„Tai buvo grandiozinė statyba. Valdybai, kurį statė gamyklą, vadovavo Algirdas Brazauskas, o vėliau, kai jį pervedė į Vilnių, Kęstutis Grigaitis. Jis mane ir pasikvietė. Sakau, aš juk tik kelių metų patirtį turiu, o ten – vienas korpusas 7 hektarus užima, aš prapulsiu čia. O jis man atsakė, kad nebijok, viskas bus gerai“, – prisimena ponas Algimantas. 

Jis pasakoja, kad tuo metu tai buvo ypatinga statyba – pirmą kartą Lietuvoje buvo panaudotos 30 metrų ilgio gelžbetoninė santvaros su lygiagrečiomis juostomis. Tad šalia būsimos įmonės pirmiausia buvo pastatyta statybos bazė, atvežti ir sumontuoti specialūs kranai. Patirties nebuvo iš ko semtis – patys viską skaičiavo ir kūrė.

Ne mažesnis iššūkis jaunam inžinieriui buvo ir statybininkai, nes vienas dalykas – bendrauti su samdytais darbininkais, ir visai kas kita – su tais, kurie buvo atsiųsti atlikti bausmės, kaip tuomet sakydavo, buvo gavę tam tikrą metų skaičių „laisvųjų statybų“. Todėl „Dirbtinio pluošto“ statybą pašnekovas ir šiandien vadina svarbiausia savo mokykla, kurioje galutinai susiformavo kaip inžinierius ir kaip darbų organizatorius bei vadovas, sugebantis pažinti žmones ir mokantis „su jais sugyventi“. Dar didesnis iššūkis buvo, kai reikėjo milžiniškų cechų stogus uždengti, sako A. Bakutis: „Keramzitą kėlėm ir motoroleriais ant stogo važinėjome, kai juos dengėm. Viskas buvo nauja, bet pastatėm tą gamyklą. Norėjo ordiną duoti, bet prisipažinau, kad aš „sibiriokas“, ir negavau“.

Kas trečias pavaldinys – „sibiriokas“

Sibiro žymė sutrukdė A. Bakučiui ir dar kartą – tada, kai jis galėjo tapti vieno statybos tresto valdytoju. Bet nepartinis buvo, tai ir nepaskyrė.

 

Tačiau skiriant į kitas atsakingas pareigas svarbiausia buvo žinios ir profesionalumas. Todėl vyriausiuoju inžinieriumi Algimantas dirbo statant visą eilę didžiųjų sovietmečio įmonių: Jonavos „Azotą“, „Anykščių vyną“, „Mažeikių naftos“ valymo įrenginius.

Vis dėlto mieliau jis pasakoja ne apie statybas, o apie kartu dirbusius puikius specialistus. Antai Stasys Kaminskas, sovietmečiu dirbęs darbų vykdytoju, o atkūrus nepriklausomybę įsteigęs UAB „Kaminta“, buvo komandiruotas vadovauti Maskvos olimpinio kaimelio pagrindinių pastatų statybai. Gabus inžinierius Henrikas Klimašauskas, su pagyrimu baigęs Krasnojarsko statybos institutą, karjerą pradėjęs po pono Algimanto „sparnu“ vėliau darbavosi Žemės ūkio projektavimo institute. Beje, „sibiriokų“, kaip juos ir save vadina A. Bakutis, į darbą Kaune (grįžusiems iš tremties buvo draudžiama apsigyventi ne tik sostinėje, bet ir kai kuriuose kituose didesniuose miestuose, taip pat ir Kaune) jis priėmė nemažai, nors dėl to ne kartą teko aiškintis „aukščiau stovinčiai valdžiai“.

„Buvau nemažai susirinkęs „sibiriokų“, ir jie man labai padėjo, palaikydavo bendraujant su eiliniais statybininkais, kuriuos suvaldyti tais laikais tikrai nebuvo lengva, – sako A. Bakutis ir priduria: – Aš net ne apie visus žinojau, nes jie tai slėpė. O kai atėjus nepriklausomybei prisipažino, paaiškėjo, kad vos ne kas trečias darbuotojas pas mane buvo „sibiriokas“.

„Iškalti“ teoriją inžinieriui neužtenka

Kalbėdamas apie pastarojo meto statybas, veteranas apgailestauja, kad geriausi specialistai išvažiavo dirbti į užsienį, nes ten atlyginimai geresni. Liko prastesni, todėl sunku pasiekti norimos kokybės.

Kita vertus, ir seniau, ir dabar tik mokslus baigę statybos inžinieriai, net ir labai gerus įvertinimus gavę, nedaug verti. Pasak A. Bakučio, visus pagrindinius vadovus jis užsiaugindavo įmonėje. Ir toli gražu ne iš pačių geriausių studentų, nes „galima gerai iškalti teoriją – ir apie medžiagų atsparumą, ir tamprumo teoriją, ir konstrukcijas, bet pritaikyti praktikoje jie to nemokės“.

„Buvau susirinkęs neblogą komandą, kai recenzuodavau diplominius darbus. Pasirinkdavau tuos, kurie moka mąstyti. Užsiaugindavau darbų vykdytojų, viršininkų dublerius – jie dirbdavo aikštelėje įprastą darbą, bet juos nuolat stebėjau, o jie patys augo žinodami, kad ruošiami pakeisti vadovus. Taip įgyjamos tikros žinios ir patirtis, nes teorija be praktikos žalia“, – savo požiūrį atskleidžia jis.

Įmonę sunkmečiu sužlugdė bankas

Išaušus nepriklausomybei, kai prasidėjo laukinis privatizavimas, Pamoninės statybos trestą, kuriame tuo metu A. Bakutis dirbo, ištiko toks pats likimas, kaip ir daugelį kitų įmonių. Tada, 1992 metais jis kartu su dar dviem kolegomis įkūrė savo įmonę UAB „Atolas“.

„Atsirado daugybė norinčių griebt, privatizuot, o kas po to bus, nesvarbu. Aš ir dar keli kolegos išėjom iš valdybos su portfeliukais ir įkūrėm savo firmą. Pasikvietėm gerų darbininkų iš savo ir kitų subyrėjusių firmų ir pradėjome dirbti. Kadangi mumis pasitikėjo, gavom gerų užsakymų. Ir pramonės objektus statėme, ir gyvenamuosius namus“, – nuosavo verslo pradžią prisimena statybos veteranas. Tiesa, su partneriais vėliau teko išsiskirti, kadangi nesutapo požiūriai: ponas Algimantas įmonės pelną norėjo investuoti į plėtrą, o jie – pasidalinti ir išleisti savo reikmėms. Tad A. Bakutis išpirko jų dalį ir tapo vieninteliu įmonės akcininku.

Į klausimą, ar UAB „Atolas“, turėjęs teisę statyti ne tik gyvenamuosius namus, bet ir atlikti viešosios paskirties, gamybos, ūkinės veiklos statinių statybos, rekonstravimo, remonto, apdailos, vidaus tinklų sistemų montavimo, išorės inžinerini tinklų įrengimo darbus ir net restauruoti nekilnojamąsias kultūros vertybes bei atlikti konservavimo darbus ypatingos svarbos statybos objektuose, per krizę galėjo išlikti, A. Bakutis atsako teigiamai.

Kaip tik prieš krizę, per didįjį statybos pakilimą įmonė paėmė viename banke paskolą, įsigijo sklypą ir pastatė du gyvenamuosius namus. Bet prasidėjus sunkmečiui negalėjo parduoti butų už tokią kainą, kokia buvo numatyta sutartyje su banku.

„Mes prašėme leisti parduoti pigiau, kad galėtume atiduoti paskolą. Jei bankas būtų leidęs parduoti bent 300 litų pigiau, pavyzdžiui, po 4 500 litų už kvadratinį metrą, mes būtume susitvarkę. Bet mums neleido. Ir viskas sustojo. Mes turėjom gatavą produktą, kurio negalėjome parduoti, nes visi pirkėjai laukė, kol atpigs, o nepardavę negalėjome atsiskaityti su tiekėjais. Paskui mums pradėjo skaičiuoti labai dideles palūkanas ir per pusę metų sužlugdė. Bankrotas. Ir dabar dar nesibaigę tampymai“, – aiškina A. Bakutis, prisimindamas 2009-uosius, kai bendrovei „Atolas“ buvo nuspręsta kelti bankroto bylą.

Jei ne banko užsispyrimas, ir šiandien, įsitikinęs įmonės įkūrėjas ir vadovas, ji būtų išlikusi. Gal pelno ir nebūtų turėjusi, bet su tiekėjais ir darbuotojais, kurių tuo metu buvo apie 300, tikrai būtų atsiskaitę.

Vienas verslo nesukursi

Nors sunkmetis jau senokai pasibaigė, statybos veteranas nusprendė negrįžti į verslą. Ir nuoskauda dėl žlugusios įmonės – tik viena iš priežasčių. Kita priežastis – du pono Algimanto sūnus medikai, tad perduoti statybų verslo nėra kam.

„Pats juos raginau rinktis ne statybininko kelią. Bet norint, kad verslas klestėtų, jis turi būti šeimos rankose. Juk dirbti tenka skirtinguose objektuose, ir vienas niekaip visur nesuspėsi, tuo pačiu metu Alytuj, Anykščiuose ir Prienuose nepristovėsi. Bet kad ir kokį patikimą svetimą žmogų paskirsi, jis nesaugos tavo turto taip, kaip savas“, – sako A. Bakutis ir aiškina, kad jei tik nesužiūrėsi, medžiagas darbininkai vogs – kaip ir sovietmečiu.

Keliems darbų vykdytojams, panorusiems pasistatyti namus, jis teigia net pats siūlęsis padėti, pavyzdžiui, per įmonę pigiau įsigyti geresnių statybinių medžiagų, įrengimais už minimalų nuomos mokestį pasinaudoti, bet ir tai nepadėjo: „Kartą žiūriu, važiuoja per miestą mūsų mašina su betonu, ir „akurat“ nuvažiuoja pas juos“. Su kai kuriais darbuotojais po tokių akibrokštų jis atsisveikino, bet juk „visų neišvarysi, o jei išvarysi – kuo pakeisi; jeigu bus ne vagis, bet dirbti nemokės – irgi blogai“.

Dar viena priežastis, paskatinusi poną Algimantą trauktis – dabartiniai konkursai, kuriuos laimi „vaikštantys su portfeliukais“ ir tai, kad norint dalyvauti konkurse reikia įnešti tam tikrą sumą, kurios pralaimėjęs neatgauni. O tuos pinigus juk taip pat reikia uždirbti. Na, o paskutinį tašką padėjo sūnūs, pareiškę, kad dabar jų eilė tėvu pasirūpinti ir jie nenorintys rasti jį kada nors „statybose numirusį“.

„Esu labai užimtas pensininkas“

Būtent taip į klausimą, ką veikia dabar, atsako 81-erių sulaukęs statybos veteranas. Tik prieš dešimtmetį, kai jau buvo sukurta „Atolo“ gamybinė bazė, namą pasistatęs ponas Algimantas iki šiol su džiaugsmu darbuojasi sode ir gali valandų valandas pasakoti, kiek obuolių ar braškių užsiaugino ir kiek litrų sulčių rūsyje žiemai surikiavo. Darbų netrūksta ir suremontuotuose vaikystės namuose.

Anksčiau daug keliavęs, važinėjęs motociklu, o kol kojos buvo tvirtesnės, ir dviračiu, plaukiojęs jachta, boksavęsis, jis ir dabar nesėdi vietoje. Tiesa, dabar į tolimas keliones vienas jau nevažiuoja, bet kartu su sūnumis net Ameriką prieš porą metų aplankė. O automobiliu ir dabar keliauja – štai ir šią vasarą pats iki Nidos pailsėti nuvažiavo.

„Bet ir dabar dar sapnuoju, kad atvažiuoja partneriai, o pas mus užsakymai neparuošti. Kitą kartą – kad terminai spaudžia, reikia pamatus greičiau baigti, nes mūrininkai ateis. Sapne aš vis dar dirbu, nors dabar jau rečiau“, – juokauja pašnekovas ir priduria, kad ramiu pensininku jo tikrai nepavadinsi.