisi; jeigu bus ne vagis, bet dirbti nemokės – irgi blogai“.

Dar viena priežastis, paskatinusi poną Algimantą trauktis – dabartiniai konkursai, kuriuos laimi „vaikštantys su portfeliukais“ ir tai, kad norint dalyvauti konkurse reikia įnešti tam tikrą sumą, kurios pralaimėjęs neatgauni. O tuos pinigus juk taip pat reikia uždirbti. Na, o paskutinį tašką padėjo sūnūs, pareiškę, kad dabar jų eilė tėvu pasirūpinti ir jie nenorintys rasti jį kada nors „statybose numirusį“.

„Esu labai užimtas pensininkas“

Būtent taip į klausimą, ką veikia dabar, atsako 81-erių sulaukęs statybos veteranas. Tik prieš dešimtmetį, kai jau buvo sukurta „Atolo“ gamybinė bazė, namą pasistatęs ponas Algimantas iki šiol su džiaugsmu darbuojasi sode ir gali valandų valandas pasakoti, kiek obuolių ar braškių užsiaugino ir kiek litrų sulčių rūsyje žiemai surikiavo. Darbų netrūksta ir suremontuotuose vaikystės namuose.

Anksčiau daug keliavęs, važinėjęs motociklu, o kol kojos buvo tvirtesnės, ir dviračiu, plaukiojęs jachta, boksavęsis, jis ir dabar nesėdi vietoje. Tiesa, dabar į tolimas keliones vienas jau nevažiuoja, bet kartu su sūnumis net Ameriką prieš porą metų aplankė. O automobiliu ir dabar keliauja – štai ir šią vasarą pats iki Nidos pailsėti nuvažiavo.

„Bet ir dabar dar sapnuoju, kad atvažiuoja partneriai, o pas mus užsakymai neparuošti. Kitą kartą – kad terminai spaudžia, reikia pamatus greičiau baigti, nes mūrininkai ateis. Sapne aš vis dar dirbu, nors dabar jau rečiau“, – juokauja pašnekovas ir priduria, kad ramiu pensininku jo tikrai nepavadinsi.
Statybunaujienos.lt



Asmenybės. Sėkmės istorijos

nuotrauka
2024-05-01 10:24
Balandžio 30 d. mirė Antanas Butkus (78 metų), inžinierius, ilgametis tuomet YIT KAUSTA (dabar – YIT LIETUVA) vadovas, buvęs Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas.
nuotrauka
2024-04-12 16:21
Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) nariams buvo pristatyta knyga apie Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) Garbės prezidentą Adakrą Vincentą Šeštakauską.
nuotrauka
2024-02-29 06:43,      papildyta 2024-03-06 10:15, papildyta nuotraukomis
Vasario 29 d. Julius Laiconas, Lietuvos statybininkų asociacijos vadovų klubo prezidentas, šventė 80-ties metų jubiliejų.
nuotrauka
2023-11-22 09:48
Mirė Lietuvos statybininkų asociacijos Tarybos narys, buvęs AB „Panevėžio statybos trestas“ generalinis direktorius Egidijus Urbonas.
nuotrauka
2023-10-24 11:00
Sekmadienį, spalio 22-ąją, eidamas 78-uosius metus, mirė statybos inžinierius Algimantas Nekrašius.
nuotrauka
2023-10-06 07:27
Būsimiesiems specialistams, kai jie ima rinktis profesiją ar konkrečią mokymo įstaigą, svarbiausia, kad įgytų reikalingų žinių ir praktinių įgūdžių palankiausioje aplinkoje, kad dar mokydamiesi užsitikrintų galimybę sėkmingai įsidarbinti ir siekti karjeros pasirinktoje srityje.
nuotrauka
2023-09-29 07:51
Karjerą pradėjęs kaip darbininkas, Valerijus Iziumovas jau 14 metų yra įmonės YIT LIETUVA statybos direktorius. Bendrovėje jis dirba keturiasdešimt antrus metus: tai jo pirmoji ir, kaip pats sako, tikriausiai ir paskutinė darbovietė.
nuotrauka
2023-09-22 07:39
Įveikęs pirmąjį rimtą karjeros iššūkį, konstruktorius Andrius Gudelis jautėsi geriausiu. Po 10 metų geriausiu jį pripažino ir statybos inžinierių bendruomenė: Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) apdovanojimuose Andrius Gudelis šiemet buvo išrinktas Metų statybos inžinieriumi-projektuotoju.
nuotrauka
2022-08-02 16:25
Eidamas 90-uosius metus mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) emeritas, habilituotas daktaras, profesorius Jonas Gediminas Marčiukaitis.
nuotrauka
2022-04-25 07:43
Penktadienį, balandžio 22 d., Viktoras Voroncovas, LAYHER BALTIC vadovas, buvo apdovanotas Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) auksiniu pasižymėjimo ženklu.
nuotrauka
2022-04-12 07:29
Pirmadienį, balandžio 11–ąją, mirė žymus Lietuvos architektas, redaktorius, aktyvus visuomenės veikėjas Leonardas Vaitys, pranešė Lietuvos architektų sąjunga (LAS).
nuotrauka
2022-01-03 15:00
Apie nekilnojamo turto agentūros „Centro kubas“ įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Arūno Strolio mirtį šiandien, sausio 3 d., pranešta socialiniame tinkle „Facebook“.
nuotrauka
2021-12-20 06:55
Pasitinkant didžiąsias metų šventes, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) sukvietė verslo bendruomenę, visuomenės, politikos ir mokslo lyderius į kalėdinį LPK vakarą.
nuotrauka
2021-11-15 11:33
Eidamas 60-uosiu metus, mirė verslininkas, kelių ir infrastruktūros AB „Panevėžio keliai“ akcininkas, Remigijus Juodviršis. Lapkričio 15 d. R. Juodviršis atgulė Kairėnų kapinėse.
nuotrauka
2021-10-21 06:39
2021 m. spalio 16 d., eidamas 46-uosius metus, mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Aplinkos inžinerijos fakulteto (AIF) Pastatų energetikos katedros docentas, mokslų daktaras Giedrius Šiupšinskas (1976 liepos 24 d.–2021 spalio 16 d.).
nuotrauka
2021-09-19 07:15
Eidamas 88 metus mirė iškilus Lietuvos ir savo gimtojo Salako krašto patriotas, buvęs Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algirdas Vapšys.
nuotrauka
2021-07-22 10:24
Ankstyvoje paauglystėje pradėjęs domėtis šiuolaikinės elektrotechnikos ir išmanių technologijų galimybėmis, šiandien šešiolikmetis Skirmantas Skurdenis – jauniausias tarptautinį KNX sertifikatą turintis išmaniojo namo sistemos diegėjas Lietuvoje. Vaikino planuose – savarankiškai nuo A iki Z suprojek...
nuotrauka
2021-06-09 09:35
Aplinkos ministerijos šių metų Viktoro Bergo premiją pelnė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė. Šia proga Aplinkos ministerija kviečia artimiau susipažinti su žinoma gamtosaugininke, kurios iniciatyva sutvarkyta ir pritaikyta lankymui daugelis vertingų gamti...
nuotrauka
2021-06-01 22:02
Gegužės 31 d. eidamas 80-uosius metus mirė Lietuvos inžinierius statybininkas, aktyvus visuomenės veikėjas Juozas Zykus.
nuotrauka
2021-06-01 16:28
Eidamas 96-uosius metus, mirė Statybos veteranų klubo patriarchas profesorius Bronius Sidauga. Gegužės 31 d. jis buvo palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.

Statybunaujienos.lt » Asmenybės. Sėkmės istorijos