Kalėdų švęsti aukštos pareigos netrukdė ir sovietmečiu

Anot A. Šeštakausko, Kūčias ir Kalėdas jis pats švęsdavo ir dirbdamas įvairiose atsakingose pareigose didžiuosiuose sovietmečio Lietuvos objektuose – Azotinių trąšų gamyklos statyboje Jonavoje, naftos perdirbimo įmonės Mažeikiuose, ir jau dirbdamas Vilniuje – būdamas Valstybinio statybos komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju.

Jei Kūčios ir Kalėdos ištikdavo darbo dienomis, „bent pusę dienos visi dirbdavo, nes kitaip nebuvo galima, o paskui visi namuose švęsdavo“. A. Šeštakauskas to nelaikė disidentiniu judėjimu, todėl ir ypatingos baimės, kad kas nors paskųs, sako nejautęs. 

Nuotraukoje –

A. Šeštakauskas

„Ideologinius darbuotojus labiau persekiojo, jie ir vieni kitus gal paskųsdavo. Pavyzdžiui, mokytojai vieni kitus pasekiodavo... O mes, statybininkai, – proletarai. Mūsų profesija – ne ideologinė, todėl baimių, kad kas nors persekios, paskųs, nebuvo. Paskui mus niekas nevaikščiojo, niekas nežiūrėdavo, buvo darbų vykdytojas bažnyčioje ar nebuvo“, – prisiminimais dalijasi ponas Adakras. Be to, pastebi jis, daug kas priklausė ir nuo vietinių – rajono partijos komitetų vadukų: dalis jų ir patys švęsdavo, o dalis buvo itin aktyvūs stebėtojai.

Statyba anuomet buvo planinės ekonomikos dalis, bet maskviečiai, kurių Kalėdos švenčiamos pora savaičių vėliau, per mūsų Kūčias ir Kalėdas tikrinti statybininkų neatvažiuodavo.

Nežinia, svarsto p. Šeštakauskas, ar jie sąmoningai nenorėjo trukdyti, ar taip netyčia sutapdavo, bet jis tokio atvejo, kad kas nors specialiai būtų atvažiavęs, sako neprisimenantis.

Į mišias – su „liktarna“

Ponui Adakrui iki šiol pačios mieliausios yra vaikystės Kūčios ir Kalėdos tėvų namuose.

„Prisimenu, kaip eglutę puošdavome. Tokių blizgančių žaisliukų, kaip dabar, nebuvo. Turėjome šiek tiek prieškarinių, bet daugiausia puošdavome pačių padarytais žaisliukais iš šiaudų, popieriaus. Ant Kūčių stalo visada būdavo 12 patiekalų. Aguonpienis būtinai būdavo, būdavo spanguolių kisieliaus, kompoto, taip pat įvairių patiekalų iš silkės ir žuvies. O senesni žmonės, pavyzdžiui, mano močiutė prisimindavo, kad dar anksčiau ir avižinį kisielių Kūčioms virdavo“, – pasakoja p. Šeštakauskas.

Kūčios ir Kalėdos buvo laukiamos šventės ir vėliau. Nors jau buvo išskridę iš tėvų namų kas kur, joms artėjant ir jis, ir brolis bei sesuo su šeimomis visada skubėdavo namo – į tėviškę, į kaimą.

„Dažniausiai važiuodavome į tėviškę traukiniu, nes kitokio transporto nedaug buvo, o paskui dar pusantro kilometro nuo geležinkelio stoties eidavome į kaimą pėsti. Kartais ir per gilų sniegą klampodavome, bet tokia tradicija – per Kūčias visiems susirinkti ir net nesvarstytina buvo, kad galime nenuvažiuoti. Ir į bažnyčią, į mišias ankstų Kalėdų rytą pėsti eidavome du su puse kilometro. Iš namų labai anksti išeidavom visi, su tėvukais. Taip anksti, kad su „liktarna“ (žibalinė lempa – red. past.) kelią pasišviesdavome“, – prisimena p. Adakras ir prisipažįsta, kad tėviškės namų trauka visada buvo labai stipri.

„Nupirkti „plotkeles“ – mano pareiga“

Portalo Statybunaujienos.lt kalbintas švenčių išvakarėse A. Šeštakauskas pasakojo, kad Kūčių vakarienės jau kelerius metus visa šeima renkasi pas netoli gyvenančią jo dukrą. Prie šventinio stalo šiemet susės net 12 žmonių.

„Mes su žmona užauginome du vaikus, ir dabar jau turime penkis anūkus. Viena anūkė taip pat jau yra sukūrusi šeimą, su vyru ateina, tai kai visi susirenkame, nemažas būrys susidaro. O „plotkeles“ bažnyčioje aš iš anksto nupirkau. Seniau, kai anūkai buvo mažesni, jų pirkti eidavome su kuriuo nors iš jų, o dabar vienas einu, nes tai – mano pareiga“, – sakė jis.

Švenčių proga Lietuvos statybininkų asociacijos garbės prezidentas p. Šeštakauskas savo kartos kolegoms palinkėjo geros sveikatos, o statybininkų bendruomenei – ramybės, sutarimo bei džiaugsmo.

„Ramybės, gerų santykių šeimose ir darbe. Šitos šventės nuteikia ramybei, todėl netrumpinkime vieni kitiems gyvenimo, palaikykime vieni kitus“, – palinkėjo jis.