Planavo tapti mokytoja

Adutiškio parapijoje, Baltarusijoje, gimusi p. Aldona į Vilnių su tėvais atvyko, kai jai buvo penkeri. Baigusi A. Vienuolio mokyklą, ji pasirinko studijas Vilniaus inžineriniame statybos institute (VISI).

„Jaunystėje užsiėmiau lengvąja atletika. VISI atsidūriau paklausiusi savo trenerio. Iš pradžių ketinau Pedagoginiame institute studijuoti fiziką ir matematiką. Jau buvau atidavusi dokumentus, tačiau treneris mane atkalbėjo. Sakė, kad „geriau su ligoniais dirbti negu su vaikais“. Pernešiau dokumentus ir įstojau“, – prisimena pašnekovė.

Studijų metais moteris sukūrė šeimą, gimė duktė. Jauna šeima su vaiku dešimtmečiui išvyko gyventi į Trakus. Mokslus 1973 m. p. Aldona baigė vakariniame skyriuje ir įgijo statybos inžinieriaus-ekonomisto specialybę.

Derindama šeimos rūpesčius, mokslą ir karjerą, jauna moteris pradėjo dirbti ekonomiste tresto „Pramontažas“ 1-oje statybos montavimo valdyboje.

Grožninkų pradinė mokykla Trakų rajone – pirmasis eksploatuoti atiduodamas objektas, 1974 metais. Asm. archyvo nuotr. 

Nors pašnekovė pasakoja niekada sąmoningai nesiekusi aukštumų, tačiau po truputį kilo karjeros laiptais: iš pradžių dirbo vyriausiąja meistre Trakų komunalinių įmonių kombinate, netrukus sulaukė paaukštinimo – tapo kombinato vyriausiąja inžiniere, po to ir – Kapitalinės statybos skyriaus viršininke Trakų rajono vykdomajame komitete.

Visoje Lietuvos teritorijoje tokias pareigas užėmė tik dvi moterys – Trakų ir Kaišiadorių rajonuose.

Komunalinių butų ūkio apžiūra Telšiuose. Asm. archyvo nuotr.

„Dirbdama Komunalinių įmonių kombinate, vadovavau remonto, eksploatavimo, ūkio paruošimo žiemos sezonui, vandens tiekimo bei valymo, kuro kontoros, gelbėjimo stoties, viešbučių ir kitų darbų bei paslaugų organizavimui. Diegėme centralizuotą buitinių atliekų išvežimą iš gyventojų, o 1970–1974 m. rajonuose tai buvo naujovė. Organizavome mechanizuotą rajono miestelių gatvių valymą, patobulinome vandenvietės darbą. Kapitalinės statybos skyrius organizavo darželių, mokyklų, gyvenamųjų namų, lauko inžinerinių tinklų bei kitų statinių statybas“, – pirmąjį karjeros dešimtmetį prisimena pašnekovė.

Naktimis sapnuodavo grindjuostes

Vėliau šeima grįžo į Vilnių – norėjo gyventi erdviau, o tuo metu Vilniaus statybos trestas aukštos kvalifikacijos statybininkams suteikdavo šeimyninius bendrabučius. Abu sutuoktiniai įsidarbino 11-oje statybos montavimo valdyboje. 1979–1981 m. moteris vadovavo resursų tiekimo organizavimui – nuo planavimo penkmečiui iki pateikimo į statybos aikšteles. „Sąžiningai dirbau dvejus metus, bet tos „lamperkos“ (grindjuostės, – red. past.) man jau sapnuodavosi“, – prisiminusi nusijuokia pašnekovė ir toliau tęsia kelionę per savo keturis karjeros dešimtmečius.


Su ministrais Bagdonu (kairėje) ir R.Sakalausku (dešinėje). Asm. archyvo nuotr.

Devintojo dešimtmečio pradžioje ji sulaukė kvietimo dirbti Komunalinio ūkio ministerijos vieno iš Vyriausiosios butų ūkio valdybos skyrių viršininke. Vėliau buvo paskirta valdybos viršininko pavaduotoja – kuravo butų ūkio kapitalinio remonto, butų ūkį prižiūrinčių įmonių gamybinių bazių bei techninio progreso butų ūkyje vystymą.

„Maskvoje turėdavome „apsiginti“ lėšas, kurių reikėdavo kapitaliniam gyvenamųjų pastatų stogų, vamzdynų, pagrindinių konstrukcijų remontui. Po to pagal poreikį pinigus skirstydavome respublikoje. Paskutiniais darbo metais pavykdavo gauti tiek lėšų, kiek tekdavo vienam kvadratiniam metrui gyvenamojo ploto Sankt Peterburge. Kartais visų lėšų net nepanaudodavome“, – darbo sovietinėje sistemoje ypatumus mena pašnekovė.

Nors pinigų valdžia skirdavo pakankamai, tačiau kapitalinio remonto darbai strigo dėl materialinių resursų trūkumo. „Pradėjo statyti gyvenamuosius namus naudojant plastikinius vamzdžius, tačiau plastikinių vamzdžių tarpinių ar kitų atsarginių dalių nebuvo. Nuo karšto vandens vamzdžiai trūkdavo, užpildavo kaimynus iki pat apačios, tačiau remontuoti nebuvo kuo. Taip pat ir statybininkai dar ne viską būdavo įsisavinę, trūko ir žinių“, – to laikotarpio problemas vardija inžinierė.

Plastikinių vamzdžių „Wavin“ gamyklos atidarymas Vilniuje, 1996 metai

Už neįgyvendintus tikslus tekdavo atsakyti: „Kadangi tai buvo planinė ekonomika, kitų metų darbus reikėdavo susiplanuoti dar rudenį. Už planų nevykdymą Ministrų taryba ir Centro komitetas „mušdavo per galvas“.

Patyrusi specialistė sovietmečiu buvo sulaukusi pasiūlymo prisijungti ir prie Ministrų tarybos, tačiau faktas, kad jos vyro tėvas buvo politinis kalinys, saugumiečių neliko nepastebėtas. „Ministrų taryba sovietiniais laikais buvo beveik aukščiausias flangas“, – paaiškina ne vienoje valdžios institucijoje dirbusi p. Aldona.

Likimas nuvedė į ministeriją

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę ir panaikinus Komunalinio ūkio ministeriją, A. Baranauskienė dirbo Komunalinio ūkio ir paslaugų departamente prie Statybos ir urbanistikos ministerijos direktoriaus pavaduotoja. Čia aktyviai dalyvavo kuriant nepriklausomos Lietuvos įstatymus ir poįstatyminius aktus, susijusius su komunalinio butų ūkio ir buitinio gyventojų aptarnavimo klausimais. Buvo darbo grupės narė, kurianti nekilnojamojo turto ir butų privatizavimo įstatymus, jų poįstatyminius aktus.

Nors pareigos skambėjo išdidžiai, o atsakomybės netrūko – gyventi iš valstybės mokamos algos buvo sudėtinga.

„Atlyginimai valstybiniame darbe buvo labai maži. Turėjau tris vaikus, vyras buvo pasiligojęs, tad šį darbą palikau. Iš Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento perėjau dirbti į bendrovę „Lustas“, – dar vieną karjeros posūkį prisimena A. Baranauskienė. 

Apsilankymas rekonstruotoje VGTU bibliotekoje, 1995-aisiais metais. Asm. archyvo nuotr.

Tiesa, versle ji pabuvo trumpai – 1994 m. sulaukė tuometinio ministro Juliaus Laicono skambučio ir buvo pakviesta dirbti Statybos ir urbanistikos ministro pavaduotoja, buvo atsakinga už Lietuvos komunalinį butų ūkį ir statybų techninį normavimą. Pasikeitus šeštajai Vyriausybei, 1996 m. pradžioje pagal Prezidento dekretą A. Baranauskienė buvo paskirta septintosios Vyriausybės Statybos ir urbanistikos ministre.

Paskolas būstų modernizacijai galėjome gauti pirmieji iš poskomunistinių šalių

Tada buvo parengti ir priimti pirmieji nepriklausomos Lietuvos Respublikos statybos ir teritorijų planavimo įstatymai ir su jais susiję poįstatyminiai ir norminiai aktai. Atsižvelgiant į Europos praktiką, buvo patvirtinta Respublikos statybų normavimo sistema, kurios principai galioja ir šiuo metu. Buvo įsteigtos dvi įstaigos prie ministerijos, kurių funkcijos svarbios ir šiandien – tai Statybos produkcijos sertifikavimo centras ir Būsto kreditavimo fondas.

Septintoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė po priesaikos, 1996 metai

„Mintinai žinojau, kokios problemos buvo likusios po sovietmečio. Privatizuojami butai gyventojams buvo parduoti kiaurais stogais ir vamzdynais. Pirmiausia pradėjome akcentuoti šildymo sistemų renovacijos, pastatų šiltinimo ir langų keitimo būtinybę – tai buvo silpniausios sovietinės statybos pastatų vietos. Reikėjo ieškoti pinigų būsto modernizavimui. Su Pasaulio banku pasirašėme sutartį dėl 10 milijonų dolerių paskolos renovacijai. Tam tikslui įgyvendinti Lietuvoje, vienintelėje iš postkomunistinių šalių, buvo įkurtas Būsto kreditavimo fondas, kuris vėliau peraugo į Centrinę projektų valdymo agentūrą. Gyventojai, norėdami taupyti nuolat brangstančią šilumos energiją, galėjo dalyvauti projekte, pasiskolinti lėšų bei modernizuoti ir atnaujinti savo namus“, – prisimena ji.

Vyriausybė 1996 m. pabaigoje atsistatydino, A. Baranauskienė buvo paskirta naujojo ministro Algio Čapliko pavaduotoja. Baigusi karjerą valstybiniame sektoriuje, moteris išbandė jėgas vadovaudama  bendrovei „Linkmenų statyba“, kurioje tuo metu dirbo per 100 darbuotojų.

„Per 3 darbo gamyboje metus, modernizuojant ir decentralizuojant Lietuvos šilumos ūkį, man vadovaujant, pastatyta nemažai katilinių, pradėta Vilniaus miesto vandens valymo įrenginių statyba Antaviliuose, rekonstruota ir suremontuota keletas pastatų Kėdainiuose, Trakuose ir Vilniuje“, – vardija pašnekovė.

Moteriai statybų įmonėje lengva nebuvo. Tuo metu kaip tik vyko Rusijos krizė, vėlavo atsiskaitymai.

„Ateidavo įmonės vyrai, sakydavo, kad rytoj nebeturi už ką vaikų pamaitinti. O man vaikai – šventas dalykas. Daug jaudinausi, išgyvenau. Gal būčiau dirbusi ir ilgiau, bet sušlubavo sveikata“, – prisimena A. Baranauskienė.

Sutarties pasirašymas dėl projekto „Nacionalinio atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centro“ (MKIC) finansavimo ir administravimo, 2009 metai. Asm. archyvo nuotr.

Paskutinį dešimtmetį iki pensijos, nuo 2000 iki 2010 m., moteris dirbo Centrinės projektų valdymo agentūroje – įvairiose pareigose nuo skyriaus viršininkės iki direktoriaus pavaduotojos.

Geriausiai pailsi Nidoje

Pašnekovės akys nušvinta kalbai pasisukus apie vaikus ir anūkus, kurių turi net šešis. Su šviesaus atminimo vyru Vigimantu Petru p. Aldona užaugino dvi dukteris ir sūnų. Visi jie pasirinko studijas VGTU ir įgijo inžinerinį išsilavinimą. Magistro studijas šiame universitete baigė ir vyriausioji anūkė, neseniai atšventusi 25-ąjį gimtadienį.

Nors ir nedirba, laisvo laiko pašnekovė neturi – daug dėmesio skiria anūkams. Turėdama laisvą minutę, ji mėgsta siuvinėti, megzti, skaityti. Tiesa, skaitymui laiko moteris sako atrandanti dažniau. „Kai dirbau, tam laiko neturėjau, nes visas gyvenimas buvo labai įtemptas. Gal net buvau šiek tiek darboholikė“, – pasvarsto moteris.

Atostogoms A. Baranauskienė renkasi savo itin mėgstamą vietą, kurioje yra praleidusi ne vieną džiaugsmingą vasarą: „Labai mėgstu Nidą. Jei nepabūnu ten bent savaitę per metus, tai reiškia, kad atostogų nebuvo.“

Šiuo metu moteris studijuoja Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitete turizmą. Su bendraamžiais keliauja po Lietuvą, lanko paskaitas. Baigusi šias studijas, ji ketina nesustoti ir dar kelerius metus gilintis į sveikatos mokslus.