„Šiaip jaunystėje svajonių buvo visokių, realizavau jų mažumą, bet daugelį įvykdė dukra, anūkai ir, matau, sėkmingai tęs proanūkiai“, – sako A. Gumuliauskas, savo darbinį gyvenimą susiejęs su studentais ir statybos pramonės mokslu. Jo kraitėje – darbai, susiję su statybos medžiagomis, technologijomis, standartais ir metodikomis, jis yra keturių išradimų autorius. Sunku patikėti, kad šiam mokslo žmogui kitados teko patirti ir antramečio dalią, kad labiau negu mokslai jam rūpėjo kortos.

Ar sumos kvadratas, ar kvadratų suma – paaugliui buvo vienas ir tas pats

Algirdo Gumuliausko tėvai buvo mažažemiai ūkininkai, viską sugebantys ir kaimynams visais klausimais padedantys. Algirdas gimė Žemaitijoje, Luokės valsčiuje, buvo vyriausias šeimos vaikas. Ne visi jo broliai ir seserys išgyveno – tėvams teko laidoti tris savo vaikus. Liko penkiese, iš kurių keturi baigė aukštuosius mokslus: viena sesuo tapo medike, kiti trys šeimos vaikai yra pramoninės ir civilinės statybos inžinieriai, padarę sėkmingas karjeras.

Bet iki pripažinimo A. Gumuliauskui reikėjo nueiti ne tokį ir paprastą kelią.

Baigusį Luokės pradinės mokyklos šeštą skyrių, tėvas 1941 m. rudenį, jau užėjus vokiečiams, pakrovė Algirdą su visa jo manta į vežimą, kaip sako pats pašnekovas, ir išvežęs į Telšius apgyvendino pas pagyvenusią moterėlę. Ten jau rado gyvenančius panašaus amžiaus paauglius, kurie ruošėsi lankyti Telšių amatų mokyklą, o Algirdas – Telšių gimnazijos antrąją klasę.

„Lankiau gimnaziją, bet į galvą nelabai kas „dėjosi“, matyt, stelbė aplinkiniai veiksniai, kaip Rainių kankinių perlaidojimo ceremonija, žydų naikinimas ir kita, – dalijasi prisiminimais A. Gumuliauskas. – Po pamokų su kambariokais – kortos ir šiaip laisvalaikis. Rezultatas – metinių pažymių suvestinėje algebra buvo įvertinta dvejetu. Gal to ir nebūtų buvę, jeigu nebūčiau žinojęs, kad su vienu dvejetu į kitą klasę kelia. Ramu.“ 

1942 m. rudenį jis grįžo pas tą pačią moterėlę ir tuo pačius draugus – tik ne į trečią, o ketvirtą klasę, – dėl mokslo reformos. „Mokslai ir jų perpratimas – ne man, nes, pvz., ar sumos kvadratas, ar kvadratų suma – vienas ir tas pats, – prisimena save A. Gumuliauskas. – Antrame trimestre – septyni dvejetai. Pasidarė neramu. Susitvarkiau taip, kad metiniame lieka tik vienas dvejetas, nes su vienu į kitą klasę, jau žinojau, kelia. Bet, pasirodo, tik aš taip galvojau, nes pakartotinis dvejetas iš to paties dalyko – kartok kursą. O čia jau tragedija, ir ne tiek man, kiek tėvams. Tėvas nors už diržo nesigriebė, bet dėl to buvo dar nemaloniau, mama – į ašaras.“

Gimnaziją baigė „susitaikęs“ su skaičiais

Trečią rudenį A. Gumuliauskas vėl buvo nuvežtas į Telšius, tik jau pas kitus šeimininkus, į inteligentišką amatų mokyklos mokytojo Babecko šeimą, kurioje buvo graži dukra. Čia jau buvo kitas gyvenimas, domėjimasis kitais dalykais, tokiais, kaip: grafologija, ezoterika ir kt. Nors buvo antrametis, bet atsirado ir naujų mokymo dalykų, kurie vaikinui jau pasirodė įdomūs. Vienas iš tokių jį sudominusių mokslų buvo darvinizmas.

Ėjo karas. Šiauliuose – rusai, o netoli Luokės vokiečiai kasa apkasus. A. Gumuliauskui, gimnazijoje pramokusiam vokiečių kalbos, teko vertėjauti.

Dėdė Petras, jauniausias tėvo brolis, gyvenęs ir dirbęs už Nemenčinės, Raudondvario spirito varykloje, pasiūlė sūnėnui važiuoti į Vilnių, – pas jo pažįstamus pagyventi ir pasimokyti. Tais pat metais, po Vėlinių, jis tapo Pirmosios berniukų gimnaziją moksleiviu. Tačiau netrukus, lenkų paaugliams mėtant plytgalius, iš jos teko persikraustyti į seną medinį namą.

Karo pabaigos A. Gumuliauskas sulaukė Vilniuje. Tačiau kai reikėjo grįžti namo, paaiškėjo, kad esama problemos – nebuvo jokio susisiekimo. Vienintelė prieinama priemonė – prekinio vagono stogas, kuriuo jis ir pasinaudojo.

Jaunuolis grįžo pasikeitęs – ir išvaizda, nes  paaugo, suvyriškėjo beslydinėdamas po Antakalnio kalnelius ir klonius, ir mokslo rezultatais: tėvas vos atpažino sūnų, o penktos klasės baigimo metiniai pažymiai –  tik ketvertai ir penketai. Šeštoje, septintoje ir aštuntoje klasėse mokslai vis „lengvėjo“. „Algebra ir kiti matematikos skyriai tuomet jau pasirodė tokie paprasti, kad „tik vėini jouką“, ir gimnazijos baigimo atestate buvo tik penketai, išskyrus lietuvių kalbos ketvertą. Net po Instituto baigimo kolegos paprašytas Kauno Saulės vidurinėje dar sugebėjau išspręsti abitūros egzamino užduotis“, – pasakoja A. Gumuliauskas.

Suklupusį dėl piešimo, išgelbėjo dėdė

Tačiau būsimo mokslo žmogaus laukė dar vienas išbandymas. Dar kartą jis kluptelėjo 1948 m., stodamas į tuomečio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą. Visus egzaminus išlaikęs penketais, iš piešimo egzamino gavo trejetą. Jaunuolį priėmė studijuoti, bet stipendijos neskyrė. Ranką ištiesė tas pats dėdė, kuris jį parsikvietė į Vilnių. Jis pažadėjo vieną semestrą sūnėnui duoti stipendiją, o toliau – tegu žinosi. Dėdės A. Gumuliauskas nenuvylė: Statybos fakultete pirmąją sesiją išlaikė penketais, gavo padidintą stipendiją, o jo nuotrauka, anuometiniu papročiu, buvo pakabinta ant garbės lentos – ir taip per visas studijas.

Paklaustas, kada įvyko lūžis, kada nuo antramečiamivo ir dvejetų trimestre jis tapo uoliu mokiniu ir studentu, A. Gumuliauskas sako manąs, kad tai atėjo tuomet, kai pradėjo atlikinėti namų užduotis, kai pradėjo matyti rezultatą, tinkamą atsakymą. „Svarbu išmokti gauti rezultatą, pajusti pasitenkinimą, – dalijasi A. Gumuliauskas. – Tik taip įgyjamas darbo patyrimas. O vėliau, tai prie problemos reikia eiti „švaria galva“, pradėti iš naujo, o ne vystyti kažkieno dogmą.“

Dėl tokių nuostatų, anot pašnekovo, materialiai gal ir prarado ką, nes nesiėmė siekti habilituoto daktaro laipsnio, nors tokių patarimų būdavo – nekildavo ranka aprašinėti senus rezultatus, šokinėti apie oponentus, organizuojant poilsį Palangoje ar pan. Kad tapo mokslo žmogumi, A. Gumuliauskas sako, kad tai buvo ir tėvų nuopelnas. Juk jie antramečiaujančiam sūnui galėjo imti ir pasakyti: mokytis nesugebi, nenori, tad – kaip sau nori. „Bet jie visgi kažką įžiūrėjo, o aš, manyčiau, jų nenuvyliau. Kitokiam darbui aš nebūčiau buvęs tikęs“, – sako A. Gumuliauskas.

Vietoj Maskvos spartakiados liko laukti „amerikonų“

Garbaus amžiaus pašnekovas sako, kad ne sykį gyvenime jam šypsojosi sėkmė, kurios nei siekė, nei vijosi – tiesiog reikėjo apsispręsti, imti ar ne.

„Pasitaikė ir išvis nesuprantamų dalykų. Kiek prisimenu, 1948 m. R. Kryževičiui ir man pasiūlė atstovauti gimnazijai masiniame pasirodyme Maskvos Lužnikų stadione per tautų spartakiadą. R. Kryževičius išvažiavo, paskui baigė Kauno kultūros institutą, dirbo tinklinio treneriu. Kai namuose užsiminiau apie gautą pasiūlymą, tai mama pareiškė – jokių važiavimų, nes ką reikėtų daryti, kur ieškoti, jei už savaitės ar dviejų ateis amerikonai – taip buvo kalbama per „Amerikos balsą“, – atmena A. Gumuliauskas. Jis paklausė mamos ir liko namuose. O kodėl jį kvietė dalyvauti spartakiadoje, sako nesuprantąs.

Mokslinė ir švietėjiška veikla lydėjo visą gyvenimą

Mokslus A. Gumuliauskas baigė įgijęs statybos inžinieriaus specialybę ir iš karto buvo pakviestas tapti akademinės bendruomenės nariu: dirbo Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir technikos institute, Architektūros ir statybos institute, Kauno politechnikos institute. Dirbdamas paruošė ir apgynė technikos mokslų daktaro disertaciją. „Be paskaitų – tyrėme ir sprendėme iškylančias aktualias praktines problemas“, – sako A. Gumuliauskas.

Dauguma teorinių ir praktinių rezultatų silikatinio ir cementinio betono technologijų ir savybių tyrimo srityje paskelbta įvairiuose leidiniuose – iš viso daugiau nei 140 straipsnių. Su bendraautoriais J. Deltuva, A. Gailiumi, L. Kulikausku, M. Malakausku ir M. Martynaičiu parašytas „Statybinių medžiagų“ vadovėlis (1982 m.). Mokomoji knyga „Grūdėtųjų statybinių kompozitų destrukcija“ parašyta su bendraautoriumi A. A. Navicku (2007 m.).

„Savo paruoštame skyriuje naujai pažvelgiau į betono struktūrą: įprastą betoną galima traktuoti kaip trijų elementarių kompozitų struktūrą, o tai atitinka grūdėtojo statybinio kompozito sąvoką. Sudarytas tokio sudėtinio kompozito matematinis modelis, įvertinantis užpildo ir terpės sąveiką, paruošta kompiuterinė programa, kuria, žinant mišinio sudėtį ir jo kietėjimo trukmę, paprasta pakankamu tikslumu prognozuoti betono (grūdėtojo statybinio kompozito) mechanines savybes, t.y., ilgai trunkantis eksperimentas pakeičiamas paprastu kompiuteriniu skaičiavimu“, – pasakoja apie savo indėlį pašnekovas.

Ilgus metus A. Gumuliauskas buvo KPI kandidatinių disertacijų gynimo tarybos narys, o vėliau – Lietuvos, Latvijos ir Estijos jungtinės tarybos narys.

1993 m. aktyviai įsijungė į steigiamą Lietuvos standartų departamento TK 19 „Betonas ir gelžbetonis“ veiklą: paruošė LST 1341:1994 „Betonas ir jo komponentai. Terminai ir apibrėžimai“, o su bendraautoriais J. Deltuva ir G. Lakiūnu paruoštas antrasis jo leidimas LST 1341:1995 „Betonas ir gelžbetonis. Komponentai ir gaminiai. Terminai ir apibrėžimai“; paruošė pirmąjį betono Lietuvos standartą LST 1330:2000 „Betonas. Savybės, gamyba, atitiktis“ taip pat 18 betono, betono ir statybinio skiedinio bandymo metodų, betono ir skiedinio poringųjų užpildų bei jų bandymo metodų Lietuvos standartų; 15 Lietuvos standartų paruošta su bendraautoriais – cemento (su B. Vektariu ir M. Martusevičium), betono ir skiedinio užpildų bei mikroužpildų ir jų bandymo metodų (su J. Deltuva); su bendraautoriais (J. Deltuva ir G. Skripkiūnu) išversta apie 50 europinių cemento, betono ir užpildų bandymo bei betono priedų standartų.

Paruoštas LST 1974:2005 „Nurodymai, kaip taikyti LST EN 206-1 Betonas. 1 dalis. Techniniai reikalavimai, gamyba ir atitiktis“, kuris 2012 m. atnaujintas ir papildytas: „LST EN 206-1 taikymo taisyklės ir papildomieji nacionaliniai reikalavimai“ .

Įteikta Lietuvos statybos ministerijos premija

Kartu su V. Batisa, A. Reventu, K. Ilginiu, G. Lakiūnu ir B. Černium teko A. Gumuliauskui teko dalyvauti naujo tipo vertikalių 2T tipo trisluoksnių pramonės pastatų atitvarinių plokščių, kurios panaudotos rekonstruojant Kauno Vilijampolės gelžbetonio gamyklą, kūrimo grupėje. Plokštės pagamintos Mažeikių gelžbetonio gamykloje. Grupė 1985 m. apdovanota Lietuvos statybos ministerijos premija.

„Daugiau apdovanojimų ir premijų nesugebėjau užsitarnauti, nors padėkų įvairiomis progomis ir buvo. Įsimintiniausias – Prezidento Valdo Adamkaus padėkos raštas Statybininko dienos proga, kurį įteikė būsimas prezidentas Algirdas Brazauskas“, – dalijasi A. Gumuliauskas.

Apžvelgęs savo kelią, A. Gumuliauskas sako, kad sėkmę, matyt, nulemia tėvai – šeima, aplinka ir, žinoma, pats žmogus.

„Ir tai – ne teorija, o paties patyrimas“, – sako doc. dr. A. Gumuliauskas.

Nuotraukos – iš doc. dr. A. Gumuliausko asmeninio archyvo