2024 gegužės 30 d. ketvirtadienis, 21:45
Reklama  |  facebook

Algimantas Nekrašius. Jei įmonės vadovas nemokės bendrauti su žmonėmis, nebus nei kolektyvo, nei darbo

Viktorija MITKUTĖ      2015-01-29 21:18
Dirbti pradėjęs nuo papeikimo, vėliau Algimantas Nekrašius vadovavo didžiausioms Lietuvos statybos bendrovėms, o jam vadovaujant iškilo daugybė visiems gerai žinomų pastatų. Vienas buvusių ilgamečių „YIT Kausta“ vadovų, nuo 2008 m. save vadinantis „valstybės žmogumi“ prasitaria, kad ir dabar neatsisakytų padirbėti, tačiau su sąlyga: tai turi būti naudinga kitiems, o jam pačiam turi būti įdomu.
nuotrauka
Algimantas Nekrašius. Statybunaujienos.lt / Pauliaus Gvildžio nuotr.


Minimos įmonės
YIT, Suomijos statybos kompanija,
YIT Kausta, UAB
Geležinkelininką nurungė statybininkas

Vos dvidešimties sulaukęs Algimantas Nekrašius jau pradėjo dirbti meistru vienoje iš didžiausių tuo metu statybos įmonių Lietuvoje – statybos montavimo treste „Vilniaus statyba“. Išėjo iš jo jau būdamas valdybos viršininku. Tačiau tai, kad vilnietis apskritai tapo statybininku – atsitiktinumas: nedaug trūko, kad jis būtų tapęs ne statybininku, o geležinkelininku.

„Mūsų šeima, kaip ir daugelis tais laikais, vertėsi sunkiai, todėl tėvai nutarė, kad mes su broliu turime kuo greičiau tapti savarankiškais, o technikume mokslai trunka metais ilgiau negu vidurinėje, tačiau jį baigęs jau turi specialybę ir gali pradėti dirbti. Ir tėvas mane „įprūdino“ į Geležinkelių transporto technikumą. Bet man ten taip nepatiko...“, – prisimena daugiau kaip 40 metų statybos sektoriuje dirbęs vyras.

Pasak jo, tai buvo laikas, kai daugelis tėvų siekė, kad vaikai kuo greičiau pradėtų dirbti. „Ne vieno mano kolegos istorija panaši: pokario metai, tėvai sunkiai verčiasi, tai kuo greičiau tie vaikai patys pradės užsidirbti duoną, tuo tėvams lengviau. Bet ir dabar manau, kad labai sveika, kai nuo 18-20 metų žmogus tampa savarankiškas, nes paskui jis pradeda gesti“, – priduria buvęs „YIT Kausta“ valdybos narys.

„Metus pasimokęs tame technikume, vieną vasaros dieną važiavau į Valakampius maudytis ir pro troleibuso langą pamačiau Antakalnyje – Vilniaus statybos technikumas. Jau neprisimenu, ar grįždamas, ar kitą dieną nuėjau į tą technikumą ir sakau – aš pas jus noriu mokytis. Tai kur tu dabar esi, – klausia. Sakau, Geležinkelių technikume, pirmą kursą ten baigiau. Na, sako, ateik. Pažiūrėjo tą mano knygelę, pažymiai buvo labai geri, nutarė, kad jiems tas vaikas gal ir tiks, ir priėmė mane su kažkokiomis skolomis. Ir viskas tik dėl to, kad man geležinkelyje labai nepatiko“, – pasakoja ponas Algimantas.

Darbą pradėjo nuo papeikimo

Vėliau, jau dirbdamas „Vilniaus statybos treste“ jaunas vyras 1975 metais baigė tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Tačiau studijų pradžia ir šį kartą buvo nestandartinė.

ALGIMANTAS NEKRAŠIUS

Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos statyboje. 1983 m. Pirmas iš dešinės – Mažeikių statybos tresto vyr. inžinierius Liudas Norkevičius, trečias iš dešinės – Algimantas Nekrašius, ketvirtas iš dešinės – pirmasis tuomečio statybos ministro pavaduotojas Adakras Šeštakauskas, 2-oje eilėje šviesiais drabužiais – Statybos ministerijos skyriaus viršininkas Vygandas Rapševičius, pirmas iš kairės – statybos ministras Bronius Šešplaukis. A.Nekrašiaus asm. albumo nuotr.

„Papeikimą gavau net nepradėjęs dirbti. Baigęs technikumą gavau paskyrimą į vieną iš „Vilniaus statybos“ tresto valdybų meistru. Mane priėmė, o aš apsisukau – tai buvo vasaros vidurys – nuėjau ir parašiau pareiškimą stoti į KPI Vilniaus filialą. Aš stoju į institutą. Ir mėnesį ar daugiau mokiausi, įstojau. Darbe niekam net nepasakiau, kur dingau. Grįžtu į valdybą, ir manęs viršininkas klausia: ,,Kur tu buvai?“ Aš į institutą įstojau, atsakau. Kodėl aš negaliu stoti? O jis sako: „Tu gali, bet tu turėjai parašyti pareiškimą“. Ir jis man įpaišė papeikimą. Iškart drausmės išmokė. Aš tik paskui suvokiau, kad jis tikriausiai specialiai taip padarė, kad užgesintų mano jaunatvišką vėjavaikiškumą – jeigu jau pradėjai dirbti, turi atsakomybę jausti“, – šypsodamasis prisimena ponas Algimantas.

Netrukus jaunas perspektyvus specialistas gavo dar vieną pamoką. Ją, sako, taip gerai išmoko, kad ir vadovaudamas šiai įmonei, ir Mažeikių statybos trestui, ir statybos trestui „Kauno statyba“, ir „YIT Kaustoje“ neužmiršo.

„Atidirbau pirmą mėnesį, ateinu į kontorą atsiskaityti, ir man sako: „Koks tavo išpildymas?“ Tai vertinys iš rusų kalbos „vypolnienije“ – už kokią sumą tu atlikai darbų. Juk tada buvo planinė sistema, tai ir klausia, kiek plano įvykdei. O aš nežinau, ką tas žodis reiškia, aš jį pirmą kartą išgirdau. Sakau, aš einu pažiūrėsiu. Kaip išėjau, tai atėjau po trijų parų. Visa laimė, kad gamybiniame skyriuje atsirado viena moteriškė – pamatė, kad nenutuokiu, ir pradėjo man aiškinti, mokyti, kaip reikia pildyti dokumentus apie atliktus statybos darbus. O gal jos paprašė kas nors, kad ji mane truputį pamokytų... Ji mane ir išmokė tvarkyti visokius statybos darbų dokumentus“, – prisimena A. Nekrašius.

Lyderius reikia ugdyti

Patyręs statybininkas nekaltina nei technikumo, nei aukštosios mokyklos dėstytojų, kad ne visko išmokė. Priešingai. Jis mano, kad kitaip nė būti negali, nes kiekvienoje įmonėje – sava tvarka. Pasidžiaugęs, kad per visą karjerą teko dirbti tik su puikiais vadovais – gerais specialistais ir padoriais žmonėmis, iš kurių nuolat galėjo mokytis, – jis sako ir pats visuomet stengęsis įžvelgti, koks darbas labiausiai tiktų atėjusiam jaunam specialistui ir padėti jam žengti pirmuosius žingsnius.

„Su atėjusiais jaunais specialistais visur daug įdomių dalykų nutinka. Jeigu jam niekas nepadeda, neįveda į tos firmos gyvenimą, tai jis ir blaškosi, kol pats ima nutuokti. Visos mokymo įstaigos duoda daug teorijos, bet kai ateini dirbti, turi perprasti tam tikras taisykles, vidaus tvarką, susipažinti su instrukcijomis. Jų reikia laikytis, bet to niekas nemoko, kadangi kiekvienoje įmonėje yra kitaip. Svarbiausia, kad besimokydamas jaunas žmogus sukauptų kuo daugiau teorinių žinių, o kiekviena įmonė reikalingus specialistus pagal savo poreikius turi išsiugdyti pati. Tiesa, kai mes mokėmės statybos technikume, vienus metus dirbome – tai taip pat labai sveikas dalykas. Tie, kurie mokėsi KPI dieniniam skyriuje statybininko specialybės, taip pat dirbo. Ta gamybinė praktika buvo privaloma, konkreti – dirbi eiliniu darbininku, viską matai ir jauti, kas vyksta, iš vidaus matai, o ne per televizoriaus ekraną. Kažkuriame kurse dirbau Žemuosiuose Paneriuose, statėme vieną cechą, kuris dar ir dabar stovi – pamatėm, kaip kastuvas atrodo, kaip darbininkai elgiasi ir mąsto“, – mintimis dalijasi A. Nekrašius.

Jis pasakoja, kad ir dirbdamas valdybos viršininku, ir tresto valdytoju, priimdamas į darbą absolventus visuomet stengdavosi įžvelgti, kur jie geriausiai atsiskleistų.

„Aš jų klausinėdavau – gal studijuodamas buvo profsąjungos pirmininku, gal buvo seniūnu, gal buvo studentų statybos būryje, gal tam būriui vadovavo. Vieni žmonės yra organizatoriai, kitų mąstymas analitinis. Analitikų firmoms būtinai reikia, jie gali būti neįkainojami specialistai, bet jei toks žmogus paklius į statybos aikštelę, dirbti su žmonėmis jam bus sunku. Lyderio savybes galima išugdyti, bet organizaciniai gabumai turi būti prigimtiniai. Jei ateidavo koks su raudonu diplomu, moksliukas – kaip jis sunkiai statybose prigydavo... Jam gal geriau į projektavimą eiti, jis gali sėdėti prie lentos, braižyti. Atrasti, pamatyti, kuris jaunas specialistas kurioje vietoje geriausiai tinka – tai yra vadovo užduotis“, – patirtimi dalijasi A. Nekrašius.

Anot jo, jauni žmonės nori daryti karjerą, nori būti pripažinti, ir reikia jais pasitikėti, juos paskatinti. „Tas jaunas nepatyręs žmogus, jei tu jam leisi veikti savarankiškai, greičiau subręs pajutęs, kad juo pasitiki. Jie tuo ir yra geri, kad yra kupini entuziazmo, nori kažką daryti, tik reikia jiems leisti ir juos nukreipti. Bet nereikia niekada už juos dirbti. Jie turi patys padaryti viską, ką privalo, reikia tik padėti, paaiškinti, – sako A. Nekrašius. – Nesakysiu, kad parinkdamas žmones ir skirdamas juos į vienas ar kitas pareigas, nepadariau klaidų, bet daugeliu atvejų pataikiau – kažkaip pajusdavau, kuris kur labiau tinka. Ir nebijodavau, kad jis yra jaunas“.

„Trijų plytų restoranas“ arba kodėl trūksta statybininkų

Algimantas Nekrašius pasakoja, kad jo karjeros pradžioje statybose dirbo nedaug lietuvių. Darbininkus veždavo ir iš kaimyninės Baltarusijos, todėl dažniausiai visi kalbėdavo rusiškai.

„Ateinu vieną kartą, mokyklą Mindaugo gatvėj statėm, ir matau: sėdi trys darbininkai – kiekvienas ant trijų plytų, ir butelis ant trijų plytų stovi. O ant sienos rusiškai užrašę „Restoranas „Trys plytos“. Paėmiau butelį ir sudaužiau į sieną. Tada paklausiau, kodėl jie geria, o ne dirba, nors buvo antra valandą dienos. Išgirdau atsakymą, kurį supratau tik po 4 ar 5 metų: „Kaip mokat, taip ir dirbam“, – prisimena jis. – Darbininkai buvo visiškai teisūs – ne dėl to, kad gėrė, o dėl to, ką man pasakė.“

Pasak A. Nekrašiaus, ir dabar 80 proc. problemų kyla ne dėl darbininkų, o dėl statybos organizatorių. „Tai, kad jie ir šiandien skundžiasi, jog mažai uždirba, yra vadovų, kurie organizuoja jų darbą, problema. Bet ji prasideda ne statybos aikštelėje, o dalyvaujant viešųjų pirkimų konkursuose. Konkurencija didelė, todėl kainos yra labai menkos. O paskui reikia kažkokiu būdu tilpti į tą kainą. Medžiagų, kurias perki, kainos „nenumuši“, todėl pradedama taupyti darbuotojų sąskaita. Tai didžiausia vadovų klaida. Problema – mažas mūsų darbo našumas statybos aikštelėje, palyginus su užsieniečiais, bet darbą vadovas turi organizuoti taip, kad kvalifikuoti darbininkai galėtų užsidirbti. Mes, „Kaustos“ darbuotojai, matėm, kaip dirba suomiai – kaip aprūpinti darbininkai, kaip organizuotas darbas, kokios jų buitinės sąlygos. Net sovietinių laikų filme tai rodė. O kai patys nuvažiavom į Suomiją, pamatėm, kad taip ir yra. Darbo našumas, sakyčiau, dukart didesnis: penki žmonės padaro du kartus daugiau, negu pas mus“, – lygina jis.

Patyręs statybininkas pastebi, kad ir mes, Lietuvoje jau naudojame modernias technologijas, tad menko darbo našumo priežasčių reikia ieškoti kitur: „Viską mes turime – tas pačias technologijas, tokius pačius įrankius, bet mūsų santykiai ir darbų organizavimas yra kiti, pasiruošimas vykdyti darbus yra kitas. Jie atskiria kvalifikuotą darbą nuo nekvalifikuoto, žymiai didesnė specializacija. Žinoma, yra ir daugiau skirtumą, tačiau nuo kvalifikacijos ir specializacijos taip pat labai daug priklauso.“

Šeima – visada kartu

Pradėjęs dirbti Vilniuje, vėliau ponas Algimantas persikraustė į Mažeikius. Iš Mažeikių – į Kauną. Kartu su juo – Mažeikių statybos tresto, o vėliau statybos montavimo tresto „Kauno statyba“ valdytoju – keliavo ir šeima.

„Persikraustyti į Mažeikius žmona nelabai norėjo. Tai buvo sunkus sprendimas. Bet sūnus tada mokyklos dar nelankė, o su Statybos ministerija, su Adakru Šeštakausku, kuris tuo metu buvo pirmasis ministro pavaduotojas, sutarėme, kad važiuojame laikinai – maždaug trims metams. Jis ir šefavo „Mažeikių naftos“ statybą. Čia aš pamačiau visai kitokią statybą – ne gyvenamas namas, mokykla, gamyklėlė. Čia – sąjunginė statyba – sąjunginiai ministrai, subrangovai, užsakovai. Ten įgijau labai daug praktikos, pamačiau dalykų, kurių Vilniuje būčiau nepamatęs. Buvo įdomu. Niekada vėliau nesigailėjau, kad ten dirbau“, – pasakoja A. Nekrašius.

Ir šyptelėjęs priduria: „Klausiau ministerijoje, kodėl aš turiu ten važiuoti, negi vietoje nėra tinkamų specialistų?“ O man atsakė: „Jų biografijos netinkamos“. Vienas buvo tremtinys, o kito tėvas – nepriklausomos Lietuvos karininkas, todėl jų biografijos ir netiko. Tokie laikai buvo“.

Lydėjo puikūs žmonės

Už „Mažeikių naftos statybą apdovanotas Tautų draugystės ordinu vyras sako apdovanojimų nesureikšminantis.

„Man jie niekada neturėjo didelės reikšmės. Juk tarybiniais laikais gaudavai apdovanojimus dėl to, kad užimi tam tikras pareigas. Pavyzdžiui, Mažeikiuose. Baigėm gamyklą, ir prasidėjo apdovanojimų periodas. Pristatė ministerija, ir gavau Tautų draugystės ordiną. O dėl ko? Dėl to, kad užėmiau tas pareigas. Tai ne žmogaus darbo įvertinimas, o pareigų – būčiau dirbęs pavaduotoju, ir būčiau negavęs, nors gal būčiau padaręs kokį nors žymiai reikšmingesnį darbą, negu būdamas valdytoju. Pareigos, jubiliejai – tai vertino, o sugebėjimo įvertinti žmogų už jo darbą kartais pritrūkdavo. Apdovanojimai malonūs, bet pagalvoji kitą kartą – už ką man jį davė, juk tik savo darbą dirbau“, – svarsto A. Nekrašius.

Daug svarbiau, sako patyręs statybininkas, žmonės, kuriuos sutiko, ir su kuriais petys petin dirbo. „Iš A. Šeštakausko išmokau labai daug gerų dalykų. Su juo ir dabar bendraujame. Kitas žmogus, iš kurio labai daug mokiausi – „Vilniaus statybos“ tresto valdytojas Michailas Dulmanas. Taip pat mokiausi iš vyriausiojo inžinieriaus Algirdo Vapšio ir daugelio kitų. O iš Antano Butkaus, kurio pavaduotoju dirbau „YIT Kausta“, išmokau diplomatiškai elgtis pačiose sudėtingiausiose situacijose. Jis moka bendrauti, susišnekėti su visais – ir su darbininku, ir su ministru pirmininku. Tai labai svarbu, nes jeigu firmos vadovas nemėgstamas, nebus kolektyvo, visi vaikščios be motyvacijos, be entuziazmo. Ir darbas tada pasidaro nemielas. Firmos vadovas yra figūra – nesvarbu – ar didelė firma, ar maža.“

Su daugeliu buvusių kolegų ponas Algimantas bendrauja ir dabar. Štai visai neseniai buvo susitikę net 12 buvusių „YIT Kausta“ darbuotojų – „valstybės žmonių“.

„Jau šeši metai praėjo, kai mes nebedirbam, bet susitikę mes turim apie ką pakalbėti. Šį kartą aš jų paklausiau, ar nesigaili, kad pasirinko statybininko profesiją ir kaip ją pasirinko. Visi papasakojo savo istorijas ir pasirodo, kad beveik visus atvedė atsitiktinumas. Nukreipė tėvai, bet didžioji dauguma, gal devyni iš dvylikos, pirmiausia pateko į visokius technikumus, o paskui baigė institutus. Ir nė vienas nesigailėjo, kad tapo statybininku“, – pasakoja A. Nekrašius.

Jis nesutinka su teigiančiais, kad vadovas nebūtinai turi būti tos profesijos, kokio pobūdžio įmonei vadovauja, specialistas, tačiau pabrėžia, kad vadovui reikia ir kitokių žinių. „Jis gali būti inžinierius statybininkas, bet jeigu jis yra vadovas, turi tobulintis, kad išmanytų vadybą, ekonomiką, finansus, teisę ir kitus dalykus, ne vien tik inžineriją. Kuo tu didesnis vadovas, tuo mažiau tau reikia specialių techninių žinių, bet reikia daugiau bendrųjų dalykų. Manau, kad jei esi didelės įmonės vadovas, tai specialybės ir kitų žinių santykis turi būti maždaug 30 prie 70 proc., bet negali būti taip, kad esi tik vadybininkas ir visai neišmanai srities, kuriai vadovauji. Gaila, kad yra nemažai tokių vadovų, kurie kuo mažiau išmano, tuo daugiau įsivaizduoja išmanantys“, – sako daugybę metų statybose dirbęs vyras.

Paprašytas išskirti objektus, kurie mieliausi širdžiai, A. Nekrašius atsako: „Man pats įdomiausias buvo statybos vadovo darbas – kai tiesiogiai statai objektą, darai ir padarai. O paskui prasidėjo administravimas. Tarybiniais laikais vadovui viską skirstyti reikėjo – nuo vietų vaikų darželyje iki talonų muilui. Pavyzdžiui, kai Mažeikiuose dirbau, įvirsta į kabinetą moteriškė: „Mon vaks kriuok, vaks kriuok“. Ką tai reiškia, ko ji nori iš manęs? Pasikviečiau sekretorę žemaitę, sakau, tu man pasakyk, ko ji nori. Sako, ji vaikų daržely vietos nori, jos vaikas verkia. Butus dalinti, mašinas skirstyti – kaip aš to darbo nekenčiau... Ir dar vieno dalyko nekenčiau – atsiskaitymo už planų vykdymą. Man atrodė nesąmonė vaikytis kažkokių skaičių, kurie nelabai ką reiškia. Bet sovietmetyje buvo viskas suplanuota – skaičiai turi būti tokie, už juos reikia atsiskaityti. Ir neretai baigdavosi tuo, kad reikėdavo prirašyti nepadarytų darbų, – pasakoja jis ir priduria: – Be abejo, pats įdomiausias buvo pats pirmas objektas, tas su restoranu „Tri kirpiča“ Mindaugo gatvėj, priešais dabartinę „Maximą“.

Laisvalaikis – sportui, žvejybai ir knygoms

„Aš ir dabar į statybą atėjęs ir pasivaikščiojęs po ją 15-20 minučių galiu pasakyti, ar ji valdoma, ar ne. Arba kelis klausimus užduosiu, ir bus aišku, koks ten kvapas sklinda. Savo profesiją žmogus turi mylėti; kai statybininkas ateina į aikštelę, ji turi jam kvepėti. Priešingu atveju jis ne ten pataikė, prašovė“, – pasakoja A. Nekrašius. Jis neatmeta, kad galėtų ir dabar imtis kokios nors veiklos, tačiau tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.

„Kai 2009 metais tapau „valstybės žmogum“, pasakiau sau, kad aš nedirbsiu už pinigus. 42 metus atidirbau, tas etapas baigėsi. Mano sąlygos – dirbsiu, jeigu man bus labai įdomu, o kažkam tai bus naudinga. Siūlė man darbų, bet man buvo neįdomu. Gal kam nors tai ir būtų davę naudos, bet man neįdomu“, – aiškina 7-tą dešimtį įpusėjęs vyras.

Tad kaip dabar bėga jo dienos?

„Su draugu einame pasportuoti į sporto klubą – pažaidžiam tenisą, paplaukiojam. Tris keturis kartus per savaitę čia praleidžiame maždaug po tris valandas. Kiekvienais metais su žmona išvažiuojame į kokią nors kelionę – nuskrendi, pabūni ir parskrendi. Daug skaitau, susitinku su draugais. Kadangi gyvename nuosavame name, vasarą ir prie jo veiklos užtenka. Tuščių dienų praktiškai nebūna“, – atsako jis.

Tačiau bene didžiausia pono Algimanto aistra – žvejyba. Anksčiau su kolega mėgdavo žvejoti Ignalinos rajone, net sodybą buvo įsigiję, o dabar dažniausiai žvejoja netoli Vilniaus. Bet prieš kelerius metus atrado dar vieną įstabią vietą.

„Jau penkerius metus važiuoju į Norvegiją. Balandžio mėnesį vėl važiuosime. Ten įdomu. Esame subūrę gerą bendraminčių kompaniją, visi vienas kitą suprantame, todėl būna labai smagu. Šešios žvejybos dienos, dar po dvi dienas kelionei pirmyn ir atgal, iš viso apie 10 dienų. Tik grįžtant jau pusiaukelėje nuobodu pasidaro. Ir namo greičiau sugrįžti traukia“, – šypsodamasis savo paslaptį atskleidžia A. Nekrašius, apgailestaudamas, kad palyginti nedaug Lietuvos „valstybės žmonių“ – pensininkų gali sau leisti pakeliauti.

Dosje

  • Vilniaus statybos technikumas.
  • Vilniaus inžinerinis statybos institutas.
  • 1966–1980 m. Statybos montavimo trestas „Vilniaus statyba“. Nuo meistro iki valdybos viršininko.
  • 1981–1984 m. Mažeikų statybos tresto valdytojas.
  • 1984–1990 m. statybos montavimo tresto „Kauno statyba“ valdytojas.
  • 1991–2008 m. „YIT Kausta“ generalinio direktoriaus pavaduotojas, valdybos narys.
  • Nuo 2009 m. – „valstybės žmogus“, pensininkas.
Statybunaujienos.lt



Asmenybės. Sėkmės istorijos

nuotrauka
2024-05-01 10:24
Balandžio 30 d. mirė Antanas Butkus (78 metų), inžinierius, ilgametis tuomet YIT KAUSTA (dabar – YIT LIETUVA) vadovas, buvęs Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas.
nuotrauka
2024-04-12 16:21
Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) nariams buvo pristatyta knyga apie Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) Garbės prezidentą Adakrą Vincentą Šeštakauską.
nuotrauka
2024-02-29 06:43,      papildyta 2024-03-06 10:15, papildyta nuotraukomis
Vasario 29 d. Julius Laiconas, Lietuvos statybininkų asociacijos vadovų klubo prezidentas, šventė 80-ties metų jubiliejų.
nuotrauka
2023-11-22 09:48
Mirė Lietuvos statybininkų asociacijos Tarybos narys, buvęs AB „Panevėžio statybos trestas“ generalinis direktorius Egidijus Urbonas.
nuotrauka
2023-10-24 11:00
Sekmadienį, spalio 22-ąją, eidamas 78-uosius metus, mirė statybos inžinierius Algimantas Nekrašius.
nuotrauka
2023-10-06 07:27
Būsimiesiems specialistams, kai jie ima rinktis profesiją ar konkrečią mokymo įstaigą, svarbiausia, kad įgytų reikalingų žinių ir praktinių įgūdžių palankiausioje aplinkoje, kad dar mokydamiesi užsitikrintų galimybę sėkmingai įsidarbinti ir siekti karjeros pasirinktoje srityje.
nuotrauka
2023-09-29 07:51
Karjerą pradėjęs kaip darbininkas, Valerijus Iziumovas jau 14 metų yra įmonės YIT LIETUVA statybos direktorius. Bendrovėje jis dirba keturiasdešimt antrus metus: tai jo pirmoji ir, kaip pats sako, tikriausiai ir paskutinė darbovietė.
nuotrauka
2023-09-22 07:39
Įveikęs pirmąjį rimtą karjeros iššūkį, konstruktorius Andrius Gudelis jautėsi geriausiu. Po 10 metų geriausiu jį pripažino ir statybos inžinierių bendruomenė: Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) apdovanojimuose Andrius Gudelis šiemet buvo išrinktas Metų statybos inžinieriumi-projektuotoju.
nuotrauka
2022-08-02 16:25
Eidamas 90-uosius metus mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) emeritas, habilituotas daktaras, profesorius Jonas Gediminas Marčiukaitis.
nuotrauka
2022-04-25 07:43
Penktadienį, balandžio 22 d., Viktoras Voroncovas, LAYHER BALTIC vadovas, buvo apdovanotas Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) auksiniu pasižymėjimo ženklu.
nuotrauka
2022-04-12 07:29
Pirmadienį, balandžio 11–ąją, mirė žymus Lietuvos architektas, redaktorius, aktyvus visuomenės veikėjas Leonardas Vaitys, pranešė Lietuvos architektų sąjunga (LAS).
nuotrauka
2022-01-03 15:00
Apie nekilnojamo turto agentūros „Centro kubas“ įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Arūno Strolio mirtį šiandien, sausio 3 d., pranešta socialiniame tinkle „Facebook“.
nuotrauka
2021-12-20 06:55
Pasitinkant didžiąsias metų šventes, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) sukvietė verslo bendruomenę, visuomenės, politikos ir mokslo lyderius į kalėdinį LPK vakarą.
nuotrauka
2021-11-15 11:33
Eidamas 60-uosiu metus, mirė verslininkas, kelių ir infrastruktūros AB „Panevėžio keliai“ akcininkas, Remigijus Juodviršis. Lapkričio 15 d. R. Juodviršis atgulė Kairėnų kapinėse.
nuotrauka
2021-10-21 06:39
2021 m. spalio 16 d., eidamas 46-uosius metus, mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Aplinkos inžinerijos fakulteto (AIF) Pastatų energetikos katedros docentas, mokslų daktaras Giedrius Šiupšinskas (1976 liepos 24 d.–2021 spalio 16 d.).
nuotrauka
2021-09-19 07:15
Eidamas 88 metus mirė iškilus Lietuvos ir savo gimtojo Salako krašto patriotas, buvęs Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algirdas Vapšys.
nuotrauka
2021-07-22 10:24
Ankstyvoje paauglystėje pradėjęs domėtis šiuolaikinės elektrotechnikos ir išmanių technologijų galimybėmis, šiandien šešiolikmetis Skirmantas Skurdenis – jauniausias tarptautinį KNX sertifikatą turintis išmaniojo namo sistemos diegėjas Lietuvoje. Vaikino planuose – savarankiškai nuo A iki Z suprojek...
nuotrauka
2021-06-09 09:35
Aplinkos ministerijos šių metų Viktoro Bergo premiją pelnė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė. Šia proga Aplinkos ministerija kviečia artimiau susipažinti su žinoma gamtosaugininke, kurios iniciatyva sutvarkyta ir pritaikyta lankymui daugelis vertingų gamti...
nuotrauka
2021-06-01 22:02
Gegužės 31 d. eidamas 80-uosius metus mirė Lietuvos inžinierius statybininkas, aktyvus visuomenės veikėjas Juozas Zykus.
nuotrauka
2021-06-01 16:28
Eidamas 96-uosius metus, mirė Statybos veteranų klubo patriarchas profesorius Bronius Sidauga. Gegužės 31 d. jis buvo palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.

Statybunaujienos.lt » Asmenybės. Sėkmės istorijos