Penkiasdešimt metų statybose

Dar 1964 m. baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dabar Vlniaus Gedimino technikos universitetas, aut. past.), A. Minkevičius gavo paskyrimą Alytuje. Namų statybos kombinate dirbo gamybos meistru, darbų vykdytoju, nuo 1971 m. pradėjo vadovauti Penktajai statybos valdybai, kuri statė anuo metu labai žinomus surenkamus skydinius namelius, „alytnamiais“ vadintais.

„Turėjau penkis šimtus žmonių, statėme naują tų namukų statybos kombinatą, vėliau buvau paskirtas Statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi, – savo ilgametės statybininko karjeros pradžią prisiminė A. Minkevičius. – Šias pareigas ėjau beveik dvidešimt metų.“

Kai Lietuvoje, kaip sako A. Minkevičiaus, prasidėjo „revoliucija“, t.y., tautinis atgimimas bei nepriklausomos valstybės atstatymas, šalyje statybos sustojo. „Griuvo“ Statybos trestas, tad nori nenori teko galvoti, kuo būtų galima užsiimti, – prisimena A. Minkevičius, pripažindamas, kad jei ne „revoliucija“, tai apie savo verslą net nebūtų pagalvojęs. – Kai prasidėjo Lietuvos ūkio blokada, tai, turėdamas ryšių su Čerepoveco (Rusijos Vologdos sritis) metalurgijos kombinatu, vežiau iš ten metalą, armatūrą.“

„Metalisto“ – taip vadinti verslininkai, kurie pigiai pirkdavo metalą Rusijoje, o gerokai brangiau parduodavo Vakarams – įdirbis leido įkurti bendrą įmonę su rusais. Pastatyti kultūros namai Čerepovece, kas dvi savaites sukariant 1300 kilometrų pirmyn ir atgal.

„Kaip visi „metalistai“ uždirbau kažkokį pradinį kapitalą, o tada visai atsitiktinai vienoje parodoje susitikau su dabartiniais mano verslo partneriais čekais, kurie pasiūlė pradėti naują verslą – pramoninių grindų klojimą, – juokiasi A. Minkevičius, prisiminęs savo kelią nuo aukšto valstybinės įmonės viršininko iki privataus verslininko. – O ir santykiai su rusais nutrūko, kai atsirado valstybės sienos. Be to, ir vadinamieji „berniukai“ pradėjo manimi domėtis, kai pradėjau valdyti didelius metalo kiekius.“

Teko važiuoti mėnesiui į Čekiją mokytis naujos profesijos, vėliau dar tobulintasi Vokietijoje. „Beje, tą mėnesį dirbau ir paprastu juodadarbiu, mokydamasis lieti betonines grindis“, – pamena A. Minkevičius.

Šios pamokos lėmė, kad 1997 m. birželį buvo įkurta bendra Lietuvos-Čekijos UAB „Grinduva“.

„Iš pradžių pačiam teko dirbti darbininku, nors ir direktoriumi buvau, mokyti kitus, – naujo privataus verslo pradžią su šypsena prisimena A. Minkevičius. – Tiesa, čekai galvojo, kad gal esu „biskutuką“ per senas, jie norėjo jaunesnio vadovo. Ir pats tuo metu galvojau, kad ilgai nedirbsiu, kokius penkerius metus, o tada eisiu į pensiją.“

Nepavyko. Atidirbo gerus 17 metų. Ir tik šiemet, prieš keliolika dienų, pasitraukė iš direktoriaus posto. Su bendru penkiasdešimties metų darbo statybose stažu.

„Partneriai prašė padirbėti dar ilgėliau. Ir amžius jau nebetrukdo“, – juokiasi A. Minkevičius, likęs „Grinduvoje“ dirbti tik konsultantu.

Išsaugoti didžiausią turtą – žmones

Visi „Grinduvos“ rodikliai iki finansų ir ekonominės krizės tik kilo į viršų. „Visada dirbome pelningai. Buvo labai maža žmonių kaita“, – didžiuodamasis tvirtina A. Minkevičius. Įmonę, kurioje dirba tik keliolika žmonių, per visą jos gyvavimo istoriją paliko tik trys keturi žmonės. „Žmonės gali uždirbti ir mažoje įmonėje“, – tikina buvęs „Grinduvos“ vadovas.

Kaip nutiko, jog ši nedidelė Dzūkijos įmonė per krizę ne tik neprarado darbininkų, bet ir sugebėjo pasiekti, kad algos jiems nevėluotų, „vokelių“ išvengta“?

„Kokie „vokeliai“?! Kam tie „vokeliai“, jei pas mus žmonės „į rankas“ gauna nuo 4 iki 5 tūkstančių? Atėję į įmonę, žmonės neturėjo nei automobilių, nei butų, o dabar prie mūsų centrinio ofiso jau pilna aikštelė automobilių, o ir gyventi jau visi turi kur, – kalba A. Minkevičius. – Apskritai gyvename kaip viena šeima. Aš juos visus myliu. Kartais pabaru, kartais paglostau. Visko reikia, bet gyvename be didelių pykčių.“

Susiklausymas lėmė, kad „Grinduva“ per vis gyvavimo laikotarpį nėra nė dienos pavėlavusi su užsakymais. „Nesame vėlavę nei mokesčius mokėdami, nei atsiskaitydami su darbininkais“, – ne be pagrindo didžiuojasi A. Minkevičius.

„Mano tikslas visada buvo, kad užsakovas, kuris moka pinigus, būtų patenkintas. Per krizę, žinoma, buvo sumažėję darbų apimtys, šiek tiek sumažėjo atlyginimai, tačiau „lašinukų“ buvome užsiauginę iš anksčiau, tad mokėdavome žmonėms taip, kad jie nejaustų žiemos sunkumų, kai reikia mokėti už šildymą. Mes nė vieno nepaleidome nei nemokamų, nei mokamų atostogų. Rasdavome darbų ir krizės metu, – sako A. Minkevičius. – Nepavedėme ir nė vieno užsakovo.“

Sėkmingo verslo nominantai

Siekdama pagerbti ir parodyti plačiai visuomenei sėkmingai Lietuvoje kuriančias ir vystančias verslą įmones, gabius jų vadovus ir specialistus Lietuvos pramonininkų konfederacija nuo 1999 metų kasmet nominuoja gerai dirbančias įmones. „Grinduva“ yra jau septynis kartus nominuota „Sėkmingai dirbančia įmone“ mažųjų įmonių kategorijoje.

Būta ir kitokių apdovanojimų. Ką tokie apdovanojimai reiškia pačiai įmonei?

„Tokie dalykai stimuliuoja žmones, pačią įmonę, nes visi žino, kad mes savo srityje esame patys geriausi, – tvirtina A. Minkevičius. – Tai ir įpareigoja, nes turi dirbti geriausiai.“

„Grinduva“ Alytaus apskrityje pirmauja pagal įvairius rodiklius – sumokėtų mokesčių, darbo užmokesčio. „Jau negaliu priimti visų norinčių pas mus dirbti. Esame nedidelė įmonė. Kai kuriems norintiems tenka priminti ir tai, kad pas mus įmonėje daug uždirbama, bet ir daug dirbama. Už gražias akis mes tikrai nemokame“, – pripažįsta A. Minkevičius.

Nepaisant didelės konkurencijos, A. Minkevičiaus manymu, „po Lietuvos saule vietos turi užtekti visiems norintiems dirbti.“

„Konkurencinėje kovoje reikia laimėti sąžiningai“, – įsitikinęs A. Minkevičius, prisimindamas kai kurias lenkų firmas, kurios bandė dempinguoti kainas, tačiau užsakovai labai greitai suprato, kad pigus ir greitas darbas dažniausiai atsisuka antru lazdos galu – kokybės trūkumu. „Grinduvos“ žmonėms yra tekę taisyti ne vieną dingusių „pigiųjų“ firmų broką.

Verslo principas – sąžinė

„Mano pagrindinis credo – verslas turi būti sąžiningas. Net sūnus kartais sako: „Numirs tėvas, numirs mūsų šeimoje sąžinė“, – pusiau su liūdesiu, pusiau ironiškai kalba A. Minkevičius. Jo žodžiais, be sąžinės gali labai greitai prieiti liepto galą.

„Mus vadina firma ant ratų, nes dirbame visoje Lietuvoje, beje, Alytuje mažiausiai, – kalba A. Minkevičius, klausiamas, ar skiriasi verslas didmiesčiuose ir provincijoje. – O mūsų kainos mažiausios, nes mes iš provincijos. Mums ir konkursus lengviau laimėti, nes vilniškiai ar kauniškiai užkelia dideles kainas. O mes manome, kad geriau dirbti už mažesnį atlygį, bet nuolatos. Galiausiai pelnas „įkrenta“ toks pats.“

Verslą perima anūkas

„Mano tėvas statybininkas. Beje, vienas dvarininkas suteikė jam garbę ant vieno pastato pamato palikti rankos antspaudą – kaip kokybės įrodymą“, – genetinius statybininko ypatumus atskleidžia A. Minkevičius. Statybininkas ir jo brolis. O vienintelis sūnus, kaip sako A. Minkevičius, „deja, ne“. Pasuko į mediciną. O paskui su pasimėgavimu priduria: „Bet vėliau grįžo į statybą“.

Anūkas Tomas, vasaromis dirbęs pas senelį, pabaigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą, atėjo dirbti į „Grinduvą“. „Akcininkai šį mėnesį jį paskyrė direktoriumi, – džiaugiasi A. Minkevičius. – Lieku tik konsultantu, kadangi reikia baigti labai rimtus objektus.“ Jų bendra sąmata – beveik 14 mln. litų. Geriausiais įmonės metais bendra apyvarta siekdavo 10 mln. litų, tad senelis anūko vieno palikti nesiryžo.

„Jaunimui dar reikia padėti, kad nesužlugdytų svarbaus ir Lietuvai reikalingo objekto“, – kalba A. Minkevičius. Šiuo metu „Grinduva“ įrenginėja Vaidotų geležinkelio terminalą.