Algirdas Baltušis. Vadovas, lyderis ir iššūkių ieškotojas
„Teoretikų ir intelektualų mūsų giminėje nebuvo, vien žemdirbiai ir darbininkai, pasižymintys praktišku požiūriu į gyvenimą“, – užsimena A. Baltušis. Fizinis darbas nuo pat mažų dienų grūdino ir formavo būsimąjį vadovą ir organizatorių. Kaip ir giminės genai, kurie atkaklumu ir darbštumu apdovanojo. Jau ko verta istorija apie tai, kaip našle tapusi močiutė su penkiais vaikais pėstute iš Rokiškio į Rygą nukeliavo geresnio gyvenimo ieškodama. Iš vaikystės Algirdui ryškiausi pokario atsiminimai, kai vos paauglystės sulaukusiam vaikinukui teko irklais darbuotis kilojant žmones į kitą krantą, nes daugelis Kauno tiltų buvo susprogdinta. Fizinis darbas buvo labai sunkus, tačiau viską atpirkdavo noras parnešti mamai uždirbtus pinigus ar taip prisidėti prie šeimos pragyvenimo.
Šeima nemaža – keturi vaikai. Tėvas dirbo mūrininku, nevengdavo ir kitų darbų, kad duonos parneštų, ir savo atžaloms vis kartojo: „Užtenka, vaikai, vargti, turite nuo mažens galvoti, kaip patys pragyvensite, šeimą išlaikysite, seneliams padėsite – jokių „skripkų“ čia nebus“. Šie žodžiai nubrėžė liniją Algirdo gyvenime. Nors širdyje menui ir būtų atsiradę vietos, vis dėlto pasirinko tėvo poziciją: būsi garbingas žmogus, amato ant kupros nenešiosi.
Po pradžios mokyklos apie vidurinę nebuvo net kalbos – Algirdui teko pradėti mokytis smetonišką dvasią išlaikiusioje amatų mokykloje, kur dėstytojai – tikri praktikai, trejus metus mokydavo kalvystės, mūrininko, tinkoriaus ir dziegormeisterio (laikrodininko) profesijos paslapčių. Būtent čia jis susipažino su garsiuoju Algirdu Šociku, vėliau išgarsėjusiu boksininku, daugkartiniu Europos, SSRS ir Lietuvos sunkaus svorio čempionu, kuris būdavo nuolat dėstytojų baramas už priekalo suskaldymą.Studijų metai ir pirmoji darbovietė
Lyderio – vadovo charakterį lėmė ir susiklosčiusios aplinkybės. Pradedant pirmąja mokyklos klase, vėliau amatų mokykloje, po to – politechnikume Algirdas nuolat būdavo išrenkamas seniūnu, kaip, beje, ir Kauno politechnikos institute, kur baigė architektūrą. „Mokėjau daryti įtaką žmonėms, pagaliau labai mėgau iššūkius, – pripažįsta A. Baltušis. – Juk kuo sunkesnę problemą išsprendi, tuo labiau paaugi ir asmeniškai, ir kitiems padėti gali. Galbūt todėl niekada neieškojau darbų, jie patys mane surasdavo.“ Studentiški metai, nepaisant nepritekliaus, buvo nuostabūs – šiandien A. Baltušis tvirtina pasigendąs gražios tradicijos, kuri gyvavusi to meto Lietuvoje: visi mėgo dainuoti – ir namuose, ir išvykose, ir svečiuose. Skambėjusios ir liaudies, ir tuo metu populiarios estradinės dainos.
Po instituto baigimo Algirdui pasiūlė eiti jaunesniojo dėstytojo asistento pareigas hidrotechnikų grupėje. Nors jauną specialistą traukė gamyba, pagaliau norėjosi ir uždirbti (tiek ten tos asistento algos) – tėvai sunkiai vertėsi, pagaliau – namuose žmona ir maža dukrelė, vis dėlto sutiko. Tiesa, jaunam dėstytojui pradžia buvo sunki – studentai ne itin gerbė bendraamžį, gan dažnai triukšmaudavo, tačiau vieną kartą į paskaitas atėjęs aukštas stambus vaikinas atsistojo ir griežtai studentams pasakė: „Ša, užteks“. Šie nutilo. Tas tvirtas, stipraus stoto vaikinas buvo Algirdas Brazauskas. Pažintis vėliau išaugo į ilgametę draugystę ir bendradarbiavimą gamybos srityje.Darbas su kaliniais ir kolektyvizacija
Asistento pareigos Algirdui buvo kančia – dirbti naktimis, kad vėliau per valandą galėtum išdėstyti neklusniems studentams medžiagą, buvo nepakeliama. Organizatoriaus talentas reikalavo veiklos. Todėl kai pasitaikė proga pabėgti nuo popierizmo – Kėdainiuose prireikė Statybos valdybos viršininko, – nedvejojo. Pradėjęs nuo gyvenamųjų ir gamybinių pastatų statybos, greitai A. Baltušis paskiriamas atsakingu už Kėdainių chemijos kombinato statybą. Jaunam vadovui tai buvo sunki užduotis – statybininkų teturi 20, pakanka kokiam kino teatrui ar parduotuvei pastatyti, bazės nėra, medžiagų – taip pat. Per metus Kėdainių statybos valdybos darbuotojai įvykdydavo darbų daugiausia už porą milijonų rublių, o čia Maskva metams skyrė 19 milijonų, įvardijusi gamyklą kaip strateginį uždavinį.
Uždavinys išspręstas paprastai – Lietuvos vyriausybė skyrė 12 jaunų Kauno politechnikos instituto absolventų ir 500 kalinių. Technikos atvarė daug, statybinių medžiagų taip pat, darbas – už spygliuotos tvoros. Tiesa, pabaigti gamyklos neteko, nes gavo naują pasiūlymą iš Vilniaus – vadovauti Miestų urbanizacijos Kaimo statybos departamentui.
Po kelerių metų, 1963 metais, Algirdas Baltušis buvo paskirtas žemės ūkio ministro pavaduotoju ir vienuolika metų rūpinosi kaimo statybomis. Kolūkiai, fermos, gyvenamieji namai, darželiai, mokyklos, parduotuvės – tuo metu didžiulės statybų apimtys išties stebino. Tačiau kartu statybininkui, nuo mažens augusiam mieste, teko susidurti ne vien su sunkiu kaimo žmonių gyvenimu, bet ir siaubingomis kolektyvizacijos pasekmėmis. Išgyventi karai, sovietinės ir vokiečių okupacijos – žmonės vargo, o ypatingai sunkus gyvenimas buvo kaime. Ir kai po negandų šiek tiek atsiduso, pradėta kolektyvizacija. Žemių, gyvulių nusavinimas, kolūkių kūrimas – iš žmonių atimta viskas, kas naudinga, gyvuliai, padargai. Tai esą kolūkiams, visų gerovei. Tačiau niekas nepagalvojo, kad suvarytus gyvulius reikia kur nors laikyti, karves melžti, techniką taip suvežti – tvartų nėra, pastatų nėra, tik mykiantys alkani gyvuliai. Tuomet visos jėgos mestos laikinų pašiūrių gamybai. Prasidėjęs masinis bėgimas iš kaimų lenkė ir dabartinius emigracijos mastus.
Prieš karą kaip žemdirbių kraštas garsėjusi Lietuva – 82 proc. žmonių gyveno kaimuose – prasidėjus kolektyvizacijai, ištuštėjo. Žmonės išvyko į Sibirą, Ukrainą, miestus. Suvaryti gyvuliai krito iš bado, šalo, išmirė daug arklių. Tokiomis sąlygomis kūrėsi kolūkių statybinės brigados, kurios Algirdo Baltušio iniciatyva apsijungė į statybines organizacijas. Tuomet po vienuolikos metų jis pradėjo rimtai mąstyti apie darbo pakeitimą. Ministro pavaduotojo duona nebloga – pagarba, atlyginimas, valdiškas automobilis. „Bet negi visą laiką prabūsiu biurokratu, ko tikrai nenorėjau, – prisiminimais dalijosi. A. Baltušis. – Taigi konkrečiai statybai nevadovauji, tiesiog tvarkai dokumentus, finansus, atlieki užsakovo funkcijas. Ir taip visą gyvenimą, kai norisi dirbti su žmonėmis, konkretumo, gamybos?“Susivienijimo gimimas ir garsieji Alytaus namukai
Svarbu įvardyti norą ir išeitis atsiranda – pradėtas statybinių brigadų apjungimas į organizacijas padiktavo idėją. Jas sujungti į respublikinį susivienijimą, taip centralizuoti – bus paprasčiau paskirstyti ir techniką, ir kitus klausimus spręsti. Įkuriamas tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimas, A. Baltušis išrenkamas pirmininku – čia vadovo karjera tęsėsi 17 metų. Galinga organizacija jungė 44 rajono statybos organizacijas, Vilniaus ir Kauno rajonų statybos trestus- aikšteles, namų projektavimo pramoninį statybos susivienijimą, Eksperimentinį projektavimo ir statybos susivienijimą „Polimerai“, penkis specializuotus trestus su 29 specializuotomis kolonomis, respublikinį statybos remonto trestą, 13 pramonės įmonių ir kt.
Susivienijimo specialistams kilo idėja, kaip išspręsti gyvenamųjų namų problemą – sukurti namą kaip baldą, kuris būtų atvežamas, surenkamas ir tą pačią dieną galima jame apsigyventi. Pavyko įtikinti Respublikos vyriausybę, kuri priėmė nutarimą pastatyti eksperimentinį Alytaus namų statybos kombinatą, kuris pradėtas statyti 1970 metais. Surenkamųjų namų technologija paimta iš Vakarų Vokietijos. Tuomet A. Baltušis gavo leidimą išvažiuoti į šią kapitalistinę šalį, kur kartu su kolega išsirinko būtiną technologiją, kaip iš plono rąstelio padaryti efektyvią medžiagą ir ją pritaikyti surenkamųjų namų statybai. 1972 m. darbą pradėjo medžio plaušo plokščių gamybos gamykla, o 1976 m. pagaminta 210 medinių surenkamųjų gyvenamųjų namų. 1988 Alytaus ENSK pagamino 1720 namų. Tokia buvo moderniausio Sovietų sąjungoje kombinato istorija. Garsieji Alytaus nameliai būdavo pastatomi per dieną, o įrengiami per mėnesį. Mūrinių namų statybos ciklas tęsdavosi dvejus metus.
Šis susivienijimas – unikalus kūrinys ir dar vienu aspektu. Paprastai sovietų laikais kiekvienos organizacijos veikla buvo labai griežtai reglamentuota, nustatomas etatų skaičius, mokos fondas. Tuo tarpu šiai organizacijai pavyko visiškai atsiriboti nuo valstybės. Suvažiuoja respublikinis suvažiavimas, pasitvirtina biudžetą, kuris neregistruotas Finansų ministerijoje, etatus – pagal savo nuostatus. Tai leido į savo gretas pakviesti aukščiausio lygio specialistų.Statybininkų ir architektų dinastija
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę finansavimas nutrūko, liko daug nebaigtų namų, Alytaus namų statybos kombinatą privatizavo, visa sistema išsisklaidė. „Man darbas teikė moralinį pasitenkinimą – mes pastatėme kaimui tikrai daug, todėl šiandien širdis plyšta, kiek daug pastatų dabar apleista, nenaudojama, kompleksai suniokoti, išdaužyti, – apgailestauja ilgametis statybininkas. Atsigręžęs į praeitį, jis džiaugiasi dirbęs kaimo žmonėms. – Per savo darbo metus supratau, kokie jie nuostabūs – dori, darbštūs, nuoširdūs. Apgauti žmogų, neištesėti pažado kaimo žmonėms buvo didžiulė nuodėmė ir aš tokius juos prisimenu“.
Save darbui atidavęs A. Baltušis visuomet žinojo, kad tvirčiausias užnugaris čia pat – žmona Elena, taip pat visą gyvenimą dirbusi statybose ekonomiste, vaikai. Dukros net nedvejodamos pasirinko tėvo profesiją – architektūrą, anūkės taip pat pratęsė dinastiją, žentai – statybininkai. „Bandžiau atkalbėti, nepavyko, – šypteli A. Baltušis. – Todėl šiandien belieka džiaugtis, kad vaikams gerai sekasi.“