Trūkstamus pinigus uždirbdavo padėdamas dėstytojams

Pradėjus A. Avulio sėkmės istoriją nagrinėti nuo pat pradžių, paaiškėja, jog sėkmė iš dangaus nenukrito: teko iškęsti neišlaikyto egzamino kartėlį, šaltį ir purvą kasant griovius Vilniaus rajone.

O ir miestų inžinerijos studijos Vilniaus inžinerinės statybos institute nebuvo jo svajonė – dabar verslininkas prisipažįsta, kad universitetą pasirinko pagal tai, „kur vėjas papūtė“.

„Kai tau yra 18 metų, pasaulis atrodo labai paprastai. Atrodo, kad tiesiog reikia važiuoti kažkur – na, tad aš ir atvažiavau iš Marijampolės į Vilnių. O tuo metu didžiausias pavojus buvo – kaip ir dabar – sovietų armija (juokiasi). Dabar nenorime, kad ta armija ateitų čia, o tada niekas nenorėjo eiti ten tarnauti. Taigi studijos buvo vienas iš būdų, kaip keletą metų nuo jos išsisukti“, – pasakojimą pradeda A. Avulis.

Iš studijų verslininkui labiau įstrigo ne konkrečios žinios, o prisiminimas, jog neišlaikė paties pirmojo savo egzamino.

„Tai buvo inžinerinė geodezija. Neišlaikiau ne todėl, kad nemokėjau. Padėjau visiems bendrakursiams išlaikyti tą egzaminą, pats nuėjau paskutinis, toks pasitikintis savimi, nes tikrai gerai mokėjau. Dėstytojui tai nelabai patiko – jis mane pakišo po šaltu dušu. Pasakė, kad man rašo du, o aš atsakiau, kad negali būti“, – prisimena pašnekovas.

Antrą kartą A. Avulis egzaminą išlaikė aukščiausiu balu – ir daugiau nebeklupo nė ant vieno egzamino. Tačiau šis prisiminimas jam įstrigo ilgam.

Verslininkas sako, jog tai buvusi pamoka, kad su dėstytojais reikia bendrauti pagarbiai.

Netrukus jis pradėjo talkinti profesoriams, dėstytojams. A. Avulio teigimu, stipendijos ir tėvų paramos neužtekdavo pragyvenimui net kukliai bendrabučio buičiai, todėl jis aktyviai siūlydavosi padėti ir taip užsidirbdavo kelis trūkstamus rublius.

Karjeros pradžia – Vilniaus rajono purvynuose

Artėjant paskyrimo laikotarpiui, A. Avulis visomis priemonėmis kabinosi į poziciją Vilniuje. Tačiau šį tikslą pavyko pasiekti tik iš dalies – būsimas verslininkas buvo paskirtas į Vilniaus rajoną.

„Iš pradžių tai atrodė kaip pasiekimas, bet paskui... , – juokiasi A. Avulis. – Pradėjau dirbti KMK – kaimo mechanizuotoje kolonoje. Važinėdavau po kaimus, tačiau iš pradžių net namų statyti man nedavė. Papuoliau į tokią kompaniją, kuri tiesė inžinerinius tinklus. Paprasčiau tariant, reikėjo kasti griovius. Rudenį – šlapia, žiemą – šalta, pavasarį – šlapia, vasarą – karšta. Visą laiką esi purvinas ir klampoji po purvą bei molį – štai kokie pirmųjų metų įspūdžiai.“

Pašnekovas prisimena, jog po kelerių metų pagaliau atsirado galimybė dirbti meistru namų statyboje. Pirmoji diena šiose pareigose jam taip pat tapo pamokančiu prisiminimu.

„Sakė važiuoti į Bukiškes. Ten nuvažiavau ir radau vietą, kur vyko bendrabučio statybos. Atėjau ir pasakiau, kad aš čia nuo šiol dirbsiu. Tik, deja, mane pasitiko ne darbų vadovas, o kažkoks darbininkas. Paklausiau, ką čia reikėtų daryti. Mane pasiuntė nugramdyti betoną nuo ką tik jį išpylusio sunkvežimio dugno. Nieko dar nežinau, užlipau ir gramdau tą betoną. Ir girdžiu, kaip kažkas žvengia visa gerkle. Čia juk ne meistrų darbas, bet, jei jau darbininko paklausiau, ką man dirbti“, – šiandien iš situacijos juokiasi ir A. Avulis.

Dėl to jis prisimena ir pirmąjį darbų vadovą Razminą, kai A. Avulis galiausiai kreipėsi į jį, šis griežtai paliepė daugiau niekada tokių darbų nedirbti.

Po dvejų–trejų metų pašnekovas buvo paskirtas gamybos skyriaus viršininku.

„Gauni kontorėlę, žinoma, nedidelę, bet būni jau truputį rimtesnis žmogus, – šypsosi pašnekovas. – Nereikia vaikščioti po purvynus ir plūsti darbininkų, kad juos priverstum dirbti.“

Arvydas Avulis, bendrovės  „Hanner“ valdybos pirmininkas savo kabinete. K. Kurieniaus nuotr.

Nuo kaimo bendrabučių – iki ryškiausių kultūros paveldo pastatų

A. Avulis svarsto, jog aukštyn karjeros laiptais jį stūmė iniciatyvumas, aktyvumas ir noras visur dalyvauti, padaryti geriau.

Vis tik nors ir pakilęs iki direktoriaus pavaduotojo pareigų, jis keitė statybines organizacijas vis dar dirbo kaimo vietovėse. Tik 1988-aisiais būsimam verslininkui pavyko sugrįžti į Vilnių – miestą, kuriame visuomet norėjo dirbti.

Besibaigiant ne itin įdomiam darbo dešimtmečiui Vilniaus rajone pašnekovą pasiekė informacija, jog Vilniaus senamiesčio restauravimo direkcija ieško direktoriaus pavaduotojo. Jis gavo šias pareigas.

Arvydas Avulis prisimena, jog vėliau sekę dveji metai buvo labai įdomūs: senamiestį tuo metu restauravo lenkų bendrovės „PKZ“ ir „Budimex“. Bendrovės darbus Vilniuje atliko pagal natūrinių mainų sutartį su Sovietų Sąjunga.

Per tuos dvejus metus rekonstruota Vilniaus filharmonija, Chodkevičių rūmai, Vilniaus mokytojų namai, šv. Kotrynos bažnyčia.

„Man šie projektai buvo labai įdomūs – juk tai yra kultūros paminklai. Supratau, kokios tai yra vertybės, kaip jos saugomos. Darbas visiškai skyrėsi nuo darbo kaimo statyboje. Kita vertus, buvo labai įdomu dirbti su lenkais – tos bendrovės labai nuo mūsiškių skyrėsi kokybės, darbo kultūros prasme. Pavyzdžiui, jie dirba! Net nereikia versti dirbti“, – juokiasi A. Avulis.

Kita vertus, jam per tuos dvejus metus teko spręsti daug sudėtingų techninių, finansinių klausimų.

Pirmieji Nepriklausomybės metai – „metaliniai“

Vis tik prabėgus dvejiems metams A. Avulio profesinę karjerą sukrėtė dar vienas įvykis – šalis atgavo Nepriklausomybę. Viena vertus, verslininkas labai džiaugėsi šiuo įvykiu, tačiau Sovietų Sąjungos užsakyti restauravimo darbai Vilniuje nutrūko tą pačią akimirką.

„Lenkai išvažiavo per kelis mėnesius. Direkcija liko vegetuoti, o aš įžvelgiau naujų galimybių laisvoje rinkoje. Viena iš jų: nutrūkus ekonominiams santykiams su Maskva, statybose iškart pradėjo trūkti armatūros. Jos kainos staigiai augo. Turėjau pažįstamą, kuris teigė galintis tos armatūros į Lietuvą atvežti. Taip susiorganizavome ir pradėjome kartu dirbti – jis siųsdavo tuos metalus čia, į Lietuvą, o mano reikalas buvo juos parduoti“, – prisiminė A. Avulis.

Tokia veikla patenkino statybose atsiradusį poreikį, tačiau pradžia, verslininko žodžiais, buvo „tragiška ir labai rizikinga“. Trūko patirties versle, tad intensyviai dirbant, vis tiek teko gyventi iš žmonos atlyginimo.

Negana to, per gerus metus ši niša užsipildė – gerokai padaugėjo armatūros tiekėjų ir šios statatybinės medžiagos jau nebebuvo galima taip brangiai parduoti.

Tuomet A. Avulis su verslo partneriu nusprendė prekes eksportuoti į Vokietiją.
„Suradau dar vieną sferą – rusai nemokėjo anglų kalbos, o aš šiek tiek mokėjau. Kas savaitę skraidydavau į Frankfurtą ir dirbau savotišku metalų brokeriu. Įspūdį man darė Vokietijos įmonės, darbo kultūra, tvarka – viskas buvo dar aukštesnio lygio nei lenkų bendrovėse. Deja, per gerus trejus metus rusai anglų kalbą išmoko. Arba paskaičiavo, kad galima ir su vertėju nuskristi į Vokietiją ir tai kainuoja pigiau“, – sako A. Avulis.

Jo teigimu, iš pirmo žvilgsnio metalo tiekimas atrodė kaip pasakiškas verslas, tačiau situacija šiame versle greitai keitėsi – ten, kur buvo juntamas medžiagų trūkumas, greitai gausėdavo tiekėjų.

Pirmasis biuras – lūšnos vietoje

1995-aisiais A. Avulis sugrįžo į Lietuvą ir tęsė veiklą su kiek anksčiau savo įregistruota bendrove „Hanner“. Tiesa, bendrovė buvo ne lietuvių, o airių.

„Per bendrovę „Hanner“ vykdėme prekybą metalais. Kodėl ji buvo registruota Airijoje? Nes iš pradžių buvo labai sudėtinga prisistatyti užsienio partneriams. Išgirdę „Litauen“, vokiečiai mus siejo su rusais. Tuomet iškart ir atitinkamas požiūris į mane labai erzino. Todėl užregistravau kompaniją Airijoje, ji buvo Europos Sąjungos valstybė, tad aš buvau laikomas Europos Sąjungos verslininku“, – pasakojo pašnekovas.

Taigi 1995-aisiais „Hanner“ buvo užregistruota ir Lietuvoje. A. Avulis ėmė pirkti nekilnojamąjį turtą ir jam sekėsi – kai kurie pigiai įsigyti pastatai, juos pardavus, atnešė šimtaprocentinį pelną.

„Vienas pirmųjų objektų buvo lūšnelė Goštauto gatvėje. Aš į ją nusitaikiau, pasiaiškinau ir nusipirkau. Toje vietoje su architektu A. Ambrasu suprojektavome biurų pastatą – skraidydamas į Vokietiją tokių pastatų mačiau daug, apžiūrėjau, kaip jie įrengti“, – sakė verslininkas.

Tai, ką verslininkas su architektu padarė iš lūšnelės 1998-aisiais, buvo sensacija – pirmasis A klasės biurų pastatas Lietuvoje!

Lūšnos vietoje iškilęs verslo centras Goštauto gatvėje.  „Hanner“ nuotr.

„Dabar, žinoma, jis nieko nereiškia. Tačiau tuo metu atrodė, kad pastačiau kažkokį nerealų pastatą – žmonės iš kitų miestų atvažiuodavo prie jo nusifotografuoti. Vis tik užėjo Rusijos krizė ir išnuomoti jį tapo sudėtinga. Mus išgelbėjo tik užsienio kompanijos, kurioms tuo metu Lietuvoje egzistavusi biurų rinka atrodė siaubinga“, – prisiminė pašnekovas.

Dėl „Europos“ susitarta per 15 minučių

Tuomet pagavus, kaip sako A. Avulis, sėkmės gūsį, buvo pastatytas vadinamasis „pieštukas“ – biurų pastatas smailu stogu, netoli Edukologijos universiteto ir šiuo metu šalia stūksančio „Panoramos“ prekybos centro Geležinio vilko gatvėje. Pastatą vieni gyrė, kiti peikė, tačiau jį pavyko sėkmingai išnuomoti.

„Jis netgi buvo vadinamas dangoraižiu, nors šiandien 15-os aukštų pastatą taip vadinti atrodo juokinga. Vis tik po „pieštuko“ pajutau, jog galime drąsiau statyti ir investuoti Vilniuje. Todėl griebėmės „Europos“ projekto – verslo ir prekybos centro. 2002-aisiais tai buvo labai drąsi idėja, tačiau taip sutapo, jog tuo metu Vilniaus meru buvo drąsus, greitas ir nuovokus politikas – Artūras Zuokas“, – sako bendrovės „Hanner“ savininkas.

Dabar A. Avuliui pačiam sunku patikėti, jog jam pristačius idėją, kaip viduryje plyno lauko iškils naujas Vilniaus centras, A. Zuokas ją iškart patvirtino. Rankomis sukirsta gal po 15-os minučių pokalbio.

„Dabar turiu idėją, apie ją kalbu jau turbūt pora metų, ir niekas nejuda. Todėl dabar prisiminti, kaip buvo patvirtinta „Europa“ – keista. O juk 18 mėnesių praėjus nuo sukirtimo rankomis su meru, čia stovėjo pastatas, kurį pradedant statyti dalis sukiojo pirštą prie smilkinio“, – juokėsi verslininkas.

„Duok man milijoną dolerių!“

Vis tik, nepaisant drąsių planų ir idėjų, šioje vietoje tuo metu gyveno „verslūs“ žmonės.

„Mums reikėjo išpirkti porą namų. Viename jų gyvenęs asocialus degradavęs žmogus sako duoti man milijoną dolerių. Tada apsiverčia ant kito šono, ir užmiega, nes yra visiškai girtas. Reikėjo ieškoti susitarimų su žmogumi, kuriam nesvarbu niekas. Bandėme visokiais būdais: ir prašėme, ir reikalavome. Galiausiai – susitarėme“, – prisimena A. Avulis.

Dangoraižis buvo atidarytas 2004-ųjų gegužės pirmąją – Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą dieną. Dėl šio įvykio pastatas ir buvo pavadintas „Europa“.

„Įstojimo į ES šventė vyko čia, Europos aikštėje. Mes su aukščiausiais Lietuvos vadovais pasikėlėme į 31-ąjį aukštą ir atšventėme abi progas: verslo centro atidarymą ir Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą. Tai man buvo jaudinanti diena, labai džiaugiausi padaręs tai, kas dar sutapo ir su valstybei svarbiu įvykiu“, – sako A. Avulis svarstydamas, jog „Europa“ tuo metu kilstelėjo Vilniaus įvaizdį.

Jo nuomone, įspūdingi dangoraižiai savotiškai įrodo lietuvių verslo potencialą, galimybes. Investuotojams neužtenka vien pasigirti, kad mokame daryti verslą – reikia tai dar ir parodyti.

Prekybos ir verslo centras „Europa“. „Hanner“ nuotr.

Žalgirio stadiono teritorijos projektas kliūva už drebančių valdininkų

Būtent po 2004-ųjų „Hanner“ tapo tarptautine bendrove – pelningai pardavusi „Europos“ prekybos centrą, ji ėmė plėstis į kitas šalis: Ukrainą, Latviją, Rumuniją ir galiausiai – Rusiją. A. Avulis sako, jog norėjo labiau diversifikuoti verslą ir tai pavyko – nors Rusijoje šiuo metu egzistuoja krizė, geri rezultatai kitose šalyse tai kompensuoja.

„Prieš kelerius metus pastatytas logistikos terminalas Rusijoje, sakyčiau, buvo vienas geriausių mūsų projektų. Bet ateina krizė ir tu krenti į duobę. O kai verslas yra išskaidytas, dėmesį koncentruoji kitose šalyse. Taip pat Lietuvoje tuo metu galėjome daug ką supirkti, tačiau būtume tapę tokia dominuojančia grupe, o rinka tokių nelabai mėgsta. Visuomenėje kyla savotiškas atstūmimas“, – svarsto verslininkas.

2015-aisiais „Hanner“ Lietuvoje įsigijo Žalgirio stadiono teritoriją. A. Avulis sako turįs aiškią viziją, kaip ji galėtų atrodyti, tačiau kol kas tam kyla biurokratinių kliūčių.
,
„Politikai šiandien Lietuvoje visko bijo. Po kiekvieno tokio skandalo, kaip pastarasis su Ričardu Malinausku ir Kęstučiu Trečioku (įtariama, jog Druskininkų meras R. Malinauskas su Aplinkos ministru susitarė dėl įstatymų pakeitimo, leidžiančio statybas teritorijoje, kurioje iki tol jos nebuvo galimos, – red. past.), jie bijo dar labiau ir nutaria geriau nedaryti nieko“, – daro išvadą „Hanner“ valdybos pirmininkas.

Ir priduria, jog vis tik nė vienas ministras Lietuvoje nebuvo nušalintas nuo pareigų dėl elementaraus neveiklumo.

„Man 61-eri. Nebesu alkanas „daryti“ verslo. Noriu daryti kažką iš idėjos. Todėl kai atsimušu galvą į sieną, jau pasvarstau, ar verta dabar tą sieną galva pramušinėti?“ – metaforiškai apie stringantį projektą kalba verslininkas.

Galbūt politikai bijo, jog, priėmus A. Avulio idėją, reikės kraustytis? „Hanner“ vadovas siūlo į Žalgirio stadiono vietoje iškilsiantį biurų kompleksą atkelti šiuo metu Gedimino prospekte veikiančias ministerijas, o atsilaisvinusią erdvę palikti mažoms jaukioms parduotuvėms, kavinėms.

„Pagalvokite ir logistikos prasme: norėdami patekti iš gyvenamųjų rajonų į ministerijas, turime pervažiuoti per upę. Juk turime tik tris tiltus – ir jie labai greitai užsikemša. Perkėlus ministerijas į šią upės pusę būtų mažiau kamščių, Žalgirio stadiono vietoje galėtų atsirasti savotiškas ministerijų kvartalas. Palengvintume „gyvenimą“ Gedimino prospektui“, – vardija privalumus A. Avulis.

Baimė veda link nesėkmės

Be to, valstybė labai neūkiškai elgiasi su turimu valstybiniu turtu – A. Avulio teigimu, jo Lietuva turi 825 milijonus kvadratinių metrų. Tačiau šių pastatų nei parduoda, nei turi lėšų sutvarkyti.

„Jei pažiūrėtume, kaip pasaulyje atrodome su nekilnojamojo turto valdymu ir valstybės politika, tai atrodytume panašiai, kaip šiais laikais ardami vagą su arkliu. Kiekvienas turi turėti savo vagą, neduokdie, išsinuomoti ar pasiskolinti, – šypsosi A. Avulis. – Estai jau prieš kelerius metus paskelbė perkeliantys 4 ministerijas į vieną vietą. Būsimą pastatą jiems statys privati kompanija.“

Verslininkas prisipažįsta, jog dar neatrado Lietuvos politiko, kuris palaikytų tokią jo viziją.

„Lietuvoje labai daug fobijų, kad daug ką daryti negalima. Kodėl negalima? Nes paskui dar padarysime kažką ne taip, pažeisime įstatymus. Jei pažeisime, bauskite! Bet tai negali būti priežastis visko bijoti. Kai bijome,mes pralošiame“, – sako pašnekovas.

Jis tikino, jog šiuo metu dirbti jį skatina noras padaryti įdomiau, gražiau, įspūdingiau. Pavyzdžiui, Žalgirio stadiono vietoje iškilsiančius gyvenamuosius namus siekiama pritraukti kuo arčiau upės.

„Norime prisidėti ir prie krantinės tvarkymo. Jau norisi daryti su tokiu entuziazmu, „iš dūšios“, padaryti šiek tiek geriau ir gražiau, – sako pašnekovas. – Bet visur yra barjerų. Tai, ką tu padarai, ne visuomet yra tai, ką tu iš tiesų gali padaryti. Galėčiau padaryti daugiau, bet man ne visuomet leidžia.“

Naujoji paslauga – nuostolinga?

„Hanner“ 2015-aisiais pasiūlė dar vieną netikėtą naujovę – būsto nuomą su galimybe jį išsipirkti arba „Rent2Buy“ paslaugą. Kitaip tariant, būstą iš „Hanner“ naujakuriai nuomojasi ir, mokėdami „nuomą“, kaupia pradinį įnašą, o po dvejų metų pasiima paskolą iš banko likusiai būsto daliai.
Ši paslauga sulaukė didelio susidomėjimo, tačiau, A. Avulio teigimu, ji nereiškia, jog būstą įsigyti gali bet kas – naują būstą nusižiūrėję žmonės turi atnešti bendrovei garantinį raštą iš banko, kad jų gaunamos pajamos yra pakankamos kreditui gauti.

Net pusė besikreipiančiųjų vis tik neturi galimybės pasinaudoti šia paslauga ir įsigyti būstą. Kita vertus, keli naujakuriai jau nusipirko būstą neišlaukę viso numatyto nuomos termino.

„Tai žmonės, kuriems galbūt tik šiek tiek trūksta iki pradinio įnašo. Galbūt jie nori savo butą parduoti brangiau arba nenori dar pusę metų nuomotis ir mėtyti pinigų „į orą“, – klientus, kurie jau pasinaudojo šia paslauga, apibūdino A. Avulis.

Jis teigia, jog šis projektas – paprastesnė galimybė jaunoms šeimoms įsigyti būstą. Bakalauro darbą rengę studentai apskaičiavo, jog, pasiūlę tokią paslaugą, „Hanner“ atstovai nuo kiekvieno buto praranda po 7,5 tūkstančio eurų.

Verslininkas dėl to nesiginčija, tačiau ir neišgyvena.

„Gali „kepti“ tuos kvadratinius metrus, išparduoti, užsidirbti dar vieną milijoną – na, ir ką? Na, jei jo neturi, tada – super! O jei jau turi pakankamai? Tada kaip dar vieną saldainį suvalgyti – bet juk jau ir taip saldu burnoj“, – palyginimus žėrė A. Avulis. Jis tikino, kad naujoji paslauga buvo pasiūlyta siekiant, kad būstas taptų prieinamesnis jaunoms ir santaupų neturinčioms šeimoms.

Dėl didelio susidomėjimo „Hanner“ dabar organizuoja seminarus apie šią paslaugą.

„Kai tik pradėjome ją teikti, per dieną sulaukėme 150 skambučių. Visą dieną visi telefonai skamba! Susodinome visus darbuotojus kalbėti ir darbai sustojo – tik po 2 savaičių viskas nuslūgo. O vėliau turėjome įrengti 120 butų“, – kalbėjo verslininkas.

Konkursas, iš proto varantis interjero dizainerius

„Šiais metais turime kitą idėją – Nacionalinį dizaino konkursą. Jau esame atrinkę 12 dizainerių. Jie pateikė butų, kuriuos ketina įrengti, interjero dizaino idėjas ir žmonės balsavo už jas „Facebook“ bei portale „DELFI.lt“. Iš 12 atrinkome 6, surinkusius daugiausia balsų. Dabar investuojame 160 tūkst. eurų į 6 butų įrengimą. Kai jie bus įrengti fotografuosime ir vėl organizuosime balsavimą, taip pat žmonės galės ateiti gyvai pasižiūrėti, kaip jie atrodo“, – atskleidė A. Avulis.

Jis neslėpė, jog lėšų butams įrengti yra skirta tiek, kiek vidutiniškai turi naujo būsto pirkėjas (apie 20 –30 tūkst. eurų). Dizaineriai prie tokių nedidelių sumų nėra pratę.

„Jie klausė, ar mes tyčiojamės? Reikia bent 3 kartus didesnės sumos! Atsakiau, kad už 3 kartus daugiau pinigų kiekvienas padarytų, bet jūs – profesionalai. Juk galite atrasti idėjų ir sugebate būstą įrengti už numatytą pinigų sumą. Imkit ir parodykit!“ – dėsto pašnekovas.

A. Avulis juokdamasis sako, kad dizaineriai verčiau ateitų įrengti buto jam pačiam – jiems patinka dirbti su ypač turtingais žmonėmis. Tačiau šįkart idėja yra kardinaliai priešinga.

Toks projektas jau buvo įgyvendintas Rumunijoje. Ten dizaineriai, pasibaigus numatytoms lėšoms, savo rankomis piešė paveikslus ir kabino juos ant baltų sienų.

Verslininkas atskleidžia, jog viskas prasidėjo nuo to, kad vienas garsus šios šalies dizaineris sutiko dalyvauti projekte ir interjero kurti į tėvynę grįžo net iš Niujorko. Jį „Hanner“ suviliojo ne pasakišku uždarbiu, tačiau savotiška misija nuveikti kažką dėl gimtosios šalies – Rumunijos. Prisijungus tokiai dizaino pasaulio žvaigždei, kiti taip pat nenorėjo atsilikti.

„Norime parodyti, kad dizainerių paslaugomis gali naudotis ne tik turtingi žmonės. Kad žmonės įsigiję įprastus butus taip pat gali juos gražiai įsirengti. Tai ir savotiška edukacija, kaip estetiškai galima įsirengti būstą. Priartinkime tai prie realybės“, – su užsidegimu kalbėjo pašnekovas.

Žalieji pastatai – vertybėmis pagrįsta NT tendencija

Lygiai taip pat entuziastingai jis kalba apie žaliuosius pastatus bei tendenciją juos sertifikuoti (šiandien tai galima padaryti remiantis Lietuvos žaliųjų pastatų kriterijais).

„Šiandien man jau norisi ką nors daryti „iš dūšios“, dėl pasitenkinimo, pasimėgavimo. Padaryti žmonėms kažką gero man smagiau, nei uždirbti dar vieną milijoną. Dėl žaliųjų pastatų – šios tendencijos pasaulyje jau seniai prasidėję. Mes gal tik bandome užsikabinti už paskutinio nuvažiuojančio traukinio vagono“, – šyptelėjo jis.

A. Avulis pridūrė, jog jam gamta visuomet buvo svarbi vertybė – „Hanner“ valdybos pirmininkas netgi važinėja elektromobiliu.

Jam taip pat svarbios energijos taupymo, rūšiavimo idėjos – „Europos“ verslo centre senokai vystomos įvairios į tai orientuotos iniciatyvos. Prieš kelerius metus atsiradus Žaliųjų pastatų tarybai, verslininkas tikina supratęs, jog tai, kas svarbu jam, pasaulyje tampa vyraujančia tendencija.

A. Avuliui prisijungus prie Žaliųjų pastatų tarybos veiklos, gimė atskira Lietuvos žaliųjų pastatų vertinimo sistema. Kurdami ją specialistai dirbo savanoriškai.

„Tik laiko klausimas, kada viskas pasikeis. Po 10 metų mes turėsime visiškai kitokią situaciją, kol kas žalieji pastatai žengia pirmuosius žingsnius. Ne visi supranta, kodėl to reikia. Tačiau pasaulyje ima formuotis kitos vertybės. Žinoma, verslas turi būti pelningas. Tačiau jei bent dalelę savo kapitalo skiri visuomenei, ji tai anksčiau ar vėliau įvertina. Tavo verslas tuomet įgauna antrą kvėpavimą“, – sakė pašnekovas.

Verslininkas sako, jog Lietuvos žaliųjų pastatų vertinimo kriterijai atitinka pasaulinius standartus – jokių nuolaidų dėl to, jog esame mažai pasiekę šioje srityje, nėra. Tačiau rengiant lietuviškąjį variantą, sumažinta biurokratijos, arba A. Avulio teigimu, atsisakyta kriterijų, kurių negali pamatuoti objektyviai.

„Palikome viską, ką gali išmatuoti, ką pagrįsdamas gali pateikti dokumentą. BREEAM arba LEED sistemose interpretacijų yra gana daug. Tačiau mums atrodė, jog turime užtikrinti sistemos skaidrumą ir teisingumą. Liko esmė, liko tos pačios 8 kriterijų grupės“, – kalbėjo pašnekovas.

A. Avulis intriguoja – neseniai vienas iš „Hanner“ statytų pastatų Rygoje gavo įvertinimą, kurio neturi joks kitas pastatas Baltijos šalyse. Ši informacija netrukus bus paviešinta.

Žada dirbti iki 70-mečio

Neseniai vykusioje konferencijoje A. Avulis paskelbė, jog savo pareigas eis iki 2025-ųjų. Vadinasi, iki savo 70-mečio. Kodėl vienas iš turtingiausių žmonių Lietuvoje nenori likusio gyvenimo praleisti drybsodamas kur nors egzotiškos salos paplūdimyje?

„Man tiesiog smagu dirbti, kai galiu dirbti iš idėjos. Ar uždirbsiu milijonu daugiau ar mažiau – jau nebeskauda dėl to. Argi ne smagu padaryti ką nors gero? Juk smagu. O man ne tas pats, kokia bus Lietuva. Ne tas pats, kokioje šalyje gyvens mano vaikai, nei aš, nei kuris nors iš jų nesiruošiame emigruoti, – šypsosi A. Avulis. – O kada sportininkai labiausiai džiaugiasi? Kai pergalė ateina nelengvai. Pavyzdžiui, kai krepšininkai laimi paskutinę sekundę vienu tašku.“

Pašnekovas priduria, jog tai kol kas – tik savo galimybių ribų vizija. Galbūt į pensiją teks išeiti ir anksčiau.
„Sunkiai įsivaizduoju, kad vieną dieną tiesog neisiu į darbą. Kompanijos perdavimas vyks laipsniškai. Prieš kelerius metus perdaviau Rumuniją ir Latviją valdyti savo partneriui, perleidau jam 10 procentų „Hanner“ kompanijos akcijų ir tose šalyse jau esu tik svečias. Tokiu principu žadu perleisti verslą ir Lietuvoje. Išlikti patarėju, bet nedalyvauti toje kasdieninėje kovoje – su biurokratais, rangovais ir taip toliau“, – šypteli verslininkas.

Jis pritaria įžvalgai, jog šiandien tarsi antrą kartą (kaip ir verslo pradžioje) grįžta į Lietuvą. Investicijos atitraukiamos iš Ukrainos ir Rusijos ir kreipiamos į naujus objektus čia, gimtinėje.

„Išliksime tarptautinė kompanija. Tik naujų investicijų jau žvalgysimės į Vakarus labiau nei į Rytus“, – ateities planus trumpai apibūdina bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas.