Architektų dinastija

Būsimasis architektas gimė ir augo Vilniuje, nors pusė gyvenimo susijusi su laikinąja sostine, kur praleido 27 metus. Algirdo tėvelis Vytautas dirbo architektu, mama Onutė – ekonomiste. Teisinga patarlė apie nuo obels toli neriedantį obuolį. Šiuo atveju, obuolių net du: Algirdo sesuo Jolanta, kaip ir jis bei abiejų tėvas, baigė architektūros studijas. Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą) baigę brolis ir sesuo turi dar vieną bendrą savybę – jie abu yra meno žmonės. Scenos neapleidžiantis dainininkas A. Kaušpėdas architekto duonos neatsisakė, o Jolanta – ir architektė, ir dėstytoja, ir interjerų dizainerė.

Architektas ir A. Kaušpėdo antrosios žmonos Vilijos (taip pat architektės) sūnus Lukas. O štai Algirdo dukros – viena perėmė pomėgį menui, kita – tiksliesiems mokslams. Vyresnioji, Monika, Vilniaus universitete įgijo tarptautinės prekybos specialybę, yra ekonomistė, o jaunesnioji, prieš kelerius metus tragiškai žuvusi Algė, studijavo Anglijos Liutono universitete kino meną. A. Kaušpėdas tvirtino vaikų niekada griežtai nespaudęs, taip su juo elgėsi ir jo tėvai. Todėl dar studijuodamas daugelio statybos inžinierių ir architektų pamėgtuose „visiukuose“ (VGTU), kur įstojo 1971-aisiais, A.Kaušpėdas turėjo galimybę išbandyti, ko tik geidė širdis. Su Vilniaus inžinerinio statybos instituto turistų klubo nariais skersai išilgai išmaišė tuometinę SSSR.

Apie kruopas, mešką ir už lašišą skanesnę „šlapianką“

Karelija, Kolos pusiasalis, Kaukazo ir Sajanų kalnai... Tai ne visi tuometinio sovietinio pasaulio kampeliai, kuriuos ištyrinėjo drąsus architektas su savo bičiuliais. „Ir kalnų upėmis plaukdavom, ir per miškus keliavom. Kai pagalvoju, tik studentas gali tokias keliones ištverti. Būdavo, susiplanuojame maršrutą ir ištisą savaitę dardame traukiniais į Sibirą. Tai vargindavo. O ten mūsų jau laukdavo tuntai skaudžiai geliančių muselių, uodų, kurie lįsdavo į akis, nosį, prie kūno – nei drabužiai, nei chemija neapsaugodavo. Ir alergijų būdavo. Grįžę iš tokių kelionių dar mėnesį kasydavomės, – juokėsi A. Kaušpėdas, kuriam teko sutikti ir kur kas pavojingesnių gyvių, tik šie būdavo labiau sukalbami. – Prisimenu, kai keliavome per Sajanų kalnus, prieš pat mus iš miško tankmės išniro lokys. Žinojome, kad reikia rėkti ir nejudėti, taip ir darėme. O ką lokys? Pasižiūrėjo į mus kaip į kvailius ir nubėgo savais keliais“.

Pasak pašnekovo, Sajanuose labai daug valkataujančių laukinių šunų, kurie vogdavo maistą. Būdavo, keliautojai vakarais, prieš eidami miegoti, užkasa maisto atsargas net į 1,5 metro gylį, o rytais nežino, ar beturės ką valgyti. Ir iš tikrųjų kartą atsikėlę beveik nieko nerado. „Ir žinok dabar, ar šunys surijo, ar vietos gyventojai pasimėgavo mūsų gėrybėmis, – svarstė architektas, džiaugdamasis, kad ne visas jų turtas vagišiams patiko. – Mums paliko kruopų, tai keliaudami visą savaitę maitinomės vien košėmis. Užtat kai pasiekę Irkutską gavome nusipirkti „šlapiankos“ dešros, valgėme su tokiu pasimėgavimu, tarsi tai būtų pats gardžiausias lašišos kepsnys“.

O kartą sraunioje kalnų upėje ties slenksčiu apsivertė studentų baidarė ir A. Kaušpėdo partnerė galva trenkėsi į akmenį. „Laimė, kad laiku ištraukėme ir nieko baisaus nenutiko“, – džiaugėsi pašnekovas, kuriam stačia galva nerti į verpetus (tiek versle, tiek politikoje) – anaiptol ne naujiena.

Kas bendra tarp „Anties“ ir Sąjūdžio

Turbūt sunku patikėti, kad į politiką A.Kaušpėdas pasinėrė per patį koncerto įkarštį. Maža to, idėjos draugai su juo pasielgė kaip viešai ir originaliai viduryje aikštės panelei pasipiršęs jaunuolis: panaudodami netikėtumo faktorių (o kam gi nemalonūs netikėti pri(si)pažinimai?) išgavo lemtingą „taip“. Bet šioje vietoje turime grįžti prie grupės „Antis“ sukūrimo ištakų.

„Groti pradėjau 7-oje klasėje ir iki mokyklos baigimo muzikavau. Persirgau bitlomanija, grojau bosine gitara, dainuodavau, mokykloje buvome subūrę ansamblį, grojome moksleiviškuose šokiuose. Ir tik studijų metais šį pomėgį buvau primiršęs, tačiau 1982 metais po truputį vėl pradėjau brazginti gitarą – savo malonumui, – prisiminė pašnekovas. – Roko grupė „Antis“ susikūrė 1984 metais, kai man jau buvo 31-eri“.

Tais laikais ponas Algirdas jau dirbo pagal aukštojoje įgytą specialybę: buvo Architektų sąjungos Kauno skyriaus atsakingasis sekretorius, prieš tai – Miestų statybos projektavimo instituto architektas. Buvo suprojektavęs penkias ligonines (tris iš jų Kaune), bet tai daryti jam buvo nuobodu: projektuojant reikėjo išpildyti daugybę sanitarinių reikalavimų, o meno, kaip pats sako, – beveik jokio. Užtat į pasąmonę ir sugrįžo muzika. A. Kaušpėdas prisiminė: „Antis“ labai greit išpopuliarėjo, 1988 metais jau buvome išleidę antrą plokštelę, laimėję kelis festivalius, išrinkti populiariausia Lietuvoje grupe. Su „Antimi“ aplankėme daugelį šalių: juk buvome savotiška šviežiena, perestroikinė grupė, todėl labai įdomūs“. Paklaustas apie ne mažiau įspūdingą gyvenimo etapą, kai vadovavo Lietuvos televizijai, architektas atsakė, kad buvo labai sunku.

„Tuo metu jau buvau Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, beje, išrinktas už akių. Prisimenu, su „Antimi“ koncertavome Vilniaus Sporto rūmuose, o tuo metu inteligentija rinko Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Per patį koncertą priėjo prie manęs A. Juozaitis, A. Medalinskas, Z. Vaišvila ir visiems susirinkusiems į koncertą iš tribūnos pareiškė, kad taip ir taip, įkurtas Sąjūdis, o Algirdas išrinktas iniciatyvinės grupės nariu. „Sakyk, Algirdai, visiems, ar sutinki?“ Tada viešai, koncerto metu ir ištariau „taip“. Kovo 11-ąją nutariau, kad baigėsi mano politinė karjera, mat atsisakiau balotiruotis į Aukščiausiąją Tarybą. Bet, kaip Sąjūdžiui savą žmogų, 1990-aisiais paskyrė mane vadovauti Lietuvos televizijai. O ten anuomet buvo susirinkęs visas elitas – juk kitos televizijos nebuvo, – pasakojo žinomas verslininkas, atlikėjas ir architektas, kuriam teko patirti tuometinės „grietinėlės“ nepasitenkinimą. – Visi buvo tokie susireikšminę, labai svarbūs, manęs nepripažino. Maža pasakyti, kad pasipriešinimas buvo baisus. Jei nuspręsdavau nerodyti kurios nors laidos ar kažkuo neįtikdavau, imdavo šmeižti ir skųsti. Sutikau ir raudonų personažų, kurie atėjus kitai valdžiai chameleono greičiu persidažė.“

Nenuostabu, kad kaip pats sako, pavargęs nuo rezgamų intrigų ir intrigėlių, A. Kaušpėdas po trejų metų, tai yra 1993-aisiais, paliko televizijos vadovo kėdę. Tada jis ir pasinėrė į verslą (sukūrė įmonę „Jungtinės pajėgos“), iš kurio nebesitraukia. A. Kaušpėdui verslas atnešė nepriklausomybę, kai gali būti pats sau ponas ir režisierius, nepriklausyti jokioms valdžioms.

Ištikusią krizę įvertino filosofiškai

Politikų ir verslininkų gyvenimas panašus į riedėjimą amerikietiškaisiais kalneliais – tiek jame pakilimų ir nuosmukių. Ir ne visiems pavyksta išvengti skaudžių praradimų, nusivylimų. Kaip sekėsi jums?

Visko buvo. Prekiavome baldais, statybinėmis medžiagomis, leidome kartotinių projektų katalogus, statėme karkasinius, išmokome gaminti modulinius namus. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Norvegijoje. Kadaise maniau užsidirbęs visam gyvenimui, bet paaiškėjo, kad tai toli gražu nebuvo tiesa. Baisiausia, kai neatsiskaito su tavimi, lieki pats be pinigų ir tiekėjams nesumoki, kas iš tiesų buvo labai nemalonu. Patyriau, ką reiškia, kai per daugelį metų sukurta verslo sistema (įrenginiai, gamybos linijos) tampa beverčiai. Buvome įkūrę kompaniją „JP House“, kuri per krizę bankrutavo.

Daugybė žmonių tokių likimo smūgių neatlaiko. Įtampa, stresas, kaltės ar nevisavertiškumo jausmas pakerta pasitikėjimą savo jėgomis, ateitimi. O jūs, lyg tas iš pelenų pakylantis Feniksas – dainavote!

Žiūrėjau į krizę labai filosofiškai. Džiaugiuosi neįkeitęs asmeninio turto, todėl nepraradau namų, turėjau kur gyventi. Teko perkainoti vertybes, keisti strategiją. Kadaise didžiąją dalį pelno investuodavome į verslą, pasilikdavome tik būtiniausiems poreikiams, kelionėms, kurias mūsų šeima labai mėgsta. Kai dabar pagalvoju, reikėjo neskubėti, pagyventi konservatyviau, pasitaupyti. Bet tas ekonomikos kilimas užliūliavo, todėl atrodė, kad jis nesibaigs. O baigėsi – krize. Ypač sunku per krizę buvo žmonai, juk – moteris. Jos labiau išgyvena... O „Antis“ po pertraukos atsikūrė dar prieš krizę, 2006 metais. Todėl ir per sunkmetį daug muzikavau, tai sušvelnino jo smūgius.

Psichologinius ar finansinius?

Jie susiję: juk žmogus patiria didžiulį stresą, kai žemė išmušama iš po kojų, kai lieka nulis, nors neseniai atrodė, kad viskas sutvarkyta, užsidirbai senatvei, neteks gyventi iš pensijos... Nelikau neturtingas ar nelaimingas, turiu pakankamai. Pirmiausia, nemažą patirtį, kuri padėjo ir padeda užsidirbti tiek, kiek reikės.

Kai A. Kaušpėdas nedainuoja, kremta architekto duoną. Abu su žmona Vilija yra firmos „JP Architektūra“ lyderiai. Vienas iš plačiai žinomų Algirdo ir Vilijos darbų – tai suprojektuota ekologinių namų gyvenvietė „Antakalnio terasos“ (iškilo buvusios „Lietuvos kino studijos“ vietoje). O garsusis ansamblis „Antis“ pasitinka trisdešimties metų jubiliejų ir koncertiniame maratone per Lietuvą dalyvaujantis Algirdas, tiems, kurie bijo naujų krizių ar būgštauja dėl valiutos pasikeitimo, juokais pataria paskutinius dar nepakeistus litus išleisti... koncertui. Apgailestaudamas dėl šaliai tenkančių geopolitinių iššūkių, siūlydamas nesisieloti dėl su litu prarandamos dalies tapatybės (anot jo, vis didesnis integravimasis į Europą yra mūsų saugumo dalis), pašnekovas tvirtina visą gyvenimą judantis, kuriantis; jis stengiasi niekada nenuleisti rankų ir nesisieloti dėl ištikusių nesėkmių.

Kai įdomu visa, kas darosi aplink

Tai gal ir firminį krizių įveikimo receptą turite? Kaip nugalėti savigraužą ir nusivylimą?

Visada stengiuosi, kad gyvenimas nepraeitų veltui, ieškau gyvenimo išminties. Man įdomu viskas, kas aplink mane vyksta, kaip surėdytas pasaulis, stebiu gamtos ir visuomenės reiškinius. Reikia įvertinti Dievo dovaną, kurią turime – gyvenimą, gyventi šiandien, čia ir dabar, nesikabinant nei į praeitį, nei į ateitį. Reikia kasdien mylėti, dėkoti už kiekvieną dieną, gerbti. Svarbu įvertinti tai, ką turi, o ne beprasmiškai apgailestauti dėl to, ko dar neturi ar jau netekai. Jei filosofiškai pažiūrėtume į praėjusią krizę (ir galbūt ateisiančias naujas krizes,aut.), tai prisimintume, kad mūsų tėvai gyveno daug kukliau nei mes, turėjo mažiau nei mes ir neverkšleno. Reikia sudominti save gyvenimu ir gyventi būtent savo gyvenimą – turėti nuomonę, hobį, tobulinti save.

Bet daugybė žmonių, praradę turtą, gerą automobilį, prabangius drabužius, puola į neviltį, kai, šiek tiek perfrazavus seną sparnuotą posakį, esi „biednas, nes „durnas“, o „durnas“, nes „biednas“.

Žmonės vertinami ne pagal tai, kaip apsirengę, su kokiu automobiliu važinėja, o kas jūs esate. Kiekvienas žmogus turi turėti savo kilnų tikslą. Jei tu turi tą kilnų tikslą, visa kita ateis savaime – žmonių dėmesys, materialinis atlygis, geresnės sąlygos veikti. Bet kai neturima gero, kilnaus tikslo, imama suktis ir trypčioti vietoje. Tada prasideda kaltinimai kitiems, kaltųjų paieškos, nors nieko nedaroma.