„Galiu daug kalbėti apie svarbiausius mano vadovautų įmonių valdymo, gamybos, techninės pažangos ir ekonominio darbo pokyčius, bet didžiausia vertybė – didelis būrys puikių darbuotojų, su kuriais dirbau ir bendravau. Nepamirštu ir anuometinių Statybos ministerijos ir Kauno statybos tresto vadovų, kurie turėjo didelės įtakos gelžbetonio ir betono pramonės raidai“, – sako bendrovės „Kauno gelžbetonis“ generalinis direktorius A. Aleksynas.

Pirmuosius vadovavimo įgūdžius įgijo studijuodamas

1956 m. baigęs Kauno Jono Jablonskio vidurinės mokyklos septynias klases, A. Aleksynas įstojo į Kauno politechnikumą studijuoti pramoninę ir civilinę statybą. Pirmuosius vadovavimo ir organizacinio darbo įgūdžius jis įgijo planuodamas ir organizuodamas technikumo dešimties sporto šakų varžybas, organizuodamas ir dalyvaudamas respublikos bei Baltijos šalių technikumų spartakiadose – nuo antro kurso buvo išrinktas politechnikumo sporto kolektyvo tarybos pirmininku. Mokslas ir sportas jį lydėjo visus studijų metus: nuo pirmo kurso buvo politechnikumo krepšinio ir tinklinio rinktinių narys, antrajame tapo ir krepšinio komandos kapitonu.

2015 m. A. Aleksynas savo vadovaujamoje gamykloje „Kauno gelžbetonis“ 

„Politechnikume teorinis mokymas buvo glaudžiai derinamas su gamybinėmis praktikomis, kurias atlikdavome Kauno statybos tresto padalinių statybos objektuose. Mokantis antrame ir trečiame kursuose gamybinių praktikų metu teko dirbti fizinį darbą statybininkų brigadose. Čia gavau pirmuosius dailidės ir betonuotojo darbo įgūdžius. Taip pat susipažinau ir pramokau dažytojo amato, dirbdamas apdailininkų brigadoje baigiamame statyti penkių aukštų gyvenamajame name. Ketvirtame kurse praktikos metu teko padirbėti darbų vykdytojo padėjėju“, – prisimena savo studentiškas praktikas A. Aleksynas.

1960 m. įgijęs techniko statybininko kvalifikaciją, pagal tuometinę tvarką buvo paskirtas į Kauno statybos trestą, Gelžbetoninių gaminių gamyklą Nr. 2, įsikūrusią Petrašiūnuose, šalia medžio apdirbimo kombinato. Jaunam specialistui teko padirbėti meistru techninės kontrolės skyriuje, formavimo cecho meistru. 

„Buvo nelengva, kadangi trūko patirties ir žinių, – įspūdžius pasakoja A. Aleksynas. – Iki šių dienų prisimenu pirmąjį mano mokytoją, formavimo cecho viršininką Petrą Gužą. Tai buvo puikus specialistas, gyvenimo užgrūdintas žmogus, išgyvenęs Sibiro tremtį. Jis man padėjo įsisavinti gamybos techninio organizavimo ir bendravimo su žmonėmis pagrindus. Tuo metu gaminome plataus asortimento gelžbetoninius ir betoninius gaminius, skirtus statybos tresto objektams.“

Vadovavo gaminant eksperimentines santvaras

1962 m. Lietuvoje prasidėjo stambių pramonės objektų statybos. Kauno mieste pradėta statyti Dirbtinio pluošto gamykla – pirmoji tokio profilio ir stambiausia tuo metu statyba Lietuvoje. Šios gamyklos pagrindinį korpusą sudarė šešios 30 metrų pločio angos, kurių perdengimui buvo suprojektuotos 30 metrų ilgio gelžbetoninės santvaros.

1962 m. pradžioje šalia būsimos Dirbtinio pluošto gamyklos (dabar Pramonės pr. 8) buvo baigta statyti gamykla, kurią sudarė formavimo, armatūros ir betono gamybos cechai. Gamykla buvo skirta gaminti Dirbtinio pluošto gamyklos statybai reikalingus gelžbetonio ir betono gaminius. Formavimo ceche pastatyti keturi po 36 metrų ilgio stendai įtemptai armuotų gelžbetoninių 30 metrų ilgio ir 3,3 metrų aukščio santvarų gamybai. Ši nauja gamykla buvo perduota Kauno statybos tresto gelžbetoninių gaminių gamyklai Nr. 2.

1962 m. kovo 19 d. A. Aleksynas buvo paskirtas šios naujos gamyklos formavimo cecho viršininku – jam patikėtas santvarų gamybos įsisavinimas. 30 metrų ilgio su lygiagretėmis juostomis įtemptai armuotos gelžbetoninės santvaros buvo suprojektuotos Maskvoje (ВНИИ железобетон, rusų k.). Jų autoriais buvo prof. A. Šiškinas ir technikos mokslų kandidatas E. Klevcovas. 

„Šios santvaros – kaip eksperimentinis gaminys – pirmą kartą tuometinėje Tarybų Sąjungoje buvo pradėtos gaminti mūsų gamykloje ir pritaikytos Kauno Dirbtinio pluošto statybai, – pasakoja A. Aleksynas. – Santvarų gamybos įsisavinimas buvo pradėtas 1962 m. gegužės mėnesį, vadovavo iš Maskvos atvykę projekto autoriai.“

Pagaminus pirmas tris santvaras, jos čia pat, specialiame stende, buvo bandomos iki sulaužymo. Tam buvo naudojami domkratai, kuriais etapais buvo didinamos apkrovos. Bandymų rezultatai buvo teigiami, todėl prasidėjo masinė santvarų gamyba ir jų naudojimas statyboje. Iki 1963 m. pabaigos buvo pagamintos 288 santvaros ir sumontuotos Dirbtinio pluošto gamyklos statyboje. Šios gamyklos statyba buvo svarbiausias ir didžiausias to meto statybos objektas Lietuvoje. Statyba buvo patikėta Kauno statybos tresto 44 statybos valdybai, kuriai vadovavo šviesaus atminimo inžinierius Kęstutis Grigaitis – puikus specialistas ir nuoširdus žmogus.

„Koordinuoti užsakovo, projektuotojų, rangovo ir subrangovų darbus iš Statybos ministerijos buvo atsiųstas pirmasis statybos ministro pavaduotojas M. Dulmanas. Dažnai lankydamasis šiame objekte statybos ministras R. Sakalauskas užsukdavo ir į santvarų gamybos cechą. Tekdavo betarpiškai bendrauti su ministru atsakant į daugybę jį dominančių klausimų“, – apie to meto susitikimus pasakoja A. Aleksynas.
Vadovaudamas santvarų gamybai ir bendraudamas su projekto autoriais iš Maskvos, su statybininkais ir Statybos ministerijos vadovais, A. Aleksynas įgijo neįkainojamos gamybinės patirties, techninių žinių. Buvo įvertintas ir jo indėlis – tuometinės TSRS Ministrų tarybos 1969 m. gegužės 28 d. nutarimu už Kauno Dirbtinio pluošto gamyklos projektavimą ir statybą, sykiu su grupe projektuotojų ir statybininkų, jam buvo paskirta vardinė TSRS Ministrų tarybos premija.

25-erių gamyklos direktorius

1963 m. pabaigoje Kauno Pramonės rajone Elektrėnų g. 10 buvo pastatyta Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3. 1964 m. pradžioje iki tol buvusios savarankiškos gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 1 ir gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 2 buvo prijungtos prie naujai pastatytos GKG Nr. 3. Šios gamyklos direktoriumi buvo paskirtas E. Čekanavičius, vyriausiuoju inžinieriumi J. Šaloševičius, – iki tol buvę GKG Nr. 1 vadovai. GKG Nr. 2 buvo pavadinta cechu Nr. 2 – jo viršininku tapo A. Aleksynas.

Kauno pramonės rajone nuo 1963 m. prasidėjo stambių pramonės įmonių statybos: Radijo gamykla, Medvilnės verpimo fabrikas, Liteksas, Automatizacijos priemonių gamykla. Tuo metu pramoninius objektus stačiusi Kauno statybos tresto valdyba Nr. 44 buvo nepajėgi vykdyti tokių statybos apimčių, todėl statybos ministro įsakymu 1967 m. pradžioje įkurtas Kauno statybos trestas Nr. 2 – pramoninių objektų statybai. Tresto valdytoju paskirtas buvusios Statybos valdybos Nr. 44 viršininkas Kęstutis Grigaitis.

Tuo metu beveik visi statybos trestai valdė gelžbetonio gamyklas, tad Kęstučio Grigaičio prašymu statybos ministras R. Sakalauskas GKG 3 cecho Nr. 2 bazėje atkūrė Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą Nr. 2, pavaldžią Kauno statybos trestui Nr. 2. 

„Netrukus gaunu pranešimą, jog esu kviečiamas į Statybos ministeriją pas ministrą. Man tai buvo visiškai netikėta, – prisimena savo pirmąjį aukštą paskyrimą A. Aleksynas. – Su ministru R. Sakalausku buvom pažįstami nuo Dirbtinio pluošto statybos ir santvarų gamybos.“

Netrukus jaunas vyras išgirdo, kad yra skiriamas naujai įkurtos gamyklos direktoriumi. A. Aleksynas tuomet bandė prieštarauti, motyvuodamas, kad dar tebesimoko Kauno politechnikos instituto Statybos fakulteto vakarinių studijų ketvirtame kurse. Tačiau ministras patikino, jog mokytis tapus direktoriumi būsią lengviau, kadangi dabar reikės „tik vadovauti“.

„Dar paklausė, gal manęs direktoriaus atlyginimas netenkina ir kokį turiu gyvenamą plotą. Atsakiau, kad ne atlyginimas esmė, bet abejoju, ar sugebėsiu įvertinant savo dar palyginti nedidelę organizacinę ir gamybinę patirtį. O gyvenau su žmona ir mažu sūnumi vieno kambario bute, – pasakoja pokalbio pas ministrą detales A. Aleksynas. – Tada ministras pasikviečia ministerijos kadrų valdybos viršininką ir sako: „Draugas Ilčiukai, paruoškite įsakymą skirti A. Aleksyną Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos Nr. 2 direktoriumi ir paruoškite raštą Kauno miesto vykdomajam komitetui paskirti jam trijų kambarių butą iš ministro fondo Kauno mieste“. Atsiprašė, kad neturi daugiau laiko, palydėjo iki kabineto durų ir pasakė: „Sėkmės naujose pareigose“.

Taip 1967 m. vasario 10 d., būdamas 25 metų, A. Aleksynas tapo jauniausiu gamyklos direktoriumi Statybos ministerijos sistemoje – jam patikėta vadovauti Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklai Nr. 2. Tuomet jis dar nežinojo, kad tuo keliu eis kelias dešimtis metų.

Gamyklą pakeitė neatpažįstamai

Jaunam žmogui, neturinčiam vadovo darbo patirties, cecho bazėje sukurti gamyklos valdymo struktūrą, surinkti personalą, perorganizuoti gamybinę veiklą buvo nelengva užduotis.

A. Aleksynas, iš planinės gamybos perėjus į laisvos rinkos sąlygas, gerai suvokė, kad, siekiant geresnių bendrovės veiklos rezultatų, būtina perorganizuoti gamybą, keisti produkcijos asortimentą, modernizuoti technologinius procesus. 

Naujam vadovui padėjo statybos tresto valdytojas K. Grigaitis, vyr. inžinierius A. Baškys, vyriausias technologas P. Kaziūnas. A. Aleksynas vadovavimą pradėjo nuo gamyklos struktūros formavimo ir vadovaujančiųjų darbuotojų paieškos. Vyriausiąjį inžinierių V. Greviškį, jau turintį šio darbo patirties, pasikvietė iš Šiaulių gelžbetonio gamyklos.

Gamyklos pirmųjų veiklos metų rezultatai nebuvo džiuginantys.

„Pagaminome 25 tūkst. kub. m gelžbetonio ir betono gaminių, 37,5 tūkstančius kub. m prekinio betono ir statybinių skiedinių ir 400 tonų prekinių armatūros gaminių“, – vardija skaičius A. Aleksynas.

1969 m. A. Aleksynas baigė Kauno Politechnikos institutą ir įgijo inžinieriaus statybininko kvalifikaciją.

Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklai vadovavo iki 1976 metų. Per šį laikotarpį gamykla pasikeitė neatpažįstamai: rekonstruoti formavimo ir armatūros gamybos cechai padidinant gamybinius pajėgumus, pastatytas metalo konstrukcijų gamybos cechas ir prekinio betono cechas su 4,8 tūkst. tonų talpos cemento sandėliu, sutvarkyta gamyklos teritorija bei inžineriniai tinklai. 1975 m. gamykla jau pagamino 87 tūkst. kub. m surenkamų gelžbetonio ir betono gaminių, 315 tūkstančių kub. m prekinio betono, 2,5 tūkst. tonų prekinės armatūros ir 1,85 tūkst. tonų prekinių metalo konstrukcijų. Įmonės veikla buvo pelninga – pagal veiklos rodiklius gamykla pateko į geriausių Statybos ministerijos gelžbetonio gamyklų penketuką.

„Šių rezultatų pasiekėme visam įmonės personalui dirbant sumaniai ir darniai. Ypač norėčiau išskirti P. Lukoševičių, kuris 1969 m. vietoj V. Greviškio pradėjo dirbti gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi. P. Lukoševičius, 1958 m. baigęs Kauno Politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus statybininko kvalifikaciją. Dirbo darbų vykdytoju statant Kauno hidroelektrinę, vėliau – gamybinių įmonių kombinate konstruktorių skyriaus viršininku. Jis panaudojo savo patirtį ir technines žinias, vadovaudamas gamyklos techniniam pertvarkymui“, – pasakoja A. Aleksynas.

Nusiuntė gelbėti Kauno stambiaplokščių namų gamyklos

1975 m. pradžioje buvo rekonstruota Kauno namų statybos kombinato stambiaplokščių namų gamykla ir pritaikyta naujos serijos namų statybai. Rekonstruotos gamyklos pajėgumų nepavyko įsisavinti, kadangi projektuojant technologines linijas buvo panaudota daug eksperimentinės įrangos, kuri gamyboje nepasiteisino, gedo, atsirado prastovų. Blogai vykstant gamybai gamykloje, buvo žlugdomas namų montažas ir visa kombinato veikla.

„1976 m. vasarį, būdamas Kauno namų statybos kombinate, statybos ministras R. Sakalauskas pakvietė mane pokalbiui: „1967 metais aš tau padėjau, o dabar prašau, kad padėtum man. Kadangi per metus neįsisavinti stambiaplokščių namų gamybos pajėgumai, mes kuriame Stambiaplokščių namų gamyklą ir norime, kad sutiktum būti šios gamyklos direktoriumi“, – atsimena antrąjį lemtingą pokalbį su ministru A. Aleksynas.

Gaila buvo palikti sėkmingai dirbančią gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą Nr. 2, tačiau jis suprato, kad privalo paklusti. Tiesa, A. Aleksynas išsiderėjo, kad „įsukęs“ gamyklą, galės grįžti. 1976 m. kovo 15 d. ministro įsakymu buvo paskirtas Kauno stambiaplokščių namų gamyklos direktoriumi.

Gamykloje trimis pamainomis dirbo daugiau kaip tūkstantis darbuotojų. Stambiaplokščių namų gaminių asortimentą sudarė apie 800 pavadinimų ir tuo pat metu buvo montuojami trimis pamainomis iki 10 daugiabučių penkių ir devynių aukštų namai. Po darbo gelžbetonio gamykloje čia buvo tarsi pragaras, direktorius su savo komanda dirbo neskaičiuodami laiko, dažnai po 10 ir daugiau valandų per parą.

Per pusmetį gamyklos darbas buvo stabilizuotas ir prasidėjo ritmingas darbas statybos objektuose. Gamykloje, pamena A. Aleksynas, dirbo daug puikių specialistų: vyriausiasis inžinierius P. Lukoševičius, gamybos direktorius J. Aučinikas, gamybos skyriaus viršininkas R. Rėpšas, formavimo cecho viršininkas K. Likadzijauskas. Direktorius didelės pagalbos, sprendžiant statomų namų komplektavimo klausimus, sulaukė iš gamybos skyriaus inžinieriaus R. Pakerio.

Kauno GKG Nr. 3 – „Aš puikiai jaučiausi vadovaudamas šiai gamyklai“ 

„Metus baigėme įvykdę planinius rodiklius ir Statybos ministerijos balansinė komisija, vadovaujama ministro R. Sakalausko, Stambiaplokščių namų gamyklos veiklą įvertino patenkinamai – įmonės kolektyvui paskyrė piniginę premiją, – sako A. Aleksynas. – Po posėdžio ministrui priminiau mūsų susitarimą, kad gamyklos veikla įsukta ir noriu grįžti į ankstesnį darbą. Gavau atsakymą, kad turiu dirbti dar vienerius metus. Šį kartą aš nesutikau ir parašiau prašymą atleisti iš direktoriaus pareigų.“

Suprantama, dirbti Statybos ministerijos sistemoje jis nebegalėjo, todėl 1977 m. sausio 9 d. įsidarbino Respublikinio tarpkolūkinio susivienijimo Kauno tarpkolūkinėje statybos organizacijoje vadovo pavaduotoju gamybai. Darbas statybos vadovu jam buvo nauja naudinga patirtis. 

1979 m. gegužės mėnesį statybos ministro pavaduotojas S. Skačkauskas pasiūlė grįžti į Statybos ministerijos sistemą. A. Aleksynas sutiko ir tų pačių metų gegužės 28 d. buvo paskirtas Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos Nr. 3 direktoriumi.
Šioje gamykloje po rekonstrukcijos kilo sunkumų įsisavinant keromzitbetoninių sieninių plokščių konvejerinės gamybos pajėgumus. Gamykla nevykdė planinių užduočių. Dėl to buvo atleistas iš pareigų direktorius V. Staugaitis. Tuo metu Kauno GKG Nr. 3 buvo viena didžiausių respublikoje, gamino 18 m ir 24 m ilgio santvaras, briaunuotas denginio plokštes 3x12 ir 3x6, keramzitbetonio sienines plokštes, serijos 04 kolonas ir rygelius. Gamykloje dirbo daug puikių specialistų, inžinierių ir darbininkų.

Pradėjęs gamyklos vadovo darbą, A. Aleksynas pirmiausiai pertvarkė gamyklos valdymą. Buvusį gamybos direktorių paskyrė formavimo cecho viršininku, gamybos direktoriumi – buvusį vyriausią inžinierių V. Jonušą, vyriausiuoju inžinieriumi – P. Lukoševičių, užgrūdintą šiose pareigose Kauno GKG Nr. 2 ir Stambiaplokščių namų gamykloje.

Sprendimas pasiteisino. Po keleto mėnesių gamykla pradėjo vykdyti gamybos ir statybos objektų aprūpinimo gelžbetoniniais gaminiais užduotis, o metus užbaigė įveikę atsilikimą. Kadangi gamykla buvo svarbi respublikos statyboms, daug dėmesio ir pagalbos sulaukė iš Gelžbetoninių konstrukcijų tresto vadovų V. Jagelavičiaus ir E. Čižausko, Statybos ministerijos Pramonės valdybos viršininko V. Judzentavičiaus ir statybos ministro pavaduotojo pramonei S. Skačkausko. 

„Aš puikiai jaučiausi vadovaudamas šiai gamyklai“, – sako A. Aleksynas.

Grįžo į kolektyvą, kur buvo dirbęs jau 16 metų

1978 m. sujungus Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklas Nr. 1 ir Nr. 2 buvo sukurtas gamybinis susivienijimas „Gelžbetonis“, pavaldus statybos trestui „Kauno statyba“. Dėl pablogėjusių veiklos rezultatų 1982 m. gegužės mėnesį buvo atleistas iš pareigų šio susivienijimo generalinis direktorius V. Baukys. Laikinai eiti generalinio direktoriaus pareigas paskyrus gamybos direktorių J. Mališką, bet veiklos rezultatams negerėjant, 1982 m. rugpjūčio mėnesį statybos tresto „Kauno statyba“ valdytojas K. Grigaitis A. Aleksynui pasiūlė užimti gamybinio susivienijimo „Gelžbetonis“ generalinio direktoriaus pareigas. 

Buvo gaila palikti Kauno GKG Nr. 3 gamyklą: sėkmingai vykdomos planinės užduotys, puikus kolektyvas, patikimi ir gerai vykdantys savo pareigas vadovaujantys darbuotojai, tokie kaip: technikos direktorius P. Lukoševičius, gamybos direktorius V. Jonušas. Buvo susiklostę geri santykiai su Gelžbetonio tresto vadovais.

Susivienijimo „Gelžbetonis“ pagrindą sudarė buvusi GKG Nr. 2. Tai gamykla, kurioje A. Aleksynas pradėjo 1960 m. savo darbinę veiklą meistru, vėliau dirbo cecho viršininku, o 1967–1976 m. – gamyklos direktoriumi. 

„Traukė grįžti į kolektyvą, su kuriuo sėkmingai dirbome 16 metų, o daugiametis bendradarbiavimas su tuometiniu statybos tresto valdytoju K. Grigaičiu buvo vienas iš apsisprendimo faktorių. Po ilgokų svarstymų sutikau ir statybos ministro B. Šešplaukio įsakymu 1982 m. rugsėjo 1 d. buvau paskirtas Kauno gamybinio susivienijimo „Gelžbetonis“ generaliniu direktoriumi“, – pasakoja A. Aleksynas.

Susivienijimo „Gelžbetonis“ vadovybė bei pagrindinės tarnybos buvo įsikūrusios buvusioje GKG Nr. 2, kuri tapo susivienijimo centru, ir du padaliniai: Vilijampolės filialas ir Aleksoto filialas, kuriems buvo patikėtos tik gamybinės funkcijos.

Pradėjęs vadovauti susivienijimui, A. Aleksynas vėl pirmiausia ėmėsi pertvarkyti jo valdymą. Vilijampolės filialo direktoriumi paskyrė V. Leonavičių, iki tol dirbusį vyr. technologu ir gamyklos vyriausiu inžinieriumi, Aleksoto filialo direktoriumi – V. Jonušą, atėjusį iš GKG Nr. 3 gamybos direktoriaus pareigų, susivienijimo gamybos direktoriumi – J. Januševičių, savo darbinę veiklą pradėjusį armatūros cecho darbininku, vėliau tapusį šio cecho viršininku, vyriausiuoju inžinieriumi – P. Lukoševičių, atėjusį iš GKG Nr. 3.

Susivienijime dirbo ir daug kvalifikuotų specialistų: gamybos skyriaus viršininkas V. Gubevičius, vyriausiasis technologas B. Kemzūra, ekonomikos ir finansų tarnybos viršininkė L. Perkumienė.

Gamybinis susivienijimas „Gelžbetonis“ 1982 m. baigė įvykdęs visus planinius rodiklius. Per metus pagamino 130 tūkstančių kub. m surenkamų gelžbetonio gaminių, tarp jų – 83,7 tūkst. kub. m įtemptai armuotų denginio ir perdangos plokščių, 11,2 tūkst. kub. m centrifūguotų gelžbetoninių vamzdžių, 2,9 tūkst. kub. m trisluoksnių sieninių plokščių, gelžbetoninio karkaso gaminių 4,3 tūkst. kub. m, 27,9 tūkst. kub. m kitų gelžbetoninių gaminių, 34,3 tūkst. kub. m rūsio sienų blokų, 81 tūkst. kub. m prekinio betono, 78,6 tūkst. kub. m statybinių skiedinių, 1,56 tūkst. tonų prekinės armatūros ir 1, 78 tūkst. tonų prekinio metalo konstrukcijų. Susivienijime dirbo 887 darbuotojai. Su šiais gamybiniais rodikliais A. Aleksyno vadovaujamas susivienijimas tapo viena iš didžiausių šio profilio įmonių Statybos ministerijos sistemoje. Nemažindamas gamybos apimčių ir sėkmingai vykdydamas ekonominius rodiklius susivienijimas išlaikė pirmaujančias pozicijas iki 1990 m.

Suprato – verslas yra pinigų dauginimo priemonė ir nuo jo sėkmės priklauso bendrovės ateitis

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įvyko dideli pokyčiai, taip pat ir statybų sektoriuje, kuris veikė ir gelžbetonio pramonę. Iki 1990 m. Kaune, priklausydamos įvairioms žinyboms, dirbo 11 gelžbetonio ir betono gamyklų. Po dviejų metų jų liko vos penkios. 

1993 m. prasidėjus gelžbetonio profilio įmonių privatizacijai, susivienijimas „Gelžbetonis“, statybos ministro įsakymu, buvo išskaidytas į tris atskiras gamyklas – GKG Nr. 1 Vilijampolėje, GKG Nr. 2 Pramonės rajone ir GKG Nr. 4 Aleksote. Prasidėjus privatizavimui, per 1993 m. įsikūrė AB „Vilijampolės gelžbetonis“, AB „Aleksoto gelžbetonis“ ir GKG Nr. 2 bazėje – AB „Kauno gelžbetonis“. Kadangi privatizuojant pastarąją aktyviausiai dalyvavo gamyklos darbuotojai, AB „Kauno gelžbetonis“ tapo kontroliuojama bendrovėje dirbančių akcininkų. 1993 m. gegužės 3 d. bendrovės valdyba A. Aleksyną paskyrė AB „Kauno gelžbetonis“ generaliniu direktoriumi.

„Daugelį metų dirbant valstybinės įmonės vadovu, esant planinei ekonomikai ir centralizuotam valdymui, teko patirti aukštesnių organizacijų vadovų komandavimą ir nurodymus. Stengiausi visus išklausyti, bet sprendimus priimdavau vadovaudamasis savo protu, – sako A. Aleksynas. – Tapus privataus kapitalo bendrovės vadovu savarankiškumas man labai padėjo dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis. Iš pradžių dirbant naujomis ūkininkavimo sąlygomis buvo nelengva, teko daug mokytis rinkos ekonomikos ir verslo subtilybių. Atsirado galimybė laisvai pirkti ir parduoti. Pasiūla ir paklausa formavo rinkos kainas ir konkurenciją. Supratome, kad verslas – tai pinigų dauginimo priemonė ir nuo jo sėkmės priklauso bendrovės ateitis.“

Investavo į pažangias technologijas

Siekiant geresnių bendrovės veiklos rezultatų buvo būtina perorganizuoti gamybą, keisti produkcijos asortimentą, modernizuoti technologinius procesus. 1995 m. balandžio mėnesį Vokietijoje, Miunchene, vyko Pasaulinė betono pramonės technologijų ir statybinių mašinų paroda „BAUMA 95“, į kurią išvyko sykiu su Statybos industrijos asociacijos direktoriumi Vytautu Čapliku ir bendrovės technikos direktoriumi P. Lukoševičiumi. Paroda lietuvius sužavėjo – jie pirmą kartą vienoje vietoje pamatė tiek daug betono pramonės technologinių įrengimų ir statybinių mechanizmų. Norai buvo dideli, tačiau galimybės ribotos – baugino didelės kainos.

2012 m. gamyklos darbuotojai su Vokietijos firmų SCHLOSSER – PFEIFFER ir MBK vadovais paleidus vamzdžių gamybos technologinę liniją.

V. Čaplikas kalbėjo vokiškai, tad jiems pavyko užmegzti kontaktus su Vokietijos mašinų gamintojais ir tų pačių metų lapkričio mėnesį iš HESS firmos nusipirko trinkelių gamybos pusiau automatinę mašiną RH 500. Tai buvo pirmoji rimta bendrovės investicija. 1996 m. balandžio mėnesį prasidėjo trinkelių gamyba. Gamybos pajėgumas – 600 kv. m trinkelių per dieną. Susidomėjimas šia produkcija ir paklausa augo kiekvieną dieną. Netrukus paaiškėjo, kad esamas pajėgumas netenkina rinkos poreikio, todėl 1998 m. lapkričio mėnesį su HESS firma pasirašė sutartį pirkti visiškai automatizuotą technologinę liniją RH 2000 aplinkotvarkos gaminių gamybai. Per tris mėnesius vokiečiai sumontavo įrangą ir 1999 m. balandžio mėnesį prasidėjo gamyba. Pajėgumas – 1,5 tūkst. kv. m trinkelių per pamainą. Tai buvo puiki investicija, kuri sudarė ekonomines sąlygas tolimesniam bendrovės modernizavimui.

1999–2013 m. bendrovėje įdiegtos Vokietijos STETTER firmos dvi automatinės prekinio ir technologinio betono gamybos linijos, prekinio betono transportavimui į statybos objektus autobetonmaišės, PUTZMEISTER firmos betono siurbliai.

Šulinių žiedų gamybai įdiegta Austrijos Schlüsselbauer firmos MAGIC 1500 automatinė mašina, Vokietijos SCHLOSSER – PFEIFFER firmos VARIANT 2500 E gelžbetoninių movinių vamzdžių gamybos linija su Vokietijos MBK firmos automatine vamzdžių armatūros karkasų suvirinimo mašina BSM-250-R, Austrijos EVG firmos automatinė armatūros karpymo ir lankstymo mašina, visiškai automatizuota kompresorinė įdiegiant Vokietijos firmos KAESER oru aušinamus kompresorius, automatizuota katilinė karšto vandens ir užpildų pašildymui betono gamybai žiemą.

Investicijos diegiant pažangias technologijas ir gamybos procesų automatizavimas sudarė sąlygas gaminti geros kokybės produkciją optimaliomis sąnaudomis. 

Bendrovėje vyksta kartų kaita

Svarų indėlį kuriant ir įsisavinant naujoves įnešė ilgametis bendrovės technikos direktorius P. Lukoševičius, vyriausias technologas B. Kemzūra, energetinės tarnybos viršininkas G. Banionis, mechaninės tarnybos viršininkas L. Šidiškis, cecho viršininkas A. Jezerskas. 

Lojalumo bendrovei ir atsakingo darbo pavyzdys – ilgametė bendrovės vyriausia buhalterė L. Perkumienė. Bendrovėje darbuojasi didelis būrys kvalifikuotų specialistų, darbininkų.

Bendrovėje vyksta kartų kaita. Išeinančius į užtarnautą poilsį sėkmingai pakeičia įmonėje išaugę jauni specialistai: technikos direktorius J. Bajoras, vyriausias technologas D. Maslauskas.

„Mane ypač džiugina, kad bendrovėje sėkmingai darbuojasi du mano sūnūs. Edvinas, baigęs KTU Statybos fakultete bakalauro ir magistro studijas, 1995 m. pradėjęs konstruktoriumi, dabar yra Gamybos ir rinkodaros direktorius. Mindaugas, baigęs KTU Vadybos fakultete bakalauro ir magistro studijas, 2002 m. pradėjo vadybininku, o dabar yra mūsų įmonės UAB „Zatyšių karjeras“ direktorius“, – sako A. Aleksynas.

2005 m. RESTA. AB „Kauno gelžbetonis“ stendas. Iš dešinės: sūnus Mindaugas, A. Aleksynas, ekspozicijos zonoje – sūnus Edvinas.

Algimanto Aleksyno, bendrovės „Kauno gelžbetonis“ generalinio direktoriaus, darbas sulaukė aušto įvertinimo ne tik sovietmečiu. 2005 m. birželio mėn. 7 d. jam buvo įteiktas Lietuvos pramoninkų konfederacijos „Profesijos riterio“ ženklas; Lietuvos statybininkų asociacija 2006 m. rugpjūčio mėn. 23 d. jį pagerbė „Lietuvos statybininko garbės ženklu“.

Tarp gausių A. Aleksyno apdovanojimų – ir Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus padėka, įteikta 2001 m. rugsėjo mėn. 14 d., bei Lietuvos Respublikos ministro pirmininko A. Kubiliaus padėka, įteikta 2012 m. rugsėjo mėn. 14 d.