Mokytis priėmė, bet į kelių statybą

Ilgus metus savo laiką planavęs minutėmis, A.Butkus sako iki šiol neatsikratęs šio įpročio: „Žmona juokiasi, kad vis dar planuoju, savaitės darbus susirašau. Pasitraukus iš aktyvios profesinės veiklos iš pradžių labai trūko darbo, dar ketverius metus buvau Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentu, talkinau KTU Statybos fakultetui, o dabar, nors likau tik asociacijos garbės viceprezidentu, įpratau mėgautis. Turiu aistrą žvejybai, užsibrėžiau tikslą apkeliauti visą Lietuvą – per penkerius metus pavyko jį įgyvendinti.”

Jurbarko rajono ūkininkų šeimoje gimęs Antanas pokario metais su šeima buvo priverstas bėgti nuo trėmimų – taip atsidūrė Pakaunėje. Žuvus tėčiui, dešimtmetis berniukas norėdamas padėti mamai apsisprendė stoti mokytis į politechnikumą – tam, kad gautų stipendiją. 7-ias klases baigusio trylikamečio išskėstomis rankomis niekas nelaukė, į politechnikumą priimdavo sulaukus keturiolikos – noras mokytis statybos neišsipildė, Antaną mokytis priėmė su sąlyga, kad studijuos kelių statybą. Baigęs mokslus aštuoniolikmetis įsidarbino Kauno kelių ir tiltų eksploatacijos treste, prižiūrėjo gatves ir tiltus. Pradėjęs nuo techniko Antanas Butkus neilgai trukus pakilo iki vyr. meistro, vėliau – gelžbetonio gamybos vadovo ir gamybos technikos viršininko pareigų. „Statyba man patiko tuo, jog yra konkretus techninis darbas, po technikumo toliau mokiausi, įstojau į KTU Statybos fakultetą, taip norėjau būti statybininku,“ – pasakoja A. Butkus.

Statyti stambiaplokščius namus atrodė nuobodus darbas

1975 m. kelių ir tiltų statybą pakeitė Kauno statybos ir remonto tresto apdailos darbų valdyba. Pakviestas tapti jos vyr. inžinieriumi, jaunas specialistas vos po metų ėmė vadovauti įstaigai: „Įdomus buvo metas, kūrybingas darbas, ir Kauno Laisvės alėją rekonstravome, ir daug įvairių pastatų. Bet man vis kažko trūko, neapleido jausmas, kad čia tik remontas, dar netikra statyba. Kai K. Grigaitis, legendinis tuometinio Kauno statybos tresto valdytojas, mane susirado, papildoma paskata tapti jo pavaduotoju civilinių objektų statybai tapo ir skirtas butas. Čia jau prasidėjo tikroji statyba, mokyklos, Kauno onkologinis dispanseris, Kauno akademinių klinikų plėtra, gyvenamieji namai ir kiti dideli objektai.“

Vėliau, prasidėjus pokyčiams, statybos trestui ėmus vadovauti Algimantui Nekrašiui, o tuometiniam Kauno namų statybos kombinato vadovui Z. Grigaičiui palikus postą, A. Butkui pasiūlyta užimti jo pareigas: „Nelabai norėjau, statyti stambiaplokščius namus atrodė nuobodus darbas, lyg koks konvejeris. Bet įkalbėjo. Kaip dabar pamenu, tuometinis statybos ministras B. Šešplaukis per 1985 m. lenininę talką atvežė į kombinatą ir pristatė visiems. Taip 23 metus iki pensijos ten ir pradirbau.“

Statyti važiavo už 4000 kilometrų – į įšalo žemę

„Žvelgdamas į savo darbinę veiklą visą laiką matau nuolatinius pokyčius, – sako Antanas Butkus. – Pirmiausiai man pačiam reikėjo adaptuotis prie to kombinato, buvo ir statyba, ir gamyba. Statėme ir 5, ir 9, ir 12 aukštų stambiaplokščius gyvenamuosius namus, kvartalus su mokyklomis, darželiais ir parduotuvėmis. Gana greitai pajutau, kad didžiausia problema – perspektyva, būtina žiūrėti į ateitį. Pasiruošimas gyvenamojo kvartalo statybai – ir žemės klausimai, ir projektai, infrastruktūra, inžinieriniai tinklai, – būtina žiūrėti bent 5 metus į priekį. Man pradėjus dirbti kombinate, kaip tik baigėme statyti senuosius Kauno rajonus ir vis galvodami, kur statyti toliau, pradėjome Šilainių rajono statybas.“

Kita tų laikų problema, pašnekovo teigimu, buvo tai, jog Lietuvai, kaip ir kitoms Baltijos šalims, buvo privalu dalyvauti statant miestus Sibiro naftininkams: „Tiumenės srityje, netoli Surguto, su latviais ir estais statėme Kogalymo miestą. Prikraudavome 40-50 vagonų specialiai šiaurės klimato sąlygoms pagamintų sieninių panelių ir važiuodavome 4000 km statyti. O ten Sibiras, įšalas. Statybininkai buvo skatinami butais – išdirbus 3 metus Sibire, Lietuvoje jiems buvo skiriamas butas. Rusijoje trūko kvalifikuotų darbininkų, rinkdavome juos iš visos Lietuvos. Vėliau teko ir prie Slavutičiaus statybų Ukrainoje, ir Karelijoje dirbti. Tai, kas tuomet atrodė grynas vargas, vėliau tapo mūsų privalumu, išmokome statyti už respublikos ribų.“

Jelcinas lietuvį kvietė kitų mokyti

1987 m. įvedus reikalavimą, kad tai, ką stato, patys turi ir projektuoti, statybos kombinatas, į komandą pakvietęs 35-is projektuotojus ir architektus, tapo projektavimo ir statybos susivienijimu „Kaunas“. Kaip itin pavyzdingai pokyčius suvaldęs Antanas Butkus tuometinio sąjungos statybos komiteto, kuriam vadovavo B. Jelcinas, buvo iškviestas ir į Maskvą, kad kitus pamokytų.

Vėliau sekė Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas ir visi su tuo susiję įvykiai. „Laikmetis buvo labai sunkus, prasidėjo ekonominė blokada. Su tuometiniu statybos ministro pavaduotoju A. Šeštakausku ir vyriausybės nariais važiavome pas naftininkus prašydami jų pagalbos siekiant, kad sąjungos centrinė vadovybė liautųsi blokavę, kad gautume naftos produktų. Kiek tai padėjo, nežinia, sunkmetis dėl to nesibaigė, visiems pradėjo trūkti darbo, ūkyje ir statyboje prasidėjo privatizacija. Statybos trestų valdybos pradėjo privatizuotis atskirai, įsivaizdavo, kad mažesniems bus lengviau išsilaikyti. Sudėtinga buvo ir mums, kaip šiandien pamenu – darau susirinkimą ir agituoju, kad išsilaikytume kartu, nes ir Lietuvoje bus didelių objektų, kurių mažos įmonės nepastatys. Daug nervų ir pastangų kainavo, bet išsilaikėme. Kartu su Panevėžio statybos trestu ir „Montuotoju“. Kombinatas ir gamykla buvo privatizuoti atskirai, bet neilgam, ateitis parodė, kad pagrindinis gamyklos pirkėjas buvome mes ir po kelių metų, supirkus akcijas, gamykla grįžo“, – apie dar vieną nelengvą pokyčių laikotarpį pasakoja Antanas Butkus.

Vokiečiai supažindino su šiuolaikinėmis technologijomis

Po privatizacijos tapo aišku, kad stambiaplokščių namų statybos poreikio nebus, valstybė nepajėgs, o tendencija statyti mūrinius pastatus plinta. Įmonės vadovas suprato – perspektyva neilga, reikia ieškoti objektų, burti universalią komandą, pajėgią statyti visokius pastatus: „Kaune kaip tik ruošėsi statyti valymo įrenginius, laimėjome konkursą ir pradėjau rinkti komandą, gebančią statyti tokio masto objektus. Ypač trūko vadovaujančių žmonių, kurie sugebėtų valdyti tokius objektus. Pasikviečiau A. Nekrašių ir A. Jarašiūną, kitus buvusius kolegas iš statybos tresto ir pradėjome sėkmingai dirbti. Lietuvoje darbų trūko ir vėl grįžome prie statybų Kogalyme, Surgute, Karelijoje, Pamaskvėje ir Karaliaučiuje. Valiutų kursai labai svyravo, atsiskaitymas vykdavo natūriniais mainais, medžiagomis, ką parsivežę kitiems objektams panaudodavome, ką parduodavome.“

Netrukus Antano Butkaus vadovaujama komanda gavo lemtingą patirtį – kartu su kitomis statybinėmis organizacijomis laimėjus konkursą Lidoje įmonei buvo patikėta pastatyti karinį miestelį, kurio užsakovai buvo vokiečiai. „Tai buvo pirmasis objektas visiems Lietuvos statybininkams, kuomet teko dirbti su Vakarų Europa, didžiulė mokykla tiek ruošiantis projektui, tiek reikalavimų kokybei prasme. Statant stambiaplokščius, pakeisti ką nors 3 aukšte, kai 5 jau stovi, reiškė nuardyti viską, kas aukščiau – darbininkai patenkinti nebuvo, bet vokiečiai reikalavo kokybės. Svarbi buvo ir patirtis, susijusi su technologijomis – vokiečiai atvežė įrankių, kurių nebuvome matę, pamatėme, kokios yra šiuolaikinės statybų technologijos“, – sako pašnekovas, dėkingas dėl to, kad vokiečiai lietuvius išmokė ir tvarkos, ir terminų laikymosi statybvietėje.

Suomiai išmokė gerbti savo vertybes, ne tik deklaruoti, bet ir jų laikytis

Sugrįžę į Lietuvą vyrai iškart įkūrė antrinę įmonę, užsiėmusią vakarietiškos įrangos prekyba, o ir įgyta patirtis leido turėti konkurencinį pranašumą, būti labiau kvalifikuotiems ir plėsti veiklą.

Prieš prasidedant 1998 m. krizei A. Butkaus vadovaujama įmonė jau daugiau kaip pusę statybų vykdė už Lietuvos ribų: „Tai, kas buvo mūsų privalumas, tapo akmeniu po kaklu – arba visai neatgavome pinigų, arba atgavome nuvertėjusiais rubliais. Supratome, kad reikia ieškoti arba strateginio, arba finansinio investuotojo. Taip „Kaustoje“ atsirado suomiai, buvę mūsų subrangovai statant Kauno valymo įrenginius. Derybos su „YIT“ buvo trumpos, dėl visko susitarėme labai greitai ir jau 1999 m. tapome jų padaliniu. Džiaugiuosi, kad taip padarėme, žengtas žingsnis buvo teisingas: jei patirtis dirbant su vokiečiais buvo vertinga, tai suomiai mus išmokė vakarietiško įmonių valdymo ir darbų organizavimo."

Suomiai lietuvius kviesdavosi pas save, atvažiuodavo patys. Taip išmokė strateginio planavimo, personalo valdymo, marketingo, jau nekalbant apie technologijas. Ir svarbiausia, sako A. Butkus, privertė pakeisti požiūrį į apskaitą ir finansų valdymą: atsirado projektinis valdymas ir atskira kiekvieno objekto apskaita – už kiekvieno objekto valdymą atsakomybė teko jo statybos vadovui. Tada tai buvo didžiulė naujiena. Suomiai lietuvius išmokė ir gerbti savo vertybes: ne tik deklaruoti, bet ir jų laikytis.

Darbuotojai, gaudami oficialius atlyginimus, jautėsi kitaip, tai tapo įmonės privalumu – žmonės įmonėje dirba po 20 ir daugiau metų, o yra ir tokių, kurie, kaip paaiškėjo švenčiant įmonės 40-metį, joje dirbo nuo pat pirmos dienos.

Įdomiausias – „Kaustos“ laikotarpis

Antano Butkaus vadovaujama „YIT Kausta“ tapo ir rekordiškai trumpų statybų pradininke. Pirmosios „Maximos“ buvo pastatytos per pusmetį, Vilniaus „Akropolis“ ir Kauno „Mega“ – per 9 mėn. „Ir čia tik visuomeniniai objektai, o kur dar pramoninė statyba, – su malonumu prisimena A. Butkus. – Mūsų stiprioji pusė buvo personalas – visi savo srities profesionalai ir labai atidžiai atrenkami subrangovai.“

Sulig suomių atėjimu „YIT Kausta“ grįžo ir į gyvenamojo būsto statybos verslą. Tik priešingai nei konkurentai, pastatytus būstus parduodantys per tarpininkus, butus ir individualius namus įmonė pardavinėjo tik pati: „Tam, kad turėtume tiesioginį kontaktą su pirkėju. Ir čia suomių patirtis labai pravertė – jie stato labai racionaliai suprojektuotus ir ergonomiškus būstus. Įstrigo jų moto: „Vieta, vieta ir dar kartą vieta“, t.y. kur statai ir kaip išplanuoji. Suomiams pritarus, tik pagal sąnaudas, be jokio pelno, įmonė rekonstravo ir Kauno Prisikėlimo bažnyčią.“

Paklaustas, kuriuo savo profesinės karjeros laikotarpiu labiausiai džiaugiasi, p. Antanas užtikrintai sako: „Įdomiausias – „Kaustos“ laikotarpis. Laikas nuo nepriklausomybės atgavimo iki 1996 m. buvo pats sunkiausias, o kūrybingiausias – jau su suomiais.“

Iš sovietinės įmonės vadovo tampant verslo įmonės vadovu, sunkiausi buvo vadybos, marketingo, ekonominiai ir finansiniai klausimai, nes sunku buvo suprasti, kaip tą daryti: prie sovietų buvo planinė ekonomika, kur tekdavo kovoti, kad į planą neįtrauktų dar vieno objekto, ir tik žiūrėti, kaip viską spėti padaryti. Dabar svarbiausia tapo gauti objektą, gauti kreditą, turėti kuo garantuoti bankams. Teko mokytis ir valdyti įmonę, ir planuoti.

„Kai žiūriu, gyvenimas ir įdomus, ir prasmingas. Buvo laikas, kai savomis rankomis duobėtas Kauno gatves lopiau, laikui bėgant atsirado galimybė dalyvauti svarbių objektų statyboje, padėti bendruomenei, teikti labdarą, remti sportą ir meną, dalintis patirtimi, pamatyti pasaulio. Šeima kentėjo dėl dažnų komandiruočių, bet kuomet pradėjau keliauti su statybų asociacija, kur tik galėdavau, pasiimdavau ir šeimą. Atgaiva buvo ir žvejyba, išplauki su meškere į ežerą ir galva lengva pasidaro. Į partinius ir vyriausybinius postus nesiveržiau, mačiau prasmę tame, ką dariau“, – sako Antanas Butkus, buvęs ilgametis bendrovės „YIT Kausta“ generalinis direktorius.