Negražūs, bet nesugriuvo

Aleksandras Bruzgis Kauno politechnikos institutą (KPI) baigė kartu su buvusio šalies Prezidento broliu Gerardu Brazausku ir tapo inžinieriumi statybininku.

Paskui triūsė darbų vykdytoju ir sako, kad geltonų plytų daugiabučiai už Vilniaus geležinkelio stoties, Dzūkų kvartale, jam it savi. Kelią link oro uosto žyminčios neišvaizdžios baltos „chruščiovkės“ – irgi savos.

„Tokie neskoningi jų projektai, bet aš juk vykdytojas buvau ir mano reikalas – kad nesugriūtų“, – nusijuokė pašnekovas, primindamas, kad tie negražūs namai iki šiol stovi. Kai vykdytoju dirbti atsibodo, pasinaudojo galimybe nerti į naują ir nepažintą sritį – leidybą.

Jis Statybos reikalų komitete prie ministrų tarybos, o tiksliau – techninės informacijos ir propagandos biure – įsidarbino redaktoriumi. Kaip pats sako, puikiai susipažino su spaustuvės darbu, sužinojo, kas yra korektūra ir redagavimas bei kitų subtilybių. Leidiniai neįdomūs: apie saugumo techniką, su statybomis susijusius įstatymus, statybos ir architektūros tematika. Gal todėl ištvėrė tik pusantrų metų.

O paskui pasiguodė sutiktam bendramoksliui G. Brazauskui, jau dirbusiam Gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje (GKG-3) direktoriumi, kad sėdėti prie rašomojo stalo – ne jo svajonių darbas. Atsiradus laisvai vietai GKG-3, tapo cecho viršininku. Vėliau A. Bruzgis tapo tos gamyklos vyriausiuoju technologu ir vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju „du viename“; 1968 m. pakilo iki vyriausiojo inžinieriaus ir tapo G. Brazausko pavaduotoju. „Dariau, aišku, suderinęs su Brazausku, ką noriu – man buvo suteikta daug kūrybinės laisvės. Ačiū ponui Gerardui už įžvalgumą, už tai, kad netrukdė eksperimentuoti ir kurti naujoves. Už vieną jų, tai yra už akytojo betono gamybos vibracinės technologijos sukūrimą, net medalį gavau Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodoje. Tai leido gamykloje panaikinti 3 pamainų darbą, nes iki tol žmonės triūsė tai iš ryto, tai po pietų, tai naktį, kas savaitę grafikas keisdavosi, o tai labai alino jų organizmus. Visi labai džiaugėsi, kai naktinės pamainos nebeliko“, – prisiminė pašnekovas.

Statybose dirbti malonu: kur pažvelgsi – savo indėlį matai daugelyje objektų. Taip sakė A. Bruzgis. „Vaikų darželiai, mokyklos, tai yra tie balti statiniai iš akytojo betono, kilę iš mūsų gamyklos. O ir stambiaplokščių namų stogai apšiltinti mūsų pagamintomis akytojo betono plokštėmis. Vilniaus universalinė parduotuvė, „Lietuvos“ viešbutis vėlgi – mūsų karkasas ir mūsų sienos. Su architektais Nasvyčiais teko derinti daugelį detalių, jie braižydavo, o mes spręsdavome, kaip tokią formą pagaminti, ir jei kažkas būdavo neįmanoma, koreguodavo savo idėją“, – pusė sostinės statybos inžinieriui – labai artima.

Bet kūrybos džiaugsmą kartais apkartina... pasiektos karjeros aukštumos.

Čiukotkoje nusprendė mesti vadovo darbą

Kaip jaučiatės, kai jus paaukština ir išreiškia pasitikėjimą? Tikriausiai geriau, negu kadaise A. Bruzgis, kai jį vietoje G.Brazausko skyrė į gamyklos direktoriaus kėdę. „Prisimenu, manęs įšventinti atvažiavo ministro pavaduotojas, kita su statybų sektoriumi susijusi grietinėlė ir žiūrėjo, kaip kolektyvas naujieną priims. Kas mane matė, pasakojo, kad sėdėjau baltas baltas – kaip popierius. O aš galvojau, už kokias nuodėmes mane į tuos direktorius „kiša“? Juk iki tol už Brazausko nugaros buvau kaip už mūro. Jei kas kam blogai – aiškindavosi jis. Bet GKG-3 direktoriumi išdirbau devynerius metus, nuo 1974 iki 1983-ųjų. O tada, kaip sportininkas, su tokiais pat ekstremalių žygių aistruoliais išvykau į Čiukotką ir į Šiaurės Kamčiatką“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.

Beje, Aleksandras Bruzgis yra 1953 m. LTSR vandensvydžio čempionas. Po žygio per Čiukotką ir Šiaurės Kamčiatką jį Kūno kultūros ir sporto komitetas prie LTSR Ministrų tarybos apdovanojo slidžių turizmo A klasės 3 laipsnio diplomu kaip garbingos 3 vietos laimėtoją. O 1986 m. Savanoriškos sporto draugijos „Žalgiris“ respublikinė taryba apdovanojo už pirmą vietą atvirose draugijos maratono varžybose vyrų, kuriems virš 50 metų, grupėje. Tada A. Bruzgis bėgo 42 km ir 195 metrus nuo Saulėtekio miestelio iki Balžio ežero ir atgal du ratus ir sako, kad bjauriausi buvo tie 195 metrai. „Juk bėgi ir galvoji: koks durnius tuos 195 metrus sugalvojo, ar negana 42 kilometrų – taip sunku“, – juokėsi sportininkas.

Bet grįžkime į Čiukotką, kur spiginant žiauriam šalčiui, su kelių dešimčių kilogramų našta ant pečių, kartais apgraibomis, kai dėl pūgos ar rūko nematyti per ištiestos rankos atstumą, su draugais klampojo sniegynais tol, kol „išėjo iš žemėlapių“. Tai yra, pasiekė pasaulio kraštą, kuris nebuvo pažymėtas net išsamiuose kariniuose žemėlapiuose.

„Eidamas per sniegą žinojau, kad grįžęs gamykloje nebedirbsiu. Tikras darbas, galvojau, yra tai, ką aš čia dabar darau, tai yra kai galiu sunkiai irtis per kliūtis, sniegą, – pasakojo Aleksandras. – Atvirai pasakius, labai nusivyliau tarybų valdžia. Net jei smulkmeną reikia padaryti, pavyzdžiui, sauną, vonią su dušu darbininkams – būtinas Maskvos leidimas. Ne telefonu, o važiuoti ir tartis, įrodinėti, kad reikia. Lietuva neturėjo teisės suderinti net vieno cecho buitinių patalpų. Maždaug tuo metu kitos gamyklos direktorių iš pareigų nuėmė už sporto salės „Kibirkšties“ komandai pastatymą. Mat nesuderino su Maskva. Ir nuėmė be teisės toliau kada nors eiti atsakingas pareigas. Tie direktorių darbai anais laikais buvo nei šis, nei tas, jauteisi kaip auklėtojas, psichologas ir socialinis darbuotojas kartu. Vyras su žmona susimuša – žmona pas mane ateina skųstis. Kita žmona atvyko reikalauti, kad jos vyrą priversčiau dažniau nakvoti namie. Butus skirstyti irgi reikėjo direktoriui, tai yra man. Paskambino kartą partijos komiteto šulas, kad jo broliui, dirbančiam mūsų gamykloje, reikia buto, o tas brolis – beveik eilės gale. Vykdyti tokį norą ar ne? Juk taip neteisinga! Todėl grįžęs iš kelionės ėmiau kalbėti, kad išeisiu iš darbo, paskutinį mėnesį dirbu. Nuėjau į partijos komitetą ir sakau: „Nenoriu, nedirbsiu. O jei gražiuoju neatleisite, tai gausiu kas antrą dieną po papeikimą ir išvarysit“. Po kelių dienų paskambino man ministro sekretorė, kad atvykčiau į ministeriją. Sakau, jei bandys įkalbinėti likti, tai geriau negaiškim nei mano, nei ministro darbo laiko... Ir pagaliau buvau perkeltas į tikrai įdomų darbą – tapau Respublikinio paminklų ir meno kūrinių restauravimo tresto valdytojo pavaduotoju. Tresto specialistai restauruodavo bažnyčias ir jų inventorių – kryžius, auksuotas sakyklų detales, kitus paminklinius pastatus. Ten dirbo daug menininkų, įdomu buvo ir istoriją, ir meną pažinti, ir prie šalies praeities savo rankomis prisiliesti – juk tekdavo po Lietuvą keliauti, kad paminklinius pastatus (dvarus, bažnyčias) apžiūrėčiau, – kalbėjo A. Bruzgis. – Beje, mūsų treste auksuotoju, tai yra paprastu darbininku triūsė dabar žinomas politikas Gediminas Kirkilas. Tačiau manantiems, kad brangiojo metalo buvo galima slapčia išsinešti, kaip kad būdavo sovietinių laikų papročiu, prichvatizuojama daugelis valdiško turto, iškart sakau: „dudki“ tu to aukso išsineši. Auksavimo procesas vykdavo taip: detales apklijuodavo plonyčiais aukso lapeliukais, o jie būdavo atgabenami su apsauga ir už kiekvieną lapelį, už kiekvieną centimetrą reikdavo atsiskaityti, viskas buvo išmatuojama“.

Nepriklausomybę pašnekovas sutiko dirbdamas treste, iš kurio išėjo1992 metais.

Kaip statybininkai „Respublikos“ žurnalistus iš proto varė

Prieš pensiją ponas Bruzgis vėl panoro grįžti, kaip pats sako, prie ištakų, tai yra prie to, nuo ko pradėjo – padirbėti vykdytoju. „Žinojau, kad galbūt to daugiau patirti neteks, nenorėjau užsisėdėti. O tuo metu laikraščio „Respublika“ redakcija buvo kraustoma iš laikinai jai suteiktų patalpų Šventaragio gatvėje – pastatas turėjo grįžti tikriesiems šeimininkams – bažnyčiai. Mano buvęs pavaldinys Jonas Muraška, tuo metu vadovavęs statybos remonto valdybai, man ir pasiūlė vadovauti tų rūmų restauravimui. Puikiai prisimenu, kiek vargo buvo su žurnalistais, o jiems – su mumis. Į patalpas Smetonos gatvėje išsikraustyti laikraščio redakcija delsė, nes ten neva nebuvo atliktas remontas. Prisimenu ir pasitarimą lauke prie pastato. Jame dalyvavo dvasininkai, „Respublikos“ leidėjas Vitas Tomkus, Algirdas Brazauskas. Neužmirštama, kad valstybės galva A. Brazauskas, užuot griežtai įsakęs apleisti patalpas, lyg užsispyrusius vaikus įkalbinėjo. O juk reikėjo skubėti pastatą remontuoti prieš atvykstant Popiežiui. Tad iš pradžių viename pastato gale dirbo mūsų vyrai: gręžė, virino, kalė, ir nuo to triukšmo bei vibracijos net darbuotojų kompiuteriai šokinėjo. Prašydavo žmonės nors laikinai išjungti prietaisus, nes esą mes trukdėme jiems dirbti ir laikraštį leisti. O kaip mes išjungsime? Ir mus sutartys ir terminai spaudė. Mano atlyginimas tais laikais beveik prilygo prezidento, nors ir nežinau, kiek prezidentai uždirba. O aš gaudavau po 3000 dolerių, kurie to meto kursu prilygo 12000 litų. Vėliau dar padirbėjau, restauruojant Šalčininkų dvaro rūmus, ir 2003 metais išėjau į pensiją“, – su darbu susijusią biografijos dalį baigė pašnekovas.

O koks linksmiausias nutikimas iš jo karjeros? „Gal tas atvejis, kai statant Vilniaus TV bokštą man teko tris paras nakvoti statybose, o žmonai meluoti, kad ilsiuosi su kolegomis prie Molėtų ežerų“, – nusijuokė vyriškis, kurio interviu dalyvavo ir jo žavi ponia. Šeima, žinoma, neiširo, žmona piliulę prarijo. Tačiau A. Bruzgis anuomet negalėjo jai sakyti tiesos, nes sovietinis saugumas buvo uždraudęs kam nors prasitarti. O ta didžioji paslaptis: TV bokšto pamatai turėjo būti liejami be pertraukų, kad nesusidarytų siūlių ir atskirų sluoksnių ir kad betonas būtų vientisas, todėl A. Bruzgiui ir teko nakvoti objekte ir prižiūrėti darbus, kai jo antroji pusė tikriausiai manė, jog linksmai leidžia laiką bičiulių kompanijoje.

Nepamirštamas Leninas

Nuotykių ir įdomybių netrūko ir A. Bruzgio kelionėse. Kartą keliavo į turistinę kelionę, kurios metu lankė Sajanų – Šušensko HE, Bratsko elektrinę, Baikalo ežerą. Sustoję Šušensko miestelyje, į kurį kadaise buvo ištremtas bolševikų vadas Vladimiras Iljičius Leninas, turėjo progos pasidairyti ilgiau, pasikalbėti su vietiniais.

„Prisimenu, sėdim prie Lenino muziejaus, lietuviškai kalbamės. Priėjo maždaug 50 metų moteris ir sako: „Mano senelė pasakojo, kad matė Leniną gyvą, ir jį apibūdino tikrai nepagarbiai, žodžiu „pridurok“. O juk buvo dar sovietmetis, „perestroikos“ laikai, bet ta vietinė moteris drąsiai pasakoja apie to meto Rusijos idėjinį lyderį: „Vaikščiodavo su šautuvu, išeidavo su šautuvu ir grįždavo, bet nieko neparsinešdavo (suprask, ne iš medžioklės grįždavo, red.). Ir visiems pasakodavo kažkokias nesąmones, kad reikia mušti turtingus“. Tai gavosi, matyt, kaip Žvaneckis pasakojo: kovojo prieš turtingus ir turtingų neliko – tik ubagai“, – politikuoti A. Bruzgis nelinkęs, tačiau iš dainos žodžių neketinąs išmesti.