Visą gyvenimą dirbo Vilniuje

Prieš 60 metų, kuomet iš vaizdingo Salako Zarasų rajone kilęs jaunuolis, mėgęs tiksliuosius mokslus, baigė vidurinę mokyklą, aukštojo mokslo studijų pasirinkimas nebuvo toks platus kaip šiandien.

„Tiesą sakant, nelabai buvo, ką rinktis, valstybė planavo, kiek ir kokių specialistų reikia. Ten kur reikia – ir lengvatos, stipendijos net su trejetais mokamos buvo. O kaimo bernai gi ir ieškojom, kur lengviau. Kaune kaip tik elektrinę statyti ruošėsi, nunešiau dokumentus į hidrotechnikos fakultetą Kauno politechnikos institute. Baigiamuosius egzaminus buvau gerai išlaikęs ir mandatinė komisija suagitavo rinktis kelių ir tiltų statybą“, – statybininko karjeros pradžią prisimena A. Vapšys. Su pagyrimu baigusiam institutą jaunam kelių inžinieriui buvo leista pasirinkti, kur dirbti. Vilnių jis pasirinko, nes Vilnius arčiau tėviškės nei Kaunas buvo. Taip jis visą gyvenimą ir dirbo sostinėje.

Anuomet, kai galiojo rotacijos principai, kas 3–5 metus keitęs pareigas ar darbovietes Algirdas Vapšys paragavo ir darbų vykdytojo, ir vyr. inžinieriaus, ir valdytojo pareigų. Vėliau „Vilniaus statybos“ tresto vyr. inžinieriaus pareigas į LTSR statybos ministro pavaduotojo kėdę iškeitęs A. Vapšys sako, labiausiai jam inžinieriumi patiko būti: „Algos buvo vienodos tiek vyr. inžinieriaus, tiek viršininko, o viršininkui net aukštasis išsilavinimas privalomas nebuvo. Vyr. inžinieriaus darbas buvo įdomus, vis su jaunais žmonėmis, naujais projektais. Dirbant ministerijoje mano funkcijos buvo „vyr. inžinieriaus – ministro pavaduotojo“, tekdavo su visos Lietuvos statybos trestų inžinieriais dirbti ir su sąjungos vyr. inžinieriais susitikdavome kartą per metus.“

Kliuvo už prieštaravimus viršininkams iš Maskvos

„Tokio žodžio kaip „iššūkis“ mūsų laikais nebuvo, buvo tikslas, kurio siekėme“, – prisimena A. Vapšys, kuris buvo atsakingas už monolitinės statybos vystymą Lietuvoje.

Be taip vadinamų „alytnamių“ per metus anuomet buvo statoma apie 30 000 butų. Trūko ir mūrininkų, ir plytų, o butų žmonėms gyventi reikėjo.

„Pamatėme, kad vakaruose monolitinė statyba klesti, pradėjome ir mes – pirmi 6 monolitiniai gyvenamieji namai iškilo Lazdynuose, Vilniuje.
Buvome nutarę, kad plytiniai pastatai bus ne didesni kaip 9–12 aukštų, jei daugiau – tuomet monolitas. Per metus siekėme pastatyti 100 000 kv. metrų monolitinių butų, kol iš Maskvos atvažiavęs statybos reikalų komiteto pirmininkas J. Batalinas nepasakė, kad 300 000 kv. metrų statyti reikia. Gavau „velnių“ ir nuo tuometinio ministro, kai paprieštaravau ir pasakiau, kad mes nutarėme, jog mums ir 100 000 kv. metrų pakanka“, – dalonosi A. Vapšys.

Surizikavo dėl Operos ir baleto teatro

Buvusio ministro teigimu, tuometinė Sovietų sąjunga statyboms netrukdė, išskyrus normavimą, kuomet trūkdavo medžiagų.

„Buvo toks laikotarpis prie N. Chruščiovo, kai statyti visuomeninės paskirties objektų sąjunga neleido, galėjome statyti tik gyvenamuosius namus. O mes kaip tik Operos ir baleto teatrą statyti pradėjom. Pagal tuometinę tvarką, sąmatas iki 3 mln. rublių buvo galima tvirtinti pačioms respublikoms, tai ir pasirašiau, kad už 3 mln. rublių teatrą pastatysime. Kai suma išaugio iki 11,5 mln. rublių, teko važiuoti į Maskvą naujos sąmatos tvirtinti, o tokiu atveju kalčiausiais likdavo projektuotojai. Projektavimo instituto direktorių V. Staškų Maskvoje ir išbarė, ir papeikimą jis ten gavo, bet sąmatą patvirtino. O grįžęs į Lietuvą gavo premiją ir pagyrimą – taip visokius suvaržymus ir apeidavome. Dabar suvaržymų nebėra, bet ir žmonėms noras dingęs daugiau padaryti“, – pasakojo A. Vapšys.

Operos ir baleto teatras statybos specialistui pelnė Lietuvos statybos nusipelniusio inžinieriaus apdovanojimą, tuo tarpu Vilniaus dramos teatras buvo pripažintas ir Maskvoje – Kremliuje A. Vapšys buvo apdovanotas už nuopelnus architektūros ir meno srityje.

Planai Lietuvą nuo rusų antplūdžio išgelbėjo

Anuomet visą sąjungą monolitinės statybos mokęs A. Vapšys džiaugiasi ir tuo, kad dėl planingo statybų vystymo Lietuva išvengė Latvijos likimo: „Mes turėjome labai aiškų planą – atsirado Alytus, Utena, išsiplėtė Mažeikiai, Plungė, gyventojai pasklido po visą šalį, ne taip, kaip Latvijoje, kur pusė žmonių susigrūdę Rygoje. Dėl to ir rusakalbių pas mus daug mažiau nei ten. Gamykloms ir vietinės darbo jėgos pakako – sėdo kaimo bernas ant dviračio ir atmynė iki kokio Utenos fabrikėlio.“

Kai klausdavo, kodėl lietuviai statybose estus lenkia, A. Vapšys atsakydavo, kad lietuvisi „geriau rusiškai kalba“.

„Taip ir buvo, mokėjome mes, lietuviai, prie rusų prieiti. Traukiniu iki Maskvos pirmyn – atgal per parą suvažinėti gali, nusiveži „Dainavos“, „Palangos“, skilandžio ir tvarkai reikalus. Važinėdavom daug, tai pasitarimas, tai medžiagų fondų gynimas, tai pinigų kaulijimas, esu suskaičiavęs, kad kartą per metus Maskvoje 36 kartus buvau. Kai šiandien visi kalba apie korupciją ir „otkatus“, tai anais laikais tas skilandis ir „Palanga“ ir buvo visa korupcija. Jei kas paprašydavo deficitinių prekių iš Lietuvos atvežt, kad ir kokį „Šilelio“ televizorių, pinigus visada grąžindavo“, – prisimena A. Vapšys. 

Ką bendro su Lietuvos architektūra turi Mauritanijos stiliaus bokštai

Statybų situaciją nuolat sekančio pašnekovo nuomone, šiandien Lietuvoje daugiau kopijuojamas užsienis, nei kuriama savita architektūra: „Dabar matom ir žinom daug, bet reikia statyti racionaliai, kad žmogui gyventi patogu būti. Gyvenamojo namo rūsyje pirtis yra tas pats, kaip žmoguje vėžys – ėda iš vidaus. O kiek visokių programų dabar pas mus prikurta ir strategijų lentynose prikrauta? Per daug strategavimo, per mažai realizavimo. Kad ir pastatų renovacija – fasadus remontuoja, o inžinieriniams tinklams atnaujinti pinigų nėra. Bet juk nuo jų ir pradėti reikia, o ne nuo paradinio grožio, paskui stebisi, kodėl vaikai blogai mokosi. Kaip jie gerai mokysis, jei deguonies trūksta, nes ventiliacija nesutvarkyta?“

Lietuviškų tradicijų ir paveldo išsaugojimo šalininkas įsitikinęs, kad lietuviai prarado turėtą statybos savitumą. Jis su nuostaba žiūrėjo į pirmuosius po Nepriklausomybės atkūrimo individualius namus – Mauritanijos stilius, bokštai, arkos. A. Vapšys sakė nesuvokiąs, kam to reikia, vaikai juk vis tiek nenori su tėvais gyventi. Kaimui, jo nuomone, geresnės statybos kaip vienaaukštis dviejų galų namas – nėra: žiemą kūreni tik vieną galą, vasarą ir svečiams vietos pakanka.

Jaučia nuoskaudą dėl Valdovų rūmų

Valdovų rūmų paramos fondo valdybai nuo pat jo įkūrimo priklausantis ir jau beveik dešimtmetį fondui vadovaujantis Algirdas Vapšys neslepia, dviprasmiška visuomenės nuomonė apie rūmus jam nėra maloni: „Man skauda dėl tokio visuomenės nusistatymo, visiems dalyvavusiems atkūrimo veikloje skauda. Apšaukė vagimis, tikrino, kai nieko nerado – net atsiprašyti nesugebėjo. O tie, kas garsiausiai šaukė, kad kojos į Valdovų rūmus nekels, visuose renginiuose šiandien lankosi.“

Anot A. Vapšio, savo funkciją fondas jau atliko, artėja metas jį uždaryt. O priešiškumas, kurio sulaukė Valdovų rūmų atkūrimo projektas, politinis: „Ne tas iniciatorius statyti pradėjo. Aš žiūriu kaip statybininkas – didžiausius nuostolius neša nebaigti objektai, tad kodėl mes jų neužbaigiam? Ir vėl procesas tempiasi, pilna Lietuva pradėtų ir nebaigtų objektų.“

***
Po ilgų metų, praleistų sostinėje į tėviškę grįžęs A. Vapšys džiaugiasi grįžęs arčiau gamtos: „Tėviškėj – hektaras žemės, turiu traktoriuką, pjaunu žolę, auginu agurkus ir pomidorus. Niekada nemėgau žvejoti, medžioklę tik kartą esu bandęs – ne man toks užsiėmimas. Aišku, įdomu būtų pakeliauti, bet ir metai jau ne tie, o ir pinigų niekada per daug neuždirbau. Kiek pamačiau, statybų reikalais važinėdamas, tiek. Dabar jau per televiziją su geografija pažindintis belieka.“
 

Fotogalerijoje – pašnekovo ir portalo nuotr.