2022 lapkričio 27 d. sekmadienis, 10:42
Reklama  |  facebook

Aidas Jurkštas: „Mano tikslas – po savęs palikti apčiuopiamus darbus švyturių paveldo srityje“

2015-06-05 07:00
Atkaklus verslininkas ir kolekcionierius Aidas Jurkštas savo pomėgį domėtis švyturiais pavertė gyvenimo būdu ir davė pradžią Lietuvoje švęsti Pasaulinį švyturių savaitgalį, kurio metu lankytojams atveriami paprastai nuo turistų uždari jūriniai švyturiai. Siekdamas švyturius paversti dėmesio centru, Aidas šiais darbais neapsiriboja – jau rašo naują knygą „Lietuvos švyturiai“, o savo gyvenimo tikslu įvardija „Baltijos švyturių enciklopedijos“ parengimą.
nuotrauka
Atkaklus verslininkas ir kolekcionierius Aidas Jurkštas savo pomėgį domėtis švyturiais pavertė gyvenimo būdu ir davė pradžią Lietuvoje švęsti Pasaulinį švyturių savaitgalį. Asmeninio pašnekovo albumo nuotr.


Jei gyvenate ar vasarojate pajūryje – nepraleiskite progos aplankyti  Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje veikiančios naujos Aido Jurkšto parodos „Baltijos švyturiai“. Jau daugiau  nei 20 personalinių piešinių parodų surengęs švyturių entuziastas neseniai čia pristatė ir pirmąją Lietuvoje knygą, skirtą švyturius – „Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel“.

Esate farologijos – mokslo apie švyturius – entuziastas. Sakykite, ar daug tokių Lietuvoje, pasaulyje?

Pirmiausia, džiaugiuosi, kad pasisekė šį terminą pasėti Lietuvoje. Žodis farologija kilęs nuo salos pavadinimo, kurioje stovėjo garsiausias pasaulyje Aleksandrijos švyturys. Per du tūkstančius metų šis gyvas graikiškas žodis pasiekė mus: „faros“ – automobilio žibintai, „farai“ – policininkai su švyturėliais, „fanaras“ – mėlynė po akimi, „fanarikas“ – rankinis žibintuvėlis. Entuziastų yra visame pasaulyje, pomėgių formos labai įvairios: žmonės lanko, piešia, fotografuoja, kolekcionuoja švyturius, juose miega, tuokiasi, žudosi, medituoja, apie juos kuria muziką. Su žymesniais farologais, ypač kolekcionieriais, palaikau ryšius, dalinamės informacija, idėjomis. Lietuvoje turiu šio pomėgio bičiulių grupę, kuri vis didėja.

Kas jums yra švyturys? Ar domitės juo kaip statiniu, jūrinio paveldo objektu, ar ir dėl kitų interesų, priežasčių?

Švyturiai man yra aistra, apie kurią sukasi visas mano asmeninis gyvenimas. Kiekvieną dieną kažką veikiu susijusio su jais: skaitau, rašau, piešiu, ieškau, siunčiuosi informaciją. Tos veiklos rezultatas turi įvairias formas – tai ir parodos, paskaitos, leidiniai, renginiai, šventės, kelionės. Tiesa, gyvenu ir švyturio formos name, kurį pasistačiau savo rankomis, kasdien žengiu per kompaso pavidalo kiemą.

Ne, tai nėra liguista. Aš suprantu, kad asmeninis gyvenimas yra baigtinis procesas ir mano tikslas – po savęs palikti apčiuopiamus darbus švyturių paveldo srityje. Po mirties juk bus nesvarbu, koks paminklas stovės ant kapo, svarbu – bus palikti darbai, jų vertė visuomenei, kurią sukuri būdamas čia. Tikiu, kad gyvas būsi tol, kol tave kas nors prisimins.

Švyturys – neįprastas, sudėtingos konstrukcijos statinys. Kuo jo konstrukcija ypatinga? Koks pagrindinis šio statinio tikslas?

Švyturys yra navigacinės paskirties objektas, skirtas teikti pagalbą laivavedžiams vandenyse. Paprastai žmonės įsivaizduoja, kad tai aukštas bokštas, kurio viršuje naktį šviečia lempa. Taip ir yra. Kai domiesi, pradedi atskirti medžiagas, formas, sudėtingumą, pastatymo būdą, tradicijas, galingumą, tikslingumą, navigacinę, techninę, architektūrinę, istorinę, net politinę vertę.

2006 metais Kryme kilo konfliktas tarp Ukrainos ir Rusijos būtent dėl švyturių valdymo. Tuomet kilę susistumdymai ir net socialiniai neramumai buvo užgesinti, griežtai apibrėžiant Rusijos karinių dalinių teises Kryme su numatytais terminais iškelti karinius dalinius į savo teritorijas. Matom, kas nutiko vėliau. O šiaip, šiuolaikinis švyturys – tai sudėtingas techninis objektas, atliekantis keletą funkcijų, skirtų jūrininkams.

Ar švyturiai vis dar reikalingi, ar atlieka savo funkciją, kai taip ištobulėjo technologijos? Koks likimas jų laukia? Ar kur nors pasaulyje vis dar yra statomi nauji švyturiai?

Kol nebuvo išrastos naujesnės navigacinės priemonės, švyturiai buvo statomi ištisai, ypač XVIII-XX amžiuje. Jie yra didelė pagalba jūrininkams, o jos niekada nėra per daug. Ir šiais laikais nutinka avarijos, kurių metu dūžta laivai, skęsta žmonės. Laivavedžiai ne tik turi puikiai orientuotis erdvėje, bet ir visada žinoti, kas yra po vandeniu. Dabartinė globalaus pozicionavimo sistema (GPS) revoliucingai palengvino orientavimąsi tiek žemėje, tiek jūroje, tačiau bet kokia technika genda. Tuomet gelbėja tradicinės priemonės. Viena iš jų – švyturiai.

Be to, švyturiai turi ir emocinę prasmę. „Savojo“ uosto švyturys reiškia grįžimą namo, saugumą, palaimą. Dalis švyturių, kurie nėra strategiškai svarbūs, yra palengva išjungiami. Šiuolaikiniai švyturiai nereikalauja kasdieninio aptarnavimo, todėl ir jų išlaikymas nebėra toks brangus. Pagrindiniai, svarbiausi švyturiai degs dar ilgai, o gal ir visada, kol žmonės plaukios jūromis. Na o dabar švyturiai statomi retai, dažniau – dėl tradicijų, estetinių sumetimų. Neseniai mačiau naują švyturį lietuvių pamėgtam Alanijos kurorte Turkijoje. Civilizuotose šalyse vertingesni švyturiai saugomi valstybės, paverčiami turizmo, kultūros, verslo objektais.

Išleidote pirmą Lietuvoje knygą apie Lietuvos švyturį. Kodėl ėmėtės šio darbo ir koks knygos tikslas bei auditorija?

Prieš porą metų gimė virtuali mano piešinių paroda „Klaipėdos švyturio istorija“. Buvau parašęs tekstą, kurį vėliau ženkliai papildžiau, ir taip gimė knygutė „Anno 1684. Klaipėdos švyturys. Memel“. Tekstas dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. Tiesą sakant, buvo gėda bendrauti su kolegomis užsienyje, neturint ką parodyti. Iš pradžių išleidau šešių atvirukų rinkinį „Senieji Lietuvos švyturiai“ su senaisiais, išnykusiais rytų Prūsijos švyturiais, stovėjusias dabartinės Lietuvos teritorijoje. Esu dėkingas Kultūros rėmimo fondui, parėmusiam šiuos darbus. Šiemet esu įsipareigojęs parašyti knygą „Lietuvos švyturiai“, tačiau kaip seksis ją kitąmet išleisti – vienas Dievas težino. Tačiau, kai turėsiu ją savo rankose, būsiu labai laimingas. Šioje srityje Lietuvoje – absoliutus informacinis badas. 

Daugelį metų po kruopelę rankiojau medžiagą knygai, atkūriau piešiniuose pirmuosius švyturius. Ėjau niekieno nepramintais kelias ir net pats nežinau, iš kur tas užsispyrimas. Ko gero, iš vaikystės – stebėjau, kaip naktimis palinkęs tėvas rausėsi dokumentuose, rašė mokslinę disertaciją „Vilniaus vietovardžiai“, vėliau knygutę „Senieji Vilniaus vandenys“. Jo, istoriko Jono Jurkšto, vardu Vilniuje yra pavadinta ir gatvė.

Taip pat stebėjau, kaip viename Pilies gatvės rūsyje darbavosi tėvo brolis, mano krikšto tėvas, architektas ir VGTU docentas Vytautas Jurkštas. Per gyvenimą sutikau daug jo buvusių studentų. Dėl tokio leidinio auditorijos: poreikis yra, tačiau lietuviškas paradoksas yra tas, kad išleidus leidinį jo platinimas tampa tavo asmeninė problema – paprastai knygynai neįsileidžia, tada lieka partizaniniai sklaidos būdai. Tiražai būna nedideli, daugiau išplatinčiau užsienyje. Minėtoji knygutė bent jau pasiekė miestelių bibliotekas. Mano dabartinis tikslas yra leisti tokius leidinius, o jau laikas parodys šių darbų vertę.

Kaip manote, kodėl iki šiol nebuvo jokio leidinio apie Lietuvos švyturius? Kodėl Lietuvoje žinios apie švyturius tokios fragmentiškos? Ar mes skiriamės šiuo aspektu nuo kitų, pavyzdžiui, kaimyninių, šalių?

Manau dėl informacijos nebuvimo. Apie laivybos istoriją medžiagos buvo – parašyti geri Aloyzo Každailio, abiejų Adomavičių, kitų autorių darbai. O žinios apie lietuviškus švyturius labai fragmentiškos, netikros, pilna klaidų. Visos aplinkinės Baltijos šalys pastaraisiais metais išleido puikių knygų apie nacionalinius švyturius, net ne po vieną. Skamba keistai, bet lietuviai švyturių nestatė. Mūsiškius iš pradžių pastatė prūsai, po karo – sovietai. Karo metu archyvai prapuolė, nelabai kas jų ir pasigedo. Gal šį vakuumą kiek užpildysiu savo darbais.

Be rašomos knygos „Lietuvos švyturiai“ Jūs vykdote ir kitą ambicingą projektą – rengiate „Baltijos švyturių enciklopediją“. Kada žadate ją pabaigti? Kokios apimties ji numatyta?

Tai iš tiesų drąsus projektas. Net drįstu jį vadinti savo gyvenimo tikslu. Domėtis švyturiais prieš dvidešimt metų pradėjau kaip kolekcionierius. Tuo metu interneto praktiškai nebuvo, kaip ir aukcionų, knygų prekybos internetu, paieškos sistemų ir begalės kitų civilizacijos privalumų. Metams bėgant rinkau medžiagą, vis daugiau pats supratau, tačiau klaikiai trūko informacijos. Iš pradžių domėjausi viso pasaulio švyturiais, vėliau supratau, kad daug tikslingiau pabandyti „sutvarkyti“ bent jau Baltijos jūros švyturius. Čia žinių buvo dar mažiau, kalbų barjeras didžiulis, juk aplink Baltijos jūrą – net devynios valstybės! Tokia tad buvo „Baltijos švyturių enciklopedijos“ pradžia. 

Be to, informacija be vaizdo atrodė mažai vertinga. Švyturių dabartis fiksuojama šių dienų locijose, o mane labiau domino išnykę, prapuolę švyturiai, o kai jie stovėjo, fotografijos juk dar nebuvo. Pakliūdavę vaizdai atrodė labai fragmentiški, kartais vos įžiūrimi. Siekdamas švyturius paversti dėmesio centru, išpešdamas iš nepageidaujamo konteksto, pradėjau pats juos piešti. Kantriai, po vieną. Kiekvieno švyturio – visas buvusias versijas. Tikėjausi bedirbdamas susilaukti paramos, palaikymo. Taip nupiešiau apie 1500 švyturių: Kaliningrado srities, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Rusijos (Suomių įlanka), Suomijos, dalį Švedijos pakrantės. Taip pat – pusę Baltijos jūros švyturių. Atėjo supratimas, kad negaliu piešti tik „į stalčių“, reikia tuo pačiu viešinti darbą, reklamuoti, sudominti.

Per pastaruosius kelerius metus suorganizavau virš 20 personalinių parodų, skaičiau paskaitas labai įvairioms auditorijoms, išleidau minėtus leidinius, labai sunkiai įgyvendinau dar vieną ambiciją – Lietuvoje pradėjome švęsti Pasaulinę švyturių dieną. Kol dariau šiuos, mano galva, neatidėliotinus darbus, enciklopedijos reikalus atidėjau. Be to, nesu niekam įsipareigojęs ją konkrečiu laiku baigti. Per tą laiką sukaupiau daug vertingos informacijos, supratimo. Atlikęs minėtus darbus, grįšiu ir prie enciklopedijos. Kadangi dar „liko“ lygiai pusė Baltijos jūros, tai ir piešinių, manau, bus dar apie 1500. Kai baigsiu darbą – galėsiu strateguoti leidinius, pavyzdžiui, – Baltijos švyturiai bus pirmieji, tada – ankstyvieji, viduramžių, prieškario, pokario, akmeniniai, mediniai ir t. t. Skubėti nenoriu, reikalas kruopštus. O jei ir nepavyks, mažai kas dėl to išgyvens. Beje, šią vasarą dalį parodos galima pamatyti Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Už tai ačiū Kultūros paveldo departamentui.

Kokių dar planų, susijusių su švyturių įamžinimu, jų paveldo sklaida turite?

Tuščioje vietoje savaime niekas neatsiranda. Bendraudamas su kolegomis iš užsienio supratau, kad švyturius reikia populiarinti: apie juos kalbėti, pasakoti, rodyti. Dabar dar viena idėja virsta kūnu – šiemet jau trečią kartą Lietuvoje švęsime Pasaulinį švyturių savaitgalį (International Lighthouse Lightship Weekend). Tai tarptautinis renginys, kuriame savanoriškai dalyvauja bet kuris pasaulio švyturys. Privalomas programos akcentas – tądien švyturys atidaromas laisvai lankyti visuomenei. Tikslas – atkreipti dėmesį į šių jūrinės kultūros paveldo objektų būvį, juos populiarinti, stimuliuoti švyturių turizmą. Pernai šiame renginyje dalyvavo 544 švyturiai, 56-iose pasaulio valstybėse. Pirmą kartą atvėrėme Klaipėdos švyturį. Jo atidarymą nuo bokšto viršaus trimito garsais paskelbė miesto meras Vytautas Grubliauskas, o iš apačios atitarė visas pučiamųjų orkestras. To svaigaus pojūčio tarp dangaus ir žemės neužmiršiu niekada. Diena pasitaikė lietinga, tačiau žmonės kantriai laukė, švyturio viršūnėje apsilankė apie 700 žmonių. 

Šiemet rugpjūčio 15 d. atidarysime Klaipėdos švyturį, rugpjūčio 16 d. – Šventosios švyturį. Esu dėkingas Saugios laivybos administracijai, Klaipėdos uostui, Palangos savivaldybei, be kurių supratimo ir palaikymo idėja taip ir liktų pleventi švyturių entuziasto galvoje.

Turiu dar vieną svajonę gyvenimo pabaigai – sukurti Baltijos švyturių muziejų. Jo turinį sudarytų švyturių modelių, monetų, pašto ženklų ir kitų eksponatų kolekcija, kurią sukaupiau, interaktyvi vaizdo, garso ekspozicija, teritoriją papuoštų didelės švyturių kopijos, jie mirksėtų. Toks turistų traukos centras stimuliuotų turizmą, vyktų pažintinės, edukacinės programos. Užsienyje tokie centrai prie švyturių sukaupia lėšų ir švyturių išlaikymui.

Grįžkime prie Lietuvos švyturių – kiek ir kokių mes jų turime dabar? Kurie vertingiausi? Kiek jų turėjome anksčiau?

Lietuvoje vidaus vandenyse ir jūroje yra apie 50 navigacinės paskirties objektų. „Tikrų“, populiariai suprantamų švyturių, yra septyni. Trys – Kuršių mariose: Uostadvario, Ventės rago ir Pervalkos bei keturi jūriniai švyturiai: Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos ir Šventosios. Antrojo pasaulinio karo metu senieji, labai įdomūs Nidos bei Klaipėdos švyturiai, buvo susprogdinti. Sovietinė propaganda teigė, kad tai padarė atsitraukdami naciai. Ko gero, tai sovietų sprogdinimo, puolimo metu, pasekmė. Vokiečiai paprastai atsitraukdami objektus užminuodavo. Pastatyti pokariu sovietų kariuomenės švyturiai nėra vertingi, todėl tikrai istoriniai yra Uostadvario, Ventės rago ir Pervalkos švyturiai.

Nėra normalu, kad patį vertingiausią Lietuvoje – Ventės rago švyturį valdo Kauno zoologijos sodas, pavertęs jį gyvenamu namu. Nieko neturiu prieš paukščių migracijos tyrinėjimą bei paukščių žiedavimą, bet unikalus švyturys turėtų būti svarbus jūrinės kultūros paveldo objektas, o ne priedas prie ornitologinės stoties.

Iš pasakojimų ir literatūros žinome, kad anksčiau švyturius prižiūrėdavo atsidavę prižiūrėtojai. Gal žinote kokių įdomių pasakojimų apie juos?

Ankstesniais laikais žmonės, prižiūrėdavę švyturius, buvo vadinami švyturių prižiūrėtojais. Lietuvoje išliko duomenų tik apie vieną išskirtinį žmogų – Ventės rago švyturio prižiūrėtoją Miką Posingį. Būtent jis pradėjo stebėti ir žieduoti paukščius Ventės rage 1929 metais. Rūpinosi dujų žibintu, matavo marių vandens lygį, priimdavo ir persiųsdavo pranešimus apie besiartinančias audras telegrafu. Stiebe iškeldavo įspėjamąsias vėliavas, stebėjo ledų sangrūdas ir jų judėjimą. Svečius vaišindavo savo vynuogių vynu ir medumi. Pramogaudamas gaudydavo ir valgydavo pilkąsias varnas. Beje, palaidotas Vokietijoje.

Tenka pastebėti, kad nors esame jūrinė valstybė, tačiau mažai rūpinamės jūriniu paveldu. Kaip manote, kodėl taip yra?

Gaila, tačiau frazė „Lietuva – jūrinė valstybė“, man atrodo, menkai užpildyta turiniu. Melsvas valstybės žemėlapio kraštas nelabai pakeitė lietuvio artojo supratimą. Kitaip ir negalėjo būti, juk didieji senovės Lietuvos valdovai visada žvalgėsi į rytus, o vakaruose buvo rytų Prūsija su kitokiu jūrinės kultūros supratimu. Pirmą kartą prisijungus Klaipėdos kraštą, dėtos didelės pastangos ir viltys, bet grįžęs Hitleris pavertė niekais dešimtmečių darbą.

Pokariu sovietai Klaipėdą lipdė kaip didelį žvejų kolūkį. Sovietmečiu jūrinė kultūra merdėjo, o dvidešimt penkeri nepriklausomybės metai – per mažas laiko tarpas. Klaipėdos jūrų muziejus, būrelis entuziastų negali lemti procesų. Mokslo, meno žmonės turėtų organizuotai kurti jūrinės kultūros strategiją su realiais tikslais.

Sostinėje – jūrinė kultūra tėra kažkokia pajūrio ambicija, o Klaipėdos savivaldybė, paskelbusi šiemet jūrinę kultūrą prioritetine, liko su tradiciniais kultūros patiekalais. Tačiau belstis reikia ir kada nors bus atidaryta. Įvairios etnokultūros formos pasaulyje atgimsta kaip nacionalinio identiteto dalykai, kurie yra įdomūs turistams . Jei pas visus bus tas pats, kokia prasmė bus keliauti ? Lietuviai – darbšti ir išmoninga tauta ir tikiu, kad ateis metas supratimui, kad pajūris – nėra tik vieta kaitintis, valgyti čeburekus ir nufotografuoti saulėlydį. 

Autorės ir pašnekovo asm. albumo nuotr.

Statybunaujienos.lt
Žymės  Pomėgiai, Švyturys




Asmenybės

nuotrauka
2022-08-02 16:25
Eidamas 90-uosius metus mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) emeritas, habilituotas daktaras, profesorius Jonas Gediminas Marčiukaitis.
nuotrauka
2022-04-25 07:43
Penktadienį, balandžio 22 d., Viktoras Voroncovas, LAYHER BALTIC vadovas, buvo apdovanotas Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) auksiniu pasižymėjimo ženklu.
nuotrauka
2022-04-12 07:29
Pirmadienį, balandžio 11–ąją, mirė žymus Lietuvos architektas, redaktorius, aktyvus visuomenės veikėjas Leonardas Vaitys, pranešė Lietuvos architektų sąjunga (LAS).
nuotrauka
2022-01-03 15:00
Apie nekilnojamo turto agentūros „Centro kubas“ įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Arūno Strolio mirtį šiandien, sausio 3 d., pranešta socialiniame tinkle „Facebook“.
nuotrauka
2021-12-20 06:55
Pasitinkant didžiąsias metų šventes, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) sukvietė verslo bendruomenę, visuomenės, politikos ir mokslo lyderius į kalėdinį LPK vakarą.
nuotrauka
2021-11-15 11:33
Eidamas 60-uosiu metus, mirė verslininkas, kelių ir infrastruktūros AB „Panevėžio keliai“ akcininkas, Remigijus Juodviršis. Lapkričio 15 d. R. Juodviršis atgulė Kairėnų kapinėse.
nuotrauka
2021-10-21 06:39
2021 m. spalio 16 d., eidamas 46-uosius metus, mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Aplinkos inžinerijos fakulteto (AIF) Pastatų energetikos katedros docentas, mokslų daktaras Giedrius Šiupšinskas (1976 liepos 24 d.–2021 spalio 16 d.).
nuotrauka
2021-09-19 07:15
Eidamas 88 metus mirė iškilus Lietuvos ir savo gimtojo Salako krašto patriotas, buvęs Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algirdas Vapšys.
nuotrauka
2021-07-22 10:24
Ankstyvoje paauglystėje pradėjęs domėtis šiuolaikinės elektrotechnikos ir išmanių technologijų galimybėmis, šiandien šešiolikmetis Skirmantas Skurdenis – jauniausias tarptautinį KNX sertifikatą turintis išmaniojo namo sistemos diegėjas Lietuvoje. Vaikino planuose – savarankiškai nuo A iki Z suprojek...
nuotrauka
2021-06-09 09:35
Aplinkos ministerijos šių metų Viktoro Bergo premiją pelnė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė. Šia proga Aplinkos ministerija kviečia artimiau susipažinti su žinoma gamtosaugininke, kurios iniciatyva sutvarkyta ir pritaikyta lankymui daugelis vertingų gamti...
nuotrauka
2021-06-01 22:02
Gegužės 31 d. eidamas 80-uosius metus mirė Lietuvos inžinierius statybininkas, aktyvus visuomenės veikėjas Juozas Zykus.
nuotrauka
2021-06-01 16:28
Eidamas 96-uosius metus, mirė Statybos veteranų klubo patriarchas profesorius Bronius Sidauga. Gegužės 31 d. jis buvo palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.
nuotrauka
2021-01-26 15:24
Studijos „DO Architects“ bendraįkūrėja Andrė Baldišiūtė – pirmoji lietuvių architektė, jau šį trečiadienį debiutuosianti vokiečių bendrovės JUNG remiamos tarptautinės nemokamų renginių serijos „Architects, not Architecture | Virtual World Tour“ virtualioje scenoje.
nuotrauka
2020-12-23 09:39
Kokios naujovės laukia statybos sektoriaus artimiausiu metu? Kokiomis savybėmis turės pasižymėti šiame sektoriuje dirbantys žmonės? Apie tai pasakoja ne vieną dešimtmetį statybos sektoriuje dirbantis Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) alumnas, „Prorentus“ direktorius Linas Adoma...
nuotrauka
2020-12-11 11:29
Statybų sektorius visame pasaulyje kasmet auga vis sparčiau. Pagal Statistikos departamento duomenis, 2019 m. Lietuvoje statybos darbų atlikta už 2,4 mlrd. eur, dešimtadaliu daugiau nei praėjusiais. Tiesa, šį augimą stabdo darbuotojų trūkumas. Lietuvos statybų sektorius sparčiai transformuojasi ir ž...
nuotrauka
2020-11-19 13:55
Kasmet abiturientams tenka gerokai pasukti galvą, kol išsirenka tinkamą studijų kryptį, po kurių seka svajonių darbo paieškos. Ne vienas studentas prisipažintų, kad šią užduotį reikia atlikti labai gerai, o žingsniai turėtų būti itin nuoseklūs. Būtent tokiu įsitikinimu vadovavosi Tautvydas Šimanausk...
nuotrauka
2020-11-13 15:00
Kaimo statybos ministerijos (KSM) nebėra jau 35 metus, tačiau buvę kolegos, bent jau Pramonės valdybos darbuotojai, susitinka kas kelerius metus. Laiko atstumas jiems leidžia tuomet grėsmingas situacijas pamatyti kitoje šviesoje, o darbo ir gyvenimo patirtis – apmąstyti sektoriaus ir specialistų sit...
nuotrauka
2020-11-09 10:33
Architektūros menas dažnam asocijuojasi tik su baroko, gotikos, klasicizmo, modernumo ar kitais istoriniais stiliais. Kodėl sunku įvertinti šių laikų architektūrą ir koks architekto vaidmuo derinant užsakovo, vartotojų bei bendruomenės poreikius nepamirštant meninės dalies? Apie tai pokalbis su arch...
nuotrauka
2020-10-14 07:29
Lietuvos statybos inžinierių sąjunga (LSIS) kasmet teikia „Geriausio metų inžinieriaus“ apdovanojimus: Geriausiam metų projektuotojui, Geriausiam metų statybos vadovui ir Geriausiam metų techniniam prižiūrėtojui. Statybininkų dienos šventėje UAB „Structures“ projektuotojas Mindaugas Petkevičius buvo...
nuotrauka
2020-09-17 08:58
Nuo mažens esame pratinami laiką leisti komandoje: žaidimų aikštelėje žaidžiame su bendraamžiais, mokyklos suole sėdime su klasės draugu, o laisvalaikį mieliau leidžiame draugų ir artimųjų kompanijoje. Įvairius darbus taip pat dažnai norime atlikti ne po vieną, o kartu su kitais.

Statybunaujienos.lt » Asmenybės